Raginti žudyti jau visiškai legalus veiksmas Lietuvos teritorijoje
Vilniaus miesto apylinkės teismui
per Vilniaus apygardos prokuratūros
Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ąjį skyrių
Pareiškėjas:
Eduardas Vaitkus
el. paštas: eduardasvaitkus@yahoo.com
Skundžiamas procesinis sprendimas:
Vilniaus apygardos prokuratūros
Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus
2025 m. liepos 15 d. nutarimas
baudžiamojoje medžiagoje Nr. M-2-02-00424-25
SKUNDAS
Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus 2025-07-15
nutarimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą ir nepradėtas ikiteisminis tyrimas pagal
LR BK 170 str. 3 d.
2025-07-18
Vilnius
Skundžiu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo
skyriaus 2025-07-15 nutarimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą ir nepradėtas
ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 170 str. 3 d. (toliau- Nutarimas)
SKUNDO ESMĖ IR MOTYVAI
- Politinio konteksto ignoravimas ir netinkama teisės normų interpretacija
Nutarime iš esmės atmestas realus geopolitinis kontekstas, kuriame buvo pasisakyta.
Kalbama apie „nelojalius piliečius“, „komendantūrų veiklą“, „uniformų išdavimą“ – tai
prilyginama karo padėties įvedimui. Kaip pažymi tiek krašto apsaugos ministras A.
Anušauskas, tiek Seimo narys L. Kaščiūnas, nepaprastoji padėtis realiai prilygsta karinei
padėčiai, o tai reiškia, kad valstybė pasirengusi naudoti jėgą šalies viduje. Tad diskusijos apie
tai, ką reikėtų „daryti su nelojaliais piliečiais“, nėra neutralios – jos kelia rimtą pavojų
konstitucinėms laisvėms, ypač saviraiškos ir gyvybės neliečiamumo principams.
Pažymėtina, kad tiek Lietuvos teismų praktika, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo
jurisprudencija pabrėžia, jog sprendžiant dėl galimo nusikaltimo, numatyto BK 170 straipsnio
2 ar 3 dalyse, būtina vertinti ne vien tik vartotų žodžių lingvistinę reikšmę, bet ir jų kontekstą,
adresatą, pasakymo aplinkybes bei tikslą. Tokios pozicijos laikomasi, be kita ko, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartyse (pvz., kasacinė byla Nr. 2K-7-304-976/2016) bei EŽTT
sprendimuose (pvz., Féret v. Belgium, No. 15615/07). Remiantis šia praktika, žodžio „žudyti“
vartojimas politiniame kontekste, kaip priemonė nelojaliems piliečiams, turi būti vertinamas
pagal kontekstą, o ne tik formaliai – kaip diskusinė retorika. Šio konteksto ignoravimas
iškraipo baudžiamosios teisės normų taikymo esmę ir kelia grėsmę žmogaus teisių apsaugai.
- Grėsmė gyvybei – tiesiogiai ar netiesiogiai
Pasisakymai apie būtinybę „žudyti nelojalius piliečius“ negali būti laikomi tik
hipotetiniais samprotavimais. Tai – potencialus grasinimas ar kurstymas naudoti jėgą prieš
žmonių grupę dėl jų pažiūrų ar lojalumo. Neteisinga formaliai vertinti pavienius žodžius („gal
sakys, kad…“) neatsižvelgiant į pasisakymo intenciją, kalbėjimo aplinką, geopolitines sąlygas
bei visuomeninę įtampą.
