15 lapkričio, 2026
ecbc007c-7ed0-40a8-a659-be27e1994897_1050x549 (1)

Putinas nusimeta pirštines, o Vakarų laukia šokas

Autorius: EuroYankee

2026 m. rugsėjo 25 d.

Vertimas į lietuvių kalbą

Jau kelerius metus stebiu NATO tarpininkaujamą karą Ukrainoje, todėl tai, kas vyksta dabar, manęs nestebina. Tiesą sakant, būtent tokios įvykių raidos jau kurį laiką ir tikėjausi.

Pirmiausia apžvelkime, kas vyksta.

Rusija kasdien ir kiekvieną naktį bombarduoja Kijevą (Kyjivą). Tai naujas reiškinys. Anksčiau Rusijos dronai ir raketos atskrisdavo bangomis, tarp kurių būdavo kelių dienų ar net savaičių pertraukos. Dabar pertraukos skaičiuojamos minutėmis.

Rusija pradėjo naikinti energetikos infrastruktūrą taip, kaip anksčiau vengė tai daryti. Šių atakų tikslas – iš esmės paversti Kijevą netinkamu gyventi šią žiemą, nes Ukraina nebeturės galimybių gaminti ir tiekti elektros energijos savo gyventojams.

Rusija taip pat naikina Ukrainos logistikos infrastruktūrą. Sunaikinti sandėliai. Ukrainos vyriausybė pareiškė netekusi 90 proc. maisto produktų logistikos pajėgumų.

Padėtis mūšio laukuose Ukrainai taip pat tampa vis grėsmingesnė. Rusija pagaliau pradėjo judėti į priekį, o paskutiniai vadinamosios „tvirtovių miestų“ gynybinės juostos punktai Donecko srityje – Slovjanskas ir Kramatorskas – artimiausiomis savaitėmis, regis, gali kristi.

Žlugus šių dviejų miestų gynybai, tarp Rusijos kariuomenės ir Dniepro upės, atveriančios kelią į Kijevą, praktiškai nebeliktų jokių rimtų kliūčių.

Aukščiau pateiktas žemėlapis parengtas Ukrainą palaikančio Karo studijų instituto (ISW), tačiau jis yra daugiau nei metų senumo. Nuo to laiko fronto linija gerokai pasislinko į rytus.

Apie artėjančią katastrofą dar 2025 m. rugsėjį kalbėjo Ukrainą palaikantis užsienio politikos ir saugumo analitikas, britų žurnalistas Jimmy Rushtonas, dirbantis leidinyje „Kyiv Independent“:

„Ukraina turi Donbaso gynybos liniją – įtvirtinimų tinklą, besidriekiantį per Donecko sritį. Jeigu Ukraina šias pozicijas paliktų, jai tektų trauktis į teritoriją, kurioje beveik nėra gynybinių įtvirtinimų. Už jų plyti lygus, atviras reljefas be iš anksto parengtų gynybos pozicijų.“

Analitikai, regis, sutaria, kad Donbaso gynybos linijos atsisakymas Ukrainai prilygtų „karinei savižudybei“.

Vis dėlto po daugelį metų trukusio lėto, alinamo puolimo, kurį Vakarų žiniasklaida dažnai apibūdindavo kaip „ledyninį“, Rusija – lėtai, bet užtikrintai – artėja prie savo tikslo.

Kodėl Vakarų laukia šokas

Nuo pat konflikto pradžios Vakarų analitikai nesugebėjo suprasti Rusijos strategijos Ukrainoje.

Prisimenu, kai prasidėjo invazija, JAV kariuomenės pareigūnai buvo visiškai sutrikę. Pagal amerikietišką karinę doktriną reikia smogti greitai, stipriai ir negailestingai – vadovautis tuo, ką JAV karo sekretorius Pete’as Hegsethas vadina „maksimaliu naikinamuoju pajėgumu“.

