Kodėl Valančiūno balsas į dangų neina, arba rinktinės žvaigždės LKF prezidento nerenka

Kas iš tikrųjų valdo Lietuvos krepšinį? Valančiūnas verčia Lietuvos krepšinio federacijos prezidentą Balčiūną, tačiau rinktinės žvaigždės LKF prezidento nerenka

Lietuvos rinktinės ilgametis lyderis Jonas Valančiūnas viešai metė itin rimtą iššūkį Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentui Mindaugui Balčiūnui: jeigu Lietuvos krepšinis grimzta žemyn, o jo bendruomenė yra susiskaldžiusi, gal tikrasis patriotizmo įrodymas būtų ne kaltinti neatvykusius žaidėjus, o pačiam pasitraukti?

„Tačiau jeigu mes tokie ne patriotai, jeigu mes neatvažiavom, tai klausimas Mindaugui: kodėl jis neatsistatydina?“ – „BasketNews“ žurnalistui Donatui Urbonui pareiškė J. Valančiūnas.

Ir pridėjo:

„Jeigu tu patriotas ir taip myli Lietuvą, o matai, kad pekla. Kad tikrai blogai. Susiskaldymas baisus. Tai pasakyk: „Dėl Lietuvos aš išeinu.“ Jeigu nuo to bus geriau Lietuvos krepšiniui, aš išeinu ir padarom, kad būtų geriau. Nes noriu, kad Lietuvos krepšiniui būtų geriau. Nes aš tai patriotas.“

Šie žodžiai iškelia ne tik klausimą apie Mindaugo Balčiūno asmeninę atsakomybę. Jie verčia pasižiūrėti į gerokai fundamentalesnį dalyką – kas apskritai išrenka Lietuvos krepšinio valdžią?

Balčiūną išrinko ne krepšininkai ir ne sirgaliai

LKF prezidentas nėra renkamas nei Lietuvos krepšininkų, nei rinktinės narių, nei sirgalių.

Jį renka Lietuvos krepšinio federacijos nariai – juridiniai asmenys.

2024 m. rugsėjo 17 d. vykusioje LKF ataskaitinėje-rinkiminėje konferencijoje dėl prezidento posto varžėsi Mindaugas Balčiūnas ir buvęs Lietuvos rinktinės kapitonas Robertas Javtokas.

Balsavimo teisę turėjo 150 LKF narių, o balsavime dalyvavo 148.

Rezultatas:

Mindaugas Balčiūnas – 84 balsai;

Robertas Javtokas – 63 balsai;

vienas biuletenis buvo sugadintas.

Taigi M. Balčiūnas prezidentu tapo surinkęs maždaug 57 proc. balsavusių delegatų balsų.

Balsavimas buvo slaptas, todėl šiandien negalime pasakyti, kurios konkrečiai organizacijos balsavo už Balčiūną, o kurios – už Javtoką.

Tačiau žinome, kas turėjo teisę balsuoti.

Ir čia prasideda įdomiausia istorijos dalis.

„Žalgiris“ – vienas balsas. Mažas sporto centras – taip pat vienas

LKF rinkimų sistema paremta labai paprastu principu:

vienas federacijos narys – vienas balsas.

Todėl organizacijos dydis, biudžetas, sportiniai rezultatai, sirgalių skaičius ar Lietuvos rinktinei išugdyti krepšininkai tiesiogiai nesuteikia jai daugiau balsų.

Kauno „Žalgiris“ turi vieną balsą.

Vilniaus „Rytas“ – vieną.

Panevėžio „Lietkabelis“ – vieną.

Tačiau po vieną balsą turi ir įvairios sporto mokyklos, centrai, asociacijos bei kitos federacijai priklausančios organizacijos.

Kitaip tariant, renkant federacijos prezidentą vieno didžiausių ir tarptautiniu mastu žinomiausių Lietuvos krepšinio klubų balsas formaliai yra tokios pačios vertės kaip gerokai mažesnio LKF juridinio nario balsas.

Profesionalūs vyrų klubai – mažuma

Dar įdomesnis vaizdas atsiveria pažvelgus į 150 rinkimų teisę turėjusių organizacijų struktūrą.

2024 m. paskelbtame rinkėjų sąraše buvo:

10 LKL klubų;

13 NKL klubų;

16 RKL klubų;

moterų krepšinio klubai;

sporto ir krepšinio mokyklos bei centrai;

lygos, trenerių, teisėjų ir kitos asociacijos;

dešimtys kitų sporto organizacijų.

Vien sporto ir krepšinio mokyklų bei centrų grupėje buvo 57 organizacijos.

Tai reiškia, kad LKL ir NKL klubai kartu turėjo vos 23 iš 150 balsų, arba maždaug 15 procentų viso elektorato.

Net pridėjus RKL klubus būtų 39 balsai – apie 26 procentus.

Todėl profesionalūs vyrų krepšinio klubai vieni LKF prezidento išrinkti negali.

Norint laimėti rinkimus būtina daug platesnė federacijos narių parama.

O kur šioje sistemoje Valančiūnas?

Čia ir atsiranda paradoksas.

