Spaudos sunaikinimas neprieštarauja įstatymams, nustatė Konkurencijos taryba
Konkurencijos taryba atsisakė tirti „Laisvo laikraščio“ pašalinimą iš rinkos: įrodymų reikalauja iš paties leidėjo
UAB „Grėsmės nacionaliniam saugumui“ teisme ginčija Konkurencijos tarybos atsisakymą iš esmės tirti galimą AB „Lietuvos paštas“ ir prekybos tinklų elgesį spaudos platinimo rinkoje. Ginčo esmė gana paprasta: ar leidėjas jau kreipimosi stadijoje pats turi surinkti duomenis apie galimą konkurencijos pažeidimą, įskaitant informaciją, kurios jis objektyviai negali gauti, ar tokiems duomenims surinkti ir yra skirtas Konkurencijos tarybos tyrimas.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmuose nagrinėjama administracinė byla Nr. eI2-16109-952/2026 pagal UAB „Grėsmės nacionaliniam saugumui“ skundą Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai. Ginčijamas Konkurencijos tarybos 2026 m. liepos 27 d. nutarimas Nr. 1S-80 (2026).
Byla kilo dėl bendrovės pareiškimo apie galimą AB „Lietuvos paštas“ piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, diskriminaciją kitų leidėjų atžvilgiu ir galimus suderintus konkurenciją ribojančius veiksmus spaudos platinimo rinkoje. Pati Konkurencijos taryba savo atsiliepime patvirtina būtent tokį pareiškimo dalyką.
Vienu metu iš prekybos dingo trys leidiniai
Pareiškėja teismui nurodo aplinkybę, kuri, jos nuomone, turėjo būti bent jau patikrinta: iš prekybos buvo pašalinti trys leidiniai – „Laisvas laikraštis“, „Respublika“ ir „Vakaro žinios“, o kiti leidiniai prekyboje liko.
Be to, 2023 m. AB „Lietuvos paštas“ nutraukė „Laisvo laikraščio“ prenumeratos ir platinimo sutartis, o panašiu laikotarpiu analogiškus sprendimus priėmė ir prekybos tinklai. Kaip savo atsiliepime pripažįsta pati Konkurencijos taryba, pareiškėjas nurodė, kad šie veiksmai buvo grindžiami iš esmės tais pačiais argumentais dėl leidinių turinio ir visuomenės reakcijos.
Tačiau Konkurencijos taryba mano, kad tokio sutapimo nepakanka net tyrimo pradėjimo klausimui spręsti. Jos pozicija – analogiški kelių ūkio subjektų sprendimai savaime dar neleidžia įtarti koordinavimo, nes vienodas elgesys gali atsirasti dėl tų pačių rinkos sąlygų, teisinės aplinkos ar ekonominių veiksnių.
Pareiškėja su tokiu požiūriu nesutinka. Jos argumentas – šiame etape juk neprašoma konstatuoti kartelio ar suderintų veiksmų. Prašoma pradėti tyrimą ir išsiaiškinti, kodėl keli nepriklausomi rinkos dalyviai elgėsi panašiai.
Kas turi surinkti įrodymus?
Tai, ko gero, svarbiausias visos bylos klausimas.
Konkurencijos taryba savo atsiliepime teigia, kad pareiškėjas turi pateikti tiek duomenų, kad juos preliminariai įvertinus jau būtų galima spręsti apie galimą Konkurencijos įstatymo pažeidimą. Taryba taip pat laikosi pozicijos, kad nei Konkurencijos įstatymas, nei jos darbo reglamentas neįpareigoja administracijos darbuotojų rinkti papildomų įrodymų, jeigu pradinis pareiškimas neatitinka informacijos išsamumo reikalavimų.
Bendrovė teismui atsako, kad toks standartas faktiškai perkelia tyrimo funkciją pačiam pareiškėjui.
Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punkte, kaip nurodoma pareiškėjos procesiniame dokumente, kalbama apie tai, ar yra duomenų, leidžiančių „pagrįstai įtarti“ pažeidimą. Pareiškėjos argumentas: įstatymo nustatytas slenkstis yra pagrįstas įtarimas, o ne jau įrodytas pažeidimas.
Problema dar akivaizdesnė kalbant apie konkrečius dokumentus.
Kaip leidėjas gali Konkurencijos tarybai pateikti kitų leidėjų sutartis su Lietuvos paštu, prekybos tinklų vidaus susirašinėjimą arba duomenis apie tai, kokios komercinės sąlygos taikomos kitiems leidėjams?
Tai nėra vieši dokumentai ir pareiškėjas neturi įgaliojimų jų išreikalauti.
