Dar kartą kreipiuosi į „Laisvo laikraščio“ redakciją, norėdama atkreipti dėmesį į savo situaciją, susijusią su Alytaus teisėsaugos veiksmais, priverstine hospitalizacija, gyvenamosios vietos praradimu ir ilgus metus trunkančiais ginčais dėl mano dukters.

Mano vertinimu, prieš mane jau ne vienerius metus nepagrįstai inicijuojami įvairūs procesai. Dalis jų vėliau nutraukiami arba kaltinimai nepasitvirtina. Todėl man kyla klausimas, kodėl Alytaus teisėsauga taip intensyviai manimi domisi ir ar tam nėra asmeninių motyvų.

Sulaikymas prie gyvenamosios vietos

2026 m. liepos 1 d. išėjau iš namų išnešti šiukšlių. Grįždama į gyvenamąją vietą Putinų g. 38, Alytuje, pastebėjau, kad galinės laiptinės durys užkaltos ir negaliu patekti į vidų.

Bandydama patekti į savo gyvenamąją vietą duris išlaužiau. Mano teigimu, yra vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotos šio įvykio aplinkybės.

Tuo metu kilo konfliktas su kaimynu Ramūnu Šleiniu. Mano teigimu, jis mane stumdė ir neleido patekti į gyvenamąją vietą, aiškindamas, kad mano nuomos sutartis pasibaigusi ir aš nebeturiu teisės ten būti. Siekdama, kad jis pasitrauktų iš kelio, panaudojau pipirines dujas.

Mano įsitikinimu, klausimas, ar turiu teisę gyventi patalpose, negalėjo būti išspręstas kaimyno nuožiūra – dėl iškeldinimo turėjo būti sprendžiama teisės aktų nustatyta tvarka.

Atvykus policijos pareigūnams filmavau įvykio vietą telefonu. Pareigūnai paėmė telefoną, užlaužė man rankas ir įsodino į policijos automobilį.

Mano pasiaiškinimų, mano vertinimu, jie tinkamai neišklausė.

Taip pat teigiu, kad sulaikymo metu pareigūnai iš manęs tyčiojosi, įžeidinėjo ir vadino „vaikžude“. Vienas policijos pareigūnas, vežant mane į ligoninę, esą demonstravo ginklą ir grasino nušauti. Dėl pareigūnų veiksmų kreipiausi į Policijos imuniteto tarnybą, tačiau gavau atsakymą, kad jėga buvo panaudota teisėtai, nes buvau vertinama kaip grėsmę visuomenei keliantis asmuo.

Su tokiu vertinimu nesutinku.

Trys paros psichiatrijos ligoninėje

Po sulaikymo policija mane nuvežė į Kauno Dariaus ir Girėno gatvėje esančią psichiatrijos gydymo įstaigą, kur praleidau maždaug tris paras.

Aš nesutikau savanoriškai gydytis, nes nemačiau tam pagrindo. Atsisakiusi pasirašyti pateiktus dokumentus juos suglamžiau ir numečiau ant grindų. Po to buvau pririšta prie lovos.

Man buvo sakoma, kad nepasirašiusi sutikimo gydytis ligoninėje galiu būti laikoma iki mėnesio. Vėliau pateikiau turėtas medicinines išvadas apie savo psichikos sveikatą ir man buvo leista pateikti prašymą išvykti iš ligoninės.

Ypač sunkios, mano teigimu, buvo buvimo ligoninėje sąlygos.

Tuo metu man buvo prasidėjusios menstruacijos, tačiau negalėjau laisvai nueiti į tualetą ar dušą. Man buvo uždėtos sauskelnės, o personalo darbuotoja, mano teigimu, į prašymus leisti pasinaudoti tualetu atsakė: „Daryk po savimi.“

Taip pat teigiu, kad po pipirinių dujų panaudojimo mano akys nebuvo tinkamai apžiūrėtos ir išplautos. Išėjusi iš ligoninės kreipiausi į Alytaus medikus, kurie nustatė akių uždegimą.

Ligoninės sąlygas vertinu kaip žeminančias. Prašiau pakeisti patalynę, tačiau, mano teigimu, į šiuos prašymus nebuvo reaguojama.

