Prokurorai patys nieko nežudė, tik paslėpė žudikus, todėl tyrimas nepradėtinas, nurodė teisėjas R.Bužinskas
Aurimas Drižius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Rolandas Bužinskas (nuotr.) savo nutartimi išaiškino, kad jau suėjo senatis prokurorų nusikaltimams ištirti, todėl ikiteisminis tyrimas negali būti pradėtas. Faktas, kad prokurorai patys nieko nežudė, tik pridengė žudikus, ir žinomai melagingai suklastojo bylą nekaltam žmogui pagal „pakabinto” nusikaltėlio melagingus liudijimus, negali būti ikiteisminio tyrimo objektas.
Pateikiau „prokuratūrai” ir „teismui” įrodymus, kad visa Garliavos žudynių ir pedofilijos byla yra klastotė, tai yra dirbu tai, kas yra prokuratūros pareiga, tačiau šie „pareigūnai” visaip išsisukinėja, kad tik nereikėtų tirti savų nusikaltimų.
Dar juokingiau, kad teisėjas Bužinskas nurodo, kad dėl prokurorų klastočių jau suėjo senatis, tačiau nieko nepasisako dėl teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo bylos suklastojimo – žudikai buvo du, o po teisėjo nužudymo nuteistas vienintelis ir pats nužudytas ir todėl negalėjęs apsiginti Drąsius Kedys. Byla tariamam jo padėjėjui Raimundui Ivanauskui suklastoja itin grubiai – prokuratūros liudininkas Mindaugas Žalimas vėliau gyrėsi, kad davė žinomai melagingus parodymus tik todėl, kad ir pats nesėstų į kalėjimą už sunkų žmogaus sužalojimą.
Teisėjas Rolandas Bužinskas atmetė skundą dėl prokurorų veiksmų Garliavos bylose: ar kas nors tyrė galimą koordinuotą veikimą ir nurodė, kad minėti faktai „nepagrįsti konkrečiais objektyviais duomenimis”.
Dar juokingesnė teisėjo G.Bužinsko frazė : „Antra, pareiškėjas pareiškimu prašė pradėti prokurorų atžvilgiu
ikiteisminį tyrimą dėl galimo piktnaudžiamo, o ne dėl galimo nužudymo, t. y. nebuvo keliamas klausimas, ar prokurorai galimai nužudė kitą žmogų. Todėl nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo spręsti klausimo dėl senaties termino dėl BK 129 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos” (pridedamas šis šedevras).
Tai melas, nes savo pareiškime nurodžiau, kad visa prokuratūros veikla nuo pedofilijos bylos klastojimo ir teisėjo nužudymo ir bylos klastojimo nekaltam žmogui buvo viena nesibaigianti organizuota nusikalstama veikla.
Žurnalistas Aurimas Drižius siekia, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl prokurorų veiksmų nagrinėjant su Garliavos istorija susijusias baudžiamąsias bylas. Jis kelia klausimą, ar kelių prokurorų sprendimai galėjo būti tarpusavyje koordinuojami ir ar nėra pagrindo tikrinti organizuotos grupės požymių. Tačiau Generalinė prokuratūra atsisakė pradėti tyrimą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Rolandas Bužinskas šį atsisakymą pripažino teisėtu.
2026 m. spalio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Rolandas Bužinskas priėmė nutartį Nr. IBPS-V-2901738-26, kuria atmetė Aurimo Drižiaus skundą dėl Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Irmanto Mikelionio sprendimo.
2026 m. rugpjūčio 21 d. I. Mikelionis atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškimą dėl galimo prokurorų piktnaudžiavimo tarnyba.
Pareiškime buvo nurodyti prokurorų R. Šileikos, B. Maculevičiaus ir R. Savicko veiksmai, susiję su ikiteisminių tyrimų organizavimu, įrodymų rinkimu ir sprendimais nutraukti tyrimus.
Pareiškėjo vertinimu, būtina išsiaiškinti, ar šie sprendimai buvo tik atskiros procesinės klaidos, ar galėjo būti sąmoningai koordinuojami.