Ši strategija buvo aiškiai pademonstruota 2003 m., kai George’as W. Bushas pradėjo operaciją „Šokas ir siaubas“ prieš Saddamo Husseino Iraką, o visai neseniai – Donaldui Trumpui negailestingai bombarduojant Iraną.

Kodėl, klausė amerikiečiai, Rusija taip vangiai įžengė į Ukrainą? Kodėl nebuvo masinio bombardavimo, plataus masto oro kampanijos, kodėl nebuvo sunaikinta svarbiausia Ukrainos infrastruktūra ir kodėl puolime dalyvavo vos 150 tūkst. karių?

Amerikiečiams atrodė, kad Putinas tiesiog nežiūri į šį karą rimtai. Kaip jis galėjo tikėtis pavergti 35 milijonų gyventojų šalį su tokia maža kariuomene?

Palyginimui: kai Hitleris nusprendė užkariauti Lenkiją, jis pasiuntė 1,5 milijono karių.

Absurdas manyti, kad Putinas tikėjosi užvaldyti Ukrainą, kuri yra dvigubai didesnė už Lenkiją, turėdamas vos dešimtadalį tokios kariuomenės. Juo labiau kad jis žinojo, jog nuo 2014 m. NATO Ukrainą intensyviai militarizavo – tiekė milijardų vertės ginkluotę, amuniciją, karinę įrangą ir mokė Ukrainos karius pagal naujausius NATO kovos metodus.

Vakarų analitikams kartais atrodė, kad Putinas net nenori užkariauti Ukrainos.

Ir štai šokiruojanti tiesa – jis iš tikrųjų to nenorėjo.

Putinas NIEKADA nenorėjo „užkariauti Ukrainos“.

Jis tik norėjo, kad Vakarai rimtai vertintų jo pasakytą „ne“ Ukrainos narystei NATO. Jis reikalavo, kad Ukraina laikytųsi savo 1991 m. konstitucijos principų ir visada išliktų neutrali.

Visiškas Vakarų nesugebėjimas suprasti to, ką Carlas von Clausewitzas vadino konflikto „prigimtimi“, juos apakino. Todėl jie nesupranta, kas iš tikrųjų vyksta, ir bus priblokšti, kai šis konfliktas pasieks neišvengiamą pabaigą.

„Broliškos tautos“

Priežastis, kodėl rusai Ukrainoje taip ilgai veikė palyginti atsargiai, slypi savitoje rusiškoje sampratoje apie tiesioginę slavų tautų giminystę.

Šią sampratą Vladimiras Putinas išdėstė 2021 m. liepą paskelbtoje esė „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę“.

Joje Putinas aiškino, kad rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai yra „broliškos tautos“, sudarančios savotišką trijų tautų vienybę, kilusią iš bendrų Kijevo Rusios šaknų.

Putino požiūriu, šių trijų tautų vienybė iš dalies, o gal net daugiausia grindžiama bendru religiniu tikėjimu – stačiatikybe.

Jis rašė:

„Rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai yra Senovės Rusios, kuri buvo didžiausia Europos valstybė, palikuonys. Slavų ir kitas gentis didžiulėje teritorijoje siejo bendra kalba, ekonominiai ryšiai, o po Rusios krikšto – ir stačiatikių tikėjimas. Dvasinis pasirinkimas, kurį padarė šventasis Vladimiras, buvęs ir Naugardo kunigaikščiu, ir Kijevo didžiuoju kunigaikščiu, iki šiol daugiausia lemia mūsų artumą.“

Putinas taip pat apgailestavo, kad šis Rusijos ir Ukrainos artumas buvo sugriautas:

„Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad pastaraisiais metais tarp Rusijos ir Ukrainos, tarp iš esmės vienos istorinės ir dvasinės erdvės dalių iškilusi siena, mano nuomone, yra mūsų didelė bendra nelaimė ir tragedija.“

Rusijos prezidento vartojamas žodis „tragedija“ primena ankstesnį jo metinį pranešimą, kuriame Sovietų Sąjungos žlugimą jis pavadino katastrofa:

„Visų pirma turime pripažinti, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia šimtmečio geopolitinė katastrofa.“

Vakarų neokonservatoriai nedelsdami pasinaudojo šia citata kaip tariamu įrodymu, kad Putinas turi imperinių, ekspansionistinių tikslų ir siekia „atkurti Sovietų imperiją“.

