Prokuroras J.Laucius : „tai, kad vaikas buvo prievartaujamas „kietu buku daiktu”, yra nereikšminga” (pildoma)

Aurimas Drižius

Prokuratūra atsisakė atnaujinti bylą: nauji Garliavos bylos duomenys jai pasirodė nereikšmingi

Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Justas Laucius atsisakė pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių baudžiamojoje byloje, kurioje buvau nuteistas už publikacijas apie vadinamąją Garliavos bylą. Šį sprendimą apskundžiau Generalinei prokuratūrai. Mano vertinimu, prokuratūra taip ir neatsakė į svarbiausią klausimą: ką daryti su vėliau paaiškėjusiais duomenimis, kurie gali prieštarauti faktiniam pagrindui, kuriuo buvo grindžiamas mano nuteisimas?

Šiaip jau daug metų dirbu darbą už visas prokuratūras, STT, policijas ir kitas veltėdžių kontoras, renku įrodymus ir juos analizuoju. Štai mano žurnalistinio tyrimo išvada – visa Garliavos pedofilijos byla yra klastotė, padėjusi išvengti atsakomybės vaikus prievartavusiems nusikaltėliams, be to, prokuratūra tyčia klastojo bylas nekaltiems žmonėms, pvz., Raimundui Ivanauskui už tai, kad jis atsisakė melagingai liudyti, neva Neringa Venckienė skatino savo brolį Drąsių Kedį kažką žudyti. D.Kedys nieko nenužudė, tačiau pats buvo nužudytas, prokuratūrai „nustačius”, kad jis užspingo žolės lapu. Į kitą pasaulį buvo pasiųstas ir Andrius Ūsas, paskendęs „baloje”. Teisėją Joną Furmanavičių nužudė ne Kedys, o du profesionalūs žudikai, kuriuos nusikaltimo vietoje matė net trys liudininkės.

Dabar susidarė paradoksali situacija.

Pats prokuroras Justas Laucius savo 2026 m. rugsėjo 3 d. nutarime, aptardamas apeliacinio teismo argumentus, nurodo, kad mano paskelbta informacija buvo laikoma neatitinkančia tikrovės, nes prokurorai ir teismai buvo nustatę, jog mažametės nebuvo prievartaujamos ar tvirkinamos.

Tačiau būtent dėl šios oficialios išvados pagrįstumo dabar ir pateikiau naujus duomenis.

Aš neprašau prokuratūros patikėti mano nuomone. Prašau patikrinti konkrečius dokumentus, liudytojų parodymus ir ankstesnius pačios prokuratūros procesinius sprendimus.

Medicininiai duomenys, kurių neįmanoma panaikinti vienu sakiniu

Ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo duomenų apie antrosios mažametės – V. Naruševičienės dukters – sveikatos sutrikimus.

Gydytojas G. Čereškevičius nurodė, kad dar 2008 m. sausį buvo nusiskundimų dėl išmatų nelaikymo. Gydytojas R. Bagdzevičius kalbėjo apie diagnozuotą lėtinį tiesiosios žarnos funkcijos sutrikimą – jos išsiplėtimą virš amžiaus normos ribų. Kaip viena iš galimų priežasčių buvo nurodytas išorinis poveikis.

Svarbu pasakyti tiksliai: šie medicininiai duomenys savaime neįrodo seksualinės prievartos.

Be to, 2009 m. lapkričio 3 d. specialisto išvadoje buvo konstatuota, kad medicininių požymių, leidžiančių šlapimo ir išmatų sulaikymo sutrikimus susieti su seksualiniais veiksmais, nenustatyta.

Tačiau būtent todėl reikėjo pašalinti prieštaravimus.

Buvo prašoma dar kartą apklausti mažametę nedalyvaujant jos artimiesiems ir papildomai apklausti teismo ekspertą J. M. Paliulį. Abu prašymai buvo atmesti.

Kodėl?

Tai vienas klausimų, į kuriuos prašiau atsakyti prokuratūros.