Prokuratūra rėmėsi senatimi, teismas jai pritarė
Viena svarbiausių teisėjo R. Bužinsko nutarties išvadų – galimam piktnaudžiavimui tarnyba pagal BK 228 straipsnio 1 dalį taikomas dvylikos metų senaties terminas.
Teismas pažymėjo, kad daugelis pareiškime aprašytų įvykių vyko daugiau kaip prieš dvylika metų.
Tačiau A. Drižius ginčija tokį vertinimą, nes jo pareiškime kalbama ir apie vėlesnius, įskaitant 2019 bei 2023 metų, procesinius sprendimus.
Jo teigimu, teismas turėjo atskirai nustatyti, ar šie veiksmai buvo tik ankstesnių įvykių pasekmės, ar galėtų sudaryti savarankiškas nusikalstamas veikas.
Esminis klausimas – ar senatis gali būti taikoma visiems pareiškime aprašytiems veiksmams jų neindividualizavus.
Prokuroras Redas Savickas nagrinėjo skundą dėl savo paties veiksmų?
Vienas ryškiausių pareiškime iškeltų klausimų susijęs su prokuroru Redu Savicku.
A. Drižius nurodo, kad 2023 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl galimų prokurorų pažeidimų, tarp jų – ir paties R. Savicko veiksmų.
Tačiau 2023 m. balandžio 27 d. atsakymą Nr. 17.2.-2407 pasirašė R. Savickas.
Pareiškėjo nuomone, tokia situacija kelia pagrįstų klausimų dėl nešališkumo.
Ar pareigūnas gali pats nagrinėti kreipimąsi, kuriame prašoma įvertinti jo paties veiksmų teisėtumą?
Teisėjas R. Bužinskas šį argumentą atmetė, nurodydamas, kad prokuroro nutarime jis jau išnagrinėtas.
Tačiau pareiškėjas mano, kad teismas turėjo savarankiškai įvertinti, kokio pobūdžio buvo 2023 metų kreipimasis ir ar jį nagrinėjant nebuvo pažeisti taikytini nešališkumo reikalavimai.
Du teismai panaikino sprendimus, tačiau prokuroras vėl nutraukė tyrimą
Dar vienas pareiškimo epizodas susijęs su prokuroro R. Savicko 2012 metų sprendimais.
2012 m. kovo 5 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nutartimi Nr. ITS 919-909/2012 panaikino procesinius sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo Drąsiaus Kedžio atžvilgiu.
2012 m. balandžio 11 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi Nr. 1S-223-149/2012 šį sprendimą paliko galioti.
Tačiau 2012 m. rugsėjo 6 d. prokuroras R. Savickas pakartotinai nutraukė ikiteisminį tyrimą.
A. Drižius prašė patikrinti, ar prokuroras tinkamai atsižvelgė į abiejų teismų nutarčių motyvus.
Vien pakartotinis tyrimo nutraukimas savaime nėra nusikaltimo įrodymas. Tačiau, pareiškėjo nuomone, būtina palyginti visų trijų dokumentų turinį ir nustatyti, ar teismų išdėstyti argumentai buvo tinkamai įvertinti.
Kodėl atsisakyta tikrinti telefoninius ryšius, o vėliau konstatuota, kad jų nenustatyta?
A. Drižiaus pareiškime aprašytas ir galimas prieštaravimas, susijęs su telekomunikacijų duomenų rinkimu.
Pareiškėjo teigimu, prokuroras R. Šileika 2010 m. vasario 23 d. atmetė prašymą nustatyti tiriamų asmenų telefonų IMEI numerius, SIM korteles ir telefoninius kontaktus.
Tačiau ankstesniame, 2010 m. sausio 26 d. procesiniame sprendime buvo remiamasi tuo, kad tam tikrų asmenų tarpusavio ryšiai nenustatyti.
Tai kelia klausimą: ar teisėsauga išnaudojo galimybes surinkti duomenis, kurie galėjo patvirtinti arba paneigti tiriamų asmenų ryšius?
Pareiškėjo vertinimu, būtina patikrinti, ar tyrimo veiksmai nebuvo sąmoningai apriboti.
Teismas tokį argumentą iš esmės vertino kaip nepakankamą pagrindą įtarti nusikalstamą piktnaudžiavimą.
Kas buvo antrasis žmogus prie teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo vietos?
