AfD demonizavimas, arba kas gyvena stikliniame name, neturėtų mėtyti akmenų
Jochen Mitschka, 2026 m. rugsėjo 7 d.
AfD esą yra „nacių partija“ – ir tai tvirtina būtent tų partijų atstovai, kurios po karo be didesnių problemų į savo gretas integravo daugiausia buvusių nacių. Dar ir tos pačios partijos, kurios dabar, primindamos nacių diktatūros istoriją, plečia slaptųjų tarnybų įgaliojimus. Tad pažvelkime į visą istoriją.
Aiški AfD pergalė 2026 m. rugsėjo 6 d. vykusiuose Saksonijos-Anhalto žemės parlamento rinkimuose sukėlė įprastą reakciją: kalbama apie „lūžį“, „Aušvicą išgyvenę žmonės“ reiškia pasibaisėjimą, o daugybėje komentarų kartojamas terminas „nacių partija“. Saksonijos-Anhalto AfD žemės skyrių šios žemės Konstitucijos apsaugos tarnyba iš tiesų jau nuo 2023 m. klasifikuoja kaip „neabejotinai dešiniojo ekstremizmo“ organizaciją – tai faktas, o ne autoriaus priskiriama etiketė.
Rudosios Bonos Respublikos šaknys: kas nutylima kalbant apie Saksoniją-Anhaltą
Tačiau tie, kurie moralizuodami rodo pirštu į AfD, turėtų pažvelgti ir į savo pačių praeitį. Vokietijos Federacinės Respublikos istorija nėra visiško ir švaraus atsiribojimo nuo nacionalsocializmo istorija. Daugeliu atžvilgių tai buvo personalo tęstinumo istorija.
CDU, CSU ir FDP kūrimasis XX a. šeštajame dešimtmetyje nemaža dalimi rėmėsi žmonėmis, kurie anksčiau priklausė NSDAP, SA ar net SS – ir tai siekė net federalinio kanclerio instituciją. Vidaus žvalgybos tarnybą, kuri šiandien prižiūri vadinamuosius „Konstitucijos priešus“, taip pat padėjo kurti buvę gestapo ir SS darbuotojai.
Kancleris su ruduoju partijos bilietu
Ryškiausias pavyzdys – Kurtas Georgas Kiesingeris. 1933 m. šis teisininkas įstojo į NSDAP, o karo metais dirbo Užsienio reikalų ministerijos Radijo politikos skyriaus vadovo pavaduotoju ir taip tiesiogiai dalyvavo vykdant nacių propagandą užsieniui.
Po karo denacifikacijos komisija jį išteisino, ir Kiesingeris padarė karjerą CDU: tapo Badeno-Viurtembergo ministru pirmininku, o 1966–1969 m. – trečiuoju Vokietijos Federacinės Respublikos federaliniu kancleriu.
1968 m. publicistės Beate Klarsfeld viešai jam skeltas antausis tapo jaunesnės kartos pykčio dėl būtent tokio tęstinumo simboliu. Istorikas Andreasas Mixas Kiesingerį apibūdino kaip politiką, kuris „kaip beveik niekas kitas įkūnija tęstinumą tarp nacių režimo ir Federacinės Respublikos“.
Dar arčiau valdžios centro buvo Hansas Globke. Būdamas Reicho vidaus reikalų ministerijos pareigūnu, 1936 m. jis prisidėjo rengiant oficialų antisemitinių Niurnbergo rasinių įstatymų komentarą.
1953 m. Konradas Adenaueris paskyrė jį valstybės sekretoriumi ir Federalinės kanceliarijos vadovu – faktiškai įtakingiausiu jaunosios respublikos valstybės tarnautoju. Kaip dokumentuoja žurnalas „Der Freitag“, Globke naudojosi savo įtaka personalo klausimams, kad į valstybės tarnybą sugrąžintų buvusius nacių režimo pareigūnus, pirmiausia Užsienio reikalų ministerijoje.
Dar dviejų CDU politikų karjeros rodo, kad tai nebuvo pavieniai atvejai. Theodoras Oberländeris, buvęs NSDAP narys, siejamas su karo nusikaltimais Rytuose, tapo federaliniu perkeltųjų asmenų ministru.
