Lietuvos krepšinio federacija – problema yra rinkėjo ekonominė priklausomybė nuo renkamos valdžios
Gediminas Ustinavičius
Lietuvos krepšinyje yra rimta institucinė interesų konflikto problema – vadovybės rinkimai „demokratiški“. Formali demokratija išlieka: vienas narys turi vieną balsą, o 2024 m. prezidento rinkimuose balsavo 148 iš 150 balso teisę turėjusių narių; Mindaugas Balčiūnas laimėjo 84:63.
Problema yra rinkėjo ekonominė priklausomybė nuo renkamos valdžios.
2026 m. biudžete pati asociacija numatė 1,024 mln. € paramos Lietuvos krepšinio organizacijoms. Tarp gavėjų yra 340 tūkst. € 3×3 asociacijai, 270 tūkst. € Moksleivių krepšinio lygai, 140 tūkst. € Moterų lygai, po 60 tūkst. € NKL ir RKL, 55 tūkst. € teisėjų asociacijai ir kt.
Ir tuo pat metu būtent **asociacijos nariai renka prezidentą**, tvirtina jo veiklos ataskaitą bei kitus esminius sprendimus.
Todėl susidaro toks ciklas:
**narys → balsuoja už asociacijos valdžią → valdžia dalyvauja formuojant / vykdant finansavimo politiką → narys gauna finansavimą → vėl balsuoja už valdžią.**
Tai savaime **neįrodo balsų pirkimo, korupcijos ar net neteisėtumo**. Tam reikėtų nustatyti, kas konkrečiai priima kiekvieną finansavimo sprendimą, pagal kokius kriterijus ir ar vadovybė gali savo nuožiūra paveikti sumas.
Tačiau gero valdymo požiūriu problema akivaizdi: **finansavimo gavėjo nepriklausomumas vertinant ir renkant finansavimo skirstytojo vadovybę yra objektyviai susilpnintas.**
Dar ryškiau tai atrodo dėl sumų disproporcijos. Jei organizacija moka, tarkime, 160 € metinį nario mokestį, bet iš centrinės organizacijos gauna 60 000 € per metus, jos ekonominis santykis su federacija nebėra normalus „narys išlaiko savo asociaciją“. Jis faktiškai apsiverčia: ne nariai finansuoja savo asociaciją, o asociacija finansuoja savo narius.
Ir tada 30, 45, 70 ar 160 € narystės mokestis tampa beveik simboliniu bilietu į organizaciją, kuri disponuoja milijoniniu biudžetu.
