Dėl noro pačiai auginti vaikus motinai keliamos baudžiamos bylos

KOPIJA PERSIUNČIAME LAISVAM LAIKRAŠČIO REDAKCJAI 

Mano persekiojimas prasidėjo dar tuo metu, kai dukra gyveno su manimi, ir tęsiasi jau daugelį metų po jos paėmimo. Man iškeltos baudžiamosios bylos yra tarpusavyje susijusios ir, mano manymu, yra nuosekliai kuriamos viena po kitos. Iki tol, kol neturėjau vaikų , nei teisėsaugos institucijoms, nei vaiko teisių tarnybai nebuvau užkliuvusi. Nuo 2019 m. jau turiu trečią teistumą, ir viskas dėl to, kad kovoju dėl teisės auginti savo vaikus , nes esu nepatogi pripažinta teismo pavojinga jų teismų sistemai ir teisėjams. Viskas prasidėjo  nuo to kai, mes 2017 m., gyvenome Kaune ir Alytuje kartu su dukra, patyrėme nuolatinį institucijų kišimąsi į privatų šeimos gyvenimą. Vaiko teisių apsaugos tarnyba ir socialiniai darbuotojai, įtraukdami policiją, vykdė nuolatinį mūsų šeimos stebėjimą. Mano namuose buvo atliekamos kratos (be teismo leidimo), tikrinami ir peržiūrimi asmeniniai daiktai. Jautėmės nuolat stebimos, tarsi būtume įtariamos nusikaltimais. Su mergyte tuo metu negalėjau laisvai išvykti net trumpam laikui be vaiko teisių tarnybos leidimo. Net ir iš anksto pranešus apie išvykimą, būdavo skelbiama mūsų paieška, įtraukiant įvairias institucijas. 2018 m. birželio 18 d., būdama nukentėjusi nuo smurto artimoje aplinkoje, kreipiausi į policiją su kūdikiu ant rankų. Vietoje pagalbos man, kaip smurto aukai, socialiniai darbuotojai pasiūlė vienintelį „sprendimą“ – vaiko paėmimą. Kauno vaiko teisių tarnybos darbuotojai paėmė iš manęs 7 mėnesių žindomą kūdikį apie tai rašė Lryto straipsnyje https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/seima/2018/10/02/news/is-mamos-atimtas-zindomas-kudikis-kas-kaltas-kad-isdraske-seima–7762050https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/seima/2018/10/02/news/is-mamos-atimtas-zindomas-kudikis-kas-kaltas-kad-isdraske-seima–7762050. Mums kap šeimai nebuvo pasiūlyta jokia alternatyvi pagalba, pavyzdžiui, apgyvendinimas krizių centre. Po vaiko paėmimo 48 valandas nežinojau, kur yra mano dukra. Ieškodama jos iš nevilties, skambinau į ligonines ir vaikų globos įstaigas, tačiau jokios informacijos negavau. Šie veiksmai sukėlė didžiulę emocinę traumą tiek man, tiek mano vaikui. Vėliau paaiškėjo, kad tuometinės Kauno vaiko teisių skyriaus vadovės sprendimu kūdikis buvo paimtas skubotai, nepatikrinus visų faktinių aplinkybių. Sprendimas buvo priimtas pasikalbėjus su šeima, neįvertinus realios situacijos. Paviešinus vaiko paėmimo situacija 2018 m. spalio 10 d. dukra man buvo grąžinta iš laikinosios globos apie tai rašė lrytas : https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/seima/2018/10/27/news/kauno-vaiko-teisiu-specialistu-atimtas-zindomas-kudikis-grizo-pas-mama-jau-vaiksciodamas-8018906 . Parsivežiau ją gyventi į Alytų ir auginau viena, kol buvęs sutuoktinis atlikinėjo bausmę įkalinimo įstaigoje. Noriu pažymėti, kad dar besilaukdama, 2017 m., patyriau buvusio sutuoktinio smurtą. Nėštumo metu buvau mušama, patyriau fizinį ir psichologinį smurtą. Ne kartą jam atleidau, tikėdama pažadais, kad tai nepasikartos.Kreipiausi į policiją, tačiau buvęs sutuoktinis prašydavo atsiimti pareiškimus. Dėl baimės ir psichologinio spaudimo kad buvęs vyras grasino atmti dukra iš manęs ilgai   nesiryžau jo palikti, tačiau smurtas kartojosi.

Galiausiai, nusprendusi nutraukti santykius su smurtaujančiu asmeniu, sumokėjau didžiausią kainą – praradau savo dukrą. Jau ne vieneri metai negaliu jos susigrąžinti. Mano vertinimu, institucijos ne tik nesuteikė pagalbos, bet ir prisidėjo prie šeimos išardymo. Toliau augindama vaiką patyriau sisteminį spaudimą ir institucijų veiksmus, kuriuos vertinu kaip mobingą ir institucinį smurtą. Tinkamos socialinės pagalbos nesulaukiau. Socialiniai darbuotojai reikalavo priimti socialines paslaugas prieš mano valią, nors jų nereikėjo.