Toks požiūris buvo ir tebėra visiška nesąmonė.

Putinas tikrai nėra Sovietų Sąjungos ar komunizmo gerbėjas. Iš tiesų vienas svarbiausių jo politinių priešininkų dabartinėje Rusijoje tebėra Rusijos komunistų partija.

Jeigu perskaitytumėte visą jo kalbą, pamatytumėte, kad Putinas paaiškino, KODĖL SSRS žlugimą laikė tragedija:

„Rusų tautai tai tapo tikra drama. Dešimtys milijonų mūsų bendrapiliečių ir tautiečių atsidūrė už Rusijos teritorijos ribų.“

Iš tiesų, Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros UNHCR duomenimis, net 25 milijonai rusų vieną rytą pabudo su nieko nebevertais sovietiniais pasais ir sužinojo, kad nebegyvena Rusijos teritorijoje.

Milijonai rusų gyvena Rytų Ukrainoje

Ypač ryškiai tai pasireiškė Ukrainoje, kuriai teko beveik PUSĖ šių už Rusijos ribų likusių rusų – apie 12 milijonų.

Iš tiesų 83 proc. Donbaso gyventojų iki 2014 m., įskaitant didžiąją dalį rytinių ir pietinių sričių gyventojų, buvo etniniai rusai arba kalbėjo rusiškai.

Apskritai beveik pusė ukrainiečių kalbėjo rusų kalba.

Taip pat gerai žinoma, kad Volodymyras Zelenskis nuo vaikystės kalbėjo rusiškai, o ukrainiečių kalbos tinkamai išmoko tik tapęs prezidentu.

Savo kalboje Putinas aiškino šios tragedijos kilmę:

„Tai pirmiausia mūsų pačių klaidų, padarytų skirtingais istorijos laikotarpiais, pasekmės. Tačiau tai taip pat sąmoningų veiksmų rezultatas – tų jėgų, kurios visada siekė sugriauti mūsų vienybę. Jų naudojama formulė žinoma nuo neatmenamų laikų: skaldyk ir valdyk. Čia nėra nieko naujo.“

Akivaizdu, kad kalbėdamas apie „tas jėgas“, Putinas turi omenyje Jungtines Valstijas ir jų Vakarų sąjungininkes, ypač Jungtinę Karalystę, kuri, autoriaus teigimu, jau maždaug 200 metų, nuo vadinamojo „Didžiojo žaidimo“ laikų, siekia susilpninti ir suskaldyti Rusiją.

Kodėl tai svarbu?

Dauguma vakariečių nesupranta, kad dėl aukščiau aprašytos istorijos ir įvykių dabartinis konfliktas Ukrainoje rusų sąmonėje suvokiamas kaip PILIETINIS KARAS.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad net trečdalis visų rusų turi giminių Ukrainoje.

Be to, iki 2014 m. perversmo, pakeitusio Ukrainos valdžią, 74 proc. rusų palankiai vertino Ukrainą. Atrodo, Putinas nebuvo vienintelis, kuris ukrainiečius laikė „broliška tauta“.

Iš tikrųjų Rytų Ukrainoje, kur vyksta kovos, gyvenančių rusų daugiau kaip 75 proc. kalba rusiškai, o didelė jų dalis rusų kalbą laiko vienintele gimtąja kalba.

Tikras pilietinis karas

Remdamiesi šiais duomenimis, galime daryti išvadą, kad Rytų Ukrainos srityse faktiškai vyksta pilietinis karas.

