Generalinės prokuratūros prašoma tirti teisėjų Audriaus Cinino ir Rasos Mateikienės veiksmus

Generalinei prokuratūrai pateiktas pareiškimas, kuriuo prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų Audriaus Cinino ir Rasos Mateikienės galimo piktnaudžiavimo tarnyba. Pareiškimo centre – iki šiol esminius klausimus keliantis prieštaravimas tarp valstybinės teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės išvadų bei to, kaip mažametės parodymai vėliau buvo vertinami Andriaus Ūso baudžiamojoje byloje.

2026 m. rugsėjo 8 d. Generalinei prokuratūrai pateiktame pareiškime prašoma tirti A. Cinino, vadovavusio A. Ūso baudžiamąją bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai, ir teisėjos R. Mateikienės, 2019 m. gruodžio 3 d. priėmusios nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-1725-961/2019, veiksmus.

Ką iš tikrųjų nustatė valstybinė ekspertizė?

Tai vienas svarbiausių pareiškime keliamų klausimų.

2009 m. balandžio 23 d.–gegužės 25 d. atliktame valstybinės teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-18, kaip nurodoma pareiškime, buvo konstatuota, kad mergaitei nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, nenustatyti ir padidinto įtaigumo požymiai.

Dar svarbiau – ekspertai nurodė, kad jos individualios psichologinės savybės netrukdo teisingai suvokti ir atpasakoti bylai reikšmingų aplinkybių.

Tačiau A. Ūso bylą nagrinėjęs teismas mažametės teisiamajame posėdyje neapklausė.

Pareiškime nurodoma, kad A. Cininas jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus viešai siejo su „ištrinta atmintimi“, o sprendime buvo akcentuota, kad per apklausas pas ikiteisminio tyrimo teisėjus mergaitė kalbėjo tyliai ir nedrąsiai.

Viešuose šaltiniuose išlikę ir paties A. Cinino tuometiniai paaiškinimai. 2012 m. jis teigė, kad mergaitės pakartotinė apklausa esą buvo beprasmiška, nes jos atmintis buvo „sugadinta“ įkyrių ir nekvalifikuotų apklausų.

Kitame interviu teisėjas kalbėjo apie vaiko atminties pakeitimą ir modifikavimą nekvalifikuotos bei neteisėtos apklausos metu.

Kodėl ekspertizė ir teismo vertinimas taip smarkiai skiriasi?

Būtent į šį prieštaravimą Generalinės prokuratūros prašoma pažvelgti ne kaip į eilinį nesutikimą su teismo sprendimu.

Pareiškime teigiama, kad spręsdamas dėl mažametės parodymų A. Cininas rėmėsi ne minėta valstybine ekspertize, o įtariamojo pasitelktos privačios psichiatrės išvada, kuri, pareiškėjo turimais duomenimis, valstybinei ekspertizei prieštaravo.

Todėl keliamas konkretus klausimas: ar tai buvo tik teisėjo atliktas įrodymų vertinimas, ar galėjo būti sąmoningas ir tikslingas veikimas siekiant konkretaus procesinio rezultato?

Pareiškime ši abejonė suformuluota tiesiogiai: jeigu valstybinė ekspertizė pateikė vienokias išvadas apie vaiko gebėjimą suvokti ir atpasakoti įvykius, būtina nustatyti, kodėl teismo sprendime atsirado iš esmės kitoks vaiko parodymų patikimumo vertinimas.

Tai nėra vien semantinis ginčas dėl žodžių.

Jeigu valstybės ekspertai nustato, kad vaikas nėra padidintai linkęs fantazuoti, nėra padidintai įtaigus ir gali tinkamai suvokti bei atpasakoti reikšmingas aplinkybes, kyla akivaizdus klausimas, kokiais konkrečiais įrodymais remiantis vėliau padaryta iš esmės priešinga išvada apie jo atminties patikimumą.

Kodėl pareiškime minima teisėja Rasa Mateikienė?

Šis klausimas svarbus todėl, kad A. Ūso bylos vertinimas vėliau tapo reikšmingas kitoje baudžiamojoje byloje.

2019 m. gruodžio 3 d. teisėja Rasa Mateikienė baudžiamojoje byloje Nr. 1-1725-961/2019 nuteisė pareiškėją pagal tuo metu taikytas BK 154 straipsnio 2 dalies ir BK 313 straipsnio 2 dalies nuostatas už publikacijoje paskelbtus teiginius, susijusius su šia istorija.

Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 7 d. šį nuosprendį paliko galioti.

Pareiškime nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas, be kita ko, ankstesniais teismų ir prokuratūros sprendimais, kuriais mažamečių seksualinio prievartavimo faktas buvo paneigtas.

Todėl dabar keliamas klausimas: jeigu pirminis A. Ūso byloje atliktas įrodymų vertinimas prieštaravo valstybinės ekspertizės išvadoms, ar juo buvo galima nekritiškai remtis vėlesnėje baudžiamojoje byloje?

Generalinės prokuratūros prašoma tirti R. Mateikienės veiksmus būtent tiek, kiek jos priimtas nuosprendis buvo grindžiamas ankstesniu, pareiškėjo vertinimu, ekspertizės išvadoms prieštaraujančiu vertinimu.

Prokuratūros prašoma išreikalauti visą medžiagą

Pareiškimu Generalinės prokuratūros prašoma ne tik pradėti ikiteisminį tyrimą.

Prašoma išreikalauti A. Ūso baudžiamosios bylos medžiagą, įskaitant valstybinės teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės aktą Nr. 103MS-18, teismo posėdžių protokolus, procesinį sprendimą dėl nukentėjusiosios neapklausimo ir tokio sprendimo motyvus.

Taip pat prašoma pavesti nepriklausomiems teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertams atsakyti į esminį klausimą: ar teismo pateiktas mažametės parodymų ir jos atminties vertinimas iš tiesų atitinka valstybinės ekspertizės išvadas?

Prokuratūros taip pat prašoma nustatyti, kokiu pagrindu buvo pasirinkta remtis privačios psichiatrės vertinimu ir ar toks pasirinkimas buvo tinkamai motyvuotas.

Galiausiai prašoma apklausti A. Cininą ir R. Mateikienę bei priimti motyvuotą procesinį sprendimą, atskirai įvertinant kiekvieną pareiškime nurodytą aplinkybę.

Kodėl šis tyrimas gali būti svarbus kitai baudžiamajai bylai?

Pareiškime remiamasi ir BPK 444 straipsnio reglamentuojamu baudžiamojo proceso atnaujinimo institutu.

Jame argumentuojama, kad teisėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas nagrinėjant bylą, jeigu toks faktas būtų nustatytas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, galėtų tapti naujai paaiškėjusia aplinkybe.

Todėl dabar neprašoma tiesiogiai atnaujinti baudžiamosios bylos Nr. 1-1725-961/2019. Pirmiausia prašoma ištirti teisėjų veiksmus, o tik gavus tyrimo rezultatus spręsti dėl galimo proceso atnaujinimo.

Į klausimą turėtų atsakyti ne publikacijos, o tyrimas

Šio pareiškimo esmė nėra paskelbti A. Cininą ar R. Mateikienę kaltais. Ar jų veiksmuose buvo nusikalstamos veikos požymių, gali būti nustatyta tik įstatymų nustatyta tvarka.

Tačiau egzistuoja dokumentais patikrinamas klausimas.

Vienoje pusėje – valstybinės teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės išvados apie mažametės psichologines savybes ir gebėjimą suvokti bei atpasakoti įvykius.

Kitoje – teismo atliktas jos parodymų vertinimas ir vieši teisėjo A. Cinino pareiškimai apie pakeistą ar „sugadintą“ vaiko atmintį.

Šis prieštaravimas nėra naujai sukurtas. Dar 2012 metais viešojoje erdvėje buvo cituojamas A. Cinino aiškinimas, kad pakartotinė vaiko apklausa esą buvo beprasmiška dėl jos atminties būklės.

Todėl Generalinei prokuratūrai dabar pateiktas labai konkretus prašymas: paimti originalius bylos dokumentus, ekspertizės aktą ir procesinius sprendimus, palyginti jų turinį ir nustatyti, kodėl teismo išvados taip skyrėsi nuo valstybinės ekspertizės išvadų.

Jeigu tam egzistuoja teisėtas, įrodymais pagrįstas paaiškinimas – jis turi būti įvardytas.

Jeigu tokio paaiškinimo nėra, tuomet teisėsauga turėtų atsakyti į kur kas rimtesnį klausimą: ar šiuo atveju buvo peržengta riba tarp teisėjo diskrecijos vertinti įrodymus ir galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.