Bandymai atsisakyti šių paslaugų buvo interpretuojami kaip bendradarbiavimo stoka ir įvardijami kaip grėsmė vaikui. 2019 m. kovo 5 d. Alytaus socialinės tarnybos ir vaiko teisių apsaugos institucijos, man nedalyvaujant, priėmė sprendimą vėl paimti dukrą. Posėdyje man nebuvo leista dalyvauti, sprendimas priimtas man už akių. Dukra buvo paimta iš darželio ir tą pačią dieną perduota tėvui bei išvežta į Kretingą, daugiau nei 300 km nuo Alytaus. Dėl šio atstumo mano bendravimas su vaiku buvo labai apsunkintas. Buvęs sutuoktinis ir jo artimieji trukdė man bendrauti su dukra, slėpė ją, elgėsi agresyviai. Buvo naudojamas fizinis smurtas mano atžvilgiu vaiko akivaizdoje. Nors šie faktai buvo fiksuoti, institucijos jų netyrė tinkamai. Mano skundai dėl buvusio sutuoktinio elgesio buvo ignoruojami. Vietoje pagalbos patyriau institucijų neveikimą ir spaudimą. Tik antstolio dalyvavimas susitikimuose padėjo iš dalies fiksuoti situaciją.Nepaisant to, kad vaiko tėvas yra teistas ir siejamas su narkotinėmis medžiagomis, institucijos laikė jį tinkamesniu auginti vaiką. Ir nuo to laiko kai dukrytė buvo atimta iš manęs daugiau sisteminė žiniasklaida aie man ošerima nieko neviešina.Teismas nustatė vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, neįvertinęs mano pateiktų įrodymų. Vėliau paaiškėjo, kad tėvas buvo palikęs vaiką vieną namuose, tačiau ši informacija nebuvo tinkamai įvertinta ir buvo slepiama. Teismuose buvo padaryti procesiniai pažeidimai, nors jų apeliaciniame teisme tikrai buvo nustatyta ne vienas.

2019 m. birželio mėn. buvusio vyro sėbrų užsakymu buvo įsilaužta į mano namus ir pasikėsinta į mano gyvybę. Šį nusikaltimą padarė mano vyro draugas, man pažįstamas asmuo – Robertas Kadasevičius. Jis bandė mane pasmaugti, dusino pagalve ir laikė suėmęs už kaklo. Man pavyko apsiginti, tačiau patyriau fizinį smurtą ir realią grėsmę gyvybei. Prieš tai buvau sulaukusi grasinimų susidoroti. Mano vertinimu, šis asmuo iki šiol nėra tinkamai patrauktas atsakomybėn ir yra saugomas iš teisėsaugos institucijų pusės. Nepavykus manęs nužudyti, prieš mane buvo pradėti kiti veiksmai. 2019-07-12 Lietuvos prokuratūra per Kretingos policijos komisariatą mano atžvilgiu pradėjo baudžiamąją bylą pagal buvusio sutuoktinio Giedriaus Jonausko pareiškimą. Buvau apkaltinta dėl tariamų SMS žinučių ir veiksmų socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, galimu šmeižtu. Mano manymu, ši baudžiamoji byla buvo sukurta dėl nusikaltimo, kurio nepadariau. Toje byloje liudytojas buvo tas pats Robertas Kadasevičius, kuris kėsinosi į mano gyvybę, ir, mano vertinimu, jo parodymai buvo panaudoti tam, kad būčiau nuteista remiantis melagingais jo ir Jonausko pusės parodymais.Asmuo, kuris buvo įtariamas pasikėsinimu į mano gyvybę, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės su sąlyga, kad šioje byloje duos parodymus prieš mane. Ši aplinkybė, mano vertinimu, kelia pagrįstų abejonių dėl bylos objektyvumo. Toje byloje nebuvo objektyvių įrodymų, patvirtinančių mano kaltę. Kaltinimai grindžiami tik liudytojo Kadasevičiaus bei buvusio vyro ir jo giminaičių, globėjų vaiko parodymais, pagal kuriuos buvau nuteista ir atlikau 8 mėnesių bausmę. Vėliau paaiškėjo, kad neturėjau galimybės naudotis savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyra, nes ji buvo nulaužta. Tretieji asmenys naudojosi mano duomenimis, ir tai patvirtina jų pačių pateikti rašytiniai parodymai policijai. Nepaisant to, ši aplinkybė nebuvo tinkamai įvertinta teisme. Vaiko tėvas ir jo giminaičiai visi susitarę liudijo tam, kad aš būčiau nuteista už nusikaltimą, kurio nepadariau.Man būnant Lietuvoje, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o vėliau pareikšti kaltinimai pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalį (šmeižtas). 2020 m. byla buvo perduota Alytaus apylinkės teismui. Prokuratūra taikė man kardomąsias priemones – buvo apribota mano teisė išvykti iš Lietuvos, negalėjau išvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei 7 dienoms be leidimo. Taip pat buvo apribotos mano galimybės dirbti ir gyventi normalų gyvenimą buvo atimtas iš manęs pasas kad negalėčiau niekur įsidarbinti neleidžiama net socialinių išmokų atsiimti be asmens dokumento manęs niekur neaptarnavo. 202m. vykdydami neteisėtai prieš mane procesine prievarta Mane Alytaus pareigūnai buvo sulaikę be pagrindo, uždarė į areštinę, užlaužė rankas, jėga tempė mane vidun, vedėsi už tai, kad pasakiau, jog be advokato nekalbesiu. Areštinėje man dar išrengė nuogai ir reikalavo prisipažinti. Aš be advokato atsisakiau kalbėti ir duoti parodymus, tačiau man darė spaudimą. Vėliau kaltinimus panaikino.Bandant įsidarbinti, buvo neteisėtai paimtas mano asmens dokumentas, dėl ko negalėjau naudotis savo pilietinėmis teisėmis ir skųsti sprendimų aukštesnėms institucijoms apie puse metu turėjau gyventi be teisių negalėjau nei dirbti nei mokytis nei gauti pajamų man buvo apribotos normalios galimybės dirbti buvau išvykusi į vokietiją be galiojančio paso nes lietuvoje gyventi oriai normaliai buvo tuo metu neįmanoma . Dėl nuolatinio spaudimo, grasinimų ir nesaugumo jausmo supratau, kad Lietuvoje galima tikėtis teisingo proceso. Mano tuometinis advokatas manęs tinkamai neatstovavo ir taip pat darė spaudimą. Pakartotinai pasikesinus į mano gyvybe samdytiems buvusio vyro sebrams .

