JAV ginklai bejėgiai prieš Irano raketas
JAV oro gynybos mitas: kaip Iranas demaskuoja Pentagoną
2026 m. rugpjūčio 16 d.
Dr. Peter F. Mayer
Skaitymo trukmė – 6,7 min.
Jau kelis mėnesius Vakarų gynybos isteblišmentas mėgina palaikyti pasakojimą, kuris vis mažiau atitinka karinę realybę Vakarų Azijoje.
Oficiali versija tokia: Irano raketų programa esą „funkciškai sunaikinta“, „Patriot“ ir THAAD sistemų numušimo rodikliai viršija 90 procentų, o likusios atakos tėra Irano nevilties išraiška.
Tačiau pažvelgus atidžiau atsiveria kitoks vaizdas. Du visiškai skirtingi šaltiniai pateikia iš esmės sutampantį scenarijų, kurį Vakarų pagrindinė žiniasklaida ignoruoja: „Military Watch Magazine“ praneša apie novatorišką Irano taktiką, sistemingai perkraunančią Amerikos oro gynybą. O MIT fizikas profesorius Tedas Postolas, daugelį metų dirbęs Pentagono techniniu konsultantu, išsamiame interviu su Danieliu Davisu kalba tiesiai: gynybos sistemos, į kurias Vašingtonas investavo milijardus, prieš šiuolaikinius Irano ginklus paprasčiausiai nevaidina reikšmingo vaidmens.
„Fattah“: kokybinis šuolis smogiamojoje galioje
MIT mokslo, technologijų ir nacionalinio saugumo profesorius Postolas pokalbyje daug dėmesio skiria Irano raketai „Fattah“. Pagrindinė jo mintis techniškai konkreti ir kartu politiškai reikšminga: „Fattah“ kovinėje dalyje yra raketinis variklis, smarkiai padidinantis smūgio greitį.
Fizikinis efektas paprastas, tačiau labai didelis. Nestabdoma krintanti kovinė galvutė prie žemės paviršiaus pasiekia maždaug 3,4 kilometro per sekundę greitį. Jos kinetinė energija tuomet apytikriai prilygsta jos pačios masei TNT ekvivalentu. Tačiau jeigu variklis pagreitina kovinę galvutę iki daugiau kaip 4 kilometrų per sekundę, energija didėja proporcingai greičio kvadratui – iki dviejų ar dviejų su puse karto.
Postolo teigimu, konkrečiais skaičiais tai reiškia:
„Fattah smūgio sprogstamasis poveikis prilygsta beveik 2 000 ar 2 500 kilogramų galingų sprogmenų.“
Palyginimui pateikiamas 1995 m. Oklahomos Sičio teroro aktas, per kurį sugriuvo Murrah pastatas ir kuriam, kaip rašoma originale, buvo panaudota maždaug 2 500–4 000 kg amonio nitrato. Straipsnio autoriaus teigimu, „Fattah“ tokią griaunamąją galią suteikia viena kovine galvute.
Be to, teigiama, kad artėdama prie taikinio „Fattah“ skyla į subšaudmenis, kaip esą matyti Izraelio piloto nufilmuotame vaizde.
Straipsnyje taip pat teigiama, kad Iranas raketos pavadinimu siunčia stiprią simbolinę žinią. Remiantis „Wikipedia“, Fatah šiuo metu yra stipriausia Palestinos išsivadavimo organizacijos (PLO) frakcija. Ji yra visateisė Socialistų internacionalo narė ir turi stebėtojos statusą Europos socialistų partijoje.
THAAD ir PAC-3: techniškai bejėgės
JAV nepalankiausia Postolo analizės dalis susijusi su tariamais Amerikos priešraketinės gynybos „stebuklingais ginklais“. Jo vertinimas kategoriškas:
„Nuo jų nėra jokios gynybos. […] THAAD prieš jas nenaudinga. O kai šis daiktas nusileidžia giliau į atmosferą, jis gali atlikti milžiniškus manevrus. PAC-3 fiziškai negali atkartoti tokių manevrų.“
Problema, jo teigimu, fundamentali. THAAD mėginant perimti raketą 60–80 kilometrų aukštyje, perėmėjui prireikia maždaug 50 sekundžių, kad pasiektų numatytą susidūrimo tašką. Per tą laiką manevruojantis taikinys jau gali būti gerokai nukrypęs nuo prognozuotos trajektorijos.