Įrodymai turi būti vertinami pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį – visapusiškai, išsamiai,
nešališkai, konteksto, socialinės ir politinės aplinkos pagrindu, taip pat išnagrinėjant visą įrašą,
visus pasisakymus ir jų tarpusavio ryšius. Kasacinis teismas išaiškino, kad net ekspertizės ar
specialisto išvados negali būti teismo sprendimo pagrindas, jei jos nėra pagrįstos išsamiu visų
bylos įrodymų ištyrimu (2K-283-222/2018, 2K-537-303/2015). - Išankstinis šališkumas ir šališkas požiūris į pareiškėją
Citata iš nutarimo:
„Reikšminga ir tai, kad susidarius politinei ir socialinei situacijai, kuomet neigiama
visuomenės reakcija, kuri dažnai perauga į griežtą kritiką, nukreiptą prieš Rusiją, jos karinius
veiksmus ir šiuos veiksmus pateisinančius asmenis.“
Šis teiginys įrodo, kad pareiškėjas traktuojamas kaip „priešas“, todėl net pasisakymai
apie jo „žudymą“ prokuratūros akimis tampa pateisinami. Tai neleistinas šališkumas ir
valstybės institucijos dalyvavimas politinėje stigmatizacijoje.
Nutarime užfiksuota, kad teisėsaugos pareigūnai vertina pareiškėją kaip „palaikantį
Rusijos veiksmus“. Toks vertinimas neturi jokios teisinės reikšmės kvalifikuojant galimą
nusikalstamą veiką pagal Baudžiamąjį kodeksą, tačiau byloja apie išankstines neigiamas
nuostatas pareiškėjo atžvilgiu. Toks išankstinis šališkumas yra nesuderinamas su Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu, kuriame įtvirtintas asmenų lygybės prieš įstatymą
principas ir draudimas diskriminuoti dėl pažiūrų, įsitikinimų ar politinės priklausomybės.
Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad prokuroras vykdo savo
pareigas vadovaudamasis įstatymais, vadovaujasi objektyvumo, nešališkumo,
nepriklausomumo principais ir negali būti varžomas dėl politinių ar kitokių išorinių motyvų.
Taip pat pabrėžtina, kad pagal Prokuratūros įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, prokuroras, gavęs
skundą ar pareiškimą apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, privalo imtis priemonių
nustatyti, ar yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjo politinių įsitikinimų
nepriimtinumas ar jų įvardijimas kaip „priešiškų“ negali būti laikomas aplinkybe, šalinančia pareigą tirti galimą viešą smurto kurstymą – tai pažeidžia teisės principus ir sudaro pagrindą konstatuoti piktnaudžiavimą diskrecija bei tarnybinį šališkumą. - Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2004-10-25
- nutarimas) taip pat pabrėžiama, kad teisingumas negali būti vykdomas remiantis išankstine
- nuomone apie asmenį, o institucijos turi veikti teisėtai, laikydamosi nešališkumo,
- proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principų.
- Neįvertinta neapykantos kalbos rizika prieš realią žmonių grupę
Nors nutarime teigiama, kad „vatnikai“, „nelojalūs piliečiai“ nėra saugoma grupė,
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) ir Europos Tarybos rekomendacijos
(CM/Rec(2024)4) aiškiai nurodo, kad žmonių grupės, stigmatizuojamos pagal politines
pažiūras ar išreiškiamą kritiką, gali tapti neapykantos kalbos objektais.
Šiame kontekste BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų siauras aiškinimas yra
nepagrįstas ir prieštarauja tarptautinei praktikai, ypač EŽTT jurisprudencijai bylose Savva
Terentyev prieš Rusiją bei Žugić prieš Kroatiją. - Neatsižvelgta į Europos žmogaus teisių standartus
Valstybės atstovų – politikų ar pareigūnų – svarstymai apie galimą civilių šaudymą karo
ar ypatingosios padėties metu negali būti vertinami kaip abstrakti ar akademinė diskusija. Tai
yra itin jautrus ir pavojingas pareiškimų turinys, kuris turi būti griežtai vertinamas tiek
nacionalinės teisės, tiek tarptautinių žmogaus teisių standartų požiūriu.
Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 10
straipsnį, laisvė reikšti nuomonę nėra absoliuti – ji gali būti apribota įstatymu, jei tai būtina
demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, visuomenės saugumą,
viešąją tvarką ar dorovę. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., Perinçek v.
Switzerland, 2015) yra nuosekliai pažymima, kad laisvė reikšti nuomonę nesuteikia teisės
skleisti pareiškimų, kurie kursto neapykantą, smurtą ar pateisina žiaurius veiksmus prieš tam
tikras žmonių grupes. Kalbant apie viešąsias institucijas ar jų pareigūnus, taikomi ypač aukšti
atsakomybės standartai – jų žodžiai turi stipresnį poveikį ir gali legitimizuoti smurto prieš
civilius idėjas.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, 21 straipsnio 3 dalį, „niekas negali būti
kankinamas, žeminamas, žiauriai su juo elgiamasi arba baudžiamas“. Valstybės pareigūnų
svarstymai apie galimą civilių „šaudymą“ vien dėl lojalumo interpretacijos tiesiogiai
prieštarauja šiai nuostatai. Tokie pareiškimai ne tik stigmatizuoja visuomenės dalį, bet ir
skatina smurtinę kultūrą, ypač jei nukreipti prieš taikius, kritiškai mąstančius piliečius.
Taigi, svarstymai apie susidorojimą su „nelojaliais piliečiais“ nėra teisėta saviraiškos
forma – tai yra kalbėjimas, kuris skatina smurtą ir kelia grėsmę pačiai konstitucinei santvarkai,
kurioje ginama asmens teisė turėti savo nuomonę bei būti apsaugotam nuo valstybės represijų
Page 4 of 8
- Nepagrįstas pareiškimų sujungimas – individualaus vertinimo pažeidimas
Mano pareiškimas susijęs su konkrečiu vaizdo įrašu, konkrečiomis frazėmis ir
konkrečiais asmenimis (L. Kaščiūnu ir G. Liaudansku). Tuo tarpu kitas pareiškimas (G.
Gemsko) susijęs su visiškai kitomis temomis, asmenimis ir aplinkybėmis.
Jų sujungimas pažeidžia BPK 20 str. 5 d. – kiekvienas įrodymas turi būti vertinamas
individualiai, atskirai ir visapusiškai. - Neapklausti esminiai asmenys – tyrimas neišsamus
Tyrimo metu nebuvo apklausti Laurynas Kaščiūnas ir Gabrielius Liaudanskas, nors
būtent jų konkretūs pasisakymai sudaro galimos nusikalstamos veikos – viešo smurto
kurstymo – objektyvųjį požymį. Ši aplinkybė rodo, kad ikiteisminis patikrinimas nebuvo
atliktas išsamiai ir nešališkai, kaip to reikalauja BPK 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas
baudžiamojo proceso tikslas – „ginant žmogaus ir piliečio teises ir laisves, tinkamai taikyti
įstatymus, kad būtų išaiškintos nusikalstamos veikos ir teisingai pritaikytos baudžiamosios
atsakomybės priemonės“.
Pagal BPK 2 straipsnį, kiekvienas nusikaltimas privalo būti atskleistas, o nusikalstamą
veiką padariusieji asmenys patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Šis principas suponuoja, kad
tyrimas turi būti nukreiptas į galimų nusikalstamų veikų turinio objektyvų ištyrimą,
identifikuojant ir apklausiant visus asmenis, kurių veiksmai ar žodžiai galėjo atitikti
nusikaltimo sudėties požymius. Neapklausus L. Kaščiūno ir G. Liaudansko, negali būti
laikoma, kad tyrimas atitiko išsamumo reikalavimus.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „nė vienas įrodymas neturi iš anksto nustatytos
galios“, o visi įrodymai turi būti vertinami pagal vidinį teismo ar pareigūno įsitikinimą,
pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių ištyrimu. Tačiau neišanalizavus pačių
asmenų, kurių pasisakymai vertinami kaip potencialiai nusikalstami, parodymų, bet remiantis
tik prokuratūros subjektyvia interpretacija apie jų žodžių kontekstą, tokie įvertinimai tampa
šališki ir prieštarauja procesinio objektyvumo reikalavimams.
Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad „ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalo veikti
aktyviai ir visapusiškai atskleisti aplinkybes, tiek galimai kaltinančias, tiek pateisinančias
asmenį“ (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-
259-788/2018). Todėl prokuratūros atsisakymas apklausti galimai nusikalstamus veiksmus
atlikusius asmenis laikytinas ne tik formaliu tyrimu, bet ir tyčiniu vengimu išnagrinėti esmines
aplinkybes.
Toks elgesys gali būti laikomas procesiniu pažeidimu, suponuojančiu reikalavimą
naikinti nutarimą ir grąžinti medžiagą naujam, išsamiam ir nešališkam tyrimui. Tinkamas
tyrimo atlikimas reikalauja ne tik abstrakčiai peržiūrėti vaizdo įrašus, bet ir apklausti visus
įvykyje figūravusius asmenis, ypač jei jų žodžiai ar veiksmai galėjo peržengti įstatymų
leidžiamas ribas.
Page 5 of 8
- Pasisakymų kontekstas rodo tiesioginį ryšį su pareiškėju
L. Kaščiūnas ne kartą viešai yra įvardijęs mane, Eduardą Vaitkų, kaip „nelojalų pilietį“
ar „valstybės priešą“. Tokiu atveju vaizdo įraše vartojama retorika („reikės žudyti nelojalius
piliečius“) įgauna nebe bendrinę, o tiesioginę – konkrečiai man nukreiptą – reikšmę.
Pažymėtina aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė praktika baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-7-38-1073/2023, kurioje detaliai išaiškinta, kad įrodymų vertinimas, ypač
kalbant apie pasisakymus, susijusius su galimu smurto kurstymu (BK 170 str. 2 d. ir 3 d.),
negali būti atliekamas formaliai – remiantis vien lingvistine ar semantine analize. Teismas
pabrėžė, kad įrodymai turi būti vertinami pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį – visapusiškai,
išsamiai, nešališkai, konteksto, socialinės ir politinės aplinkos pagrindu, taip pat išnagrinėjant
visą įrašą, visus pasisakymus ir jų tarpusavio ryšius. Kasacinis teismas išaiškino, kad net
ekspertizės ar specialisto išvados negali būti teismo sprendimo pagrindas, jei jos nėra pagrįstos
išsamiu visų bylos įrodymų ištyrimu (2K-283-222/2018, 2K-537-303/2015). Taip pat
pažymėta, kad net keiksmažodžiais perteiktas kurstymo žodis („naikinti“) dar nelemia
automatinės BK 170 str. 3 d. taikymo – būtina įvertinti intenciją, kontekstą, tikslinę auditoriją
ir faktines aplinkybes.
Pažymėtina ir aktuali LAT teismo praktika Nr. 2K-58-489/2024, kuri nurodo, kad
vertinant galimą nusikalstamą veiką pagal BK 170 str. 2 d. ar 3 d., teismai privalo vadovautis
ne tik lingvistine žodžių analize, bet išsamiai tirti kontekstą, pasisakymų turinį, aplinkybes bei
jų viešumo lygį, kaip tai nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis.
Pavyzdžiui, byloje dėl asmens komentarų apie Ukrainą teismas konstatavo, kad skelbiant
informaciją, kuri atitinka Rusijos skleidžiamą naratyvą ir kurioje vartojami neapykantą
skatinantys ar karinius veiksmus pateisinantys išsireiškimai, užtenka konstatuoti, jog tokia
informacija buvo skleidžiama viešai neapibrėžtam asmenų ratui, kad būtų konstatuotas
pavojingas elgesys, atitinkantis nusikalstamos veikos sudėtį.