Kaip ir Amerikos pilietinio karo atveju, abi pusės kalba ta pačia kalba, turi bendrą istorinį paveldą, o daugelį žmonių sieja net šeimos ryšiai.

Kitaip tariant, tai beveik tiesiogine prasme yra „brolio karas prieš brolį“ – posakis, dažnai vartojamas apibūdinant Amerikos pilietinį karą.

Kodėl Putinas norėjo veikti lėtai

Dar viena sritis, kurioje Vakarai nesupranta Rusijos veiksmų, arba, kaip sakytų vokiečiai, daro Denkfehler – mąstymo klaidą, – yra iš pažiūros lėta, metodiška ir net neryžtinga Putino karo strategija.

„Specialioji karinė operacija“

Pirmiausia – Putino atkaklus reikalavimas konfliktą vadinti ne karu, o „specialiąja karine operacija“.

Vakaruose iš šio termino buvo šaipomasi, atsisakoma jį vartoti ir teigiama, kad tai tėra absurdiška priedanga vadinamajai „plataus masto invazijai“, nors, autoriaus nuomone, tokia ji nebuvo.

Taip buvo todėl, kad Putinas nenorėjo pradėti visa naikinančio karo, taikydamas „išdegintos žemės“ taktiką.

Jis taip pat nenorėjo skelbti karo „broliškai tautai“, ypač kai beveik 50 milijonų rusų turėjo ten gyvenančių giminių.

Ukrainoje nebuvo „Šoko ir siaubo“

Putinas stengėsi karinės jėgos panaudojimą vaizduoti kaip savotišką „gelbėjimo operaciją“, skirtą apsaugoti Rytų Ukrainoje, Donbase, gyvenančius rusus nuo Kijevo režimo, kurio pajėgos, autoriaus teigimu, kasdien juos apšaudydavo, bombarduodavo ir šaudydavo snaiperiais.

Teigiama, kad per metus iki Rusijos įsiveržimo 2022 m. tokiu būdu žuvo apie 10 tūkst. žmonių.

Kitaip tariant, Putinas įžengė į Ukrainą tam, kad sustabdytų rusų žudymą, o ne tam, kad dėl šalutinių karo padarinių žūtų dar daugiau žmonių.

BŪTENT todėl Putinas pasirinko lėto karo strategiją.

Jis netgi nurodė Rusijos kariuomenei vengti važiuoti tankais per ūkininkų laukus.

Vadinamosios „invazijos“ tikslas buvo priversti Ukrainą derėtis ir kuo greičiau užbaigti karą, kad Rytų Ukrainoje gyvenantys rusai galėtų grįžti į normalų gyvenimą.

Trumpai tariant, Putinas nelaiko ukrainiečių priešais. Jis juos laiko būsimais Rusijos piliečiais, laukiančiais „išlaisvinimo“.

Gyvenimas Kijeve išliko normalus

Iki pastarojo meto oro karas Ukrainoje buvo palyginti ramus.

Atakos vykdavo su pertraukomis, o svarbiausi infrastruktūros objektai nebuvo puolami.

Iš tiesų Kijevas visada buvo laikomas pakankamai saugiu, kad JAV ir ES pareigūnai galėtų užsiimti savotišku „karo turizmu“ – dažnai lankytis Ukrainos sostinėje, atvykdami traukiniais iš Lenkijos.

Jie žinojo, kad šie traukiniai nebus puolami. Bent jau iki pastarojo meto.

Kijeve žmonės ir toliau gyveno normalų gyvenimą: veikė barai ir diskotekos, gyventojai ėjo į darbą ir užsiėmė įprasta veikla.

Kas pasikeitė ir kodėl?

Nuo pat „specialiosios karinės operacijos“ pradžios Putinas patyrė spaudimą šalies viduje – buvo reikalaujama pagaliau imtis ryžtingų veiksmų ir greitai susidoroti su Ukraina.

