BAUDŲ EKONOMIKA: KAIP LIETUVA PRARANDA VERSLĄ IR PASITIKĖJIMĄ
BAUDŲ EKONOMIKA: KAIP LIETUVA PRARANDA VERSLĄ IR PASITIKĖJIMĄ
Viktorija Fetaimia
Lietuvoje formuojasi modelis, kurį vis sunkiau ignoruoti. Tai – ne pavieniai administraciniai sprendimai ir ne atsitiktinės klaidos. Tai sistema, kuri praktikoje veikia kaip baudų ekonomika, o jos pasekmė – verslo pasitraukimas ir investicinės aplinkos silpnėjimas.
Aš neberašau tik institucijoms. Aš rašau visuomenei.
Nes per Lietuvos teismus aš jau nebetikiu, kad galima pasiekti realų teisingumą. Tačiau visuomenė dar gali matyti ir vertinti, kas vyksta.
Nuo modernizacijos pažadų – prie baudų fabriko
Viešai buvo deklaruota, kad Registrų centras pereis prie modernios, vartotojui draugiškos sistemos.
Faktai rodo kitką: automatizuotas baudų generavimas, reikšmingai sumažinti perspėjimai apie klaidas,
sudėtingos formos be aiškios navigacijos ar prevencinių mechanizmų.
Tai sukūrė realią situaciją, kur: klaida tampa ne pataisoma situacija, o pajamų šaltiniu.
Skaičiai, kurių niekas nenori aptarti
Viešoje erdvėje trūksta vieno esminio elemento – skaidraus finansinio vaizdo.
Kur yra atsakymai į šiuos klausimus: kiek baudų generuojama kasmet po sistemos pakeitimų?
kiek jų yra dėl techninių ar procedūrinių klaidų? kur konkrečiai nukeliauja šios lėšos?
Jeigu šie skaičiai nėra aiškiai matomi Registrų centro ataskaitose, kyla pagrįsta abejonė: ar sistema veikia kaip skaidrus administravimo įrankis, ar kaip „rėtis be dugno“?
Verslas balsuoja kojomis
Tarptautinėje praktikoje tai gerai žinoma:
kai reguliacinė aplinka tampa: neproporcinga, neprognozuojama, orientuota į sankcijas, o ne prevenciją,
verslas daro vieną racionalų sprendimą – pasitraukia.
Jau šiandien matomos tendencijos: smulkus ir vidutinis verslas renkasi veiklą perkelti į kitas ES jurisdikcijas,
naujos investicijos nukreipiamos ten, kur yra aiškesnės taisyklės, mažėja pasitikėjimas valstybės institucijomis.
Tai nėra emocija. Tai – ekonomikos dėsnis.
Institucinė atsakomybė: kas ją prisiims?
Kreipiantis į priežiūros institucijas, tikimasi vieno – objektyvaus įvertinimo.
Tačiau realybėje: VTEK atsisako nagrinėti esmę, remdamasi kompetencijos ribomis,
teismai koncentruojasi į procesines formas, o ne į sisteminį poveikį.
Taip susiformuoja uždaras ratas: sistema veikia → pasekmės akivaizdžios → bet atsakomybės nėra.
Proporcingumas ir teisėti lūkesčiai – ignoruojami principai
Europos Sąjungos teisėje aiškiai įtvirtinta: proporcingumo principas – sankcijos negali būti perteklinės,
teisėtų lūkesčių apsauga – valstybė negali staiga pakeisti taisyklių taip, kad asmenys patirtų neproporcingą žalą.
Kai sistema: neįspėja, nesuteikia galimybės ištaisyti klaidų, automatiškai baudžia,
ji pažeidžia abu šiuos principus.
Skaidrumo problema, kuri tampa politine
Yra klausimų, kurių nebeįmanoma nutylėti.
Kai: sistema sukuria ženkliai didesnį baudų srautą, tuo pačiu laikotarpiu atsiranda reikšmingi asmens turto pokyčiai, visuomenė turi teisę klausti:
ar visi sprendimai buvo priimti tik viešojo intereso pagrindu?
Tai nėra kaltinimas. Tai yra būtinas demokratinis klausimas.
Kaina, kurią moka ne vienas – o milijonai
Dažnai sakoma: „tai tik baudos“.
Tačiau realybėje: tai smulkaus verslo bankrotai, tai emigracija, tai investicijų nutekėjimas,
tai visuomenės nusivylimas valstybe.
Dėl kelių sprendimų kenčia ne pavieniai asmenys – kenčia visa ekonomika.
Tylėjimo pasekmės
Jeigu visuomenė tylės: baudų modelis tik plėsis, kontrolė didės, skaidrumo mažės.
Tai nėra teorija. Tai jau vyksta.
Išvada: laikas kalbėti atvirai
Lietuva buvo kuriama ant: logikos, atsakomybės, pagarbos taisyklėms.
Ne ant: neaiškių sistemų,
paslėptų skaičių,
baudų be perspėjimo.
Jeigu ši kryptis nebus sustabdyta, po kelių dešimtmečių klausimas bus ne „kodėl investicijos mažėja“, o: kodėl jų iš viso nebėra.