Byloje buvo pažymėta, kad tokie pasisakymai – net jeigu iš pažiūros reiškia nuomonę ar
apeliuoja į laisvę reikšti įsitikinimus – vis tiek yra vertinami per jų faktinę reikšmę: ar jie
objektyviai skatina diskriminaciją, niekinimą ar smurtą tam tikros žmonių grupės atžvilgiu.
Nurodyta, kad „tokie pareiškimai, pateikiant specialiai šališkai, neobjektyviai parinktas ir
išdėstytas žinias, išreiškiančias kraštutinai neigiamą, niekinantį nusistatymą, laikytini
kurstymu“.
Todėl konstatuotina, kad prokuratūros sprendimas apsiriboti lingvistiniu pasisakymo
vertinimu, nesigilinant į tai, ar diskusijoje buvo išreikšta smurto idėja prieš nelojalius piliečius,
prieštarauja ne tik BK 170 str. normoms, bet ir teismų suformuotai praktikai dėl įrodymų
visumos vertinimo ir išaiškinimo, kaip turi būti aiškinami viešojo diskurso pasisakymai. - Viešas kurstymas smurtauti dėl įsitikinimų – BK 170 str. 3 d.
Paminėtina ir aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024–2025 m. kasacinė praktika,
kurioje konstatuota, kad vertinant viešus pareiškimus, galinčius turėti neapykantos kalbos ir
Page 6 of 8
smurto kurstymo požymių, būtina taikyti griežtus BPK 20 str. 5 d. reikalavimus – t. y.
kiekvieną įrodymą vertinti ne atskirai, o kartu su visuma, nešališkai ir objektyviai. Teismas
pabrėžė, kad lingvistinio tyrimo išvados yra tik vienas iš įrodymų, ir jos negali būti
sureikšminamos atribojus nuo konteksto ar kitų bylos duomenų (LAT nutartis Nr. 2K-141-
976/2019, 2K-73-942/2017 ir kt.).
Be to, teismas išaiškino, kad net trumpi, lakoniški komentarai, turintys smurto skatinimo
pobūdį, vertintini itin rimtai, ypač jeigu jie skelbiami viešame diskurse. Todėl, atsižvelgiant į
tai, kad pareiškėjo pateiktame vaizdo įraše nuskambėjo aiškus ir nekonkrečiai sušvelnintas
pasakymas apie „nelojalių piliečių žudymą“, o prokuratūra to nevertino kaip galimo viešo
smurto kurstymo, konstatuotina, kad pažeisti BPK 20 str. 5 d. reikalavimai – t. y. nebuvo
atliktas visapusiškas ir objektyvus įrodymų vertinimas.
Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą
prieštarauja ne tik LR BK 170 str. 3 d. normai, bet ir formaliai teisėsaugos pareigai atlikti
nešališką faktų analizę bei vertinimą pagal kasacinės instancijos teismo praktiką.
Vaizdo įrašas atskleidžia, kad raginta susidoroti su „nelojaliais piliečiais“, kas atitinka
neapykantos kalbos, nukreiptos dėl politinių pažiūrų, apibrėžimą. Tai patenka į LR BK 170
straipsnio 3 dalies taikymo ribas.
LAT praktika (pvz., 2K-86-648/2016, 2K-206-693/2017) patvirtina, kad ir perkeltiniai,
netiesioginiai pasisakymai gali būti traktuojami kaip smurto kurstymas, jeigu jų kontekstas to
reikalauja.
9.1. Teismų praktikos pagrindu patvirtinamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą
Eduardo Vaitkaus atveju
Naujausia Lietuvos apeliacinės instancijos teismų praktika (Klaipėdos apylinkės teismo
Klaipėdos rūmų 2025 m. kovo 4 d. nuosprendžio apeliaciniame procese) patvirtina, kad veikos
kvalifikavimas pagal BK 170 str. 3 d. priklauso ne tik nuo formalių išraiškos priemonių (pvz.,
žodžių „į laužą“), bet ir nuo konteksto, tikslo bei turinio adresato.