Daugelis Rusijos elito atstovų ir net plačioji visuomenė klausė:

Kodėl neliečiami Ukrainos geležinkeliai, tiltai ir kita infrastruktūra? Kodėl Ukrainai leidžiama toliau pardavinėti grūdus pasauliui ir uždirbti užsienio valiutą? Kodėl fronte judama taip lėtai?

Atsakymas slypi toje savitoje rusiškoje „broliškų tautų“ sampratoje, apie kurią Putinas rašė 2021 m.

Kaip jau minėta, 2012 m. net 74 proc. rusų palankiai vertino ukrainiečius.

Tačiau dabar jau nebe 2012-ieji.

Rusai nusivylė savo ukrainiečiais „broliais“

Po 2014 m. Maidano perversmo padėtis pradėjo keistis ne tik Ukrainoje, bet ir Rusijoje.

Rusijos visuomenę užplūdo pasakojimai, vaizdo įrašai ir nuotraukos apie Vakarų Ukrainos nacistinių batalionų žudomus etninius rusus.

Tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą.

Dešiniosios Ukrainos nacionalistinės grupuotės, tokios kaip „Azovo“ batalionas, „Aidaro“ batalionas, „Dešinysis sektorius“ ir kitos, autoriaus teigimu, nužudė tūkstančius nekaltų Donbaso gyventojų, kurių vienintelė „kaltė“ buvo ta, kad jie buvo etniniai rusai ir priklausė Rusijos stačiatikių bažnyčiai.

Šiems naciams rusakalbiai ukrainiečiai buvo Untermenschen – „žemesnieji žmonės“.

Autorius teigia, kad po perversmo JAV pasirinktas Ukrainos ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas viename savo pareiškime juos tiesiogiai taip ir pavadino.

Vis dėlto net prieš pat Putino įsiveržimą į Ukrainą, kuriuo, autoriaus teigimu, siekta gelbėti Donbase kenčiančius rusus, beveik pusė Rusijos gyventojų vis dar palankiai vertino Ukrainą.

Tačiau 2026 m. taip apie savo „brolius slavus“ mano tik 16 proc. rusų.

Drono smūgis Starobelske viską pakeitė

2026 m. gegužės 22 d. ukrainiečiai, žinoma, padedami CŽV, surengė dronų ataką prieš Starobelsko pedagoginio universiteto profesinio koledžo mokomąjį pastatą ir bendrabutį Starobelske, Rusijoje.

Tai buvo mokymo įstaiga, kurioje daugiausia jaunos moterys rengėsi tapti mokytojomis.

Ataka buvo surengta trimis bangomis, primenančiomis JAV Irane įvykdytą dvigubo smūgio ataką prieš Mehab mokyklą.

Žuvo šešios jaunos moterys, dar 40 žmonių buvo sužeisti.

Rusijos visuomenė buvo pasipiktinusi.

Kaip „broliška tauta“ galėjo taip pasielgti?

Teroristiniu išpuoliu vadinama Starobelsko ataka tapo lūžio tašku visuomenės nuomonėje, o kartu paskatino ir atitinkamus Putino karo Ukrainoje strategijos pokyčius.

„Pirštinės nusimautos“

Visi Ukrainos konflikto stebėtojai pastebėjo, kad vasarą Rusijos atakos smarkiai suintensyvėjo.

Dronų ir raketų bombardavimai, kurie anksčiau buvo epizodiniai, dabar vyksta kasdien.

Anksčiau smūgiai dažniausiai būdavo suduodami naktį, todėl dieną galėdavo vykti darbas ir prekyba.

Dabar atakos vyksta visą parą.

Jautrūs vadovavimo ir valdymo centrai, kuriuose dirba NATO patarėjai ir Vakarų valstybių personalas, anksčiau dažniausiai būdavo neliečiami, tačiau dabar jie naikinami.