Jonas Valančiūnas beveik du dešimtmečius atstovavo Lietuvai, žaidė stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje ir buvo vienas ryškiausių savo kartos Lietuvos krepšininkų.

Tačiau kaip Lietuvos rinktinės žaidėjas jis neturi atskiro balso renkant LKF prezidentą.

Tas pats galioja ir kitiems rinktinės žaidėjams.

Jų nuomonė gali turėti milžinišką moralinį ir viešą svorį, tačiau LKF prezidento rinkimų biuletenių jie negauna vien dėl to, kad atstovauja Lietuvos rinktinei.

Tuo metu kiekvienas balsavimo teisę turintis LKF juridinis narys turi po vieną balsą.

Todėl galima kelti klausimą: kieno pasitikėjimą pirmiausia privalo turėti Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas – Lietuvos rinktinės žaidėjų, profesionalių klubų ar federacijos juridinių narių?

Pagal dabartinę sistemą formalus atsakymas labai aiškus – juridinių LKF narių.

Prieš rinkimus iš federacijos pašalinta 11 organizacijų

Yra ir dar viena 2024 m. rinkimų detalė.

Prieš prezidento rinkimus iš LKF narių sąrašo buvo pašalinta 11 organizacijų. Tarp jų buvo ir anksčiau profesionaliame krepšinyje dalyvavusių klubų.

Dalis organizacijų buvo pašalintos dėl nebeatitikusių narystės kriterijų ar nevykdytų įsipareigojimų, dalis pačios buvo pateikusios prašymus išstoti.

Tuo pat metu naujų narių priėmimas prieš prezidento rinkimus nebuvo vykdomas – jų prašymus nutarta svarstyti jau po rinkiminės konferencijos.

Todėl į 2024 m. prezidento rinkimus buvo ateita su aiškiai nustatytu 150 balsų elektoratu.

Iš jo M. Balčiūnas gavo 84 balsus.

Javtokas: žmonės parodė, kad nenori pokyčių

Pralaimėjęs rinkimus Robertas Javtokas savo nusivylimo neslėpė.

Jo vertinimas buvo trumpas: „Balsavę žmonės parodė, kad nenori pokyčių.“ Tai svarbi frazė.

Nes Javtokas nekalbėjo apie sirgalius ar Lietuvos rinktinės krepšininkus. Sprendimą priėmė konkreti LKF rinkimų sistema ir joje balsuojančios organizacijos.

Balčiūnas gavo mandatą būtent iš jų.

Valančiūnas dabar kelia jau ne rinkimų, o atsakomybės klausimą

Todėl dabartinis Jono Valančiūno pareiškimas įdomus tuo, kad jis perkelia diskusiją iš formalios teisės vadovauti į moralinės atsakomybės lauką.

Valančiūnas nesako: Balčiūnas nebuvo teisėtai išrinktas.

Jis iš esmės sako ką kita: jeigu tavo vadovaujamoje sistemoje padėtis blogėja ir bendruomenė taip susiskaldė, ar rinkimų mandatas savaime reiškia, kad privalai likti poste?

Ir būtent čia jo argumentas apie patriotizmą smogia stipriausiai.

Jeigu neatvykęs į rinktinę krepšininkas gali būti kaltinamas nepakankamu patriotizmu, Valančiūnas siūlo tą patį kriterijų pritaikyti federacijos vadovui.

Jeigu Lietuvos interesas svarbesnis už asmeninį interesą, tada, jo logika, prezidentas turėtų būti pasirengęs pasakyti:

„Dėl Lietuvos aš išeinu.“

Bet lieka dar svarbesnis klausimas

Galbūt problema nėra vien Mindaugas Balčiūnas.

Gal problema – pati Lietuvos krepšinio valdžios konstrukcija?

Sistema, kurioje Lietuvos rinktinės žaidėjai neturi tiesioginio balso, profesionalaus vyrų krepšinio klubai sudaro mažumą, o prezidento likimą lemia 150 labai skirtingo dydžio ir pobūdžio juridinių asmenų.

Galima tokią sistemą ginti: federacija atsakinga ne vien už elitinį profesionalų krepšinį, bet už visą Lietuvos krepšinio piramidę – vaikus, trenerius, teisėjus, regionus, moterų krepšinį, mėgėjus ir kitas krepšinio organizacijas. Todėl ir mažesniems federacijos nariams suteikiamas balsas.

Tačiau galima kelti ir priešingą klausimą: ar vienodo balso principas iš tiesų proporcingai atspindi Lietuvos krepšinio bendruomenę?

Kai vieno didžiausių šalies profesionalių klubų ir mažos organizacijos balsas yra vienodos vertės, o tokie žmonės kaip Jonas Valančiūnas federacijos prezidento rinkimuose tiesioginio balso neturi, diskusija apie tai, kas iš tikrųjų valdo Lietuvos krepšinį, tampa visiškai pagrįsta.

Valančiūno konfliktas su Balčiūnu todėl gali būti ne vien dviejų žmonių konfliktas.

Jis gali būti simptomas daug didesnės problemos – atotrūkio tarp tų, kurie valdo Lietuvos krepšinį, ir tų, kurie Lietuvos krepšinį reprezentuoja aikštėje.