„Dokumentų klastojimas yra teismo procesinė pareiga”, – nurodė teisėjų drausmės komisijos pirmininkas M.Bajoras
Aurimas Drižius
Teisėjai veikia kaip nusikalstama gauja – tiek apylinkės, tiek ir apygardos teismo teisėjai klastoja nutartis, į jas įrašydami žinomai melagingus duomenis, kad nebūtų ištirti teisme vykdomi sunkūs nusikaltimai.
Kuo toliau į „teisinę sistemą” – tuo daugiau sunkių nusikaltimų.
Bėda tik, kad nusikaltėliai patys nusprendžia, kad jie jokio nusikaltimo nepadarė. Kariauju su šia teismų mafija jau 15 metų, ir galo nesimato – priešingai, kuo toliau, tuo labiau šie banditai įžūlėja.
Žodžiu, trumpai situacija tokia – Vilniaus miesto apylinkės teisme sukurta klastojimo sistema. Skundą parašiusiam piliečiui teismo nutartis dėl jo skundo nėra išsiunčiama, tačiau teismų sistemoje IBPS pažymima, kad „nutartis išsiųsta”. Tai daroma tyčia, kad pilietis negalėtų jos apskųsti. Pilietis ima ieškoti, koks jo skundo likimas, ir tada šie banditai jam parašo – „taigi, durniau, nutartį tau išsiuntėme, o tu praleidai terminą ją apskųsti. Pats esu debilas”.
Į tokią situaciją patekau ir aš, o advokatai vėliau mane apšvietė, kad tai sistema.
Tai yra „teismas” mane informavo, kad nutartį man išsiuntė, nors jos nebuvau gavęs. Tada apskundžiau Vilniaus apygardos teismui, ir šis pripažino, kad apylinkės teisme viskas klastojama:
Tai yra skunde nurodžiau tokias aplinkybes :
- Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Mikužytės 2024-07-24 nutartis pareiškėjui nebuvo išsiųsta, nors IBPS sistemoje buvo pažymėta „išsiųsta“.
- Vilniaus apygardos teismas 2024-09-10 nutartyje konstatavo, kad duomenų, patvirtinančių nutarties išsiuntimą kartu su lydraščiu, teismų sistemoje nėra.
- Tada kreipiausi į tą patį teismą dėl dokumento suklastojimo – kas suklastojo įrašą teismų sistemoje IBPS nurodęs, kad „nutartis išsiųsta”. Nepaisant šio Vilniaus apygardos teismo konstatavimo, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Inga Štuopienė dar kartą suklastojo nutartį – pripažindama, jog duomenų apie nutarties išsiuntimą nėra, padarė priešingą teisinę išvadą, kad dokumentas „buvo išsiųstas tinkamai“, motyvuodama, jog „duomenų nebuvimas nereiškia, kad dokumentai nebuvo išsiųsti“.
- Mano skundą dėl Štuopienės klastotės išnagrinėjo tokia Vilniaus apygardos teismo teisėja Paužaitė, kuri nurodė, kad „na ir kas, kad nutartis suklastota”, nes nutarties negavimas laiku pareiškėjui „nesukėlė teisinių pasekmių“, nes vėliau buvo suteikta galimybė ją apskųsti. Kitaip sakant, jeigu vagis pagautas, ir atidavė, ką pavogė, tai jokios vagystės nebuvo, „nes vagystė nesukėlė teisinių pasekmių”.
- Ne kartą prašiau apklausti teisėjas ir jų sekretores bei patikrinti objektyvius techninius duomenis (IBPS, LITEKO, el. pašto serverių logus), tačiau toks patikrinimas nebuvo atliktas nė vienoje iš procesinių stadijų.
- Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Auksė Balkaitienė, nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl galimo šių teisėjų dokumentų klastojimo (BK 300 str.), nutartyje nurodė, kad nenustatė aplinkybių, jog šie teisėjai klastojo nutartis, apsiribodama bendro pobūdžio teiginiu, kad „nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nebuvo nustatyta“, nesprendžiant klausimo dėl objektyvaus techninio patikrinimo neatlikimo.
Tada kreipiausi į šios mafijos „savikontrolės” instituciją, tai yra teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl minėtų klastočių.
Nurodžiau, kad pagal Teismų įstatymo 83 straipsnio 1–3 dalis, teisėjas drausmine tvarka atsako Teisėjų garbės teisme už teisėjo vardą žeminantį poelgį, kuriuo pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties.
Pagal Teismų įstatymo 84 straipsnio 4 dalį, teisę siūlyti iškelti drausmės bylą turi Teisėjų taryba, Teisėjų etikos ir drausmės komisija, taip pat teismo, kuriame dirba teisėjas, arba bet kurio aukštesnės pakopos teismo pirmininkas ar kitas asmuo, kuriam tapo žinoma apie nusižengimą, o toks subjektas motyvuotą teikimą pateikia Teisėjų etikos ir drausmės komisijai.
