Pareigūnų įstatyminis atleidimas nuo atsakomybės už padarytą žalą lemia tai, kad Lietuva išgyvena ryškų konstitucingumo nuosmukį
Garbūs tėvynainiai, Jūsų kreipimesi pateiktos įžvalgos ir siekiai teisingi. Tačiau apie priemones, deja, nekalbama.
Prie dabartinio teisinio reguliavimo taikus kelias sisteminiams pokyčiams įvykdyti neįsivaizduojamas be naujo tipo politinės jėgos, kuri eitų į Seimo rinkimus, drąsiai deklaruodama konstitucinės reformos būtinumą. Naujo modelio Konstitucija, turinti savigynos mechanizmą ir išreiškianti pilnavertės demokratijos, pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės vertybinius pagrindus, būtų tas veiksnys, kuris padėtų apsivalyti nuo valstybėje parazituojančių institucinių subjektų. Tokios Konstitucijos projektas, kurį galima pateikti tautos svarstymui, yra parengtas. Gavus brandžių pasiūlymų, projektas būtų patobulintas ir galėtume jį priimti, skaitlingai dalyvaudami referendume.
Jūsų susipažinimui esamos LR Konstitucijos ydas išryškinančią publikaciją ir naujos LR Konstitucijos projektą pridedu.
Pagarbiai
Jonas Ivoška
Kas neįvertinta 1992 m. LR Konstitucijoje
Nors LR Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje trumpai pasakyta, jog
negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai, bet galima ir
platesnė šios konstitucinės normos interpretacija: tai, kas nesiderina su
konstitucinėmis vertybėmis, valstybėje negali būti toleruojama. Tačiau mūsų
valstybingumo praktika toleruoja daug ką, kas formaliosios logikos požiūriu
prasilenkia su konstitucinėmis normomis. Svarbu teisingai suvokti , jog
konstitucinės nuostatos ignoruojamos ne tik pareigūnams dažnai simuliuojant
profesinį ar pareiginį neįgalumą, bet ir dėl nepateisinamai ydingo konstitucinio
modeliavimo. Todėl kyla pagrįstas klausimas, kas labiau valstybėje nulemia
visuomeninio intereso nepaisymą ir nusigręžimą nuo teisingumo – Konstitucijos
normų nesuvokimo imitavimas ar joje įtvirtintos absurdiškos nuostatos, kad
gavęs valstybės tarnybą žmogus tarsi virsta šventuoju, praradusiu visas
savanaudiškas savybes. Jeigu taip būtų, į konstitucinių normų loginius
prieštaringumus bei kalbinius netikslumus, išties, galima būtų žvelgti atlaidžiau.
Jeigu ankstyvojo sąjūdinio idealizmo laikotarpiu toks utopiškas
konstitucinis reguliavimas dar nebuvo toks kenksmingas, tai šiandien,
visuomenei nugrimzdus į merkantilizmą, taikstymasis su akivaizdžiomis
Konstitucijos ydomis, rodo ne tik itin žemą mūsų teisinės kultūros lygį, bet ir
savanaudiškų politinių grupuočių suinteresuotumą gyventi konstitucinio
nihilizmo „burbule“.
Sunku nuneigti, jog korupcijai palanki viešųjų išteklių valdymo tvarka
(teisingiau – betvarkė), pareigūnų įstatyminis atleidimas nuo atsakomybės už
padarytą žalą, dvejopi standartai teismų veikloje lemia tai, kad Lietuva
išgyvena ryškų konstitucingumo nuosmukį. Laikas pripažinti, kad Tautos
atstovams ir valstybės pareigūnams jaučiantis teisiškai apdraustiems nuo
pilietinės kontrolės, priesaika ir kiti moraliniai veiksniai nedaro jokio poveikio jų
elgesiui. Viešųjų subjektų galimybė naudotis teisėmis be atitinkamų pareigų yra
ta privilegija, kuri sudaro sąlygas pažeidinėti pilietinės daugumos teisėtus
interesus.
Kas LR Konstitucijoje akivaizdžiai „paseno“ per tą Konstitucijos galiojimo
trečdalį amžiaus?
- Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis valstybės valdžią sieja su Seimo,
Prezidento, Vyriausybės ir Teismų institucijomis. Tauta, kaip suverenas, pagal
tokį valdžios apibūdinimą palikta be valdžios galių. Tenka pripažinti, kad taip
pateiktas konstitucinės normos tekstas, leidžiantis ignoruoti tiesioginės
demokratijos principais grindžiamą konstitucinę tvarką, „atpratino“ tautą nuo referendumų ir kitų tiesioginės demokratijos formų. Ar pastarojo laikotarpio - valstybės vardu padaryti sprendimai, kuriais atmestas nesikišimo į kitų šalių
- vidaus reikalus principas, kitų valstybių karinių vienetų įkurdinimas Lietuvoje,
- naujų karinių poligonų steigimas nėra „svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo
- klausimai“, kurie turėtų būti sprendžiami referendumu (Konstitucijos 9 str.)?
- Tokių sprendimų priėmimas neatsiklausus tautos, perša mintį, kad 1992
- Konstitucijos autoriai anuomet nenumatė, kad valstybėje palaipsniui formuosis
- totalitarinės grupuotės ir įsivyraus valstybinių institucijų vardu veikiančių
- pareigūnų savivalė, užgoždama pilietinės daugumos saviraišką.
- Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis teigia: „Valdžios galias riboja Konstitucija.“ Tokia
konstitucinės normos formuluotė tarsi sako, kad valdžia savaime atsiranda nežinia iš
kur (lyg nuo Dievo) ir turi neribotas galias, kurias kažkiek riboja Konstitucija. Žodžiu,
jeigu nebūtų Konstitucijos, valdžia neva pagrįstai turėtų neribotas galias.
Pasvarstykim, ar minėtas konstitucinis teiginys atitinka visuomeninį interesą, ar jis
atspindi prigimtinį tautos savivaldos poreikį, ar reikia įrodinėti, kad Konstitucija ne
valdžios tramdymo įrankis, o tautos bendrabūvio sunorminimo priemonė, siekiant
bendruomeninės darnos? Pagaliau, ar pagal tokią konstitucinės normos redakciją
mums Konstitucija gali asocijuotis su visuomenine sutartimi? Manytina, kad
galiojančios Konstitucijos autoriai, nepasigilinę į tos normos turinį ir prasmę, ją įrašė tik
dėl to, kad būtų pabrėžta Konstitucijos svarba valstybėje. - Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis nurodo: „ Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“.
Akivaizdu, kad tai ne norminis, o propagandinis teiginys. Valdžia savo logine prasme
sietina su valdymu, t. y. kitų tarnavimu valdžiai, o ne buvimu tarnaite kitiems. Todėl
vienu metu valdžia negali būti ir valgytoja ir valgis. Kita vertus, įstaiga tėra abstrakcija,
todėl ji negali kam nors tarnauti. Valstybinių įstaigų tarnautojai, kurių funkcinė
priedermė tvarkyti bendruosius reikalus, sąlyginai galėtų būti laikomi tarnaujančiais
žmonėms. Tačiau taip suprantant viešojo sektoriaus darbuotojų funkcinę paskirtį,
nebūtų pagrindo juos vadinti valdžia, nes jie yra mokesčių mokėtojų išlaikytiniai. Tai
reiškia, kad 1992 m. Konstitucijos autoriai neįvertino, jog propagandinis
tuščiažodžiavimas Konstitucijoje žalingas tuo, kad jis sumenkina konstitucinių subjektų
pavaldumo Konstitucijai funkciją. Akivaizdžiai klaidingi atskiri konstituciniai teiginiai
sudaro prielaidas abejoti Konstitucijos kaip vientiso akto pagrįstumu ir privalomumu. To
Konstitucijos autoriai, manytina, nevertino. - Konstitucijos 18 straipsnis teigia, jog žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Tai
akivaizdžiai klaidingas teiginys, nes ne visos žmogaus teisės yra prigimtinės.
Prigimtinės teisės (teisė į saugumą, teisė į laisvę, teisė į savastį) yra universalios. Jos
vienodai taikytinos visos žmonijos mastu, nepriklausomai nuo kultūrinių skirtumų. Tuo
tarpu žymi dalis žmogaus teisių ir laisvių kyla iš sutartinių santykių ir prievolinių sąlygų,
dėl kurių žmonės gali tartis ir jas keisti savo sutartine valia. Tačiau mūsų
valstybingumo kasdienybė liudija, kad žmonių teisės ir laisvės Lietuvoje saugomos
selektyviai. Tad anuometinė konstitucinė norma, matyt, taip suformuluota dėl to, kad
žmonės tikėtų, jog konstitucinės teisės yra prigimtinai stabilios, kad jomis reikėtų
pasitikėti.
- Konstitucijos 20-24 straipsnių pirmosios dalys kalba apie žmogaus laisvės, jo
asmens, privataus gyvenimo, nuosavybės ir būsto neliečiamumą. Tokią kalbinės
raiškos formą pasirinkę Konstitucijos autoriai, matyt, nepagalvojo, kad
„neliečiamumas“ (neliesti – reiškia nelytėti, neimti) nėra teisinė kategorija. Užuot
gynus žmogaus teises į jo laisvę, gyvenimo privatumą, būstą ir kitas vertybes,
Konstitucijos nuostatomis bandyta uždrausti fizinius kontaktus su daiktais ir reiškiniais
(kas apskritai neįsivaizduojama) visiškai iškreipia teisinio reguliavimo prasmę. Toks
konstitucinių normų beprasmiškumas, formuoja nusiteikimą visą Konstituciją laikyti
negyvenimiška, todėl nereikalaujančia jos laikytis. - Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis nustato: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės
institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“ Šia konstitucine norma, teismo,
institucijų ir pareigūnų galios prilygintos įstatymo galiai. Tuo prilyginimu pamintas
teisės viršenybės principas. Kita vertus, tokia normos redakcija pareigūnai atsiejami
nuo „visų asmenų“, lyg jie ne asmenys, o kažkas nuasmeninto. Todėl ši konstitucinė
norma patenka į alogizmų kategoriją. Tokia konstitucinė norma, kuri savo prasme
priešinga teisinės valstybės idėjai, tikrai nėra pagrindinio įstatymo puošmena? - Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje teigiama, kad Seimo nariai „negali būti varžomi
jokių mandatų“. Ši konstitucinė norma savo logine prasme prieštarauja Konstitucijos 4
straipsnio nuostatai, pagal kurią Seimo narys tėra rinkėjų atstovas. Atstovas turi
įgyvendinti atstovaujamųjų valią ir jų interesus. Atstovo veikimo prieš atstovaujamųjų
interesus neišvengiama pasekmė – atstovo įgaliojimų panaikinimas. Todėl Seimo nario
absoliutus nepriklausomumas prieštarauja atstovavimo esmei. Rinkėjų atstovavimo
institutas pagal analogiją su civilinio atstovavimo pagrindais reikalauja Seimo nario
atšaukimo procedūros, kuri, deja, mūsų Konstitucijoje nenumatyta. - Galiojančios Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalis deklaruoja Seimo nario pareigų
nesuderinamumą su jokiomis kitomis pareigomis valstybės įstaigose ir darbu privačiame sektoriuje.
Jeigu buvo pasirinkta tokia parlamentaro teisinė padėtis, tai loginis nuoseklumas reikalauja, kad
būtų pasakyta, jog Seimo narį jo sutikimu paskyrus į kitas pareigas, jis netenka Seimo nario
mandato. Naudojimasis Ministro Pirmininko ar ministro pareigybe ir tuo pačiu Seimo nario galiomis,
kas aiškiai pagal Konstituciją nesuderinama, ne tik šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, bet ir
neprotingas vykdomųjų ir parlamentinės kontrolės funkcijų sukergimas. Sunku patikėti, kad tokia
valstybingumo praktika buvo Konstitucijos autorių siekis. - Konstitucijos 88 straipsnio 6 punktas ir 105 straipsnio 3 dalies 2 punktas, kuriais
leidžiama Konstituciniam Teismui teikti išvadas dėl Prezidento sveikatos būklės, nesiderina su
Konstitucijos 103 straipsnio 3 dalies norma, nustačiusia Konstitucinio Teismo teisėjams privalomus
kvalifikacinius gebėjimus. Ar kada nors mūsų Prezidentams sunegalavus jie buvo konsultuojami ir
gydomi ne gydymo įstaigose, o Konstituciniame Teisme, kad ši įstaiga galėtų teikti kvalifikuotą
išvadą apie Prezidento sveikatos būklę? - Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi nustatyta: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje
vykdo tik teismai.“ Jeigu teisingumą laikome procedūrine kategorija (viskas, kas nuspręsta teisme
yra teisinga), tai negalėtų būti kelių teismo instancijų (kelių teisingumų viename ginče). Kadangi
teismas be teisėjo tėra abstrakcija, tai pagal aptariamos konstitucinės normos turinį teisingai elgtis
mūsų valstybėje turi teisę tik teisėjai. Toks konstitucinis reguliavimas atima iš visų visuomeninių
santykių dalyvių, išskyrus teisėjus, teisę elgtis teisingai. Teisingumo vykdymą suprantant kaip
pareigos atlikimą tiesai (teisingumas ne procedūrinė, o vertybinė kategorija), teismų paskirtis –
spręsti ginčus dėl teisingumo ir teisėtumo, o ne turėti išskirtinę teisę į teisingą elgesį. - Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis skelbia teisėjo nepriklausomumą, o tuo tarpu šio
straipsnio 3 dalis įtvirtina teisėjo priklausomybę nuo įstatymo. Jeigu vadovautis protingumo
kriterijais, tai, spręsdamas ginčus, teisėjas turėtų priklausyti ne tik nuo įstatymo, bet ir nuo gamtos
bei logikos dėsnių, taip pat ir nuo matematikos taisyklių. Įvertinus visuomeninį interesą ir išsireiškus
tiksliau, teisėjas turėtų būti nepaveikiamas politinės konjunktūros bei kitokio išorinio spaudimo,
tačiau visiškai priklausomas nuo įstatymo bei faktinių bylos aplinkybių. - Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalis saugo teisėją nuo bet kokios jo veiklos kontrolės,
uždraudus bet kam kištis į teisėjo ar teismo veiklą. Ši konstitucinė norma yra kolizijoje su
Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalies norma, kuri laiduoja piliečiams teisę kritikuoti visų be išimties
valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą ir apskųsti jų sprendimus. Ar tai nėra Konstitucija įteisintas
kišimasis į teisėjų veiklą?
Įvertinus tai, kad pagal Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį negalioja joks aktas priešingas
Konstitucijai, 114-asis Konstitucijos straipsnis nesiderina ir su Konstitucijos 3 straipsniu, pagal kurį,
matant, jog teismo aktas akivaizdžiai antikonstitucinis, kas reiškia, jog jis negaliojantis ir tuo pačiu
juo kėsinamasi į valstybės konstitucinę santvarką, kiekvienas pilietis turi teisę priešintis jį priėmusio
teismo ir teisėjų antikonstitucinei veiklai. Tai reiškia, kad galutinės instancijos teismo aktų
neskundžiamumas rodo Konstitucijos 114 straipsnio loginį nesuderinamumą su Konstitucijos 3 ir 33
straipsnių nuostatomis? Deja, Konstitucijoje žiojėja plati spraga, kurią užpildžius būtų procedūrinė
galimybė patikrinti teismo priimtų aktų atitiktį Konstitucijai, analogiškai kitų didžiausias funkcines
galias turinčių valstybės institucijų – Seimo, Prezidento ir Vyriausybės aktų konstitucingumo
kontrolei.
IŠVADA: 1992 metų Konstitucijos preambulėje įtvirtinus nuostatą, kad Tauta sieks
„atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“, šio siekio atsisakymas
Tautos valstybingumo praktikoje reiškia kenkėjišką stagnaciją krašto valdysenoje.
Jonas Ivoška 2024 m. lapkričio 24 d.