2021 m. rugpjūčio 12 d. buvau priversta išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl savo saugumo. Išvykimas buvo susijęs su kardomųjų priemonių pažeidimu, tačiau tuo metu nesijauciau saugi savo šalyje ir neturėjau pasitikėjimo institucijomis. Išvykusi į Nyderlandų Karalystę, dirbau ir gyvenau ten metus laiko su virš iki 2022 m. lapkričio mėn. Vėliau sužinojau, kad Lietuvoje iš buvusio vyro Jonausko pusės ir jo sesers (vaiko globėjos) pusės buvo paskelbta mano paieška, o 2022 m. sausio 10 d. jie prašė per teismą mano suėmimo, nes, pagal juos, esą aš slapstausi. Man pagal jų pageidavimus teismo buvo skirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, nors buvau dalyvavusi teismo posėdžiuose nuotoliniu būdu.Vėliau sužinojau, kad Lietuvoje iš buvusio vyro Jonausko pusės ir jo sesers (vaiko globėjos) pusės buvo paskelbta mano paieška, o 2022 m. sausio 10 d. jie prašė per teismą mano suėmimo, nes, pagal juos, esą aš slapstausi. Man pagal jų pageidavimus teismo buvo skirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, nors buvau dalyvavusi teismo posėdžiuose nuotoliniu būdu. Dėl realios grėsmės būti sulaikytai ir pargabentai į Lietuvą buvau priversta kreiptis dėl politinio prieglobsčio. Olandija manęs neišdavė Lietuvai, nes manė, kad dėl kelių internetinių „Facebook“ įrašų pasiųsti žmogų už grotų yra neproporcinga bausmė. Tai, kas vyko, mano vertinimu, buvo susiję su buvusio vyro interesais, kaip ir ši dabartinė byla, kuri, mano manymu, yra sukurpta susitarus su tuo pačiu teisėju ir buvusio vyro giminaičiais, siekiant mane apkaltinti. 2022 m. Alytaus apylinkės teismas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl Europos arešto orderio išdavimo, tačiau šis prašymas buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad inkriminuojama veika yra mažareikšmė ir tokia priemonė būtų neproporcinga.

Kreipiausi dėl prieglobsčio Nyderlanduose. Migracijos tarnyba paėmė mano asmens dokumentus. Vėliau, nesuteikus prieglobsčio, dokumentai nebuvo grąžinti ir buvau palikta be teisinio statuso. Kurį laiką gyvenau labai sunkiomis sąlygomis, neturėdama galimybės dirbti ar užtikrinti savo saugumo. 2022 m. balandžio mėn. per teismus Nyderlanduose pavyko apsiginti nuo deportacijos į Lietuvą ir gauti leidimą laikinai pasilikti šalyje. Atgavusi dokumentus, įsidarbinau ir stabilizavau savo padėtį. 2022 m. gegužės mėn. kreipiausi į Jungtines Tautas dėl, mano vertinimu, neteisėto persekiojimo Lietuvoje, tikėdamasi tarptautinės pagalbos. Į ekstradicijos procesus įsikišo Jungtinės Tautos ir neleido manęs išduoti Lietuvai. 22022 m. birželio 21 d., man nedalyvaujant, Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmuose buvo priimtas teismo sprendimas, kuriuo mano dukrai Katalejai Jonauskaitei, gimusiai 2017-11-18, nustatyta laikinoji globa.Tuo metu buvau tvarkinga, dirbanti, nevartojanti alkoholio, nerūkanti, psichiškai sveika mama. Tai buvo patvirtinta kelis kartus. Kai mano vaikas buvo paimtas, tuo metu nebuvau Lietuvoje – dirbau Nyderlandų Karalystėje. Mano buvęs sutuoktinis tuo metu taip pat buvo sulaikytas. Vėliau sužinojau, kad vaiko paėmimo metu mano nebuvimas buvo interpretuotas kaip slapstymasis. Mano manymu, institucijos neįvertino faktinių mano gyvenimo ir darbo sąlygų užsienyje. Mano atžvilgiu taip pat buvo taikomi socialinių tarnybų ir Vaiko teisių tarnybos kaltinimai, susiję su netinkama vaiko priežiūra, tačiau šie kaltinimai yra paneigti policijos pažymomis ir darželio (lopšelio) pateikta informacija. Kretingos socialiniai darbuotojai ilgą laiką ignoravo informaciją apie tėvo nusikalstamą veiklą ir jo netinkamą elgesį su vaiku. Kadangi tuo metu Lietuvoje nebuvau, vaikas liko be tiesioginio įstatyminio abiejų tėvų atstovavimo, o vėliau buvo perduotas globai. Aš nebuvau tinkamai informuota apie vaiko paėmimą ir apie laikinosios globos nustatymą. Apie tai sužinojau tik po kelių mėnesių. Nuo 2022 m. rugsėjo 29 d. vaiko teisių tarnyba inicijavo naujus procesus, siekdama apriboti mano, kaip motinos, teises ir užkirsti kelią vaiko grąžinimui į šeimą. Mano vertinimu, kiekvieną kartą, kai teismuose paneigdavau pateiktus argumentus, būdavo inicijuojami nauji ieškiniai kitais pagrindais. Kai įrodžiau, kad vaiko paėmimo motyvai yra nepagrįsti, buvo pateiktas naujas ieškinys dėl motinos valdžios apribojimo, grindžiamas naujais, mano manymu, melagingais teiginiais. Motinos valdžia man nebuvo apribota, kaltė vaiko atžvilgiu nebuvo nustatyta. Tuo metu procesai buvo tęsiami iki tol, kol baigėsi vaiko laikinoji globa. Mano vertinimu, institucijos nebuvo suinteresuotos vaiko grąžinimu į biologinę šeimą. Negana to, vykstant teismo procesams, buvusio sutuoktinio Jonausko draugai, sėbrai, mano įtarimu, 2023 m. rugpjūčio mėn. galimai jo užsakymu įsilaužė į mano gyvenamąją vietą ir mane užpuolė.