Pažymėjau, kad neturiu tiesioginės teisės pats inicijuoti drausmės bylos iškėlimą, tačiau, vadovaudamasis piliečio teise kreiptis į valstybės instituciją, prašo Teisėjų etikos ir drausmės komisiją ir Teisėjų tarybą, įvertinus šiame skunde nurodytas aplinkybes, savo iniciatyva pasinaudoti Teismų įstatymo 84 straipsnio 4 dalyje numatyta teise.
Gavau garbingos „drausmės komisijos” pirmininko Mariaus Bajoro raštą, kad teisėjų klastotės yra jų profesinė pareiga, todėl „drausmės komisija” jokio tyrimo nepradės. Kitaip sakant, jeigu prokuratūra pradėtų tirti šiuos nusikaltimus, tai siūlo galas ateitų iki teisėjų gaujos – sekretorė pasakytų, kad teisėja jai liepė suklastoti įrašą teismų sistemoje. Būtent todėl ši mafija neleidžia pradėti jokių tyrimų jos atžvilgiu:
Čia tas pats Bajoras, kuris aiškina apie „aukštus etikos standartus”.
Teisėjų neliečiamybė ar atsisakymas tikrinti faktus? TEDK nenori aiškintis, kas iš tikrųjų vyko teisme
Ar teisėjo nepriklausomumas reiškia ir teisę išvengti patikrinimo, ar dokumentas iš tikrųjų buvo išsiųstas, ar teismo posėdyje iš tikrųjų buvo priimta nutartis? Tokį klausimą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai (TEDK) pakartotinai kelia žurnalistas Aurimas Drižius. Tačiau Komisija jo teikimų nagrinėti nenori.
Istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksali.
Pareiškėjas neprašo Teisėjų etikos ir drausmės komisijos panaikinti teismo nutarties. Neprašo jos nuspręsti, kuris proceso dalyvis teisus. Neprašo TEDK perimti aukštesnės instancijos teismo funkcijų.
Jis prašo patikrinti faktus.
Ar teismo dokumentas buvo išsiųstas?
Ką apie tai rodo IBPS ir LITEKO duomenys?
Ar teismo posėdyje, atsisakius priimti kaltinamojo pateiktus dokumentus, buvo priimta nutartis?
Ar ji buvo paskelbta balsu?
Ar ji įrašyta į posėdžio protokolą?
Tačiau 2026 m. rugsėjo 10 d. TEDK informavo, kad dviejų A. Drižiaus teikimų nenagrinės. Pakartotiniame kreipimesi nurodoma, kad Komisija savo sprendimą grindė tuo, jog teikimuose aprašytos aplinkybės susijusios su teismo procesine veikla, o jų tyrimas pažeistų teismų ir teisėjų nepriklausomumo principą.
IBPS ir LITEKO nemeluoja?
Pirmasis ginčas susijęs su 2024 m. liepos 24 d. teismo nutartimi ir kitais procesiniais dokumentais.
2026 m. rugpjūčio 21 d. A. Drižius pateikė TEDK teikimą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos Ingos Štuopienės, Vilniaus apygardos teismo teisėjos Rasos Paužaitės bei Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų Ingridos Mikužytės ir Auksės Balkaitienės veiksmų.
Vienas esminių jo prašymų – atlikti nepriklausomą techninį IBPS, LITEKO ir elektroninio pašto serverių duomenų patikrinimą bei nustatyti, ar procesiniai dokumentai jam iš tikrųjų buvo išsiųsti.
Čia ir atsiranda esminis klausimas.
Dokumento išsiuntimas nėra teisėjo teisinė nuomonė. Dokumentas arba išsiųstas, arba ne. Informacinėje sistemoje turėtų likti atitinkami techniniai duomenys.
Todėl pareiškėjas pakartotiniame kreipimesi pabrėžia, kad neprašo iš naujo vertinti teismų padarytų teisinių išvadų. Jis siekia nustatyti, jo žodžiais tariant, „technologijomis patikrinamą faktą“.
Pareiškėjas prašo TEDK nustatyti, ar tokį techninį patikrinimą galima atlikti visiškai neliečiant teismo procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėja dokumentus grąžino – o kur nutartis?
Dar daugiau klausimų kelia antrasis epizodas.
Jis susijęs su Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamąja byla Nr. 1-1328-1096/2026 ir teisėja Kristina Grinevičiūte-Gelgote.
A. Drižius savo kreipimesi nurodo, kad 2026 m. birželio 10 d. posėdyje, būdamas kaltinamasis, pateikė teismui rašytinius įrodymus.
Tačiau, pasak pareiškėjo, teisėja jų į bylą nepriėmė, neprijungė ir dokumentus jam grąžino. Atskiros rašytinės nutarties dėl tokio sprendimo, kaip nurodoma kreipimesi, nebuvo.
