Valstybė atsisakė ištirti teisėjo J. Furmanavičiaus nužudymą ir vaikų prievartavimą

Aurimas Drižius

Atrodo, kad man vieninteliam reikia surasti teisėjo Jono Furmanavičiaus žudikus ir Garliavos vaikų prievartautojus, nes kuo toliau, tuo labiau aiškėja prokuratūros ir teismų indėlis šiuos nusikaltimuose.

Taip vadinamai „prokuratūrai” pateikiau aiškius įrodymus, kad šie nusikaltimai nėra ištirti, priešingai – prokuratūra klastojo bylas nekaltiems žmonėms, norėdama nuslėpti žudikus.

Teisėjo nužudymą tiesiogiai matė tris liudininkės, kurios vienu balsu sakė, kad žudikai buvo du, ir nė vienas nepanašus į Drąsių Kedį. Teismas šių esminių parodymų nevertino, tik „numuilino”, pasakęs, kad antro žudiko nebuvo, tik „vairuotojo” liemenė. „Tačiau aš net aiškiai įsidėmėjau to „liemenės” veido bruožus”, – juokėsi minėta liudininkė, kuri mano, kad visas šis cirkas yra klastotė.

Kaip žinia, teisėjas buvo nušautas 2009 m. spalio 9 d. rytą Kaune centre. Žudikų buvo du – vienas šaudė, kitas sėdėjo automobilyje. Žudikas paleido kontrolinį šūvį ir ramiai nuėjo.

„Taip pat noriu pasakyti, kad mano įsitikinimu, šaudymo metu. mikroautobuse tikrai sėdėjo žmogus, nes mačiau jo rankas, kojas, galvą. Kaip jau ir minėjau anksčiau, jis buvo su šviesia, lyg salotinės spalvos, liemene, – pasakoja apklausiama liudininkė, – Ar kuri nors iš kūno dalių dengė liemenę, sudarydama tamsų ruožą, aš pasakyti negalėčiau, kadangi neįsidėmėjau. Galiu pasakyti, kad žmogus sėdėjo ramiai, nesidairydamas į šonus, nesistiebdamas ir nežiūrėdamas kaip vyksta veiksmas gatvėje šaudymo metu. Mėgindama prisiminti tos dienos įvykius galėčiau nebent papildyti tuo, kad autobusiuke sėdėjęs asmuo galėjo būti vyresnis nei gatvėje matytas vyras, o tuo pačiu, gal kiek ir stambesnis. Tačiau kategoriškai to tvirtinti negalėčiau. Apibūdinant matyto keleivio laikyseną – tai buvo įtempta tiesi sėdėsena, tarsi jam nereikia žiūrėti ką daro kitas, gatvėje esantis autobusiuko vairuotojas, kadangi jis žinojo kas vyksta”.
Lygiai tą patį parodė ir kita liudininkė:

