Ukrainos žmonės kovoja už savo išlikimą… prieš Zelenskį
Ukrainos žmonės kovoja už savo išlikimą… prieš Ukrainą
Tai, ką Vakarai vadina demokratija, ukrainiečiai vadina košmaru
Deaglan O’Mulrooney
2026 m. rugpjūčio 24 d.
Ukrainietė maldauja mobilizacijos pareigūno nepaimti jos vyro – kadras iš praėjusią savaitę išplitusio vaizdo įrašo, tapusio blogėjančios padėties Ukrainoje simboliu.
Laba diena, žiūrovai,
Pirmiausia norėčiau pradėti nuo asmeninės pastabos, nes šį straipsnį rengiau labai ilgai ir prieš pradedant kalbėti apie ką nors kita jis nusipelno atvirumo.
Žinojau, kad jis bus prieštaringai vertinamas. Žinojau, kad supykdys dalį mano skaitytojų. Netgi žinojau, kad kai kurie gali atsisakyti prenumeratos. Tai nėra malonus jausmas.
Tačiau mano darbas nėra sakyti žmonėms tai, ką jie nori girdėti, arba patvirtinti įsitikinimus, kuriuos jie jau turi. Mano darbas – sakyti tiesą taip, kaip aš ją matau, remdamasis surinktais įrodymais.
Maždaug prieš penkerius metus, kai šis karas iš pilietinio karo Ukrainoje peraugo į plataus masto karą, aš, kaip ir dauguma europiečių, buvau visiškai klaidingai informuotas apie Imperijos būklę.
Aš visiškai palaikiau Ukrainą. Internete vadindavau žmones Rusijos propagandistais. Nusipirkau Ukrainos futbolo rinktinės marškinėlius ir išdidžiai juos dėvėjau…
Tai aš su savo mylimais Ukrainos futbolo marškinėliais.
…nes apie Ukrainą ar Rusiją nežinojau nieko daugiau, išskyrus tai, ką man pasakojo pagrindinė Vakarų žiniasklaida.
Po penkerių metų mano nuomonė pasikeitė visiškai. Tai įvyko ne dėl vieno konkretaus įvykio, bet pradėjus leisti the spectacle ir tyrinėti Palestinos genocidą, Izraelį, Jungtinių Valstijų imperiją, Kiniją, Lotynų Ameriką ir visa kita.
Supratau, kad ta pati pagrindinė Vakarų žiniasklaida, kuri man sakė besąlygiškai remti Ukrainą, buvo ta pati žiniasklaida, kuri man sakė, kad Palestinoje nėra genocido. Ta pati žiniasklaida, kuri, mano nuomone, melavo apie Kiniją, Venesuelą ir Kubą.
Tuomet pradėjau pats atlikti tyrimus.
Tai, ką atradau, parodė, kad Vakarų žmonėms apskritai nepateikiama visa Ukrainos ir Rusijos istorija. Mums niekada nepasakojama apie 2014 m. prasidėjusį pilietinį karą, rusakalbių ukrainiečių diskriminavimą šalies rytuose ir konfliktą, per kurį, autoriaus teigimu, žuvo 14 000 žmonių.
Mums nepasakojama tiesa apie Vakarų remtą Maidano perversmą, kuris, mano vertinimu, perdavė Ukrainą JAV ir ES kontrolei. Mums nerodoma, kas šiuo metu vyksta pačioje Ukrainoje ir kas daroma jos žmonėms.
Mums paprasčiausiai tiekiama propaganda, kad karo mašina galėtų veikti toliau.
Šis straipsnis skirtas tiems, kurie pasirengę suabejoti tuo, kas jiems buvo pasakyta.
Aš esu tas pats žmogus, kuris jums pateikė necenzūruotas naujienas apie Palestiną, Iraną, Venesuelą, Kubą, Kiniją ir visa kita, apie ką rašėme.
Neketinu jums meluoti. Taip pat neketinu publikuoti straipsnių, kurie patvirtintų Vakarų propagandą.
the spectacle nėra vieta jai stiprinti – tai vieta jai ardyti.
Ir aš nuolat priminsiu, kad tie patys naujienų kanalai ir komentatoriai, skanduojantys „Slava Ukraini“, yra tie patys žmonės, kurie sakė jums netikėti savo akimis Gazoje ir kurie toliau suteikia tribūną Izraelio veiksmų gynėjams.