Mano manymu, pasamdyti jo užsakymu kaimynystėje gyvenantys asmenys mane sumušė trise ir vėliau davė parodymus prieš mane teisėsaugai bei teismuose, dėl ko buvau nuteista už nusikaltimą, kurio nepadariau.Mano gynybos argumentai nebuvo tinkamai įvertinti, įskaitant mano pareiškimus dėl smurto, išlaužtų durų ir kitų aplinkybių. Tyrimai dėl šių aplinkybių nebuvo pradėti, o situacija, mano vertinimu, buvo nagrinėjama šališkai. Tos pačios teisėjos Ingos Liubinienės nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvau nuteista pakartotinai.Taip pat susidaro įspūdis, kad iki šiol yra inicijuojamos vis naujos baudžiamosios bylos, siekiant mane apkaltinti ir pasodinti už grotų. Kai kurios bylos buvo nutrauktos, tačiau kitose buvau nuteista remiantis buvusio sutuoktinio ir jo aplinkos asmenų parodymais, įskaitant ir vaiko globėjos Editos Jonauskaitės melagingais prieš mane teisme duotais parodymus. Teisėsauga labai stengėsi inicijuoti prieš mane baudžiamąsias bylas. Pernai metais buvo iškelti penki ikiteisminiai tyrimai, keturi iš jų buvo nutraukti, nes kaltinimai nepasitvirtino. Mano vertinimu, iki šios dienos vis dar yra kuriamos ir inicijuojamos naujos baudžiamosios bylos. Mano vertinimu, mačiau, kad teisėjas Žilvinas Jaraminas palaiko glaudžius ryšius su vaiko globėja Edita Jonauskaite, teismo salėje jie šnabždėdavosi. Man kyla klausimų, ar buvo tinkamai užtikrintas teismo nešališkumas, ar nebuvo kontaktų už teismo ribų su pačia globėja ir vaiku.Kam dirba ir kokiais interesais vadovaujasi šitas kretingos eks teisėjas dabartinis teismo pirmininkas Žilvinas Jaraminas? Gal čia yra kažkoks pedofilų iškrypėlių elito klanas? Ar jis apklausė mergaitę, kai nusprendė ją atskirti nuo motinos? Ar atsižvelgė į jos interesus?Taip pat keliu klausimą dėl vaiko informacijos slėpimo ir galimos pedofilijos. Atsižvelgiant į viešai žinomas bylas (pavyzdžiui, Garliavos ir kitus atvejus) bei egzistuojančią informaciją apie Epsteino bylas dėl nepilnamečių apsaugos pažeidimų, man yra žinoma, kad kai kurie nepilnamečiai galimai buvo vežami į užsienį ir seksualiai išnaudojami, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl mano dukros saugumo ir situacijos skaidrumo.Gal visa tai susiję ir su mano dukra Katalėja? Gal jeigu vaiką siekia parduoti ir išvežti į užsienį, kodėl mano dukra šitaip slepiama po devyniomis spynomis ir kodėl iki šiol neleidžiama sužinoti jokios informacijos apie ją?Kodėl mergaitės dukros globėja šitaip slepia tą mergaitę nuo jos biologinės mamos? Ji prirašė prašymų į visas gydymo ir švietimo įstaigas, kad man, kaip mergaitės motinai, jokia informacija be jos sutikimo nebūtų teikiama. Bandžiau sužinoti informaciją per teismą, tačiau teismas pasakė, kad man niekas nepriklauso, nors tėvų valdžia į vaiką nėra apribota. 2023 m. birželio mėnesį mane nuteisė už nusikaltima kurio nepadariau.,Tuo metu alytaus apylinkės  paliudijo prieš mane teisme mano buvusio vyro Giedriaus  jonausko pasamdyti sebrai gyvenantis kaimynystėje Jurgita Gadišauskaite vaidas karalius ir kiti  , kad buciau nuteista už nusikaltima kurio  nepadariau  o tikrieji užpuolikai mane sumušė ir pasikesine į mano gyvybe iki šiol vaikšto laisvėje nebaudžiami. Grįžus į Lietuvą  2022m. lapkričio mėn buvau kaltinama, kad esu psichikos ligonė (šizofrenikė) ir kad negaliu tinkamai rūpintis vaiku. Tačiau teismo paskirti psichiatrijos ekspertai nustatė, kad esu psichiškai sveika, šizofrenijos neturiu ir galiu savarankiškai rūpintis vaiku. Teismo nutartimi buvo įpareigota atstatyti ryšį su vaiku, tačiau konkreti bendravimo tvarka nebuvo nustatyta. Nepaisant to, Kretingos apylinkės teismo teisėjas Žilvinas Jaraminas 2024 m. balandžio 8 d. Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmuose civilinėje byloje Nr. e2-40-1142/2024 priėmė nutartį, kurioje nurodė, kad, nors esu psichiškai sveika, reikia spręsti klausimą dėl galimo neįgalumo panaikinimo ir SODROS išmokų skyrimo. Todėl buvo kreiptasi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą dėl mano neįgalumo ir mokamų išmokų pagrįstumo vertinimo. Vėliau SODRA kreipėsi į Asmens su negalia teisių agentūrą, kuri atliko neplaninius patikrinimus ir nusprendė nutraukti mano dalyvumo lygį bei neįgalumą. Dėl šio sprendimo nuo 2025 m. sausio mėn. likau be pajamų ir buvau priversta emigruoti, nes faktiškai, mano vertinimu, teisėjo sprendimų dėka buvau palikta be pragyvenimo pajamų. Tai nėra tikrovės neatitinkanti informacija – buvo priimti šio teisėjo sprendimai, kurie yra susiję su mano byla. Tame pačiame teisme 2024 m. balandžio 8 d. tas pats teisėjas Žilvinas Jaraminas priėmė, mano vertinimu, prieštaringą sprendimą – nesutikdamas su teismo psichiatrijos išvadomis, jis konstatavo, kad esu psichikos ligonė, keliu žalą vaiko vystymuisi ir negaliu jos auginti. Mano vertinimu, šie sprendimai yra logiškai prieštaringi.Taip pat tame pačiame teismo procese teisėjas kėlė klausimą dėl galimo įrodymų klastojimo, susijusio su pateiktais SMS įrodymais, ir kreipėsi į prokuratūrą su siūlymu įvertinti, ar mano veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių. Prokuratūra šiuos kaltinimus atmetė. Vėliau, po to, kai viešinau informaciją apie teismo procesą, apie tai, kaip, mano vertinimu, vaikas buvo neteisėtai ir brutaliai atiminėjimas iš mamos, bei apie patirtą situaciją, kai buvau užgauliojama globėjos advokato teismo salėje, teisėjas vėl priėmė atskirą nutartį, kurioje mane kaltino viešinant neviešą informaciją.Kaip man, būnant paprastai pilietei, apsiginti prieš tokį įtakingą, aukšto rango buvusį Kretingos teisėją, dabartinį teismo pirmininką Žilviną Jaraminą? 2024 m. balandžio 8 d. tas pats teisėjas Žilvinas Jaraminas kreipėsi į policiją, prašydamas įvertinti, ar mano veiksmuose nėra administracinių nusižengimų, numatytų ANK 73 straipsnyje ir 226¹ straipsnyje. Nutartis buvo neskundžiama. Man buvo, mano vertinimu, iš policijos pusės šališkai, net neapklausus manęs, pareikšti kaltinimai administracine teisena. Buvau nubausta dėl tariamo motinos valdžios piktnaudžiavimo ir informacijos viešinimo, nors, mano vertinimu, tai buvo susiję su mano bandymais ginti savo teises ir viešąjį interesą vaikų paėmimo bylose, parodyti visuomenei procesų eigą pagal Viešojo informavimo įstatymą – kas vyksta tame teisme ir kaip, mano vertinimu, nesąžiningai bei neskaidriai dirba Kretingos teismas ir teisėjas. matyt niekas neturi teisės kelti viešai klausim apie teismo veiklos skaidrumą kai būna atminėjami vaikai iš šeimų. Dėl teisinių terminų ir procesinių ribojimų neturėjau realios galimybės tinkamai apsiginti ar apskųsti sprendimus. Prašiau leisti išklausyti teismo verdiktą.2024 m. balandžio 8 d. toje pačioje civilinėje byloje Nr. e2-40-1142/2024, vaiko atskyrimo byloje, teisėjas priėmė atskirą nutartį netenkinti mano prašymo ir neleisti atsakovei Ievai Porutytei teismo posėdyje (sprendimo priėmime ir paskelbime) dalyvauti nuotoliniu būdu per vaizdo konferenciją.Mano vertinimu, tokiu sprendimu buvo pažeistos mano, kaip proceso dalyvės, teisės. Mano vaiko likimas buvo nuspręstas man nedalyvaujant procese. Galiausiai tą pačią 2024 m. balandžio 8 d. toje pačioje vaiko atskyrimo byloje Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmuose buvo priimta paskutinė, šeštoji, atskira nutartis pradėti bylos dėl nuolatinės globos nepilnametei Katalėjai Jonauskaitei nustatymo ir nuolatinio globėjo paskyrimo nagrinėjimą. Nutartimi buvo pavesta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui raštu per 10 dienų nuo šios nutarties gavimo dienos pateikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 498 ir 499 straipsniuose nurodytus duomenis, būtinus bylai išnagrinėti, ir išvadą dėl nepilnametės Katalėjos Jonauskaitės nuolatinės globos nustatymo bei globėjo paskyrimo reikalingumo. Ši Nutartis kaip ir kitos buvo neskundžiama. Būtent iš tos vaiko globos ir rūpybos bylos, mano vertinimu, buvau pašalinta be atskiros teismo nutarties. Paviešinau, mano manymu, galimai neteisėtus teisėjo veiksmus, ir už tai man buvo iškelta dar viena baudžiamoji byla. Mane persekiojo ištisus metus, kai dar laukiausi, pareiškė kaltinimus dėl galimos kritikos ir nepagarbos teismui. Buvau nuteista trims metams laisvės apribojimo. Mano vertinimu, sunku suvokti, kad tiek daug nutarčių ir kaltinimų vieno teisėjo būtų