Būtent todėl bendrovė teismui nurodo, kad Konkurencijos taryba galėjo atlikti bent minimalų patikrinimą – paprašyti Lietuvos pašto ir prekybos tinklų paaiškinti, kodėl buvo priimti analogiški sprendimai. Tačiau institucija to nepadarė ir, pareiškėjos vertinimu, visą informacijos surinkimo naštą perkėlė leidėjui.
„Nenurodėte, su kokiais leidėjais save lyginate“
Dar vienas Konkurencijos tarybos argumentas – bendrovė neįrodė diskriminacijos.
Taryba nurodo, kad pareiškėja nepateikė konkrečių faktinių duomenų, pagrindžiančių Lietuvos pašto dominavimą, ir nenurodė, kokie leidėjai buvo lyginami bei kokios skirtingos sąlygos jiems buvo taikomos.
Pareiškėja atsako: būtent tai ir yra informacija, kurios leidėjas pats negali turėti.
Jos procesiniame dokumente nurodoma, kad viešai patikrinama aplinkybė yra trijų leidinių pašalinimas iš prekybos, kai kiti leidiniai joje liko. O konkrečias kitų leidėjų sutartines sąlygas gali nustatyti pati Konkurencijos taryba, pareikalavusi sutarčių iš Lietuvos pašto.
Taigi susidaro savotiškas uždaras ratas: institucija sako negalinti pradėti tyrimo, nes pareiškėjas nepateikė kitų bendrovių dokumentų, o pareiškėjas tokių dokumentų negali gauti būtent todėl, kad neturi valstybės institucijai suteiktų tyrimo įgaliojimų.
Lietuvos paštas atsisakė sudaryti ir naują sutartį
Byloje yra dar viena svarbi aplinkybė.
Ginčas nėra vien apie senos sutarties nutraukimą. Bendrovė nurodo, kad AB „Lietuvos paštas“ vėliau atsisakė sudaryti naują „Laisvo laikraščio“ prenumeratos sutartį.
Pareiškėjos nuomone, šią aplinkybę Konkurencijos taryba turėjo vertinti atskirai kaip galimą piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymį.
Čia bendrovė remiasi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byla Bronner (C-7/97) bei vadinamąja esminių priemonių (essential facilities) doktrina. Pareiškėjos argumentas – jeigu nacionalinė prenumeratos ir platinimo infrastruktūra neturi realios alternatyvos, atsisakymas suteikti prieigą prie jos bent jau vertas konkurencijos institucijos patikrinimo.
Svarbu pažymėti, kad tai kol kas yra pareiškėjos teisinė pozicija, o ne teismo nustatytas faktas, jog Lietuvos paštas iš tiesų užima tokią dominuojančią padėtį ar pažeidė konkurencijos teisę.
Konkurencijos taryba remiasi ankstesnėmis civilinėmis bylomis
Konkurencijos taryba taip pat remiasi jau įsiteisėjusiais bendrosios kompetencijos teismų sprendimais. Jos teigimu, juose buvo nustatyta, kad sutartis nutraukta dėl sutartinių įsipareigojimų nesilaikymo ir kad pareiškėja neįrodė, jog Lietuvos paštas atsisako sudaryti sutartis siekdamas riboti jos veiklą ar ją diskriminuoti.
Bendrovė atsikerta, kad civilinėse bylose buvo sprendžiamas sutartinis ginčas, o ne tiriama visa spaudos platinimo rinka ir galimi Konkurencijos įstatymo 5 bei 7 straipsnių pažeidimai.
Todėl, pareiškėjos nuomone, vien civilinės bylos rezultatas negali automatiškai paneigti galimo platesnio rinkos masto piktnaudžiavimo ar kelių rinkos dalyvių suderintų veiksmų.
Teismo laukia principinis klausimas
Šioje byloje teismui nebūtina nustatyti, ar Lietuvos paštas ir prekybos tinklai iš tiesų pažeidė Konkurencijos įstatymą. Pirmiausia teks atsakyti į ankstesnį procesinį klausimą: ar pareiškėjos pateiktų aplinkybių pakako tam, kad Konkurencijos taryba imtųsi nagrinėti galimo pažeidimo klausimą, užuot pareikalavusi iš pareiškėjos duomenų, kurių šis pats negali gauti.
Konkurencijos taryba prašo UAB „Grėsmės nacionaliniam saugumui“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Bendrovė savo ruožtu prašo panaikinti 2026 m. liepos 27 d. Konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 1S-80 (2026), įpareigoti instituciją iš naujo išnagrinėti 2026 m. birželio 14 d. pareiškimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Todėl šios bylos rezultatas gali būti reikšmingas ne vien „Laisvo laikraščio“ ginčui. Teismas turės įvertinti ribą tarp pareiškėjo pareigos pateikti pradinius duomenis apie galimą konkurencijos pažeidimą ir pačios konkurencijos institucijos funkcijos tokius įtarimus tirti.