Pareiškime taip pat keliami klausimai dėl teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo tyrimo.
A. Drižius nurodo, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-468/2016 esantys liudytojų parodymai leidžia kelti klausimą apie galimą antrąjį asmenį mikroautobuse.
Pareiškėjas prašė išreikalauti originalius liudytojų apklausų protokolus, patikrinti jų parodymus ir nustatyti, kokiais duomenimis buvo atmesta galimo antrojo asmens dalyvavimo versija.
Tai nereiškia, kad antrojo asmens dalyvavimas nužudyme yra įrodytas.
Tačiau pareiškėjas mano, kad tyrimą atlikę pareigūnai turėjo objektyviai patikrinti visas reikšmingas versijas.
Jo nuomone, jeigu paaiškėtų, kad esminiai įrodymai buvo sąmoningai ignoruojami ar slepiami, reikėtų spręsti ir dėl atsakingų pareigūnų veiksmų baudžiamojo teisinio įvertinimo.
Ar galėjo veikti organizuota grupė?
Šis klausimas keliamas rengiamame skunde Vilniaus apygardos teismui.
Pagal Baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalį organizuotos grupės požymiams nustatyti būtinas išankstinis susitarimas daryti nusikaltimus ir tam tikras dalyvių vaidmenų arba užduočių pasiskirstymas.
A. Drižius siekia, kad būtų patikrinta, ar skirtingų prokurorų sprendimai galėjo būti susiję ne vien tarnybiniais santykiais, bet ir galimu bendru neteisėtu tikslu.
Pareiškėjo keliama versija apima kelis galimus veiksmų etapus: atsisakymą atlikti tam tikrus tyrimo veiksmus, sprendimų nutraukti tyrimus priėmimą, pakartotinius procesinius sprendimus ir vėlesnį skundų dėl šių veiksmų nagrinėjimą.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad pateikti dokumentai kol kas neįrodo nei išankstinio nusikalstamo susitarimo, nei organizuotos grupės egzistavimo.
Tai versija, kurios patikrinimo siekia pareiškėjas.
Teismas nusprendė: pagrindo pradėti tyrimą nėra
Teisėjas R. Bužinskas 2026 m. spalio 30 d. nutartyje konstatavo, kad nėra objektyvių duomenų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą įtarti prokurorų nusikalstamą piktnaudžiavimą.
Teismo vertinimu, nesutikimas su ankstesniais prokurorų procesiniais sprendimais savaime nereiškia, kad buvo padarytas nusikaltimas.
Todėl Generalinės prokuratūros 2026 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo paliktas galioti.
Vis dėlto nutartis dar gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per septynias dienas nuo jos gavimo.
A. Drižius rengiamame skunde siekia, kad aukštesnės instancijos teismas patikrintų ne tik senaties taikymo pagrįstumą, bet ir tai, ar buvo tinkamai įvertinti visi pareiškime nurodyti savarankiški epizodai.
Esminis klausimas – kas turi patikrinti pačių prokurorų veiksmus?
Ši byla kelia platesnį klausimą apie prokuratūros veiklos kontrolę.
Jeigu pareiškėjas pateikia konkrečius procesinius dokumentus, jų datas ir nurodo galimus prieštaravimus tarp skirtingų sprendimų, ar pakanka konstatuoti, kad tai tik nesutikimas su prokurorų atliktu įrodymų vertinimu?
Kita vertus, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas vien dėl to, kad pareiškėjui nepriimtini ankstesni tyrimų rezultatai. Tam reikalingi konkretūs duomenys apie galimos nusikalstamos veikos požymius.
Būtent šių dviejų principų santykis ir yra ginčo esmė.
Aukštesnės instancijos teismui teks spręsti, ar prokuratūros atsisakymas pradėti tyrimą buvo pakankamai pagrįstas ir ar pirmosios instancijos teismas tinkamai patikrino pareiškėjo argumentus.
Kol kas atsakymo į klausimą, ar tarp pareiškime nurodytų pareigūnų veiksmų egzistavo nusikalstamas susitarimas, nėra. Tačiau lieka ginčas dėl to, ar buvo pakankamas pagrindas šią galimybę tirti.