Šiandien – Ukrainos Nepriklausomybės diena. Atrodo, tai tinkamas metas atvirai pakalbėti apie šalį, kurią Vakarai tvirtina mylintys, tačiau kurią, mano vertinimu, sistemingai sunaikino.
Žmonių medžioklė
Praėjus penkeriems karo, nusinešusio šimtus tūkstančių gyvybių, metams Ukraina visiškai pritrūko savanorių.
2022-ųjų patriotinis pakilimas, ilgos eilės prie verbavimo centrų, traukinių stotyse plevėsuojančios vėliavos ir apgultos tautos ryžtas dabar beveik visiškai išnyko.
Liko šalis, netekusi didžiulės dalies savo vyrų, ir valstybė, kuri griebiasi vis desperatiškesnių ir žiauresnių priemonių ieškodama naujų žmonių, kuriuos būtų galima pasiųsti į frontą.
Skaičiai piešia niūrų vaizdą. 2023 m., kaip teigiama, Ukraina neteko maždaug 140 000 žuvusių arba sunkiai sužeistų karių. Vien 2025 m. šis skaičius, kaip pranešama, priartėjo prie 500 000.
Nors dėl karo sąlygų tikslių skaičių neįmanoma nepriklausomai patikrinti, Ukrainos kariuomenės personalo problemos mastas nėra ginčijamas.
Kyiv Independent, kurį vargu ar galima vadinti Kremliaus ruporu, patvirtino, kad Ukrainos kariuomenei vis labiau reikia papildyti kovinius dalinius, formuoti rezervus ir sudaryti sąlygas fronte esantiems kariams rotuotis, o mobilizacija tapo vienu kontroversiškiausių šalies vidaus politikos klausimų.
Ukrainos parlamentaras Vadymas Ivčenka 2026 m. kovą pripažino, kad savo noru prisijungia mažiau nei 10 procentų naujų karių, todėl, jo žodžiais, priverstinės mobilizacijos „neįmanoma atsisakyti“.
Valstybės atsakas, mano vertinimu, buvo mobilizacijos sistemos pavertimas žmonių grobimo operacija.
Ukrainos vyrams nuo 25 iki 60 metų karo padėties sąlygomis taikoma mobilizacija, o išvykti iš šalies daugeliui jų draudžiama.
Kadangi jų nepavyksta įtikinti stoti į kariuomenę, jie tiesiog paimami.
Vaizdo įrašas: Ukrainos vyrą gatvėje sulaiko TCC mobilizacijos pareigūnai ir įsodina į mikroautobusą, kuriuo jis vežamas į komplektavimo centrą.
Ši praktika netgi įgijo niūrų pavadinimą – „busification“ („autobusizacija“), pagal mikroautobusus, kuriais mobilizacijos grupės išsiveža nenorinčius tarnauti žmones.
Svetainėje busification.org sukaupta beveik 10 000 vaizdo įrašų, kuriuose Ukrainos civiliai fiksuoja, jų teigimu, patiriamus ar matomus žmogaus teisių pažeidimus.
Šiame straipsnyje pateikiama tik mažytė jų dalis.
Vaizdo įrašas: TCC pareigūnas prisėlina prie dviračiu važiuojančio vyro, nustumia jį nuo dviračio ir sulaiko mobilizacijai.
Lvive mobilizacijos pareigūnai buvo nufilmuoti tempiantys vyrą iš vaikų darželio ir grūdantys jį į juodą visureigį vaikų akivaizdoje.
Už kadro girdėti moters balsas:
„Prašau, liaukitės, čia yra vaikų.“
Pareigūnai į ją nekreipė dėmesio.
Kyjive vyras, kuris palaikė Ukrainos kovą, tačiau nenorėjo būti siunčiamas į frontą, buvo užkluptas prie savo namų. Kalbėdamas su „Al Jazeera“ jis pasakojo:
„Jie liepė nutildyti telefoną ir jį atiduoti. Sargybinis pasakė: neversk manęs prieš tave naudoti fizinių priemonių. Atiduok jį dabar.“
Pasak jo, jis buvo laikomas kambaryje su grotomis ant langų, kibiru šaltų makaronų ir be galimybės susisiekti su išoriniu pasauliu, o vėliau perkeltas į komplektavimo centrą, kuris, jo apibūdinimu, buvo panašesnis į kalėjimą nei į karinę įstaigą.
