Aurimas Drižius

Jei teisėjas gali viską, kam tada reikalinga „etikos komisija“?

Yra tokia teisėjų ‘etikos ir drausmės” komisija (jos pirmininkas Marius Bajoras – nuotr. viršuje) , kuri neva turi prižiūrėti, kaip teisėjai laikosi įstatymų ir kaip jie nagrinėja bylas.

„Aš nesikišu į teismų darbą”, skelbia Nausėda, kuris atsakingas už šios mafijos siautėjimą ir niekaip į tai neva nesikiša. Nors Konstitucija numato, kad teismai vykdo teisingumą pagal Konstituciją ir įstatymus, realiai teismas deklaruoja – „aš esu virš įstatymo”.

Kai paprastas žmogus teisme padaro klaidą – pasekmės būna iškart.
Kai klaidą ar net galimą piktnaudžiavimą padaro teisėjas – pasekmių nebūna jokių.

Bent jau taip atrodo Lietuvoje.

Teisėjų etikos ir drausmės komisija atsisakė nagrinėti mano skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Lilijos Tračevskajos veiksmų. Netyrė faktų. Nekvietė paaiškinimų. Nevertino argumentų.

Tiesiog parašė:
„Jūsų teikimas Komisijoje nebus nagrinėjamas“

Teisėja Tarčevskaja man savo nutartimi uždraudė skųstis dėl nusikaltimų mano atžvilgiu, nurodžiusi, kad „jūs neturite BPK numatytos procesinės teisės tame pačiame ikiteisminiame tyrime inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą nukentėjusiojo atžvilgiu”. Nors BPK nedraudžia įtariamajam pateikti pranešimo apie nusikaltimą prieš kitą asmenį.

Teismas faktiškai sukūrė naują nerašytą normą:

„Įtariamasis netenka teisės pranešti apie nusikaltimą, jei tai susiję su jo byla.“

Tokios normos BPK nėra.

Viskas. Byla uždaryta. Teisėja – neliečiama.

Skundas – ne dėl „nepatikusio sprendimo“

Etikos komisija nustatė, kad „vsio zakonno”:

Skunde buvo kalbama ne apie „man nepatiko nutartis“.

Teisėjų neliečiamybė ar atsakomybės imitacija?
Komisija atsisakė tirti teisėjos veiksmus, nes tai – „procesinė veikla“

Lietuvoje teisėjų atsakomybės mechanizmai vėl parodė savo ribas. Teisėjų etikos ir drausmės komisija atsisakė nagrinėti mano skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos veiksmų, motyvuodama tuo, kad skundžiami veiksmai yra „teismo procesinė veikla“, į kurią drausminė kontrolė esą negali kištis.

Kitaip tariant – net jei teismo nutartyje galimai įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, nutylėtos esminės aplinkybės ar piktnaudžiauta tarnybine padėtimi, tai vis tiek laikoma neliečiama „teisingumo vykdymo“ sritimi.

Komisijos sprendimas trumpas ir formalus:
„Jūsų teikimas Komisijoje nebus nagrinėjamas“

document_transcript – 2026-02-0…

Skundo esmė – galimas piktnaudžiavimas

Buvo keliami rimti klausimai: ar nebuvo viršyti įgaliojimai, ar nebuvo piktnaudžiauta tarnyba, ar į oficialų dokumentą neįrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, ar nenutylėtos esminės aplinkybės.

Paprastai tariant – ar nebuvo sąmoningai suvaržytos žmogaus teisės.

Tai klausimai, kurie bet kurioje normalioje valstybėje būtų tiriami.

Bet Lietuvoje jie net neaptariami.

„Procesinė veikla“ – stebuklingas imunitetas

Komisijos logika pribloškiančiai paprasta: jei tai padaryta teismo sprendime – mes nežiūrime.

Nes tai, girdi, „procesinė veikla“.

Ši formuluotė tapo universaliu skydu.

Po ja galima paslėpti bet ką: klaidas, aplaidumą, šališkumą, o gal net sąmoningą piktnaudžiavimą.

Ir niekas to netikrins.

Nes „negalima kištis į teisingumo vykdymą“.

Bet ar tikrai atsakomybės nebuvimas = teisingumas?

Komisija, kuri nieko netiria

Kyla natūralus klausimas: kam apskritai reikalinga Teisėjų etikos ir drausmės komisija?

Jei ji: nevertina sprendimų, netiria procesinių veiksmų, nepradeda tyrimų, nesiima atsakomybės,

tai ką ji daro?

Tik persiunčia skundus atgal piliečiui su mandagiu „kreipkitės kitur“.

Tai ne kontrolė. Tai imitacija.

Tai biurokratinis filtras, skirtas ne teisingumui, o teisėjų apsaugai.

Uždara sistema. Žmogui paliekami tik „teoriniai“ keliai:

Skųsk aukštesniam teismui.
Prokuratūrai.
STT.

Bet realybėje: aukštesni teismai gina kolegas, prokuratūra teisėjų beveik netiria, drausminė institucija nusiplauna rankas.

Gaunasi uždaras ratas.

Sistema tikrina pati save ir visada randa, kad viskas gerai.

Tokioje sistemoje pilietis neturi jokių realių svertų.

Nepriklausomumas ≠ nebaudžiamumas

Teismų nepriklausomumas būtinas. Be jo nebūtų demokratijos.

Tačiau Lietuvoje jis pavirto į kažką kita.

Į neliečiamybę.

Į kastą, kuri pati sprendžia, ar ją galima tikrinti.

Į situaciją, kai teisėjas faktiškai stovi aukščiau įstatymo.

Tai jau ne nepriklausomumas.

Tai privilegija.

Kai valstybė nesugeba apsiginti pati

Kai nacionalinės institucijos atsisako net tirti galimus pažeidimus, žmogui lieka tik tarptautinės instancijos.

Ir tada valstybė stebisi: kodėl skundai keliauja į Ženevą ar Strasbūrą?

Atsakymas paprastas.

Nes Lietuvoje jie net neatsiverčiami.

Esminis klausimas

Jei teisėjo sprendime galima įrašyti bet ką,
jei to negali tirti nei komisija, nei kita institucija,
jei atsakomybė neegzistuoja,

tada reikia sąžiningai paklausti:

ar Lietuvoje teisėjai iš tikrųjų pavaldūs įstatymui – ar jie stovi virš jo?

Kol kas praktika rodo antrą variantą.