Mačiau ir kitą pacientę, kuri, norėdama nueiti į tualetą, buvo pririšta prie lovos.

Todėl man kyla klausimas, kokiais konkrečiais medicininiais ir teisiniais pagrindais buvau priverstinai hospitalizuota ir ar buvo laikomasi visų priverstinei hospitalizacijai taikomų procedūrų.

Po ligoninės – be namų

Išėjusi iš ligoninės nebegalėjau grįžti į ankstesnę gyvenamąją vietą.

Taip faktiškai likau be būsto ir pastarąjį mėnesį buvau priversta glaustis benamių prieglaudoje.

Kreipiausi pagalbos ir į Alytaus miesto savivaldybę, tačiau, mano vertinimu, reikalingos pagalbos nesulaukiau.

Tuo pat metu Alytaus policija vėl pradėjo mane kviesti į apklausas. Gavau pranešimą atvykti pas tyrėją Indrę Buzaitienę į Alytaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.

Man nebuvo aiškiai paaiškinta, kokiu konkrečiu pagrindu esu kviečiama.

Mano patirtis tokia, kad įvairūs procesai prieš mane pradedami nuolat, tačiau dalis jų vėliau nutraukiami arba pirminiai įtarimai nepasitvirtina. Dėl to norėčiau, kad būtų objektyviai įvertinta, ar toks procesinis aktyvumas mano atžvilgiu yra pagrįstas.

Kodėl manau, kad tapau nepatogi

Esu nevyriausybinės organizacijos, užsiimančios žmogaus teisių klausimais, vadovė. Esu padėjusi šeimoms ginčuose dėl vaikų ir žmonėms, patekusiems į psichiatrijos gydymo įstaigas.

Net pati būdama ligoninėje padėjau kitai pacientei parengti prašymą administracijai. Kitą dieną ji man pasakė, kad buvo išleista.

Todėl man kyla įtarimų, ar aktyvi mano visuomeninė veikla negalėjo tapti viena iš priežasčių, dėl kurių teisėsauga taip intensyviai manimi domisi.

Astos Rūbinaitės istorija

Atskirai nerimą man kelia mano draugės Astos Rūbinaitės likimas.

Su ja negaliu susisiekti jau daugiau kaip metus. Jos neberandu ir socialiniame tinkle „Facebook“. Mano žiniomis, ryšio su ja neteko ir keli kiti anksčiau su ja bendravę žmonės.

Todėl keliu paprastą klausimą: kur šiuo metu yra Asta Rūbinaitė ir ar jai viskas gerai?

Anksčiau bendravau su ja dėl jos teisinių problemų ir, mano vertinimu, prieš ją vykdyto persekiojimo. Būtent dėl šios istorijos ne kartą konfliktavau ir su Alytaus policijos pareigūnais.

Mano nuomone, mano parama Astai galėjo būti viena iš aplinkybių, dėl kurių vėliau pati sulaukiau padidinto teisėsaugos dėmesio. Tačiau pabrėžiu, kad tai yra mano įtarimas, kurį turėtų patikrinti kompetentingos institucijos arba žurnalistinis tyrimas.

Pareigūnas Deividas Pašukonis

Ne kartą teko susidurti su Alytaus policijos pareigūnu Deividu Pašukoniu.

Mano teigimu, jis domėjosi Astos Rūbinaitės byla, o vėliau dalyvavo procesuose, susijusiuose ir su mano šeima.

2019 m. kovo 5 d. buvo priimti sprendimai, po kurių mano dukra buvo išvežta pas tėvą į Kretingą. Mano vertinimu, D. Pašukonis buvo vienas iš pareigūnų, dalyvavusių su šiais įvykiais susijusiuose procesuose.

Dėl jo veiksmų anksčiau esu teikusi skundus. Mano namuose buvo lankęsi Policijos imuniteto tarnybos darbuotojai ir teiravosi, kodėl skundžiu šį pareigūną.

Man taip pat buvo skirta 300 eurų bauda procese, kurį sieju su atsisakymu suteikti informaciją apie Astos Rūbinaitės buvimo vietą. Mano vertinimu, šios aplinkybės turėtų būti išnagrinėtos iš naujo ir įvertinta, ar tarp atskirų procesų nėra sąsajų.