Odesoje pareigūnai mėgino dūmais išvaryti vyrą iš automobilio, kai šis atsisakė paklusti.
Toliau straipsnyje pateikiama daugybė vaizdo įrašų, kuriuose, autoriaus aprašymu, TCC pareigūnai sulaiko vyrus Lvivo, Vinicos, Lucko, Odesos ir kitų miestų gatvėse, o jų artimieji arba praeiviai bando tam pasipriešinti.
Autorius pabrėžia, kad jo pateikiami keli įrašai yra tik maža dalis iš tūkstančių internete sukauptų vaizdo įrašų.
Jo teigimu, tai nėra pavieniai incidentai ir nėra vien „Rusijos propaganda“ – tai tapo Ukrainos kasdienybės dalimi.
Kas nutinka po to, kai žmonės sulaikomi?
Autoriaus teigimu, „naujokai“ laikomi patalpose, kurios labiau primena sulaikymo vietas nei kareivines, su jais blogai elgiamasi, kartais kelias dienas, o vėliau jie siunčiami į frontą.
Straipsnyje taip pat pateikiamas vaizdo įrašas, kuriame, kaip teigiama, priverstinai mobilizuoti vyrai vežami surakinti antrankiais, kad nepabėgtų.
Autorius taip pat nurodo atvejus, kai Ukrainos kariai dezertyravo karinių mokymų Vokietijoje metu.
Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras Michaelas O’Flaherty, kaip rašoma straipsnyje, yra išreiškęs rimtą susirūpinimą dėl pranešimų apie sistemingą ir plačiai paplitusį mobilizacijos pareigūnų piktnaudžiavimą, įskaitant kaltinimus kankinimais ir žmonių mirtimis.
Ukrainos parlamento žmogaus teisių kontrolierius, kaip nurodoma tekste, nuo 2025 m. pradžios gavo mažiausiai 5 000 skundų dėl mobilizacijos pareigūnų veiksmų.
Tačiau štai ko, mano nuomone, Vakarų žiniasklaida jums nerodys, nes tai labai nepatogu vyraujančiam pasakojimui.
Ukrainos žmonės priešinasi.
Kasdien pasirodo vis daugiau vaizdo įrašų, kuriuose civiliai kišasi į sulaikymus, ištraukia vyrus iš pareigūnų rankų, apsupa mobilizacijos automobilius ir neleidžia išsivežti savo kaimynų.
Žmonės išeina į gatves gelbėti savo vyrų.
Straipsnyje pateikiami keli tokių konfliktų pavyzdžiai – nuo žmonių, panaudojusių pipirines dujas prieš pareigūnus, iki fizinių susirėmimų su TCC darbuotojais.
Viename epizode, kaip teigia autorius, vyras išėjo iš namų su pistoletu ir šovė į mobilizacijos pareigūną, atėjusį išsivesti jo artimo žmogaus.
Ne į Rusijos kareivį.
Į Ukrainos valstybės pareigūną.
Štai kur, mano vertinimu, ši šalis atsidūrė 2026 metais.
Kai valdžiai tenka prievarta gaudyti savo žmones, kad šie kariautų jos kare, o tie žmonės pradeda priešintis juos gaudantiems pareigūnams, nereikia politologijos diplomo, kad suprastum, ką tai reiškia.
Žmonėms gana.
Ir tai neturėtų nieko stebinti, nes yra klausimas, kurio, mano nuomone, Vakarų žiniasklaida nenori užduoti:
Už ką būtent šie žmonės turėtų kovoti?
Už korumpuotą valdžią, kuri juos išsiveža iš vaikų darželių ir sekmadienio mišių?
Už ekonominę sistemą, kuri nieko nepadarė, kad pagerintų dirbančių žmonių materialines gyvenimo sąlygas?
Kiek iš jūsų, skaitančių šį tekstą, galėtų nuoširdžiai pasakyti, kad eitumėte kariauti už savo šalį?
O dabar paklauskite savęs, kodėl šie žmonės turėtų kariauti už valdžią, kuri su jais elgiasi kaip su galvijais.
Straipsnyje taip pat teigiama, kad Ukraina svarsto radikalius mobilizacijos sistemos pakeitimus.