Tiltai, geležinkeliai ir lokomotyvai pagaliau taip pat įtraukti į taikinių sąrašą.

Smūgiai suduodami logistikos centrams, sandėliams ir net duomenų centrams.

Itin skaudžiu smūgiu Ukrainos ekonomikai tapo Rusijos atakos prieš Odesą ir visų Ukrainos Juodosios jūros uostų uždarymas.

Tai faktiškai pavertė Ukrainą valstybe be priėjimo prie jūros.

Dėl to, autoriaus teigimu, sustojo 92 proc. Ukrainos grūdų eksporto ir 60 proc. viso šalies eksporto.

Tačiau svarbiausia tai, kad energetikos infrastruktūra – elektros ir dujų sistemos – dabar naikinama beveik visiškai.

Anksčiau Rusija šiuos objektus taip pat atakuodavo, tačiau niekada nesiekė jų visiškai sunaikinti.

Dabar tokie miestai kaip Kijevas artėjančią žiemą gali nebesugebėti užtikrinti gyventojams šildymo.

Ankstesniais metais Rusija visada palikdavo Ukrainai bent dalį gyvybiškai svarbių energetikos sistemų.

Dabar Rusija, regis, pasirengusi leisti ukrainiečiams – savo „broliškai tautai“ – šalti žiemos tamsoje.

Alinimo karas

Dar vienas Ukrainos konflikto aspektas, kurio Vakarų analitikai nuolat nesupranta, yra tikroji Putino „specialiosios karinės operacijos“ prigimtis.

Ši operacija turi kelis pagrindinius tikslus, tačiau svarbiausias iš jų – išstumti NATO iš Ukrainos ir užtikrinti, kad Rusijos kaimynystėje būtų neutrali valstybė, nekelianti grėsmės nei pačiai Rusijai, nei Ukrainos teritorijoje gyvenantiems rusams.

Kitaip tariant, Rusija siekia Ukrainos „demilitarizacijos ir denacifikacijos“.

Vakarų analitikai ir politinis elitas nuolat pabrėžia, kad Rusija per šią operaciją labai lėtai užima teritorijas.

Tačiau taip jie nepastebi esmės.

Taip, Putinas veikia lėtai ir apgalvotai, tačiau šis konfliktas yra alinimo karas.

Tokio karo sėkmė matuojama ne užimtos teritorijos plotu, o vienos pusės gebėjimu sunaikinti priešininko galimybes tęsti karą.

Kaip aiškino Clausewitzas, tai strategija, kuria siekiama išsekinti priešininko valią ir pajėgumus kovoti.

Alinimo kare laiminti pusė vertinama pagal tai, kiek priešininko karių, ginklų ir karinės technikos ji sunaikina, ypač palyginti su savo pačios nuostoliais.

Kitaip tariant, tikslas – „demilitarizuoti“ priešininką, sunaikinant jo ginkluotąsias pajėgas gerokai didesniu mastu, negu patiriami savi nuostoliai.

Vertinant pagal šį kriterijų, „specialioji karinė operacija“ buvo nepaprastai sėkminga.

Per visą konfliktą Rusija, autoriaus teigimu, nuolat turėjo 7:1 ar net 10:1 pranašumą pagal patiriamus žmonių nuostolius.

Šis santykis atitinka ir didžiulį Rusijos artilerijos ugnies pranašumą, kurį pripažįsta net Vakarų stebėtojai.

Kaip 2025 m. pranešė „United24“:

„Rusija per mėnesį pagamina apie 250 tūkst. artilerijos šaudmenų, arba maždaug 3 milijonus per metus. 2024 m. Rusija per dieną iššaudavo apie 10 tūkst. sviedinių, o Ukraina – tik apie 2 tūkst., CNN sakė vienas Europos žvalgybos pareigūnas.“

Didžiulį nuostolių skirtumą, autoriaus teigimu, rodo ir periodiškai vykstantys žuvusių karių palaikų mainai.