Postolas tai apibūdina taip:
„Jeigu 100 kilometrų nuotolyje bent šiek tiek manevruoju, atsiduriu taip toli nuo perėmėjo, kad jis nebeturi galimybės manevruoti ir į mane pataikyti. Jis tiesiog praskries pro šalį.“
Jo išvada gynybos pramonei negailestinga:
„Nesvarbu, ar tai „Oreshnik“, ar „Fattah“ – PAC-3 beveik nevaidins jokio vaidmens. Gal vienas ar du procentai.“
Kartojasi 1991 metų pamoka
Postolas primena istorinę paralelę, iš kurios Vašingtonas, jo nuomone, taip ir nepasimokė.
Per 1991 m. Persijos įlankos karą JAV kariuomenė skelbė, kad „Patriot“ prieš Irako „Scud“ raketas pasiekė daugiau kaip 90 proc. numušimo efektyvumą. Postolas, tuo metu analizavęs šiuos duomenis, priėjo prie visiškai kitokios išvados.
Šiandien, jo teigimu, kartojasi tas pats modelis. Žurnalistai nuo CNN iki NPR nuolat praneša, kad „Patriot“ esą yra „95 proc. efektyvi“, ir iš to daro išvadą, kad Iranas, siekdamas padaryti žalos, tiesiog turi paleisti daugiau raketų.
Postolo atsakymas:
„Ar kada nors svarstėte galimybę, kad priešraketinė gynyba tiesiog neveikia?“
„Military Watch Magazine“ šį vertinimą esą patvirtina operaciniu požiūriu. Iraniečiai derina „Kheibar-Shekan“ raketas su reaktyviniais dronais, skrydžio metu keičia trajektorijas ir manevrus bei perkrauna gynybos sistemas dideliu vienu metu naudojamų priemonių skaičiumi.
Atsargos Jordanijos generolas leitenantas CBS News šią taktiką apibūdino taip: paprastesnės raketos naudojamos kaip radarų dėmesį atitraukiančios priemonės, o pažangesnės raketos paskutiniuose 30–40 kilometrų pakeičia savo taikinį.
Pralaimėjimo ekonomika
Ekonominis aspektas, anot straipsnio autoriaus, Vašingtonui padėtį daro dar sudėtingesnę.
Postolas skaičiuoja:
„Ar galite sau leisti panaudoti 4 milijonus dolerių kainuojantį perėmėją 30 tūkstančių dolerių kainuojančiam dronui numušti? Taip galiausiai laimėti negalite.“
JAV turi taupyti kelis tūkstančius likusių PAC-3 perėmimo raketų, o Iranas, kaip teigiama straipsnyje, gali gaminti dronus praktiškai neribotais kiekiais. Tokie mainai ekonomiškai itin nepalankūs JAV.
Minima ir dar viena technologinės asimetrijos detalė: Irano dronai naudoja Kinijos „BeiDou“ palydovinės navigacijos sistemą, o ne GPS.
Postolo teigimu, dėl dažnių kaitos ir daugelio palydovų „BeiDou“ praktiškai neįmanoma sutrikdyti, priešingai nei amerikietišką GPS.
Dronus taip pat galima perprogramuoti skrydžio metu: jeigu vienas aparatas iškrenta iš rikiuotės, paskui skrendantis dronas perima jo taikinį.
Struktūrinė nesėkmė
Tačiau griežčiausia Postolo kritika nukreipta ne į pačią techniką, o į už jos esančią sistemą.
Kaip buvęs Pentagono konsultantas jis iš arti matė, kaip priimami sprendimai. Kaip pavyzdį jis pateikia Ronaldo Reagano Strateginės gynybos iniciatyvą (Strategic Defense Initiative).