suformuota prieš vieną asmenį. Man susidaro įspūdis, kad Kretingos apylinkės teismo teisėjas buvo asmeniškai nusistatęs prieš mane ir turėjo interesą teisiškai su manimi susidoroti. Ar matėte, kad kas nors kitas, dirbantis teisme, prieš vieną žmogų būtų priėmęs net septynias nutartis su kaltinimais? Aš to nemačiau nei viename teisme ir su tokiu teisėjo veiksmų mastu nebuvau susidūrusi. Man tai atrodo labai keista. Šioje byloje aš buvau atsakovė. Mane ir mano valstybės paskirtą advokatę Vilmą Gudaitę, mano vertinimu, be jokios teismo nutarties buvo pašalinę nuo bylos nagrinėjimo. Mano advokatė sprendimus dėl mano vaiko likimo priėmė man už akių, man nedalyvaujant procese, nes nebuvau tinkamai įtraukta į bylą. Kai buvo sprendžiamas klausimas dėl vaiko nuolatinės globos, vėliau susiradau privačią juristę iš teisininkų bendrijos ir pateikiau prašymą teismui įtraukti mane kaip proceso šalį dėl nuolatinės globos ir rūpybos klausimų nagrinėjimo byloje.Kretingos teismo sekretorė yra nurodžiusi, kad teisėjas ignoruoja mano prašymus, nededa rezoliucijų ir netvirtina dokumentų.Galiausiai tas pats teisėjas pats nurodė, kad yra šališkas, ir dėl to nusišalino nuo bylos. Mano vertinimu, tai kelia pagrįstų klausimų dėl ankstesnio proceso skaidrumo. Kaip po to vėliau galėjo jį paaukštinti iki teismo pirmininko? Man kyla klausimas, kokiais kriterijais buvo vadovaujamasi priimant tokį sprendimą. Ką aš galiu padaryti viena paprasta eilinė pilietė prieš teismo pirmininką, kuris pagal statusą šiandien yra aukštesnėse pareigose nei buvęs teisėjas? Man kyla klausimas: jeigu teisėjas yra pripažinęs šališkumą ir jo veiksmai bei sprendimai man kelia pagrįstų abejonių, kodėl piliečiai neturi realios teisės abejoti tokių teismo pareigūnų nešališkumu? Kiek buvo rašyta ir kreiptasi dėl jo šališkumo, kodėl iki šiol niekas jo netikrino – nei teisėjų komisijos, nei kitos atsakingos institucijos?Be to, teisėjui nepavykus man pareikšti pirminių kaltinimų ir man inkriminuoti veiksmų civilinėje byloje atskiromis nutartimis, vėliau jis pats inicijavo veiksmus, kurie, mano vertinimu, buvo kišimasis į mano privatų gyvenimą. Už kiekvieną jam neįtikusį mano pasisakymą, mano vertinimu, man buvo inicijuojamos naujos baudžiamosios bylos eks.  teisėjo  Žilvino Jaraminoakilai sekama socialiniuose tinkluose tik tok ir facebooke paskelbta šios sistemos prieše bei pavojinga teismui teismams ir visai jų sistemai 2026m. gegužės mėn. Jurbarko apylinkės teismo sprendimu  .Man susidaro įspūdis, kad tiek teismai, tiek policija, tiek vaiko teisių tarnyba veikia koordinuotai ir tarpusavyje susijusiu būdu, nukreiptu prieš mane.Eilę metų patiriu nuolatini institucijų smurtą iš visų tų tarnybų kurios susijusios su mano vaikais  ir persekiojimą, o sistema, mano vertinimu, veikia ne objektyviai, o prieš mane. Man atrodo, kad esu užsipuolama kaip paprastas žmogus – rašomi pareiškimai prieš mane, metų metus esu persekiojama ir nepalieka ramybėje iki šiol klastoja vis naujas baudžiamąsias bylas ir kaltinimus . Tai jau buvo trečia baudžiamoji byla nuo 2019 kovo 5 d. ma iškelta už įvairius pasiekimus socialiniuose tinkluose kad keliu daug versijų dėl galimos pedofilijos ir teismų bei tarnybų dirbusiu su vaiko teisių apsaugos sistema šališkumu . Apie trečia sukladotta baudžiamaja byla dar neįsteisėjus teismo sprendimui spėjo paskelbti tv3 darydami poveiki per viešąsias žiniasklaidos priemones iš karto po vaiko laidotuviu buvau nuteista  https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/sokiruojantys-tiktok-irasai-moteriai-kainavo-labai-brangiai-stai-ka-isvadino-issigimeliais-ir-banditais-n1519590  .Civilinėje iškeltoje 2024 m. balandžio – gegužės byloje dėl vaiko nuolatinės globos nustatymo mano teisė į tinkamą gynybą, mano vertinimu, buvo apribota. Buvau pašalinta iš teismo posėdžių kartu su mane atstovavusia advokate Vilma Gaudaite, neturint galimybės tinkamai dalyvauti procese ir pateikti savo argumentų. Mano prašymai grąžinti advokatę į bylą ir užtikrinti mano teisę būti atstovaujamai nebuvo tinkamai išnagrinėti. Dėl šių aplinkybių likau ne tik neišklausyta, bet ir neturėjau realios galimybės