Pastaraisiais metais perduodamų žuvusių ukrainiečių ir rusų karių palaikų santykis siekė 34:1, o pastaruoju metu – net 36:1.

Pavyzdžiui, 2026 m. vasarį Rusija grąžino Ukrainai 1 000 žuvusių ukrainiečių karių palaikų, o Ukraina Rusijai perdavė 35 žuvusių rusų karių palaikus.

Sausį per panašius mainus buvo perduota 1 000 ukrainiečių ir 36 rusų karių palaikai.

Ketveri tokio intensyvaus alinimo karo metai, autoriaus vertinimu, beveik visiškai sunaikino Ukrainos gebėjimą kariauti.

Nors Kijevas atsisako pateikti tikruosius nuostolių skaičius, nepriklausomi analitikai, anot autoriaus, vertina, kad Ukraina galėjo patirti iki 3 MILIJONŲ karių nuostolių.

Pietų Korėjoje leidžiamas „Military Watch Magazine“ 2025 m. aiškino, kad Ukraina jau buvo netekusi 1,7 mln. karių, o nuostolių tempas vis didėjo:

„Turimi duomenys rodo, kad 2022 m. žuvo arba dingo be žinios 118 500 karių, 2023 m. – 405 400, 2024 m. – 595 000, o 2025 m. iki šiol – 621 000. Tai atitinka vis gausėjančius per daugiau nei trejus metus surinktus įrodymus, kad nuostolių mastas didėjo milžinišku ir nebeišlaikomu tempu.“

Iš tiesų Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovas Kyrylo Budanovas 2026 m. rugpjūtį pripažino, kad Ukraina kas mėnesį netenka mažiausiai 30 tūkst. karių.

„Negalime mobilizuoti mažiau kaip 30 tūkst. žmonių per mėnesį. Tai mažiausias skaičius, būtinas tam, kad išlaikytume tai, ką šiuo metu turime“, – sakė Budanovas.

Rusijos nuostoliai – palyginti nedideli

Tuo tarpu „Mediazona“, bendradarbiaujanti su BBC rusų tarnyba, paskelbė patvirtintus duomenis apie 259 tūkst. žuvusių Rusijos karių.

Autoriaus vertinimu, šis palyginti nedidelis nuostolių skaičius rodo, kad Putinas rimtai kalbėjo norintis išsaugoti rusų gyvybes.

Žinoma, ketvirtis milijono žuvusių rusų vis tiek yra milžiniška našta.

Tačiau kalbame apie Rusiją, kuri per Antrąjį pasaulinį karą neteko 14 MILIJONŲ žmonių, o visa Sovietų Sąjunga – 27 milijonų.

Vis dėlto reikia pažymėti, kad atsargi Putino strategija lėmė tai, jog šis karas jau trunka ilgiau nei Antrasis pasaulinis karas.

Tačiau Putino atsargumas pagaliau netrukus atsipirks.

Prasidėjo teritorinis puolimas

Atsižvelgiant į nebeišlaikomą Ukrainos kariuomenės nuostolių mastą ir tai, kad tiekimo bei logistikos sistema buvo atkirsta arba visiškai sunaikinta, paskutiniuose dviejuose Donbaso „tvirtovių miestuose“ esantys Ukrainos kariai atsidūrė itin sunkioje padėtyje.

Šie miestai, autoriaus įsitikinimu, neišvengiamai kris prieš nesustabdomą Rusijos puolimą.

Kai tai įvyks, Rusijos kariuomenei, kaip sakė Rushtonas, „beveik niekas“ nebekliudys pasiekti Dniepro upę ir patį Kijevą.

Trumpai tariant, Ukraina netrukus žlugs.

Tai tik laiko klausimas.

Kas bus toliau ir kada?