Tuometinis JAV karinio jūrų laivyno operacijų vadovas esą net nebuvo informuotas, kad išgirto rentgeno lazerio energijos šaltinis turėjo būti branduolinis sprogimas kosmose.
„Tai buvo pavyzdys, kai techniniai žmonės, sukūrę šią ginklų sistemą, pristatė ją politiniam sprendimų priėmėjui nepaaiškindami: beje, mums reikės kosmose susprogdinti 150 kilotonų branduolinę galvutę.“
Kai Reaganas apie tai sužinojo, jis nedelsdamas uždraudė bet kokį branduolinių ginklų naudojimą kosmose. Tačiau, pasak Postolo, buvo per vėlu – projektas jau buvo įgavęs savo inerciją.
Panašų modelį Postolas įžvelgia ir kalbant apie Rusijos „Oreshnik“. Teiginius apie tariamai branduoliniam ginklui prilygstančią jo griaunamąją galią jis laiko perdėtais – galbūt atsiradusiais dėl tokio pat pobūdžio komunikacijos problemų tarp techninių specialistų ir politinės vadovybės.
Ką tai reiškia JAV
Pasekmės, Postolo nuomone, gerokai platesnės nei vien taktinis klausimas Artimuosiuose Rytuose. Jis jau įžvelgia geopolitinių įtrūkių.
Pietų Korėja, kuriai Vašingtonas primygtinai siūlė THAAD sistemas – dėl to smarkiai pablogėjo jos santykiai su Kinija – dabar turi stebėti, kaip tos pačios sistemos išvežamos.
„Jie turbūt įsiutę, kad dabar šios sistemos iš jų atimamos. Net jeigu jie žino, kad jos neveiksmingos, už jas savo santykiuose su Kinija sumokėjo labai didelę kainą.“
Dar svarbiau, kad Persijos įlankos valstybės, kurių teritorijoje yra Amerikos karinės bazės, atidžiai stebi, kaip Irano atakos pasiekia šias bazes.
Postolas prognozuoja:
„Nenustebčiau, jeigu po penkerių metų šių bazių nebebūtų.“
Išvada: vienintelė gynyba – diplomatija
Karinė analizė veda prie nepatogios išvados. Danielis Davisas pokalbyje ją suformuluoja taip:
„Mums reikia daugiau diplomatijos, nes tai tikriausiai vienintelis dalykas, galintis sustabdyti šias raketas – reikia užtikrinti, kad nebūtų priežasties jas paleisti.“
Straipsnio autoriaus nuomone, būtent šios minties Vakarų saugumo isteblišmentas nenori pripažinti.
Milijardai buvo investuoti į gynybos sistemas, kurių nesėkmės, kaip teigiama straipsnyje, dabar dokumentuojamos mūšio lauke. „Military Watch Magazine“ pranešimai apie Irano inovacijas ir Tedo Postolo techninė analizė esą pasakoja tą pačią istoriją: tariamas Vakarų technologinis pranašumas nemaža dalimi buvo rinkodara.
Kol oficialūs kanalai ir toliau skelbia numušimo rodiklius, kurie, autoriaus teigimu, neatlaiko nepriklausomo patikrinimo, realybė smogia amerikiečių kariams Jordanijoje, Irake ir Persijos įlankos regione. Trys žuvusieji Muwaffaq Salti bazėje, daugiau kaip šimtas sužeistųjų – tokia, anot autoriaus, yra žmogiškoji gynybos doktrinos, paremtos blizgiais reklaminiais bukletais, o ne fizikos dėsniais, kaina.
Iraniečiai suprato tai, ką Vašingtonas, regis, pamiršo: karyba paklūsta ne ginklų pramonės norams, o fizikos ir ekonomikos dėsniams.
Ir abiejose šiose srityse, straipsnio autoriaus vertinimu, šiuo metu Teheranas turi geresnes kortas.
Nuorodas į ankstesnius TKP straipsnius šia tema rasite žemiau.
Pagerinkite išplėstinės analizės tikslumą
Atnaujinkite planą ir naudokitės pažangiausiu „Pro“ protavimo modeliu, kad spręstumėte sudėtingas problemas ir atliktumėte nuodugnesnį tikrinimą.
R