Hansas Filbingeris, „Trečiojo reicho“ laikais dirbęs karinio jūrų laivyno teisėju ir dalyvavęs bylose, kuriose dezertyrams buvo skiriamos mirties bausmės, iki 1978 m. vadovavo Badeno-Viurtembergo vyriausybei. Galiausiai būtent jo praeitis privertė jį pasitraukti.
FDP – beveik grynakraujė „nacių partija“
Dar ryškesnis vaizdas matomas tarp liberalų.
1950–1953 m. buvęs nacių Propagandos ministerijos valstybės sekretorius Werneris Naumannas kartu su buvusių NSDAP funkcionierių tinklu mėgino sistemingai infiltruoti Šiaurės Reino-Vestfalijos FDP ir paversti ją politine baze kraštutinių dešiniųjų jėgų sugrįžimui į valdžią.
Tik Didžiosios Britanijos žvalgybos tarnybų įsikišimas 1953 m. sausį ir vadinamojo „Naumanno rato“ narių suėmimai šį procesą sustabdė. Pats FDP priklausęs federalinis prezidentas Theodoras Heussas tuo metu kalbėjo apie „nacių FDP“ pavojų.
Skaičiai šiuo klausimu iškalbingi. Nors iš Bundestage atstovaujamų partijų CDU/CSU absoliučiais skaičiais turėjo daugiausia buvusių NSDAP narių tarp savo deputatų, santykine išraiška pirmavo FDP.
Remiantis atitinkamais istoriniais tyrimais, trečiajame Bundestage 1957–1961 m. buvę NSDAP nariai galėjo sudaryti net iki 56 proc. FDP frakcijos.
Pavyzdžiui, Ernstas Achenbachas, 1937–1945 m. priklausęs NSDAP ir kaip diplomatas buvęs susijęs su Prancūzijos žydų deportacija, 1957–1976 m. buvo FDP atstovas Bundestage, o vėliau – Europos Parlamento narys.
Žvalgybos tarnyba su „ruda“ pradine sudėtimi
Jaunosios Federacinės Respublikos saugumo institucijos taip pat neatsirado visiškai nuo nulio.
Federalinė žvalgybos tarnyba (BND) tiesiogiai išaugo iš „Gehleno organizacijos“, kuriai vadovavo buvęs Vermachto generolas Reinhardas Gehlenas ir kuri į savo struktūras priėmė daug buvusių SS bei SD žvalgybos darbuotojų.
Federalinė Konstitucijos apsaugos tarnyba (BfV) buvo įkurta 1950 m. prižiūrint sąjungininkams – būtent tam, kad būtų išvengta tokio personalo tęstinumo. Tačiau tai pavyko tik iš dalies.
Personalo vadovas Richardas Gerkenas, pats buvęs NSDAP narys ir okupuotoje Norvegijoje dalyvavęs procesuose, kuriuose pasipriešinimo kovotojams buvo skiriamos mirties bausmės, per fiktyvias bendroves ir vadinamųjų „laisvųjų bendradarbių“ sistemą sąmoningai kūrė buvusių SS ir gestapo darbuotojų tinklą.
1955 m. institucijos prezidentu netgi tapo buvęs SA narys ir nacių laikų prokuroras Hubertas Schrübbersas. Iš pareigų jis pasitraukė tik 1972 metais.
Pačios BfV užsakytas istorikų Constantino Goschlerio ir Michaelio Walos tyrimas vienu aspektu šį vaizdą sušvelnina: buvusių gestapo ar SS darbuotojų dalis Konstitucijos apsaugos tarnyboje buvo mažesnė nei, pavyzdžiui, Federalinėje kriminalinės policijos tarnyboje (BKA).
Pastarosios vadovybę šeštajame dešimtmetyje daugiau kaip dviem trečdaliais sudarė buvę SS nariai.
