Aurimas Drižius

Kodėl tik Dalios Grybauskaitės paskirtos teisėjos nuolat klastoja savo nutartis, slėpdamos sunkius nusikaltimus? Nes jos žino, kad teisėjų nusikaltimai yra netiriami, nes „teismas nepriklausomas daryti nusikaltimus”

Teisėjas, kurio negalima tirti: kaip Lietuvoje sukuriama teisinė neliečiamybė

Lietuvoje egzistuoja keista, bet nuosekliai veikianti taisyklė: jei galimas pažeidimas padarytas teismo dokumente, jis iš esmės tampa neliečiamas. Ne todėl, kad jo nėra, o todėl, kad sistema iš anksto nusprendžia – tokie dalykai neturi būti tiriami.

2026 m. sausio 30 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos Lilijos Tarčevskajos veiksmų. Tyrimas buvo prašomas pradėti dėl galimo piktnaudžiavimo tarnyba ir oficialaus dokumento suklastojimo. Prokuratūra nusprendė: tirti nereikia.

Šis sprendimas – ne pavienis. Tai simptomas.

Kaip sukuriamas „neteisiamas“ sprendimas

Visa istorija prasidėjo nuo 2026 m. sausio 19 d. teismo nutarties. Joje teisėja, viena vertus, panaikino prokuroro sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau, kita vertus, pati padarė tai, ko, jos pačios logika, prokuroras daryti neturėjo teisės – priėmė galutinį sprendimą ir paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtą.

Motyvas – esą asmuo, turintis įtariamojo statusą, neturi teisės inicijuoti ikiteisminio tyrimo kito proceso dalyvio atžvilgiu.

Problema ta, kad tokios teisės normos Baudžiamojo proceso kodekse paprasčiausiai nėra. BPK 166 straipsnis aiškiai sako: kiekvienas asmuo turi teisę pateikti pranešimą apie nusikalstamą veiką. Įstatymas neskirsto žmonių į „tinkamus“ ir „netinkamus“ pranešėjus pagal jų procesinį statusą.

Tačiau teismo dokumente atsirado priešinga „taisyklė“. Ne įstatyme – nutartyje.

Kai faktai paverčiami „interpretacija“

Pareiškėjas nurodė dar vieną esminį dalyką: teismo nutartyje jo skundas buvo įvardytas kaip „kartotinis“, nors jis buvo pateiktas visiškai kitoje faktinėje situacijoje – jau pareiškus įtarimus ir atsiradus realiems teisiniams padariniams. Šie skirtumai nutartyje tiesiog ignoruoti.

Tai nėra skonio ar nuomonės klausimas. Tai faktai.

Tačiau prokuratūra pasirinko patogiausią kelią – viską pavadinti „subjektyviu nepasitenkinimu“ ir „teisės normų interpretacija“. Tokiu būdu buvo padaryta paprasta, bet pavojinga manipuliacija: faktinių aplinkybių iškraipymas sulygintas su teisės aiškinimu.

Jei ši logika priimama, tada jokio teismo dokumento turinio neįmanoma patikrinti iš principo. Bet koks neatitikimas tikrovei tampa „nuomone“, o bet koks skundas – „nepasitenkinimu“.

Uždaras ratas, kuriame tyrimas neįmanomas

Prokuratūros nutarime kartojama sena mantra: baudžiamasis procesas nėra skirtas tikrinti teismų sprendimų teisėtumą. Tai tiesa. Tačiau šiuo atveju buvo kalbama ne apie teisėtumą, o apie tikrovę.

Apeliacija ir kasacija vertina teisės taikymą. Jos netiria, ar teismo dokumente buvo sąmoningai pakeista faktinė situacija, ar nutylėtos esminės aplinkybės. Būtent tam ir egzistuoja baudžiamoji atsakomybė už dokumentų klastojimą ar piktnaudžiavimą tarnyba.

Tačiau realybėje susidaro uždaras ratas:

• teismas pasako, kad klausimas nenagrinėtinas;
• prokuratūra pasako, kad tai tik teismo sprendimas;
• rezultatas – niekas nieko netiria.

Tai jau ne pavienė klaida. Tai sistema.

Neliečiamybės zona teisinėje valstybėje

Jei teisėjo sprendimas automatiškai tampa nepatikrinamas net tada, kai kalbama apie galimą faktų iškraipymą, susiformuoja neliečiamybės zona. Joje galioja tylus principas: „teisėjas neklysta, o jei klysta – tai ne mūsų reikalas“.

Tokia praktika ne saugo teismų nepriklausomumą. Ji jį kompromituoja. Nes nepriklausomumas be atsakomybės virsta privilegija.

Kodėl tai pavojinga visiems

Ši istorija nėra tik vieno asmens konfliktas su sistema. Ji parodo, kad Lietuvoje faktiškai nėra veiksmingo mechanizmo ištirti galimus teisingumo vykdymo iškraipymus, kai jie kyla pačioje teismų sistemoje.

Valstybėje, kurioje neįmanoma patikrinti, ar oficialus teismo dokumentas atitinka tikrovę, teisinė valstybė tampa deklaracija, o ne realybe.

Kol tokie atvejai automatiškai nurašomi kaip „nepasitenkinimas“, klausimas „kas prižiūri prižiūrėtojus?“ liks be atsakymo. O kartu su juo nyks ir pasitikėjimas visa teisingumo sistema.

---

J.