Gerai informuoti Rusijos ir Ukrainos konflikto stebėtojai dabar diskutuoja, kas taps galutiniu Kijevo nacistinio režimo žlugimo veiksniu.

Ar tai bus niokojantis oro karas, griaunantis Kijevo infrastruktūrą ir jo galimybes palaikyti žmonių gyvenimą?

O gal galutinis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų sunaikinimas – liūdnai pagarsėjusio „paskutinio ukrainiečio“ žūtis, iki kurios Ukrainos Vakarų rėmėjai, autoriaus teigimu, yra pasiryžę finansuoti Kijevo kovą?

Bet kuriuo atveju karo Ukrainoje baigiamasis etapas jau prasidėjo.

Frontas griūva.

Karių moralė palaužta. Jiems trūksta aprūpinimo ir maisto, o visame 1 200 kilometrų ilgio fronte jie patiria nuolatinį spaudimą.

Tūkstančiai karių dezertyruoja arba pasiduoda.

Tuo tarpu šimtai tūkstančių Ukrainos karių, autoriaus teigimu, tiesiog pabėgo iš kariuomenės.

Ukrainos miestai bombarduojami visą parą.

Šalis praranda gebėjimą gaminti elektros energiją ir net aprūpinti savo gyventojus maistu.

Parduotuvių lentynos tuščios.

„Užbaigti darbą“ Ukrainoje

Tiksliai nežinau, kada ateis pabaiga, tačiau ji ateis netrukus.

Tuomet Rusija įgyvendins ir kitą savo pagrindinį tikslą – denacifikaciją.

Vyks karo nusikaltimų teismai.

Labiausiai tikėtina, kad Rusija surengs savąjį Niurnbergo proceso variantą, siekdama „išnaikinti“ nacistinius elementus Ukrainos visuomenėje.

Kaip jau rašiau anksčiau, tai bus milžiniškas uždavinys, turint omenyje, kaip plačiai ir giliai nacizmo įtaka, autoriaus nuomone, yra įsišaknijusi ne tik Ukrainos vyriausybėje, bet ir mokyklose bei pilietinėje visuomenėje.

2025 m. liepą paskelbiau straipsnį „Kartą buvo tokia šalis, vadinama Ukraina…“, kuriame prognozavau Ukrainos valstybės žlugimą ir galiausiai beveik visišką jos išnykimą.

Tame straipsnyje teigiau, kad Ukrainos žlugimas ir išnykimas įvyks dar 2026 metais.

Dabar atrodo, kad šis procesas gali užsitęsti iki 2027-ųjų.

Nesugebėjau įvertinti, kaip fanatiškai Vakarų, ypač Europos, elitas yra pasiryžęs tęsti karą tiesiogine prasme iki jau minėto „paskutinio ukrainiečio“ žūties.

2021 m. Vladimiras Putinas Ukrainos atskyrimą nuo Rusijos, kurį, jo teigimu, primetė Vakarų „jėgos“, pavadino „didele bendra nelaime ir tragedija“.

Anksčiau ar vėliau – ir greičiausiai anksčiau – ši tragedija pasieks savo neišvengiamą ir apgailėtiną pabaigą: Ukrainos valstybės iširimą.

Vertėjo pastaba: pateiktas visas straipsnio tekstinis vertimas, praleidžiant prenumeratos formą ir techninius intarpus. Išlaikyta autoriaus argumentacija, politinės formuluotės ir prognozės. Straipsnyje yra daug kategoriškų teiginių apie karo eigą, karių nuostolius, istorinius įvykius ir tariamus Rusijos tikslus. Šie teiginiai nėra nepriklausomai patikrinti, o kai kurie yra ginčytini arba prieštarauja plačiai dokumentuotiems faktams. Vertimas nereiškia jų patvirtinimo.

https://euroyankee.substack.com/p/ukraine-this-is-the-end?utm_source=multiple-personal-recommendations-email&utm_medium=email&triedRedirect=true

What do you feel about this?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *