Lietuvos žiniasklaida pasimėgaudama skatina tautinę neapykantą, nors BK tai įvardina kaip nusikaltimą

Žurnalistų etikos inspektorius Dainius Radzevičius nutraukė tyrimą dėl DELFI paskelbtos Faustos Marijos Leščiauskaitės frazės „Tu, sušiktas ruse“. Inspektoriaus argumentas – nors pavartotas žodis „ruse“, iš tikrųjų kreiptasi ne į rusų tautybės žmones, o į Rusiją ir jos režimą. Toks išaiškinimas kelia platesnį klausimą: kur baigiasi aštri politinė retorika ir prasideda žmogaus niekinimas dėl tautybės?

2026 m. rugpjūčio 24 d. Žurnalistų etikos inspektorius Dainius Radzevičius (nuotr.) priėmė sprendimą Nr. SPR-328(2026) dėl Eduardo Vaitkaus skundo. Skundas buvo pateiktas dėl gegužės 21 d. DELFI publikacijos „Paskelbus oro pavojų, Fausta Marija Leščiauskaitė dar labiau užsidegė veikti: tu, sušiktas ruse“.

Vaitkus nurodė, kad publikacijoje paskelbta informacija kursto neapykantą ir skatina rusų tautos niekinimą. Inspektorius, gavęs šį skundą, tyrimą pradėjo savo iniciatyva pagal Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Ši norma draudžia žiniasklaidoje skleisti ar kurstyti neapykantą, tyčiotis, niekinti ar kurstyti diskriminaciją, be kita ko, tautybės pagrindu.

„Tu, sušiktas ruse“

Sprendime pacituojama publikacijoje paskelbta F. M. Leščiauskaitės kalba:

„Tu, sušiktas ruse. Tu mano seneliams gyvenimą suėdei. Tu mano tėvus persekiojai. Dabar tu nori išgąsdinti mane ir mano vaiką. Tegu žemė, į kurią atsigulsi, tampa jums aštriomis ir draskančiomis šukėmis.“

Atrodytų, kad žodis „ruse“ lietuvių kalboje turi pakankamai aiškią reikšmę. Tačiau Žurnalistų etikos inspektorius pasirinko šią frazę vertinti ne pažodžiui, o visos publikacijos kontekste.

Sprendime teigiama, kad prieš šią citatą DELFI publikacijoje buvo kalbama apie „šalies agresorės veiksmus“. Todėl, inspektoriaus vertinimu, žodžiai „tu, sušiktas ruse“ gali būti suprantami kaip „retorinė personifikacija – kreipimasis į Rusiją, Rusijos režimą – agresorių“.

Tai yra esminė viso sprendimo konstrukcija.

Inspektorius argumentuoja, kad vienas konkretus rusų tautybės žmogus ar net jų grupė negalėjo vykdyti valstybiniu mastu vykdytų sovietinių represijų. Todėl žodis „tu“ esą reiškia valstybę ir jos represinį režimą, o ne rusų tautybės žmones.

Kada „rusas“ reiškia ne rusą?

Sprendime ši mintis plėtojama dar toliau.

Inspektorius pažymi, kad publikacijoje nėra bendro pobūdžio neigiamų teiginių apie visus rusų tautybės asmenis, jiems nepriskiriamos neigiamos savybės vien dėl tautybės ir nėra raginimų juos diskriminuoti, izoliuoti, persekioti ar riboti jų teises.

Todėl, jo vertinimu, vien frazės „Tu, sušiktas ruse“ nepakanka konstatuoti neapykantos ar niekinimo tautybės pagrindu.

Sprendime netgi pripažįstama:

„Nors atskirai nuo konteksto vertinama frazė „Tu, sušiktas ruse“ gali būti suvokiama kaip įžeidžianti…“

Tačiau iš karto paaiškinama, kad visas tekstas susijęs su sovietinėmis represijomis, dabartine Rusijos agresija, nacionaliniu saugumu ir parama Ukrainai. Dėl to publikacijos objektu laikomi ne rusai kaip tautinė grupė, o Rusijos valstybės veiksmai.

Čia ir atsiranda pagrindinis diskusinis klausimas.

Ar žmogaus tautybę tiesiogiai įvardijantis keiksmažodis praranda tautinę reikšmę vien todėl, kad visas tekstas skirtas agresyviai valstybės politikai?

Inspektorius atsako – šiame kontekste taip.

Pasitelktas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas

Sprendimui pagrįsti remiamasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Cituojama garsioji Handyside prieš Jungtinę Karalystę doktrina: saviraiškos laisvė saugo ne tik palankiai priimamą ar neutralią informaciją, bet ir tokią raišką, kuri įžeidžia, šokiruoja ar trikdo.

Taip pat pabrėžiamas žiniasklaidos, kaip visuomenės „sarginio šuns“, vaidmuo ir remiamasi EŽTT bylomis Jersild prieš Daniją bei Axel Springer prieš Vokietiją.

Tai savaime yra svarbūs saviraiškos laisvės principai. Tačiau šiuo atveju įdomiausias klausimas yra ne tai, ar galima aštriai ir net įžeidžiai kritikuoti Rusiją, o tai, kaip turi būti vertinamas tiesioginis tautybės įvardijimas tokioje kritikoje.

Pats inspektorius galiausiai suformuluoja:

„rusų tautybės asmuo ir Rusija, kaip valstybė agresorė, nėra tapačios sąvokos.“

Su šiuo teiginiu sunku ginčytis. Tačiau būtent dėl to kyla klausimas, kodėl publikacijoje pavartotas ne žodis „Rusija“, „Rusijos režimas“, „Kremlius“ ar „Putino režimas“, o būtent kreipinys į „rusą“.

Sprendime ši problema išsprendžiama kontekstu: nepaisant pažodinės formuluotės, inspektorius konstatuoja, kad retorika nukreipta į Rusiją kaip agresorę, o ne į žmones dėl jų tautybės.

Tyrimas nutrauktas

Galutinė Dainiaus Radzevičiaus išvada vienareikšmė.

Inspektorius nusprendė:

„Baigti tyrimą, pradėtą savo iniciatyva, kadangi aplinkybės, dėl kurių buvo pradėtas tyrimas, nepasitvirtino.“

Taigi Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimas nenustatytas.

Sprendimas nėra galutinis ta prasme, kad jo negalima ginčyti. Pačiame dokumente nurodyta, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui per 30 dienų nuo jo gavimo arba paskelbimo dienos.

Ir tai nėra vien teorinė galimybė – Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimai realiai tampa administracinių bylų objektu. Pavyzdžiui, 2025 m. Regionų administracinis teismas priėmė nagrinėti Vilniaus arkivyskupijos skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti inspektoriaus sprendimą ir įpareigoti instituciją skundą išnagrinėti iš naujo.

Vienodas matas visiems?

Šis sprendimas svarbus ne vien dėl vienos publikacijos ar vieno grubaus pasakymo.

Jame suformuluotas principas, pagal kurį net tiesiogiai tautybę įvardijanti įžeidi frazė nebūtinai laikoma nukreipta prieš tautinę grupę, jeigu iš platesnio konteksto galima spręsti, kad tikrasis kritikos objektas yra valstybė, jos režimas ar politika.

Toks požiūris gali būti ginamas saviraiškos laisvės požiūriu. Tačiau tuomet ypač svarbus tampa vienodo standarto taikymas.

Pačiame sprendime inspektorius rašo, kad „teisė yra vienodas matas visiems“ ir kad raiška turi būti vertinama „iš normaliai jautraus, o ne perdėm jautraus asmens perspektyvos“.

Būtent šis sakinys gali tapti svarbiausia sprendimo dalimi ateityje.

Jeigu politinis ir istorinis kontekstas leidžia žodį „rusas“ interpretuoti kaip Rusijos valstybės personifikaciją, toks pats kontekstinis metodas turėtų būti nuosekliai taikomas ir kitoms tautybėms, religijoms, pilietybėms, įsitikinimams ar socialinėms grupėms.

Priešingu atveju kiltų jau ne vien saviraiškos laisvės, bet ir vienodo teisės taikymo klausimas.

Šiuo konkrečiu atveju Žurnalistų etikos inspektorius savo atsakymą pateikė: „Tu, sušiktas ruse“ buvo įvertinta ne kaip rusų tautybės žmonių niekinimas, o kaip emocionali politinė retorika prieš Rusiją – valstybę agresorę.

Ar toks žodžio „rusas“ ir valstybės „Rusija“ atskyrimas, kartu pripažįstant, kad tekste pavartotas būtent tautybę žymintis kreipinys, atlaikytų administracinio teismo kontrolę – jau kitas klausimas.