Netyrė telefoninių ryšių, paskui pareiškė: ryšių nenustatyta

Dar įdomesnis yra telekomunikacijų epizodas.

Bylos medžiagoje buvo nustatyta daug skirtingų tiriamų asmenų naudotų telefono numerių – pareiškime nurodoma apie 20 SIM kortelių.

Buvo prašoma nustatyti telefonų IMEI numerius, juose naudotas SIM korteles ir išreikalauti įeinančių bei išeinančių skambučių duomenis.

Tai būtų leidę objektyviai patikrinti tiriamų asmenų tarpusavio ryšius.

Tačiau prokuroras R. Šileika 2010 m. vasario 23 d. tokį prašymą atmetė. Pareiškime nurodau, kad anksčiau, 2010 m. sausio 26 d., nutraukiant dalį ikiteisminio tyrimo buvo akcentuojama, jog L. Stankūnaitės, V. Naruševičienės, J. Furmanavičiaus ir A. Ūso tarpusavio ryšys nenustatytas.

Kitaip tariant, mano skunde keliama labai paprasta problema:

atsisakoma surinkti duomenis, galinčius parodyti ryšius, o paskui sakoma, kad ryšių nenustatyta.

Ar tai buvo pagrįstas procesinis sprendimas, klaida, ar kas nors kita, turi nustatyti tyrimas. Tačiau pats prieštaravimas niekur nedingsta.

Trys liudytojai ir žmogus mikroautobuso keleivio vietoje

Dar rimtesnių klausimų kilo, kai 2024 m. spalio 12 d. Vilniaus apygardos teisme susipažinau su baudžiamosios bylos Nr. 1-17-468/2016 medžiaga.

Joje radau bent trijų žmonių, mačiusių 2009 m. spalio 5 d. teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo aplinkybes, parodymus.

Vienos liudytojos parodymai ypač konkretūs.

Ji nurodė mačiusi, kaip vyras priėjo prie ant žemės gulinčio J. Furmanavičiaus, iššovė jam į veido sritį, po to nuėjo prie mikroautobuso ir atsisėdo vairuotojo vietoje.

Tačiau keleivio vietoje tuo metu jau sėdėjo kitas žmogus.

Kitas liudytojas, kaip nurodyta pareiškime, teigė matęs ne kažkokį neaiškų objektą ant sėdynės, o žmogaus galvą, rankas ir kojas.

Jeigu tokie parodymai yra byloje, natūraliai kyla klausimas: kas buvo antrasis žmogus?

Ir dar svarbiau – kaip šie parodymai buvo patikrinti?

Mano pareiškime nekonstatuojama, kad vien šie parodymai jau įrodo, kas nužudė J. Furmanavičių. Prašoma nustatyti, kokiais įrodymais buvo paneigta dviejų asmenų versija.

Kodėl prokuratūrai svarbiau bylos numeris?

Justas Laucius savo nutarime šiuos argumentus iš esmės atmeta ir dėl to, kad Furmanavičiaus nužudymo duomenys yra kitoje baudžiamojoje byloje.

Čia ir atsiranda esminis ginčas.

Mano vertinimu, naujai paaiškėjusios aplinkybės reikšmę turi lemti ne segtuvo numeris, kuriame ji rasta, o jos turinys ir reikšmė nuosprendžiui.

Jeigu žmogus buvo nuteistas todėl, kad jo paskelbti faktai buvo pripažinti neatitinkančiais tikrovės, o vėliau kitos baudžiamosios bylos medžiagoje randami tiesioginių liudytojų parodymai, galintys turėti reikšmės tam pačiam faktiniam kontekstui, pirmiausia reikia tuos parodymus įvertinti.

Tik tada galima spręsti, ar jie ką nors keičia.

Prokuratūra terminą pradėjo skaičiuoti nuo visai kito dokumento

Dar viena problema – senaties, tiksliau, BPK nustatyto kreipimosi termino skaičiavimas.

Prokuratūra savo argumentus susiejo su prokuroro Redo Savicko 2023 m. balandžio 27 d. raštu ir padarė išvadą, kad terminas praleistas.