Ukrainos parlamento Gynybos komiteto sekretorius Romanas Kostenka rugpjūčio 22 d., pasak autoriaus, patvirtino, kad rengiami „radikalūs“ mobilizacijos sistemos pakeitimai ir kad finansinės paskatos nepadidino karių verbavimo.
Tautos nutildymas
Deja, Ukrainos žmonėms, mano vertinimu, neleidžiama atvirai kalbėti apie visa tai.
Todėl dauguma jūsų apie tai skaitote čia, o ne „The Guardian“ ar BBC.
Autorius teigia, kad Vakarų žiniasklaidoje represijų tema beveik nepatenka į viešą diskusiją apie šį karą.
Jo vertinimu, Ukraina 2026 m. nėra normaliai funkcionuojanti demokratija: žodžio laisvė apribota, dalis politinės opozicijos uždrausta, o žiniasklaidos veiklą smarkiai veikia karo padėtis ir valstybės politika.
Autorius šio proceso pradžią sieja su 2014 m. Maidano įvykiais.
2015 m. buvo priimti vadinamieji dekomunizacijos įstatymai, apriboję komunistinės simbolikos naudojimą ir Komunistų partijos veiklą.
Po 2022 m. plataus masto Rusijos invazijos karo padėtis suteikė valstybei papildomų galių.
Autorius taip pat kritikuoja Ukrainos žiniasklaidą, įskaitant Ukrainska Pravda, Kyiv Independent ir valstybinę iniciatyvą United24, teigdamas, kad jų nepriklausomumas yra ribotas.
Toliau pateikiamas Bogdano Syrotiuko atvejis. Autorius jį apibūdina kaip socialistinių pažiūrų rašytoją, kritikavusį ir Volodymyrą Zelenskį, ir Vladimirą Putiną.
Taip pat aptariamas Čilės ir JAV pilietybę turėjusio tinklaraštininko Gonzalo Liros atvejis.
Lira gyveno Ukrainoje ir tapo garsiu Ukrainos valdžios bei Maidano kritikų. Jis buvo sulaikytas 2023 m. gegužę, o vėliau mirė būdamas Ukrainos areštinėje.
Autorius Liros mirtį pateikia kaip platesnės žodžio laisvės ir politinės represijos problemos pavyzdį.
Toliau autorius aptaria rinkimų klausimą.
Ukrainoje nuo plataus masto karo pradžios nacionaliniai rinkimai nebuvo surengti. Autorius pažymi, kad Volodymyro Zelenskio įprasta penkerių metų prezidento kadencija būtų pasibaigusi 2024 m., tačiau rinkimai karo padėties metu nerengiami.
Autorius ginčija argumentą, kad rinkimų surengti negalima, ir teigia, kad galimybė žmonėms balsuoti turėtų būti politinės diskusijos objektas.
Nykstanti šalis
Darbo jėgos ir karių trūkumas bei politinės problemos, mano nuomone, yra gilesnio ir egzistencinio reiškinio simptomai:
Ukrainoje mažėja žmonių.
Demografinio nuosmukio mastas yra stulbinantis.
Pasak straipsnyje cituojamo Ukrainos socialinės politikos ministro Denyso Uliutino, Kyjivo kontroliuojamoje teritorijoje šiuo metu gyvena tik apie 22–25 mln. žmonių.
1991 m., kai Ukraina tapo nepriklausoma, jos gyventojų buvo apie 52 mln.
Po vienos kartos daugiau nei pusės jų nebėra – dalis teritorijų aneksuota ar okupuota, milijonai žmonių išvyko į Rusiją ir Europos šalis, o karas pareikalavo daugybės gyvybių.
Straipsnyje nurodoma, kad per pirmąjį 2026 m. pusmetį Ukrainoje gimė 73 292 vaikai, o mirė 259 853 žmonės.
Tai reiškia beveik keturias mirtis vienam gimimui.
Prieš metus šis santykis, kaip teigiama, buvo maždaug trys su vienu.
Autorius taip pat cituoja buvusią Zelenskio spaudos sekretorę Juliją Mendel, kuri atkreipė dėmesį į labai mažą darbingo amžiaus gyventojų skaičių.
Tai, autoriaus vertinimu, nėra šalis, galinti neribotą laiką išlaikyti tokio masto karo pastangas.
Tai nykstanti šalis.