Mano dėmesys pradžioje susikoncentravo į gulintį žmogų. Po to pamačiau, kaip prie to žmogaus lenkiasi vyriškis (schemoje pažymėta x4). Pamaniau, kad jis nori padėti gulinčiam, tačiau pamačiau, kaip ties gulinčiuoju pasilenkęs vyriškis ištiestoje rankoje laikydamas matinės metalo spalvos ginklą paleido šūvį šiam į veido sritį. Šūvį paleidęs vyriškis stovėjo ties pečių linija žmogaus, gulėjusio ant žemė. Paleisto šūvio garsas buvo tokio paties duslumo kaip ir mano pirmiau girdėtieji. Prieš paleidžiant šūvį, ant žemės gulėjęs žmogus dar buvo gyvas ir matėsi kaip reaguoja keldamas gaivą į artėjantį prie jo vyrą. Jis buvo perkreiptu veidu ir gulėdamas ant žemės kėlė galvą. Po pasigirdusio šūvio į veidą jis tiesiog sukniubo. Po to mano matytas vyriškis neskubėdamas priėjo prie autobusiuko ir atsisėdo vairuotojo vietą (schemoje pažymėta x5-). Mačiau kaip šalia vairuotojo sėdėjo dar vienas žmogus (schemoje pažymėta x>-). Autobusiuke buvęs vairuotojas bei keleivis buvo su žalsvai, gelsvomis švie atspindinčiomis ryškiomis liemenėmis, kurių apatinėje dalyje buvo dvi pilkos juostos. Apibūdindama mano matytą žmogų, paleidusį gulinčiam vyriškiui šūvį į veidą, galiu pasakyti, kad jis galėtų būti apie 180 cm ūgio. nestambaus kūno sudėjimo, 30-40 metų amžiaus. į akis krito tai. kad jis buvo su rudais plaukais, kurie gana ilgoki ir tankūs buvo, dengiantys ausis. Jie buvo šviesiai rudi, Veidas buvo be ūsų, nedėvėjo jokių akinių, nebuvo dengtas jokiomis priemonėmis. Po liemene buvo tamsūs rūbai, tačiau kokie – konkrečiau pasakyti negaliu, kadangi neįsidėmėjau. Gal nesuklysiu pasakydama, kad galėjo būti striukė ir. kelnės. Nebuvo panašūs į darbinius drabužius. Galiu dar pasakyti, kad šaudamas į gulintįjį jis ginklą laikė dešinėje rankoje. Mano matytas ginklas, kaip jau minėjau, buvo matinės metalo spalvos. Nuo pistoleto dalies, ties kuria prasideda vamzdis, matėsi prailginta dalis, kuri, kaip suprant galėjo būti duslintuvas. Taip teigiu, kadangi besimokydama aš esu mačiusi ir ginklų ir jų dalių, todėl turiu bendrą supratimą apie ginklus. Konkretaus modelio, kurį man primintų mano matytas ginklas, nurodyti negalėčiau. Mano apibūdinamas žmogus judėjo pakankamai užtikrintai, neskubėdamas, matėsi, kad jis viską daro apgalvotai ir nesikarščiuodamas. Tas šaltakraujiškumas mane nustebino, mane nustebino tai, kad taip šaltakraujiškai galima šauti į žmogų ir neskubant pasišalinti. Pastebėjau, kad su pistoletu buvęs žmogus buvo be pirštinių. Antrasis, automobilyje sėdėjęs žmogus, savo išvaizda buvo panašus į mano apibūdintąjį šaulį. Jis automobilyje sėdėjo ramiai. Apsirengęs buvo panašiais tamsiais rūbais, šviesą atspindinčia liemene. Jį mačiau per automobilio priekinį stiklą. Nieko jis neišsiskyrė, sakyčiau netgi buvo labai vienas į kitą panašūs. Kadangi antrasis išlipęs nebuvo, smulkiau jo apibūdinti negalėčiau. Savo kūno sudėjimu antrasis taip pat buvo panašus į pirmąjį. Kalbant apie autobusiuką, jis buvo baltos spalvos, krovininis, kadangi langai buvo tik vairuotojo ir keleivio dalyje. Autobusiuko (matytą autobusiuko išvaizdą pateikiu nupieštą atskirame lape) galas buvo be langų.

Esmė – Kauno apygardos teismo teisėjo Furmanavičiaus nužudymas nėra išaiškintas, vietoj to apkalintas nekaltas žmogus, jam sufabrikavus įrodymus panaudonat žinomai melagingus „liudininko” Mindaugo Žalimo parodymus, kuriuos jis davė mainais už tai, kad prokuratūra jam panaikintų kaltinimus kitoje byloje.

Toks „sandėris” yra neteisėtas. Pateikti įrodymai, kad visa ši byla, kaip ir Garliavos pedofilijos byla, yra šiurkščios klastotės. Pats M.Žalimas žurnalistui M.Gaiveniui prisipažino, ir šis paliudijo teisme, kad minėtus melagingus parodymus prieš Ivanauską davė tik todėl, kad išvengtų kalėjimo už tai, kad iki komos primušė Baltarusijos pilietį. Su prokuratūra sudarė „dealą” – melagingai paliudis kitoje byloje prieš nekaltą žmogų, ir taip išvengs kalėjimo. Kaip tarė, taip ir padarė.

Beje, ir pačiam R.Ivanauskui prokurotai siūlė sandėrį – melagingai liudyti prieš Venckienę, kad matė, kaip ji savo brolį ragino žudyti pedofilus. Šis atsisakė, ir už tai aštuonis metus praleido kalėjime, būdamas visiškai aklas.

Kai visą šią nusikaltimų grandinę sujungę į vieną, gaunasi nekoks vaizdelis – prokuratūra tikrai dalyvavo šiuose žudynėse, nes iki šiol nurodo, kad viskas išnagrinėta pagal prokuratūros „darbo aprašą”, o ne pagal BPK:

Prokuratūra: neįvertino šių duomenų pagal BPK kriterijus, nepriėmė nutarimo pradėti ar atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nepateikė jokio motyvuoto teisinio vertinimo, paskelbė atsakymą „neskundžiamu“.
Tokiu būdu buvo apeita baudžiamojo proceso tvarka ir eliminuota teisminė kontrolė.