Dukters istorija

Didžiausia mano gyvenimo problema išlieka santykiai su dukra.

Mano motinos valdžia, kiek man žinoma, nėra apribota, tačiau ilgą laiką negaunu išsamios informacijos apie dukters sveikatą, ugdymą ir kasdienį gyvenimą.

Kreipiausi į mokyklą, savivaldybės Švietimo skyrių, Vaiko teisių apsaugos tarnybą ir teismą.

Teigiu, kad ilgą laiką negavau net elementarios informacijos – kurioje klasėje mokosi dukra, kas yra jos klasės auklėtoja, taip pat neturiu prieigos prie elektroninio dienyno.

Mano buvusi advokatė Lina Burgienė situaciją yra apibūdinusi kaip „vaiko nusavinimo“ atvejį.

Ypač skaudu tai, kad susitikimai su dukra buvo itin reti. Mano teigimu, tam tikrais laikotarpiais ją galėdavau pamatyti vos vieną ar du kartus per metus ir tik kelioms minutėms.

Vėliau man sakoma, kad mano ir dukters emocinis ryšys yra susilpnėjęs.

Tačiau kaip galima atkurti artimą motinos ir vaiko ryšį, jeigu susitikimai trunka penkias ar dešimt minučių ir vyksta kartą ar du per metus?

Šiuo metu, įsikišus Vaiko teisių apsaugos tarnybai, sutarta dėl dviejų susitikimų per mėnesį. Tai jau žingsnis į priekį, tačiau manau, kad norint realiai atkurti motinos ir vaiko ryšį būtinas gerokai intensyvesnis bendravimas.

Ginčas dėl informacijos viešinimo

Šiuo metu vyksta teisminiai ginčai ir dėl mano skelbiamos informacijos apie dukrą bei jos paėmimo istoriją.

Mano teigimu, iš manęs reikalaujama neviešinti tam tikros informacijos apie vaiką, mokyklą, globą ir teismo procesus.

Aš suprantu vaiko teisę į privatų gyvenimą ir tai, kad vaiko interesai turi būti saugomi. Tačiau kartu man kyla klausimas, kur yra riba tarp teisėtos vaiko privatumo apsaugos ir motinos teisės viešai kalbėti apie institucijų veiksmus bei savo pačios patirtį.

Manau, kad šį klausimą būtina vertinti labai atsargiai, nes ginčas susijęs ne tik su privataus gyvenimo apsauga, bet ir su saviraiškos laisve bei teise kritikuoti valstybės institucijų veiklą.

Ko prašau

Nenoriu, kad mano teiginiai būtų priimami vien todėl, kad aš juos pasakiau.

Priešingai – prašau juos patikrinti.

Reikėtų išsiaiškinti:

• kokiu teisiniu ir medicininiu pagrindu buvau priverstinai hospitalizuota;
• ar buvo laikomasi priverstinės hospitalizacijos procedūrų;
• kokiu pagrindu policijos pareigūnai prieš mane panaudojo fizinę jėgą;
• ar egzistuoja pareigūnų vaizdo registratorių įrašai;
• ar buvo teisėtas faktinis mano pašalinimas iš gyvenamosios vietos;
• kiek ir kokių procesų per pastaruosius metus prieš mane inicijavo Alytaus teisėsauga ir kuo jie baigėsi;
• kokiu pagrindu ribojamas mano bendravimas su dukra ir informacijos apie ją gavimas;
• kur šiuo metu yra Asta Rūbinaitė ir ar kompetentingos institucijos turi duomenų apie jos padėtį.

Man svarbiausia, kad šios aplinkybės būtų patikrintos objektyviai, išklausant ne tik policijos, ligoninės, savivaldybės, mokyklos ar Vaiko teisių apsaugos tarnybos pozicijas, bet ir mano argumentus bei turimus dokumentus.

Aš neprašau, kad kas nors iš anksto pripažintų mane teisia.

Prašau tik vieno – kad būtų išgirsta ir patikrinta mano istorijos pusė.

Ieva Porutytė