Buvęs Vilniaus apygardos teismo pirmininkas Vytauta Zelianka : „Tai Grybauskaitė padarė, kad teismų sistema būtų kuo labiau bedantė ir bestuburė. Tai jos dėka žemesnės grandies teismai perpildyti per petį besidairančiųjų ką valdžia pasakys. Net kai nieko niekas nesako. Po 10-15 metų tie žmonės gali būti sistemos viršuje”.

Vienas iš Grybauskaitės kadrų – Rolandas Bužinskas (nuotr. viršuje):

Teismas pripažino skundus „kartotiniais“, nors dėl jų niekas nebuvo pasisakęs

Aurimas Drižius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Rolando Bužinsko nutartis sukėlė rimtų klausimų dėl teismų praktikos, kai pareiškimai pripažįstami „kartotiniais“, nors dėl jų turinio anksčiau nebuvo priimtas nė vienas procesinis sprendimas.

2026 m. gegužės 28 d. teisėjas Rolandas Bužinskas atmetė mano skundą dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos ir prokuratūros atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą. Nutartyje nurodyta, kad mano pareiškimai buvo pagrįstai pripažinti kartotiniais.

Tačiau pačioje nutartyje konstatuota, kad šie pareiškimai buvo susiję su skirtingais asmenimis, grindžiami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis ir kėlė skirtingus teisinius klausimus.

Kyla natūralus klausimas: kaip pareiškimai dėl skirtingų asmenų ir skirtingų aplinkybių gali būti laikomi kartotiniais?

Dar svarbiau tai, kad tarp minėtų pareiškimų buvo skundai dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjos Ugnės Gailiūnienės 2026 m. vasario 13 d. nutarties bei Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Jurgitos Šėlienės 2026 m. vasario 26 d. nutarties.

Dėl šių nutarčių iki tol nebuvo priimtas nė vienas procesinis sprendimas, kuriame būtų vertinamos mano nurodytos aplinkybės.

Nepaisant to, visi pareiškimai buvo priskirti „kartotiniams“.

Tokiu būdu susidaro paradoksali situacija: klausimai, kurie niekada nebuvo nagrinėti iš esmės, paskelbiami jau išnagrinėtais.

Informaciniai raštai vietoj procesinių sprendimų

Ginčo esmė yra ne tik atskirų teisėjų nutartys.

Pagrindinė problema – Generalinės prokuratūros praktika vietoje Baudžiamojo proceso kodekso numatytų procesinių nutarimų siųsti vadinamuosius informacinio-aiškinamojo pobūdžio raštus.

Pagal BPK gavus pranešimą apie galimą nusikalstamą veiką turi būti priimtas procesinis sprendimas – pradėti ikiteisminį tyrimą arba motyvuotai atsisakyti jį pradėti.

Tačiau kai vietoje nutarimo pateikiamas administracinis raštas, asmuo netenka galimybės pasinaudoti įstatyme numatyta skundų sistema.

Praktikoje tai reiškia, kad teisminė kontrolė tampa nepasiekiama.

Ar Lietuvoje atsirado neskundžiamų sprendimų kategorija?

Teismai savo nutartyse vis dažniau remiasi vidiniais prokuratūros administraciniais teisės aktais ir konstatuoja, kad tokie informaciniai raštai nėra procesiniai sprendimai.

Tačiau tokiu būdu susiformuoja situacija, kai asmuo negali apskųsti nei sprendimo nepradėti tyrimo, nei atsisakymo priimti procesinį nutarimą.

Iš esmės sukuriama nauja kategorija dokumentų, kurie lemia asmens teises, tačiau lieka už teisminės kontrolės ribų.

Prašoma nušalinti Vilniaus apygardos teismą

Atskirajame skunde taip pat prašoma spręsti Vilniaus apygardos teismo nušalinimo klausimą.

Skunduose keliami klausimai dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų Eglės Gruodienės, Ugnės Gailiūnienės ir Ievos Gavelytės-Kalytienės priimtų nutarčių.

Todėl kyla pagrįstas klausimas, ar to paties teismo teisėjai gali objektyviai vertinti savo kolegų priimtų sprendimų teisėtumą.

Platesnė problema

Ši byla jau seniai peržengė vieno pareiškėjo ir vieno skundo ribas.

Kalbama apie principinį klausimą: ar valstybės institucijos gali atsisakyti priimti Baudžiamojo proceso kodekse numatytus sprendimus ir pakeisti juos neskundžiamais administraciniais raštais?

Jeigu atsakymas būtų teigiamas, tai reikštų, kad dalis prokuratūros veiksmų faktiškai tampa nepasiekiami teisminei kontrolei.

O tai kelia klausimą ne tik dėl konkrečių bylų teisėtumo, bet ir dėl pačios teisės į veiksmingą teisinę gynybą Lietuvoje.