Pagal BPK 166 str., gavus duomenų apie galimą nusikalstamą veiką, turi būti: pradėtas ikiteisminis tyrimas, arba priimtas motyvuotas nutarimas atsisakyti jį pradėti.
Ši norma yra imperatyvi.
Ji nesuteikia diskrecijos spręsti, ar reaguoti administracine, ar procesine tvarka.

Vietoj to, prokuratūra surašo žinomai melagingą raštelį, kad visos šios aplinkybės „jau išnagrinėtos”. Tačiau tai melas, nes niekas jų netikrino.

Formaliai dėl tyrimo nepasisakyta.
Faktiškai: tyrimas nepradėtas, procesinis sprendimas nepriimtas, teisminė kontrolė eliminuota.
Tai yra faktinis atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą.
Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad neveikimas taip pat gali būti skundžiamas.

Nukentėjusiosios Deimantės Kedytės parodymus apie patirtą seksualinę prievartą patvirtino
valstybinė teismo psichiatrinė ir psichologinė ekspertizė, nustatydama, kad jos pasakojimai yra
nuoseklūs, atitinka jos amžių ir psichologines ypatybes, ir rodo tikrus išgyvenimus.
Teisėjų kolegija atsisakė pakartotinai apklausti nukentėjusiąją teismo posėdyje, nepateikdama
objektyvių ir teisiškai pagrįstų argumentų. Tai lėmė, kad esminiai įrodymai nebuvo tiesiogiai ištirti
teisiamajame posėdyje.
Nebuvo nustatyta medicininių ar psichologinių kliūčių apklausai. Apklausą buvo galima atlikti
specialioje aplinkoje, dalyvaujant vaikų psichologui, laikantis visų apsaugos standartų.

Papildomi faktiniai duomenys
4.1. Neįvertinti liudijimai ir parodymai:
Neringos Venckienės parodymai, kad Deimantė Kedytė jai asmeniškai pasakojo apie savo pusseserės
patirtą prievartą.
Liudytojų G. Čereškevičiaus ir R. Bagdzevičiaus parodymai nebuvo įvertinti priimant procesinius
sprendimus.
Procesiniai pažeidimai vaikų apklausose:
Vienintelė nukentėjusiosios Orintos apklausa vyko dalyvaujant jos motinai Naruševičienei, įtariamai
sąvadavimu, pažeidžiant BPK nuostatas.
Apklausos metu mergaitė patyrė akivaizdžių prievartos pasekmių požymių (nekontroliuojamas
tuštinimasis), kurie nebuvo ištirti.
4.3. Galimai klastoti arba iškraipyti įrodymai:
Telefoninių pokalbių analizės neatitikimai: teismo nutartyje teigiama, kad jie buvo analizuoti, nors
prokuroras R. Šileika patvirtino, kad duomenų teismui neteikė.
Medicininiai duomenys dėl storosios žarnos pažeidimų (specialisto išvada Nr. G4534/09(01)) buvo
pakeisti prokuroro teiginiais apie tariamą ligą, kurios įrodymų byloje nėra.
Įtariamojo atpažinimo procedūros metu A. Ūso nuotraukoje buvo pripiešti ūsai, kas galėjo daryti įtaką
atpažinimui.
4.4. Nepagrįstas įrodymų ignoravimas:
Teisėjas B. Varsackis nutartyje dėl Deimantės grąžinimo motinai nurodė, kad įrodymai netiriami, tačiau
kartu teigė, kad jie tirti kelis kartus, nepateikdamas jokios analizės apie psichologų ir socialinių
darbuotojų išvadas.
4.5. Organizuotos veikos požymiai:
Sistemiškas esminių įrodymų ignoravimas, procesinių normų pažeidimas ir galimas duomenų klastojimas
leidžia daryti išvadą apie organizuotos grupės veiklą, nukreiptą į nusikaltimo faktų nuslėpimą.

