Artūras Račas

Perskaičiau ir aš tą Š. Černiausko „tyrimą”.

Ir nors G. Paluckas anaiptol nėra mano mylimiausias politikas, o dabartinė valdančioji koalicija tikrai nėra ta, apie kurią aš visą gyvenimą svajojau, man killo tam tikrų kausimų.

Kaip tai dabartinei europarlamentarei kažkada lėktuve skrendant iš Briuselio.

Tik klausimų man kilo ne apie G. Palucko verslus, jo įmones, jų gautas paskolas ar jo verslo partnerius. Ir net ne apie tai, ar D. Vičinskas tikrai buvo liudininku S. Skvernelio vestuvėse.

Mano klausimas vienas ir paprastas: kas užsakovas?

Šis klausimas labai natūralus, turint galvoje, kas yra „tyrimo” autorius.

Sakoma, kad buvusių čekistų nebūna. Tai lygiai taip pat nebūna ir buvusių „žurnalistų”, kurie dirba pagal užsakymą.

Š. Černiauskas tokio pobūdžio karjerą pradėjo dar pas V. Romanovą „Kauno dienoje”, apie ką pats yra atvirai rašęs ir liejęs krokodilo ašaras.

Bet „talentai” kaip jis Lietuvoje yra paklausūs, todėl jis vėliau sėkmingai tęsė savo karjerą Delfi ir neretai darė tą patį, ką ir pas V. Romanovą. Tik užsakovai buvo kiti. (Beje, kai kalbu apie užsakymus, tai nebūtinai reiškia, kad užsakovas atsilygina pinigais, kaip kad buvo V. Romanovo atveju, kuris Š. Černiauskui už jo paskvilius mokėjo algą. Kartais gali būti atsilyginama ir kitomis, ir nematerialinėmis gėrybėmis).

Po Delfi buvo dar 15min, bet ir iš ten Š. Černiauskas buvo išspirtas be garbės rašto. Tikriausiai ne dėl nuopelnų žiniasklaidos skaidrumui.

Žodžiu, reputacija kaip ir aiški, didesnių abejonių nekelianti, bet jau sveiko proto žmogui.

Bet, reputacija, kaip žinia, Lietuvos žiniasklaidoje niekada nebuvo didžiausia vertybė. Gali gerti skydinėje ir sėkmingai vadovauti visuomeniniam transliuotojui, gali viešai visus apdėti b…ias ir rusiškais keiksmažodžiais, bet tas pats visuomeninis transliuotojas tau skirs geriausią eterio laiką, gali, nebuvęs žurnalistu vadovauti Žurnalistų sąjungai ilgiau nei Brežnevas vadovavo SSKP CK.

Todėl ir šoka šiandien visi polkas ir kepurines apie Š. Černiausko „tyrimus” ir niekam nekyla klausimų, o kam tai naudinga.

Niekam taip pat nekyla klausimų, iš kur Š. Černiauskas traukia tuos visus dokumentus, kuriais remiasi tie jo tyrimai. Pats juk nesurado bibliotekoje, nenaršė Registrų centre.

Bet kam, šiek tiek nusimanančiam apie žurnalistiką, turėtų kilti klausimas, kas tuos visus dokumentus Š. Černiauskui nuleido. Nuleido žinodami, kad šis asmuo turi patirties dirbti pagal užsakymus.

Va čia tai būtų įdomus tyrimus. Aš paskaityčiau.

Nes man tas kausimas įdomus. Kas užsakovas?

O kalbant apie Š. Černiauską, tai žmonės nesikeičia. Jų reputacija – irgi. Tai primena ir nuotrauka, kuria iliustruoju šį įrašą. Ji kažkada buvo skirta man, kai parašiau apie Š. Černiausko tyrimus pas V. Romanovą.