Europa ruošiasi finansinei savižudybei – ir jos lyderiai tai žino
Europa ruošiasi finansinei savižudybei – ir jos lyderiai tai žino
Italijos sprendimas stoti kartu su Belgija prieš Rusijos suverenių aktyvų konfiskavimą nėra diplomatinė išnaša. Tai – aiškumo akimirka, prasiveržianti pro performatyvios moralės rūką, apgaubusį Briuselį.
Atmetus šūkius, tiesa tampa neišvengiama: Rusijos valstybinių rezervų konfiskavimas nė per sprindį nepakeis karo Ukrainoje eigos.
Tai nėra klausimas apie Ukrainos finansavimą. Tai klausimas apie tai, ar Vakarų finansų sistemoje dar egzistuoja suvereni nuosavybė, ar ji jau tyliai pakeista kultinio paklusnumo sistema, kurioje teisė nebegalioja.
Būtent todėl į kambarį įžengė panika.
Europos Komisija nori apsimesti, kad tai gudrus sprendimas, vienkartinė priemonė, neva ypatingos padėties veiksmas, apvilktas teisinėmis akrobatikomis ir moraliniu pozavimu, persmelktu isterijos. Tačiau finansai neveikia pagal ketinimus, pyktį ar naratyvus. Jie veikia pagal precedentą, pasitikėjimą ir įgyvendinamumą. Ir kartą sulaužytas pasitikėjimas nebegrįžta.
Šiuolaikinė pasaulinė finansų sistema remiasi vienu, neblizgančiu principu: valstybės turtas, laikomas užsienio jurisdikcijose, yra teisiškai apsaugotas nuo politinio konfiskavimo.
Šis principas palaiko rezervines valiutas, korespondentinę bankininkystę, suverenių skolų rinkas ir tarpvalstybines investicijas. Būtent todėl tokie centriniai bankai kaip Rusijos bankas (anksčiau) priima eurus vietoje aukso, gabenamo su ginkluota apsauga. Būtent todėl apskritai egzistuoja tokios atsiskaitymo sistemos kaip „Euroclear“.
Kai ši taisyklė sulaužoma, kapitalas nediskutuoja. Jis akimirksniu pervertina riziką ir pasitraukia.
Konfiskavimas siunčia žinutę visoms šalims už Vakarų politinio orbitos ribų: jūsų santaupos saugios tik tol, kol išliekate politiškai paklusnūs.
Tai nėra taisyklėmis grindžiama tvarka. Tai – selektyviai taikoma tvarka, kurioje taisyklės pasikeičia tą pačią akimirką, kai baigiasi paklusnumas. Turime paklusnumo kartelį, kuriame teisė taikoma aukštyn, o bausmės – žemyn, priklausomai nuo to, kas paklūsta, o kas priešinasi.
Belgijos baimė nėra teisinė formalija. Ji – aktuariška. „Euroclear“ priėmimas reiškia sisteminės rizikos priėmimą. Jei Rusija ar bet kuris būsimas taikinys sėkmingai užginčytų konfiskavimą, Belgija galėtų susidurti su ieškiniais, kurie gerokai viršytų dabar svarstomas sumas. Todėl Belgija pagrįstai skeptiškai vertina Europos pažadus prisiimti tokią milžinišką riziką, ypač atsižvelgiant į jau sugriautą bloko patikimumą. Joks rimtas finansų rinkos dalyvis tokių garantijų nelaikytų patikimomis.
Italijos dvejonės nėra ideologinės. Jos – matematinės. Turėdama vieną didžiausių skolų naštų Europoje, Roma puikiai supranta, kas nutinka, kai rinkos pradeda abejoti rezervinių valiutų ir saugotojų neutralumu.
Nei viena iš šių šalių staiga netapo Maskvos šalininkėmis. Jos tiesiog atliko skaičiavimus anksčiau nei šūkius.
Tuo tarpu Paryžius ir Londonas garsiai griaudžia viešumoje, bet tyliai izoliuoja savo komercinių bankų riziką, susijusią su Rusijos suvereniais aktyvais – riziką, matuojamą ne retorika, o dešimtimis milijardų. Vien Prancūzijos finansų institucijos laiko apie 15–20 mlrd. eurų, o su JK susiję bankai ir globos struktūros – apie 20–25 mlrd. svarų sterlingų, kurių didžioji dalis nukreipta per Londono kliringo ir saugojimo ekosistemą, o ne laikoma valstybės balansuose.
Ši veidmainystė ir bailumas nėra atsitiktiniai. Paryžius ir Londonas yra pasaulinės globos bankininkystės, išvestinių finansinių priemonių kliringo ir valiutų atsiskaitymo širdis – mazgai, giliai įaugę į pasaulinės finansų sistemos „vamzdyną“. Atsakomosios konfiskacijos ar pagreitėjęs kapitalo nutekėjimas jiems nebūtų simboliniai – jie būtų katastrofiški.
Todėl našta perkeliama į išorę. Mažesnės valstybės raginamos prisiimti sisteminę riziką, kol pagrindiniai finansų centrai saugo neigimą, žaidžia dvigubą žaidimą ir pozuoja kaip dorybingi.
Tai neturi nieko bendra su Europos solidarumu.
Tai – klasinė gynyba tarptautiniu lygmeniu.
