Eduardas Vaitkus : „Noriu paaiškinti, kokiame teisiniame absurde šiandien esame”
(nuotr. viršuje – šito genialaus teismo sprendimo autorė, buvusi Grybauskaitė patarėja Pukanosytė)
Eduardas Vaitkus
Noriu labai paprastai paaiškinti, kokiame teisiniame absurdo teatre šiandien esame.
2025 metų gegužės 27 dieną Prezidentas iš manęs atėmė valstybinį apdovanojimą, įrašęs vieną abstrakčią frazę – esą aš „pažeminau apdovanotojo vardą“. Tačiau iki šiol man nėra aiškiai pasakyta, kokiais konkrečiais veiksmais tą vardą pažeminau, kokie faktai buvo nustatyti, kas juos patikrino ir kokiais įrodymais Prezidentas rėmėsi.
Todėl kreipiausi į teismą. Atrodytų, visiškai elementarus dalykas: jeigu valstybės vadovas priima žmogui reikšmingas teisines ir reputacines pasekmes sukeliantį sprendimą, nepriklausomas teismas turi patikrinti, ar toks sprendimas teisėtas, pagrįstas ir nėra savavališkas.
Tačiau Regionų administracinis teismas iš pradžių net atsisakė priimti mano skundą. Tuomet kreipėmės į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. LVAT panaikino tą nutartį kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Aukščiausios instancijos administracinis teismas aiškiai pasakė, kad Regionų teismas negali apsiriboti formaliomis frazėmis. Jis privalo įvertinti Prezidento veiklos pobūdį, mano reikalavimų turinį ir tai, ar Prezidento sprendimu galėjo būti pažeistos mano teisės.
LVAT taip pat aiškiai nurodė, kad beveik prieš dvidešimt metų išnagrinėta byla, kuria rėmėsi Regionų teismas, nėra tapati mano bylai. Pasikeitė ne tik faktinės aplinkybės, bet ir teisinis reguliavimas bei Konstitucinio Teismo jurisprudencija.
Atrodytų, po tokios LVAT nutarties Regionų administracinis teismas turėjo pagaliau pradėti nagrinėti esmę: kokiu faktiniu pagrindu Prezidentas priėmė dekretą, ar buvau išklausytas, ar buvo surinkti įrodymai ir ar abstrakti politinė nuomonė gali būti paversta teisine sankcija.
Bet kas įvyko?
Praėjus dar beveik metams Regionų administracinis teismas vėl grįžo prie to paties klausimo – gal ši byla apskritai neturi būti nagrinėjama administraciniame teisme. Dar daugiau: LVAT pasakė, kad mano byla ir 2007 metų byla nėra tapačios, o Regionų teismas dabar parašė priešingai – kad reikalavimų pobūdis esą yra identiškas.
Tai jau ne šiaip teisinė diskusija. Tai absurdiška procesinė karuselė. Aukštesnysis teismas panaikina nutartį ir nurodo, kokių klaidų nebekartoti, o žemesnysis teismas iš naujo pateikia iš esmės tuos pačius argumentus, tik šį kartą klausimą perduoda Specialiajai teisėjų kolegijai.
Formaliai teismas tokią teisę turi. Jeigu jam kyla tikrų abejonių dėl teismingumo, jas gali galutinai išspręsti Specialioji teisėjų kolegija. Tačiau kyla labai rimtas klausimas: kiek kartų žmogus dar turi įrodinėti, kad apskritai turi teisę į teismą?
Aš jau daugiau kaip penkiolika mėnesių laukiu ne palankaus sprendimo, o paprasčiausio bylos nagrinėjimo iš esmės. Per visą šį laiką teismai dar nepradėjo atsakinėti į svarbiausią klausimą: kokiais konkrečiais faktais Prezidentas grindė išvadą, kad aš pažeminau apdovanotojo vardą?
Prezidento kanceliarija nurodo, kad Prezidentui nebuvo pateiktos nei Valstybės saugumo departamento pažymos, nei Generalinės prokuratūros išvados, nei kita speciali institucijų surinkta medžiaga. Teigiama, kad Prezidentui buvo pateikta tik Valstybės apdovanojimų tarybos rekomendacija. Tuomet natūraliai kyla klausimas: kas buvo tos rekomendacijos faktinis pagrindas ir ką konkrečiai tikrino pats Prezidentas?
Štai šito klausimo, regis, visi atkakliai vengia.
Problema čia gerokai platesnė negu mano apdovanojimas. Jeigu valstybės vadovas gali priimti žmogų žeminantį ir jo reputaciją veikiantį sprendimą, nepateikdamas konkrečių faktų bei motyvų, o žmogus daugiau kaip metus negali pasiekti, kad teismas patikrintų tokio sprendimo teisėtumą, tuomet kyla klausimas, ar Lietuvoje realiai galioja Konstitucijoje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisminę gynybą.
Prezidento diskrecija nėra savivalė. Diskrecija nereiškia, kad galima priimti bet kokį sprendimą, nieko nepaaiškinti ir po to pasislėpti už pareigų pavadinimo. Kuo aukštesnes pareigas užima valstybės pareigūnas, tuo didesnė jo atsakomybė pagrįsti savo sprendimus.
Aš neprašau teismo už Prezidentą priimti politinio sprendimo. Prašau tik to, ką teisinėje valstybėje turi teisę gauti kiekvienas žmogus: nepriklausomo patikrinimo, ar valdžia veikė pagal Konstituciją ir įstatymus, ar turėjo faktinį pagrindą ir ar neperžengė savo įgaliojimų.
Dabar lauksime Specialiosios teisėjų kolegijos sprendimo. Jos nutartis dėl teismingumo bus galutinė. Jeigu bus pripažinta, kad bylą turi nagrinėti administracinis teismas, Regionų administraciniam teismui pagaliau nebeturėtų likti jokios galimybės dar kartą pasislėpti už procesinių klausimų.
Tada reikės atsakyti į esmę: ką konkrečiai aš padariau, kokiais įrodymais tai nustatyta ir kodėl Prezidentas nusprendė, kad turi teisę mane viešai pasmerkti, prieš tai manęs neišklausęs?
Šito atsakymo laukiu ne tik aš. Jo reikia visai visuomenei, nes ši byla parodys, ar Lietuvoje Prezidento sprendimams galioja Konstitucija ir teisminė kontrolė, ar pakanka vien valdžios pareiškimo: „mes taip nusprendėme“.
