Kodėl vidaus reikalų ministras šiandien taip nervinasi? Konflikto priešistorė
Kodėl vidaus reikalų ministras šiandien taip nervinasi? Konflikto priešistorė
Tiems, kurie nesuprato, kodėl šiandien Lietuvos vidaus reikalų ministras Martynas Katelynas taip isteriškai blaškosi, trumpai papasakosiu visą šios istorijos priešistorę.
Viskas prasidėjo 2026 m. spalio 5 d.
Mes parengėme šešėlinę ataskaitą „Grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui“, kurioje nagrinėjamos sisteminės Lietuvos nacionalinio saugumo modelio spragos, migracijos politikos problemos ir transnacionalinių represijų aukų apsaugos klausimai.
Tiems, kurie nežino, paaiškinsiu: šešėlinės ataskaitos yra vienas iš standartinių ir svarbiausių žmogaus teisių gynimo darbo instrumentų. Tai visiškai įprasta demokratinė praktika.
Valstybės institucijos rengia oficialias ataskaitas, kuriose paprastai viskas atrodo gražiai, tvarkingai ir nepriekaištingai. O pilietinė visuomenė rengia šešėlines ataskaitas, kuriose parodo tai, kas oficialiuose dokumentuose nutylima, nepakankamai įvertinama arba ką valstybės institucijoms būtų patogiau palikti šešėlyje. Būtent todėl tokios ataskaitos ir vadinamos šešėlinėmis.
Normalioje demokratinėje valstybėje institucijos, gavusios tokią ataskaitą, ją perskaito ir išnagrinėja. Pavyzdžiui, atsako: čia sutinkame, čia kritika pagrįsta, čia jūs neteisingai supratote mūsų kompetenciją, čia jūsų vertinimas pernelyg emocingas, o štai šioje vietoje pateikiame papildomus faktus.
Tai normali, profesionali valstybės institucijų ir pilietinės visuomenės sąveika.
Ir, beje, būtent taip sureagavo nemažai Lietuvos valstybės institucijų, kurioms išsiuntėme savo ataskaitą. Jos įvertino tai, kas priklauso jų kompetencijai, ir atskyrė klausimus, kurie jai nepriklauso. Kitaip tariant, vyko visiškai normalus darbinis procesas.
Tačiau paaiškėjo, kad Lietuvos vidaus reikalų ministerija, regis, nusprendė pasirinkti visai kitokį bendravimo su pilietine visuomene modelį.
Spalio 5 d. išsiuntėme ministerijai oficialų kreipimąsi su šešėline ataskaita ir paprašėme įvertinti konkrečius joje iškeltus klausimus.
O jau spalio 6 d. ryte vidaus reikalų viceministras Linas Drazdauskas atsiuntė tokį atsakymą: „Kada Lietuva šitą FSB agentę deportuos?“
Tai ne mano interpretacija. Tai pažodinė viceministro žinutė.
Ir čia prasideda įdomiausia istorijos dalis. Sprendžiant iš laiško adresatų ir jo turinio, viceministras, matyt, ketino aptarti mano deportavimo klausimą su ministru ir kitais ministerijos vadovais. Tačiau, panašu, ne itin gerai išmanydamas elektroninio pašto subtilybes, jis į adresatų sąrašą įtraukė ir mane. Todėl šią žinutę gavau ir aš.
Prisipažinsiu, tokios likimo dovanos net nebūčiau drįsusi prašyti.
Vidaus reikalų viceministras pats raštu užfiksavo savo reakciją į žmogaus teisių gynėjos pateiktą šešėlinę ataskaitą ir oficialų kreipimąsi.
Vietoj dalykinio atsakymo į klausimus apie nacionalinį saugumą, migracijos procedūras ir žmogaus teisių apsaugą gavome viešosios valdžios atstovo pasisakymą apie mano deportavimą.
Žinoma, tokios situacijos negalėjau ignoruoti. Todėl nedelsdama kreipiausi į keturias kompetentingas institucijas, prašydama teisiškai įvertinti viceministro veiksmus, jo pasisakymą ir galimą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. Pabrėžiu: prašiau ne politinių komentarų, o būtent teisinio vertinimo.
Nuo to laiko praėjo beveik dvi savaitės. Ir štai šiandien, spalio 19 d., viešai pasisako jau pats vidaus reikalų ministras Martynas Katelynas.
Kodėl būtent dabar? Mano spėjimas gana paprastas: galbūt institucijos jau pradėjo nagrinėti mano skundus, galbūt buvo pateikti papildomi klausimai ar prašymai paaiškinti viceministro veiksmus. To kol kas nežinau ir neteigiu kaip nustatyto fakto.
Tačiau susidaro įspūdis, kad ministras nusprendė viešai ginti savo viceministrą. Mano vertinimu, pasirinko tam gana nevykusį būdą.
Todėl tiems, kurie nori suprasti, nuo ko iš tikrųjų prasidėjo šis konfliktas, siunčiu visą susirašinėjimą su Vidaus reikalų ministerija PDF formatu. Kad niekam nereikėtų spėlioti, kas ką pasakė, kas kam parašė ir kokia buvo įvykių seka.
Dokumentuose aiškiai matyti, kad spalio 5 d. pateikėme oficialų kreipimąsi dėl sisteminių nacionalinio saugumo klausimų, spalio 6 d. gavome viceministro žinutę apie deportavimą, o vėliau ministerija patvirtino mūsų kreipimosi gavimą ir registraciją.
Taigi konflikto pradžia buvo ne asmeninis ginčas su ministru ir ne mano noras su kuo nors konfliktuoti.
Konfliktas prasidėjo tada, kai paprašėme Vidaus reikalų ministerijos atlikti savo profesines pareigas ir iš esmės įvertinti pilietinės visuomenės pateiktą informaciją apie galimas nacionalinio saugumo sistemos spragas.
Mano vertinimu, ministerijos vadovybės reakcija kelia rimtų klausimų apie jos požiūrį į nepriklausomą žmogaus teisių stebėseną ir kritiką.
O mūsų šešėlinę ataskaitą „Grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui“ labai rekomenduoju perskaityti. Bent jau tam, kad būtų galima geriau suprasti, kokius konkrečius klausimus keliame ir kodėl jie galėjo sukelti tokią audringą Vidaus reikalų ministerijos vadovybės reakciją.
Ataskaitoje taip pat nagrinėjamas Valstybės saugumo departamento vaidmuo, todėl joje iškelti klausimai svarbūs ne tik VRM.
Visą ataskaitą jau turite savo elektroniniame pašte. Ji buvo išsiųsta spalio pradžioje. O prie šio laiško dar kartą pridedu susirašinėjimą su Vidaus reikalų ministerija.