Šioje byloje teismai aiškiai išskyrė atvejus, kai kaltininko tikslas nebuvo
vienareikšmiškai nustatytas, socialinė grupė nebuvo laikoma įstatymo saugoma, o konkretūs
pasisakymai nebuvo nukreipti į aiškiai apibrėžtą pažeidžiamą visuomenės dalį. Tačiau
Eduardo Vaitkaus byloje padėtis iš esmės skiriasi:
Pasakymas apie būtinybę „žudyti nelojalius piliečius“ yra kur kas labiau tiesioginis nei
„į laužą“ – jis akivaizdžiai suponuoja fizinį susidorojimą su Lietuvos piliečių grupe dėl jų
pažiūrų;
Asmenys, kuriems ši žinutė taikoma, įskaitant ir pareiškėją, yra iš anksto identifikuoti
politiniame diskurse kaip „nelojalūs“ – tai sukuria tiesioginę grėsmę ir pagrindą traktuoti jų
grupę kaip pažeidžiamą;
Page 7 of 8
Viešas kalbėjimas apie „komendantūras, uniformas ir šaudymą“ konstituciniame
kontekste kelia pavojų demokratinei visuomenei, viršijant bet kokios leistinos politinės
retorikos ribas.
Taigi, jeigu net frazė „į laužą“ buvo pagrindas pradėti procesą, tai Eduardo Vaitkaus
atveju, kai kalbama apie „žudymą“, įvardijamos politinės aplinkybės ir konkretūs asmenys,
prokuratūros atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą yra akivaizdžiai nepagrįstas. Toks
sprendimas rodo teisės normų netaikymą pagal jų tikslą ir faktines aplinkybes.
Atsižvelgiant į išdėstytus teismų praktikos standartus, prokuroro Edvino Navicko 2025-
07-15 nutarimas atsisakyti tenkinti skundą turi būti panaikintas, o pareiškėjo skundas –
tenkintinas, pavedant pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos požymių pagal BK
170 str. 3 d.
- Netinkamas pavojingumo kriterijų taikymas
Prokuratūra pernelyg formaliai taikė pavojingumo vertinimą, neatsižvelgdama į žodžių
turinį, tikslą, paskirtį ir paskleidimo aplinkybes. Mano atveju buvo kalbama apie realų veiksmų
planą – su uniformomis, komendantūromis ir „žudymo būtinybe“. Net ir ne tiesioginis smurto
raginimas, jei jis išreiškia panieką ir kviečia socialinei atskirčiai, gali būti kvalifikuojamas kaip
skatinantis neapykantą. Taip pat išaiškinta, kad ne kiekvienas pareiškimas yra saugotinas
saviraiškos laisvės rėmuose, ypač jei jo tikslas – pažeminti ar niekinti konkrečią visuomenės
grupę.
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas mano, kad prokuratūros nutarimuose visiškai
neatsižvelgta į šią teismų praktiką. Vietoje to, remtasi tik lingvistine forma („žodis „žudyti“
yra neigiamas, bet vartotas karo diskusijoje“), be bandymo įvertinti, ar toks pasakymas
neskatina priešiškumo nelojaliems piliečiams, nekuria grėsmės jų saugumui bei neformuoja
smurto legitimacijos klimato. - Smurto kalbos normalizavimas – pavojingas precedentas
Prokuratūra teigia, kad žodis „žudyti“ turi neigiamą reikšmę, tačiau „diskusijos karo
tema“ leidžia jį vartoti. Tai parodo pavojingą požiūrį – teisėsauga pradeda toleruoti
neapykantos kalbą ir smurto leksiką, jei ji nukreipta į ideologinį „priešą“.