Ekonominė padėtis, kaip teigiama straipsnyje, taip pat sunki.
Autorius daug dėmesio skiria Ukrainos žemės ūkiui, grūdų eksportui, Rusijos smūgių poveikiui Odesos uostams ir maisto tiekimo problemoms.
Jo vertinimu, Ukrainos ekonomikai karas daro žalą, kurios šalis ilgainiui negali pakelti.
2026 m. gegužės mėnesį atlikta Lord Ashcroft apklausa, kurią cituoja autorius, parodė, kad trys ketvirtadaliai apklaustų ukrainiečių tikėjosi diplomatinio, o ne karinio karo sprendimo.
Straipsnyje taip pat teigiama, kad daugiau kaip septyni iš dešimties respondentų Rusijos kariuomenės pasitraukimą mainais į Ukrainos įsipareigojimą nestoti į NATO laikė priimtinu arba bent jau vertu svarstymo, o dauguma respondentų nuolatines paliaubas pagal dabartinę fronto liniją laikė bent jau svarstytinu variantu.
Autorius iš šių duomenų daro išvadą, kad Ukrainos visuomenėje stipriai išaugo noras ieškoti derybomis paremto karo užbaigimo.
Tačiau karas tęsiasi.
Autorius kritikuoja NATO ir Europos valstybių karinę paramą Ukrainai ir konfliktą apibūdina kaip tarpinį – „proxy“ – karą tarp Vakarų ir Rusijos, kuriame didžiausią kainą moka Ukraina.
Tada jis kelia klausimą, kurį, jo manymu, skaitytojai jam užduos:
„Ką, tavo nuomone, Ukraina turėtų daryti? Tiesiog atsigulti ir leisti Rusijai laimėti?“
Mano atsakymas susideda iš dviejų dalių.
Pirma, Rusija, mano vertinimu, jau laimėjo ta prasme, kad nėra realaus kelio pakeisti šio karo trajektoriją be milžiniškos NATO intervencijos, kurios, mano manymu, nebus.
Rytinės teritorijos ir Krymas yra kontroliuojami Rusijos ir artimiausioje ateityje, mano vertinimu, tokie išliks.
Tai realybė, ir tolesnės žmonių žūtys jos nepakeis.
Antra, ir tai dar svarbiau: kai klausiate, ką turėtų daryti Ukraina, ką jūs vadinate Ukraina?
Aš Ukrainą apibrėžiu kaip jos žmones.
Dirbančią daugumą. 99,9 procento gyventojų, kurie sudaro šalį ir užtikrina jos gyvenimą.
Ir tie žmonės, remiantis tuo, ką pateikiau šiame straipsnyje, ir tuo, kam čia neturiu vietos, mano vertinimu, aiškiai parodė, kad pavargo nuo šio karo ir nori, kad jis būtų užbaigtas derybomis, kad vyrams nereikėtų bijoti būti paimtiems iš vaikų darželių, prekybos centrų ar sekmadienio mišių ir surakintiems antrankiais išsiųstiems į frontą.
Mano pasiūlymas būtų paprastas:
surengti rinkimus.
Leisti žmonėms balsuoti už politikus, kurie kitaip vertina karo perspektyvas ir galėtų siekti kitokios politikos NATO bei Vakarų karinio-pramoninio komplekso atžvilgiu.
Jeigu man sakysite, kad Konstitucija to neleidžia, grįšiu prie ankstesnio savo argumento apie Maidano įvykius.
Žinoma, jeigu Ukrainą apibrėžiate ne kaip jos žmones, o kaip jos valdžią, kurią, mano vertinimu, kontroliuoja NATO ir palaiko Vakarų valstybės, suinteresuotos karo tęsimu, tada taip – ši valdžia nori toliau kariauti.
Ne jos vaikai siunčiami mirti.
Zelenskio vaikai saugiai gyvena už Ukrainos ribų, kaip ir, autoriaus teigimu, daugelio Rados narių vaikai.
Vakarai, mano vertinimu, pasiryžę kovoti su Rusija iki paskutinio ukrainiečio.
O Ukrainos žmonės – tikroji Ukraina, vienintelė Ukraina, kuri iš tiesų svarbi – aiškiai parodė, kad nebenori būti tuo paskutiniu ukrainiečiu.
Šia mintimi ir baigsiu.
Kaip visada, ačiū, kad skaitėte.
