Aurimas Drižius

Kai advokatą baudžia už žodžius: pavojinga riba tarp etikos ir cenzūros

2026 m. sausio 14 d. Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismas priėmė sprendimą, kuriuo advokatui Antanui Bartusevičiui skyrė papeikimą už kasaciniame skunde vartotą aštrią, kaltinamąją kalbą teisėjų ir teismų sistemos atžvilgiu. Formali priežastis – profesinės etikos pažeidimas. Tačiau šis sprendimas kelia kur kas gilesnį klausimą: kur baigiasi advokato etika ir prasideda draudžiama kritika?

Etika kaip argumentas – be konstitucinio filtro

Sprendimas grindžiamas klasikine formule: advokato profesija esą reikalauja „aukštesnių elgesio standartų“, todėl procesiniuose dokumentuose negali būti „užgaulios“, „sarkastiškos“ ar „nepagarbios“ leksikos. Tokia pozicija nėra nauja. Tačiau problema slypi ne pačioje etikos idėjoje, o jos absoliutinime.

Advokatų garbės teismas sprendime neatliko jokios realios konstitucinės analizės. Nebuvo vertinama, kaip profesinės etikos normos dera su žodžio laisve, įtvirtinta Konstitucijos 25 straipsnyje ir tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose. Etika buvo traktuojama kaip savarankiška, nuo žmogaus teisių atskirta sistema. Tai – pavojingas metodologinis pasirinkimas.

Advokatas A.Bartusevičius tik pasirašė mano parašytą skundą, kuriame aukščiausiojo teismo teisėjos buvo išvadintos „laputėmis”, nes teisėjos nurodė, kad LR Konstitucija nebėra joks teisės aktas, ir juo remtis nebegalima.

Tai yra kreipiausi į taip vadinamą teismą, nurodydamas, kad LR Konstitucijos 44 str. kategoriškai draudžia cenzųrą, tačiau teismai ją plačiai taiko ir persekioja žurnalistus už teisėtą veiklą. Minėtos teisėjos nurodė, kad Konstitucija nėra joks teisės aktas. Tada paprašiau minėtas teisėjas nusišalinti, pavadindamas jas „laputėmis”. Todėl garbingi teisėjai pareikalavo, kad nieko nėtam advokatui buvo keliama drausmės byla.

Advokatų garbės teismas:

• nevertino, ar kritikuojami teisėjų veiksmai buvo:
  • susiję su kliento patirta ilgalaike represija,
  • sisteminiu atsisakymu nagrinėti skundus,
  • galimu procesiniu piktnaudžiavimu;
• automatiškai prilygino:
  • „kaltinimus piktnaudžiavimu“ → „etikos pažeidimui“,
  • „emocingą kalbą“ → „profesijos diskreditavimui“.

Tai nesuderinama su EŽTK 10 str. aiškinimu, nes teismas neįvertino konteksto.

Advokato žodžio laisvė nėra malonė

Europos žmogaus teisių praktika nuosekliai pabrėžia: advokatas nėra neutralus biurokratas. Jis yra aktyvus teisingumo proceso dalyvis, kurio pareiga – ne tik mandagiai formuluoti sakinius, bet ir ryžtingai ginti klientą, net jei tai reiškia konfrontaciją su teismu.

Teisingumo sistema nėra sakralus institutas, apsaugotas nuo aštrios kritikos. Priešingai – demokratinėje valstybėje teismai turi toleruoti griežtesnę, net provokuojančią kritiką, ypač kai ji kyla iš ilgamečių procesinių konfliktų, sisteminių atsisakymų nagrinėti skundus ar akivaizdaus formalaus teisingumo.

Šioje byloje kritika buvo atmesta ne todėl, kad ji akivaizdžiai nesusijusi su byla, o todėl, kad ji buvo nepatogi.

Kritika ar įžeidimas? Teismas to neatskyrė

Sprendime mechaniškai konstatuojama, kad tokie žodžiai kaip „banditizmas“, „nusikaltimai“, „piktnaudžiavimas“ yra nepriimtini. Tačiau neatsakyta į esminį klausimą:
ar tai buvo faktiniai kaltinimai, ar vertinamojo pobūdžio teisinė nuomonė?

Teisėje šis skirtumas yra fundamentalus. Vertinamoji nuomonė, net ir aštri, negali būti vertinama taip pat kaip melagingas faktas. Advokatų garbės teismas šio skirtumo nepaisė, taip sukūręs situaciją, kai bet koks griežtesnis teisinis vertinimas gali būti pripažintas „etikos pažeidimu“.

Tai reiškia viena: aiškių ribų nėra.

Sankcija be realaus proporcingumo

Net pripažinus, kad advokato kalba peržengė tam tikras profesines ribas, lieka klausimas – ar drausminė nuobauda buvo būtina?

Sprendime nėra jokios analizės:

kokią konkrečią žalą padarė advokato pasisakymai;

kodėl nepakako švelnesnių priemonių;

kodėl papeikimas laikomas proporcingu atsaku.

Sankcija atrodo automatinė, o ne individualizuota. Tai silpnina pasitikėjimą drausminės atsakomybės sistema.

Pavojingas precedentas visai advokatūrai

Šis sprendimas svarbus ne vien konkrečiam advokatui. Jis siunčia aiškią žinutę visai profesijai:
kritikuokite atsargiai, rinkitės žodžius, kitaip rizikuojate drausmine atsakomybe.

Tokios žinutės pasekmė – savicenzūra. Advokatas ima galvoti ne apie tai, kaip efektyviausiai ginti klientą, o apie tai, ar jo frazė nebus įvertinta kaip „per aštri“. Tai tylus, bet labai pavojingas procesas, silpninantis teisingumo sistemą iš vidaus.

Išvada

Profesinė etika neturi virsti drausminės cenzūros įrankiu. Jei advokato kalba, net ir aštri, kyla iš ginamo asmens interesų ir siekia atkreipti dėmesį į galimus sisteminius pažeidimus, ji privalo būti vertinama plačiame konstituciniame ir žmogaus teisių kontekste.
Priešingu atveju rizikuojame sukurti sistemą, kurioje advokatas tampa tik mandagiu proceso statistu, o ne realiu teisingumo gynėju.