Pagal Ženevos konvencijas, net karo metu kalbama apie „priešo neutralizavimą“, bet ne
apie „žudymą“ civilių. Toks vartojimas – ypač kalbant apie savo piliečius – yra konstituciškai
ir teisiškai nepriimtinas.
Toks požiūris pažeidžia LR Konstitucijos 21 str. (žmogaus orumo apsauga) ir EŽTK 10
str. (žodžio laisvė) aiškinimą pagal EŽTT praktiką: laisvė reikšti nuomonę negali būti
naudojama smurto ar neapykantos kurstymui. - Dėl pasisakymų nukreipimo į mano asmenį ir rinkėjus
Page 8 of 8
Šiame vaizdo įraše („Kasčiūnas TV #3 Svečiuose Gabrielijus Liaudanskas“) išsakyti
teiginiai dėl „nelojalių piliečių“, „vatnikų“ ir „penktosios kolonos“ yra nukreipti ne abstrakčiai,
bet konkrečiai į mane – Eduardą Vaitkų, kaip aktyvų viešą asmenį, opozicinės nuomonės
atstovą, taip pat į mano rinkėjus, balsavusius už mane tiek Prezidento, tiek Seimo rinkimuose.
Tą patvirtina šios aplinkybės:
- Laurynas Kasčiūnas ir jo politiniai bendražygiai viešai ir nuosekliai įvardija mane
kaip „grėsmę valstybei“, „nelojalų pilietį“ ar net „penktosios kolonos“ atstovą dėl mano
kritiškos nuomonės apie Lietuvos užsienio politiką ir karą Ukrainoje. - Ši retorika yra kryptingai nukreipta į asmenis, turinčius kitokią nei konservatorių
partijos poziciją, įskaitant ir mane, kaip kandidatuojantį asmenį, bei visus rinkėjus, kurie mane
palaikė rinkimuose. Šie žmonės viešojoje erdvėje dažnai įvardijami kaip „vatnikai“, „penktoji
kolona“ ar kitais menkinančiais terminais. - Minėtame vaizdo įraše, kuriame dalyvavo Laurynas Kasčiūnas ir Gabrielijus
Liaudanskas, buvo atvirai kalbama apie „nelojalių piliečių“ neutralizavimą, o šie terminai ilgą
laiką yra tapatinami su manimi bei manimi viešai palaikančiais asmenimis.
Todėl tyrimo metu būtina įvertinti šių pasisakymų tiesioginį nukreipimą į mano asmenį
ir mano rinkėjus, atsižvelgiant į visą nuoseklią viešos retorikos istoriją, kurioje esu sistemingai
įvardijamas kaip „valstybės priešas“ ar „nelojalus pilietis“.
Toks bendras kontekstas paneigia bet kokias kalbas apie atsitiktinumą ar abstraktumą –
šioje byloje aiškiai matomas kryptingas smurto kurstymas prieš konkrečią politinę opoziciją ir
jos palaikytojus, todėl šis aspektas turi būti ištirtas iš esmės.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 5
dalimi,
PRAŠAU: - Panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus
prokuroro Edvino Navicko 2025 m. liepos 15 d. nutarimą baudžiamojoje medžiagoje Nr. M-2-02-
00424-25, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti mano skundą ir nepradėta ikiteisminio tyrimo procedūra. - Įpareigoti prokurorą iš naujo įvertinti mano pareiškimą individualiai, nesusiejant jo su Gedimino
Gemsko pareiškimu, bei atlikti išsamų ir objektyvų tyrimą dėl mano nurodytų aplinkybių,
įvertinant tik mano pateikto vaizdo įrašo turinį bei jo kontekstą. - Pavesti kompetentingam ikiteisminio tyrimo pareigūnui pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimos
nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 3
dalyje – viešo kurstymo smurtauti ar fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu
asmeniu dėl jų pažiūrų ar įsitikinimų.
Pagarbiai,
Eduardas Vaitkus