3. Teisinis pagrindas
   BPK 3 str. 1 d. 3 p. – tyrimas atnaujinamas, jei atsirado naujų reikšmingų aplinkybių.
   BPK 444–447 str. – procesas atnaujinamas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.
   Konstitucijos 31 str. – teisė į teisingą teismą.
   EŽTK 6 str. – teisė į sąžiningą bylos nagrinėjimą.
   JT Vaiko teisių konvencijos 12 str. – vaiko teisė būti išklausytam.
4. Prašau
   Generalinei prokuratūrai:
   6.1. Atlikti naują, išsamų ikiteisminį tyrimą dėl Deimantės Kedytės patirtos galimos seksualinės
   prievartos.
   6.2. Pakartotinai apklausti nukentėjusiąją specialioje aplinkoje dalyvaujant kvalifikuotam vaikų
   psichologui.
   6.3. Įvertinti ankstesnių teisėjų ir prokurorų veiksmus dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.
   JT Žmogaus teisių komitetui:
   6.4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublika pažeidė tarptautinius įsipareigojimus pagal EŽTK ir Vaiko teisių
   konvenciją atsisakydama apklausti nukentėjusiąją ir netinkamai ištirdama bylą.
   6.5. Rekomenduoti Lietuvos Respublikai atnaujinti baudžiamąją bylą ir užtikrinti, kad būtų ištirti visi
   esminiai įrodymai.
   Papildomi faktiniai duomenys
   Šiame skyriuje pateikiamos papildomos aplinkybės ir įrodymai, kurie nebuvo tinkamai įvertinti
   ankstesniuose ikiteisminio tyrimo bei teismo proceso etapuose ir kurie turi esminės reikšmės teisingam
   bylos išnagrinėjimui.
5. Neįvertinti liudijimai ir parodymai
   1.1. Neringos Venckienės parodymai – ji liudijo, kad nepilnametė Deimantė Kedytė jai asmeniškai
   pasakojo apie savo pusseserės patirtą seksualinę prievartą. Šių parodymų teismai neanalizavo ir
   nevertino.
   1.2. Liudytojų G. Čereškevičiaus ir R. Bagdzevičiaus parodymai – byloje yra šių liudytojų liudijimai, tačiau
   jie nebuvo įvertinti priimant procesinius sprendimus.
6. Procesiniai pažeidimai vaikų apklausose
   2.1. Vienintelė nukentėjusiosios Orintos apklausa buvo atlikta dalyvaujant jos motinai (Naruševičienei),
   kuri tuo metu buvo įtariama sąvadavimu. Tokia apklausa prieštarauja BPK reikalavimams dėl
   nepilnamečių nukentėjusiųjų apklausos ir objektyvumo.
   2.2. Apklausos metu mergaitė patyrė akivaizdžių fizinių ir emocinių sutrikimų (neteko kontrolės dėl
   tuštinimosi), kas gali būti laikoma tiesiogine seksualinės prievartos pasekme, tačiau šios aplinkybės
   nebuvo tinkamai ištirtos.
7. Galimai klastoti arba iškraipyti įrodymų duomenys
   3.1. Telefoninių pokalbių analizė – Panevėžio apygardos teismo kolegija (teisėjai E. Gladutis, B.
   Vidzėnienė, A. Šukaitis) 2010-11-10 nutartyje nurodė, kad nebuvo nustatyta nė vieno tiesioginio ar
   netiesioginio kontakto tarp A. Ūso, V. Naruševičienės, L. Stankūnaitės ir J. Furmanavičiaus pagal telefono
   duomenis. Tuo tarpu prokuroras R. Šileika pats patvirtino, kad jokių telefoninių pokalbių duomenų
   teismui neperdavė. Tai kelia pagrįstų abejonių dėl teismo nutarties teisingumo ir sąžiningumo.
   3.2. Medicininiai duomenys dėl storosios žarnos pažeidimų – specialisto išvada Nr. G4534/09(01)
   (2009-11-03) nurodo, kad storosios žarnos pažeidimai galėjo atsirasti dėl poveikio kietu buku daiktu.
   Prokuroras R. Šileika šią išvadą pakeitė teiginiu, kad išplatėjimas esą yra ligos pasekmė, nors byloje nėra
   jokių medicininių duomenų apie tokią ligą.
   3.3. Įtariamojo atpažinimo procedūra – nukentėjusiajai Deimantei Kedytė rodytoje atpažinimo
   nuotraukoje įtariamajam A. Ūsui buvo pripiešti ūsai, taip galimai darant įtaką atpažinimui ir pažeidžiant
   BPK reikalavimus dėl objektyvumo.
8. Nepagrįstas įrodymų ignoravimas
   4.1. Teisėjas B. Varsackis, priimdamas nutartį dėl Deimantės Kedytės grąžinimo motinai L. Stankūnaitei
   (kuriai tuo metu buvo pareikšti įtarimai dėl sąvadavimo), nutartyje nurodė, kad teismas netiria ir
   nenagrinėja įrodymų. Tuo pačiu jis teigė, kad įrodymus esą tyrė kelis kartus, tačiau nutartyje nepateikė
   jokios analizės apie psichologų ir socialinių darbuotojų išvadas.
9. Organizacijos požymiai
   Surinktų duomenų visuma – įskaitant sistemingą esminių įrodymų ignoravimą, netinkamą apklausų
   organizavimą, įrodymų turinio iškraipymą ir galimą duomenų klastojimą – leidžia teigti, kad veikė
   organizuota grupė, kurios veiksmai nukreipti į tikrojo nusikaltimo fakto nuslėpimą.
   Todėl prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl veikimo organizuotoje grupėje.
   Aurimas Drižius

Teisingumo imitacija: kaip prokuratūra ir teismai sukuria neskundžiamumo sistemą

Lietuvoje egzistuoja pavojinga praktika, kuri faktiškai paneigia vieną esminių teisės principų – teisę į veiksmingą teisinę gynybą. Ši praktika ypač akivaizdi bylose, kuriose keliami klausimai dėl galimai padarytų sunkių nusikaltimų, tačiau institucijos atsisako juos tirti.

Mano pateiktas skundas dėl galimai padarytų labai sunkių nusikalstamų veikų – įskaitant seksualinę prievartą prieš nepilnamečius, galimus smurtinius nusikaltimus ir įrodymų klastojimą – nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Vietoje to buvo gautas vadinamasis „informacinio pobūdžio atsakymas“, kuriame nurodyta, kad skundas paliekamas nenagrinėtas, nes esą tokio pobūdžio klausimai jau buvo nagrinėti.

Tačiau šiame atsakyme nėra pateikta jokių konkrečių duomenų:

• nenurodyta, kokie sprendimai laikomi „išnagrinėjimu“
• nenurodyta, kada ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyko
• nepateikta jokia analizė dėl pateiktų faktų ir įrodymų

Tokio pobūdžio atsakymas nėra procesinis sprendimas. Tai yra administracinė forma, kuria faktiškai išvengiama pareigos priimti nutarimą pagal Baudžiamojo proceso kodeksą. Tokiu būdu eliminuojama galimybė apskųsti sprendimą ir inicijuoti teisminę kontrolę.

Dar didesnę problemą atskleidžia teismų praktika. Skundas dėl prokuratūros neveikimo buvo atmestas formaliu pagrindu – esą nėra skundžiamo procesinio sprendimo. Tačiau toks sprendimas neatsirado būtent todėl, kad prokuratūra jo nepriėmė.

Susidaro uždaras ratas:

1. Asmuo pateikia duomenis apie galimą nusikalstamą veiką
2. Prokuratūra pateikia informacinį atsakymą vietoje nutarimo
3. Skundas teismui atmetamas, nes nėra procesinio sprendimo
4. Teisinė gynyba tampa neįmanoma

Tai nėra pavienė klaida. Tai mechanizmas.

Dar daugiau – teismų nutartyse sudaromas įspūdis, kad skundai buvo išnagrinėti, tačiau nėra pateikiama jokio realaus argumentų ar įrodymų vertinimo. Tokia praktika atitinka tai, kas teisinėje doktrinoje vadinama „fiktyviu motyvavimu“ – kai teismo sprendimas formaliai egzistuoja, tačiau realaus nagrinėjimo nėra.

Tokio pobūdžio sprendimai kelia esminį klausimą: ar Lietuvoje vis dar galioja principas, kad kiekvienas asmuo turi teisę į teisingą teismą?

Pagal įstatymą, gavus duomenų apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, prokuroras privalo pradėti ikiteisminį tyrimą arba priimti motyvuotą nutarimą atsisakyti jį pradėti. Tačiau kai vietoje to pateikiamas „neskundžiamas informacinis atsakymas“, ši pareiga faktiškai ignoruojama.

Tai reiškia, kad valstybė ne tik atsisako tirti galimus nusikaltimus, bet ir sukuria situaciją, kurioje asmuo negali to atsisakymo apskųsti.

Tokiu būdu teisė į gynybą tampa ne realia teise, o formalia deklaracija.

Ši situacija reikalauja ne tik teisinio, bet ir visuomeninio įvertinimo. Nes jei tokia praktika tampa norma, kyla pavojus visai teisinei sistemai – ne tik atskiroms byloms.

Teisingumas negali būti imituojamas. Jis turi būti vykdomas.