Tačiau R. Savicko raštas nėra vienintelė mano nurodyta nauja aplinkybė.

Su Furmanavičiaus nužudymo bylos medžiaga ir joje esančiais liudytojų parodymais susipažinau tik 2024 m. spalio 12 d.

Todėl kyla elementarus klausimas: kaip 2024 m. sužinotos aplinkybės terminą galima skaičiuoti nuo 2023 m. dokumento?

Mano skunde Generalinei prokuratūrai būtent todėl reikalaujama termino klausimą spręsti atskirai dėl kiekvienos naujai paaiškėjusios aplinkybės, o ne visas jas pririšti prie vienos pasirinktos datos.

Teismai panaikino sprendimą – prokuroras tyrimą vėl nutraukė

Atskiras klausimas susijęs su prokuroru Redu Savicku.

2011 m. birželio 28 d. jis nutraukė ikiteisminį tyrimą D. Kedžio atžvilgiu.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. kovo 5 d. prokurorų sprendimus panaikino, o Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 11 d. šį sprendimą paliko galioti.

Tačiau 2012 m. rugsėjo 6 d. R. Savickas dar kartą nutraukė ikiteisminį tyrimą D. Kedžio atžvilgiu.

Aš neprašau vien iš šios chronologijos paskelbti prokurorą kaltu.

Prašau daug paprastesnio dalyko: paimti tris dokumentus, padėti juos vieną šalia kito ir patikrinti, ką įpareigojo padaryti teismai ir ką po to faktiškai padarė prokuroras.

Kodėl net toks patikrinimas kelia tiek problemų?

Prokuratūros prašiau tirti ne vieną klaidą, o visą veiksmų grandinę

Svarbiausia tai, kad mano 2026 m. rugpjūčio 12 d. pareiškimas nėra paremtas vienu dokumentu ar vienu nepatikusiu prokuroro sprendimu.

Nurodyta visa įvykių grandinė:

medicininiai duomenys buvo žinomi; papildomų apklausų atsisakyta; telefoniniai ryšiai išsamiai netirti; IMEI ir SIM duomenų tyrimo atsisakyta; vėliau remtasi ryšių nenustatymu; Furmanavičiaus nužudymo byloje yra parodymų apie du asmenis; keliami klausimai ir dėl M. Žalimo parodymų patikimumo.

Pareiškime aiškiai nurodžiau, kad atskiras netinkamas procesinis sprendimas savaime dar neįrodo prokuroro nusikaltimo. Vertinti prašiau būtent visą veiksmų seką, jų tarpusavio ryšį ir rezultatą.

Dar daugiau – iš anksto paprašiau, kad jeigu ikiteisminį tyrimą būtų atsisakyta pradėti, būtų priimtas motyvuotas procesinis nutarimas ir jame atskirai įvertinti medicininių duomenų, vaiko apklausos, telekomunikacijų tyrimo bei prokurorų R. Šileikos, B. Maculevičiaus ir R. Savicko veiksmų epizodai.

Dabar spręs Generalinė prokuratūra

Justo Lauciaus nutarimą apskundžiau Generalinei prokuratūrai.

Prašau panaikinti atsisakymą pradėti procesą ir iš esmės įvertinti kiekvieną nurodytą naują aplinkybę: medicininius dokumentus, telefoninių ryšių netyrimą, tiesioginių Furmanavičiaus nužudymo liudytojų parodymus, M. Žalimo parodymų patikimumo klausimą ir R. Savicko sprendimų santykį su teismų nutartimis.

Čia nėra prašoma iš anksto pripažinti, kad mano versija teisinga.

Prašoma visai ko kito – patikrinti įrodymus.

Nes jeigu žmogus buvo nuteistas remiantis teiginiu, kad tam tikri jo paskelbti faktai neatitiko tikrovės, o vėliau atsiranda anksčiau jam nežinomų dokumentų ir parodymų, galinčių turėti reikšmės šiai išvadai, teisinėje valstybėje atsakymas negali apsiriboti vien formule:

„Tai kita byla.“