Vis dėlto pats A. Drižius savo pakartotiniame kreipimesi pripažįsta teisiškai svarbią aplinkybę: atskiros rašytinės nutarties nebuvimas dar savaime nereiškia, kad teismas pažeidė įstatymą.
Pagal jo kreipimesyje nurodomą BPK 253 straipsnį teismas tam tikrus klausimus gali išspręsti nutartimi posėdžių salėje. Tokia nutartis turi būti paskelbta balsu ir užfiksuota teisiamojo posėdžio protokole.
Todėl Komisijai pateiktas labai konkretus klausimas:
ar tokia nutartis apskritai buvo priimta?
Jeigu buvo – ar ji paskelbta?
Jeigu paskelbta – ar įrašyta į protokolą?
A. Drižius neprašo TEDK nuspręsti, ar teisėja privalėjo jo įrodymus priimti. Prašoma patikrinti tik tai, ar atsisakymo juos priimti procesinė forma iš tikrųjų egzistuoja teismo posėdžio dokumentuose.
Nepriklausomumas negali reikšti faktų nebuvimo
Čia ir slypi esminis konfliktas.
Teisėjų nepriklausomumas yra vienas pamatinių teisinės valstybės principų. Teisėjui negali būti nurodinėjama, kaip vertinti įrodymus, kokį įstatymą taikyti ar kokį sprendimą priimti konkrečioje byloje.
Tačiau ar šis principas automatiškai draudžia patikrinti, ar konkretus veiksmas apskritai buvo atliktas?
Pats A. Drižius savo kreipimesi pripažįsta, kad TEDK nuostatuose nėra atskiros „techninių faktų“ išimties. Tačiau jis siūlo atskirti teisėjo vidiniu įsitikinimu grindžiamą teisingumo vykdymą nuo objektyviai informacinėse sistemose ar protokoluose patikrinamų aplinkybių.
Tai nėra vien semantinis ginčas.
Oficialioje Lietuvos teismų informacijoje nurodoma, kad teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka ir už pareiginį nusižengimą – aiškiai aplaidų konkrečios teisėjo pareigos atlikimą arba jos neatlikimą be pateisinamos priežasties.
Vadinasi, norint nustatyti, ar toks nusižengimas galėjo būti padarytas, pirmiausia reikia žinoti faktus.
O kaip nustatyti faktus jų netiriant?
Komisija gali rinkti ir kitą medžiagą
Šiame kontekste svarbi ir pati TEDK veiklos tvarka.
Teisėjų garbės teismo 2025 m. paskelbtame sprendime, aptariant TEDK nuostatus, nurodyta, kad Komisija, spręsdama drausmės bylos iškėlimo klausimą, analizuoja ne tik teikime nurodytas aplinkybes, bet ir kitą pagal teikimą surinktą medžiagą.
Todėl kyla dar vienas klausimas: jeigu Komisija gali rinkti bei analizuoti papildomą medžiagą, kodėl objektyvių techninių duomenų patikrinimas turėtų būti savaime laikomas kišimusi į teisėjo nepriklausomumą?
Prašo klausimą spręsti ne vien pirmininko lygmeniu
A. Drižius dabar prašo rugsėjo 10 d. sprendimą persvarstyti.
Jis taip pat prašo Komisijos pirmininko apsvarstyti galimybę perduoti kreipimosi priimtinumo klausimą kolegialiai spręsti visai Komisijai artimiausiame jos posėdyje.
Jeigu teikimai būtų pripažinti priimtinais, prašoma juos nagrinėti iš esmės ir pavesti atlikti tyrimą dėl 2024 m. liepos 24 d. nutarties bei kitų procesinių dokumentų faktinio išsiuntimo.
Kas patikrins tikrintojus?
TEDK oficialiai skelbia, kad ji yra teismų savivaldos institucija, sprendžianti teisėjų drausmės bylų iškėlimo klausimus.
Kartu oficialiai pabrėžiama, kad Komisija negali vertinti teisėjų procesinių sprendimų ar procesinių veiksmų teisėtumo.
Su tuo sunku ginčytis – tam egzistuoja instancinė teismų sistema.
Tačiau A. Drižiaus kreipimasis iškelia kitokį klausimą, į kurį atsakymo kol kas nėra:
kas turi patikrinti ne teisėjo sprendimo teisėtumą, o tai, ar dokumentas iš tikrųjų buvo išsiųstas, nutartis iš tikrųjų buvo priimta ir procesinis veiksmas iš tikrųjų įvyko?
Jeigu atsakymas į kiekvieną tokį klausimą bus „tai procesinė veikla“, teisėjų nepriklausomumo principas rizikuoja tapti argumentu, dėl kurio nebetiriami net techninėmis priemonėmis patikrinami faktai.
Būtent šią ribą dabar prašoma nubrėžti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos.