Paprastų buvusių NSDAP narių dalis BfV personalo struktūroje, anot tyrimo, maždaug atitiko kitų valstybės institucijų ir parlamentų vidurkį. Tačiau tai problemos nesumažina – veikiau parodo, kokios įprastos tokios karjeros buvo ankstyvojoje Vokietijos Federacinėje Respublikoje.
Būtina pataisa: SPD šiai grupei nepriklauso
Kad ir kaip pagrįstai būtų vertinama CDU, CSU ir FDP istorija, SPD priskirti tai pačiai tęstinumo linijai istoriškai būtų netikslu.
Socialdemokratų partija 1933 m. buvo pirmoji uždrausta partija. Jos funkcionieriai buvo persekiojami, kalinami, priversti emigruoti arba nužudyti.
Ankstyvosiose Bundestago frakcijose buvusių NSDAP narių dalis tarp SPD atstovų buvo nykstamai maža, palyginti su CDU/CSU ir ypač FDP.
Tuo liūdnesnė, autoriaus vertinimu, yra šios partijos raida per pastaruosius 20 metų.
Ką visa tai reiškia šiandien?
Dokumentuotas personalo tęstinumas nėra nereikšminga istorinė detalė. Tai vienas pagrindinių Vakarų Vokietijos pokario istorijos skyrių, kurį istorikai tyrinėja jau dešimtmečius.
Jis rodo, kad dažnai minimas 1945 m. „naujas startas“ valstybės administracijoje, buržuazinėse partijose ir saugumo institucijose daugeliu atvejų buvo ne staigus lūžis, o sklandus perėjimas.
Tie, kurie šiandien piktinasi AfD rinkėjais, turėtų prisiminti, kad respubliką, kurios vardu reiškiamas šis pasipiktinimas, dešimtmečius kartu valdė ir administravo vyrai, anksčiau tarnavę nacių valstybei.
Tačiau verta paminėti ir priešingą argumentą, nes tiesioginis palyginimas turi esminį trūkumą.
Atskirų pareigūnų biografinis ir personalo tęstinumas nėra tas pats, kas dabartinės politinės partijos programinė kryptis.
Tokie istorikai kaip Goschleris ir Wala įspėja, kad vien iš priklausymo NSDAP negalima automatiškai daryti išvados apie atitinkamos institucijos ideologinį tęstinumą. Daugelis minėtų politikų po 1945 m. buvo laikomi įsitikinusiais demokratais, nors jų biografijos ir buvo apsunkintos nacistine praeitimi.
Be to, Saksonijos-Anhalto AfD skyriaus klasifikavimas kaip „neabejotinai dešiniojo ekstremizmo“ grindžiamas ne atskirų jo narių biografine kilme, bet Konstitucijos apsaugos tarnybos atliekamu dabartinės partijos programos, jos tinklų ir šiandieninių funkcionierių pareiškimų vertinimu.
Patys AfD atstovai šią klasifikaciją griežtai atmeta, o kai kuriuos su ja susijusius klausimus dar turi nagrinėti teismai.
Todėl abu klausimai – istorinis „valstybę palaikančių“ partijų personalo tęstinumas ir dabartinis AfD vertinimas – turėtų būti nagrinėjami atskirai, vieno nenaudojant kitam pateisinti ar paneigti.
Apibendrinimas
Kas gyvena stikliniame name, neturėtų mėtyti akmenų.
Vokietijos Federacinės Respublikos politinių partijų istorija reikšminga dalimi buvo kuriama dalyvaujant buvusiems nacių partijos nariams, funkcionieriams ir įsitikinusiems jos atstovams.
Žvelgiant į dabartinę politiką, ypač į, autoriaus vertinimu, sunkiai slepiamą rusofobiją, ir žinant atitinkamų politinių veikėjų šeimų istorijas, kyla įtarimas, kad čia šaukiama „laikykite vagį“, siekiant paslėpti savus polinkius.
Šį įspūdį, autoriaus nuomone, dar labiau sustiprina tai, kad vis atviriau naudojamos tos istorinės epochos politinės priemonės, tariamai siekiant neleisti tai pačiai praeičiai sugrįžti:
cenzūra, draudimai, atskirtis ir demonizavimas.