veiksmingai gintis byloje, kurioje buvo sprendžiamas pats svarbiausias klausimas – mano vaiko likimas. Mano pateikti įrodymai ir argumentai dėl vaiko interesų bei šeimos išsaugojimo, mano nuomone, nebuvo tinkamai įvertinti. Būtent ši patirtis tapo viena iš priežasčių, kodėl kreipiausi į visuomenę ir viešai išsakiau savo nuomonę apie proceso eigą bei priimtus sprendimus. Mano pasisakymai buvo reakcija į jausmą, kad teisinėmis priemonėmis nesu išgirsta, o ne siekis pažeminti teisėją ar teismą.. Mano situacija ir pasisakymų aplinkybėsŠiandien paš stovėjau prieš Teismą ne kaip nusikaltimą padariusi asmuo, o kaip motina, išgyvenusi itin skaudžias aplinkybes – vaiko atskyrimą nuo šeimos, institucijų sprendimus, kurie turėjo didžiulę įtaką mano ir mano vaikų gyvenimui, bei vėlesnę savo kūdikio netektį. Tuo metu, kai buvo nagrinėjami šie klausimai, buvau didžiulio emocinio sukrėtimo, streso ir bejėgiškumo būsenoje. Vaiko paėmimas iš šeimos kai yra sprendžiama su kuo gyvens vaikas yra labai jautrus dalykas ir nepaslaptis , kad tėvai dažnai reguoja pykdami ar kritikuodami įvairių pareigūnų veksmus ir jų pagrįstuma.Man pareikšti įtarimai pagal LR BK 232 straipsnį dėl mano pasisakymų socialiniuose tinkluose apie teismo veiklą ir teisėjo Žilvino Jaramino priimtus sprendimus. Tačiau noriu aiškiai pabrėžti – mano tikslas nebuvo įžeisti teisėją kaip žmogų, pažeminti jo garbę ar orumą bei sumenkinti teismo autoritetą. Mano pasisakymai buvo emocinė reakcija į mano patirtą situaciją ir kritika dėl priimtų procesinių sprendimų, kurie, mano nuomone, pažeidė mano ir mano vaiko teises.Aš viešai išreiškiau savo nuomonę, rodžiau teismo dokumentus ir kalbėjau apie savo asmeninę patirtį. Mano žodžiai kilo iš skausmo, o ne iš tyčinio siekio pažeminti pareigūną. Nebuvo jokių realių grasinimų, raginimų smurtauti ar veiksmų prieš teisėją ar teismą. 2. Ginčo esmė – kritika teisėjo sprendimams, o ne asmens įžeidimas. Šioje byloje būtina atskirti teisėtą kritiką nuo nusikalstamo įžeidimo. Mano pasisakymai buvo susiję ne su teisėjo asmeninėmis savybėmis, o su jo priimtais procesiniais sprendimais ir jų pasekmėmis mano šeimai.Teismo psichiatrai ekspertizės metu nustatė, kad esu psichiškai sveika ir galiu rūpintis savo vaiku. Nepaisant to, buvo priimti sprendimai dėl vaiko atskyrimo ir nuolatinės globos nustatymo. Mano vertinimu, šie sprendimai buvo priimti neatsižvelgiant į visas aplinkybes, o mano teisė į tinkamą gynybą buvo apribota.Civilinėje byloje dėl vaiko globos buvau pašalinta iš proceso kartu su mano advokate, mano prašymai nebuvo tinkamai išnagrinėti, o galimybė susipažinti su sprendimais ir juos apskųsti buvo apsunkinta. Vėliau pats teisėjas pripažino galimą šališkumą ir nusišalino nuo bylos.Šios aplinkybės sukėlė manyje didelį nepasitikėjimą proceso teisingumu. Mano reakcija buvo pagalbos šauksmas, o ne nusikalstama veika.Pagal baudžiamosios teisės principus atsakomybė pagal BK 232 straipsnį galima tik tuo atveju, kai nustatoma aiški tyčia užgauliai pažeminti pareigūną. Mano veiksmuose tokios tyčios nebuvo, todėl nepadariau jokios nusikalstamos veiklos visą šita byla iškelta suinteresuoto teisėjo Žilvino jaramino atvilgių kuris atėmė mergaite iš šeimos bei metų metus neteisėtai persekioja keldamas man naujas baudžiamsiasi bylas ir reikšdamas apsurdiškus kaltinimus. 3 Žodžio laisvė ir teisė kritikuoti valstybės institucijas Demokratinėje valstybėje kiekvienas žmogus turi teisę kritikuoti valdžios institucijų veiklą, kelti klausimus dėl priimtų sprendimų ir ieškoti teisinės gynybos.Mano pasisakymai buvo mano teisės į saviraišką įgyvendinimas. Aš neskelbiau melagingos informacijos apie teisėją, o kalbėjau apie savo patirtį, priimtus sprendimus ir jų pasekmes mano šeimai.Nuomonė, net ir emocinga ar aštresnė, nėra tas pats, kas šmeižtas ar tyčinis pareigūno pažeminimas. Kritika, kylanti iš asmens, kurį tiesiogiai paveikė valstybės institucijų sprendimai, turi būti vertinama platesniame žmogaus teisių kontekste. Europos žmogaus teisių standartai pripažįsta, kad valstybės pareigūnai turi toleruoti platesnę kritiką nei privatūs asmenys. Mano žodžiai buvo nukreipti į sprendimus ir veiksmus, o ne į teisėjo asmens garbės ar orumo puolimą.4. Baudžiamojo proceso aplinkybės ir mano teisė į gynybą . Noriu atkreipti advokatų ir visiuominės dėmesį į tai, kad ši byla atsirado po daugybės mano kreipimųsi į įvairias institucijas – Vaiko teisių komitetą prie Jungtinių Tautų, Teisėjų etikos ir drausmės komisiją bei kitas institucijas. Mano tikslas buvo ne kenkti, o ieškoti pagalbos ir ginti savo teises. Po mano kreipimosi į tarptautines institucijas man buvo pareikšti įtarimai dėl nepagarbos teismui. Dėl to kilo pagrįstų abejonių, ar mano atžvilgiu taikomos priemonės buvo proporcingos. Taip pat noriu pabrėžti, kad ikiteisminio tyrimo metu man nebuvo užtikrinta tinkama teisė į gynybą. Neturėjau galimybės tinkamai pasinaudoti advokato pagalba, todėl negalėjau pilnai išdėstyti savo pozicijos ir apsiginti.Šioje byloje negalima ignoruoti ir mano asmeninių aplinkybių: tuo metu buvau 2025 m. gegužės mėn  ir 2026 m. sausio mėn nėščia, patyriau didžiulį stresą, o vėliau 2026m. vasario 21 d. dėl nelaimingo atsitikimo netekau savo 23 dienų kūdikio. Tai buvo ypatingai sunki gyvenimo situacija, kuri turėjo būti vertinama kaip svarbi aplinkybė.Prašau šią bylą teismo vertinti ne tik formaliai, bet ir atsižvelgiant į visas aplinkybes – į žmogaus, motinos ir pilietės situaciją.Aš nesiekiau pažeminti teisėjo ar teismo. Mano tikslas buvo išreikšti savo skausmą, atkreipti dėmesį į mano manymu padarytus pažeidimus ir apginti savo bei savo vaiko teises.Mano pasisakymai buvo emocinė reakcija į patirtą situaciją, o ne suplanuota nusikalstama veika. Nebuvo grasinimų, smurto skatinimo ar tyčinio siekio pakenkti teisėjui ar teismui.Todėl prašiau Teismo pripažinti, kad mano veiksmuose nėra LR BK 232 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, nenustačius būtinosios tyčios, ir bylą nutraukti.Aš ir toliau naudosiuosi savo teise ginti savo interesus teisėtomis priemonėmis – kreiptis į nacionalines ir tarptautines institucijas, nes demokratinėje valstybėje žmogus turi teisę ieškoti teisingumo. tačiau teismas nagrinėjęs mano bylos pagrįstuma elgesi šališkai mane vis vien nuteisė . Grįžtant prie Danieliaus istorijos, tarnybos mane su kūdikiu paliko numirti. 2026 m. spalio gale laprkičio pradžioje Būdama aštuonis mėnesius nėščia patyriau fizinį smurtą. Vieno incidento metu agresyvi neblaivi kaimynė mane tampė už plaukų ir stumdė. Bijodama, kad man bus įspirta į pilvą, buvau nustumta nuo laiptų. Dėl šio įvykio buvau pripažinta nukentėjusiąja. Nuo penkto nėštumo mėnesio gyvenau savo nuosavame bendrabučio bute Vilties gatvėje Alytuje, tačiau aplinka tapo visiškai nesaugi. Agresyvūs ir nuolat girtaujantys kaimynai nuolat spardydavo ir daužydavo mano buto duris, naudojo psichologinį smurtą, grasindavo mane sumušti, triukšmaudavo nakties ramybės metu ir terorizuodavo. Aš, būdama nėščia, filmavau spardomas duris ir darydama tiesiogines transliacijas maldavau man padėti. Dėl šių kaimynų veiksmų ne kartą kviečiau policiją, tačiau pareigūnų kartais tekdavo laukti net keturias valandas, o kai kuriais atvejais jie iš viso neatvykdavo.Dėl nuolatinio streso ir gresiančio persileidimo mane ne kartą greitosios medicinos pagalbos automobiliu išveždavo į Alytaus ligoninę ir hospitalizuodavo. Tai tęsėsi nuo šešto iki devinto nėštumo mėnesio. Gydytojai nuolat fiksavo gresiančio persileidimo ir priešlaikinio gimdymo riziką, kol vieną dieną, kai buvau sumušta, turėjau išsikeldinti ir išeiti į gatvę. Sulaukusi 35 nėštumo savaitės ir būdama nukentėjusi nuo smurto artimoje aplinkoje, buvau priversta išeiti iš savo nuosavo buto Vilties gatvėje Alytuje, butą parduoti. Dėl visiškai nesaugios aplinkos net ir po gimdymo nebegalėjau ten grįžti gyventi su vaiku. Alytaus miesto socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja Benediktaitė, anksčiau dirbusi su mūsų šeima, žinojo visas mano aplinkybes. Ne kartą jai skundžiausi dėl nuolatinių kaimynų veiksmų – durų spardymo, grasinimų ir nuolatinio teroro. Socialinė darbuotoja į mano skundus abejingai žiūrėjo, nieko nepadėjo, nesuteikė nei maisto paramos. Prieš gimdymą prašiau ateiti ir apžiūrėti bute esančias gyvenimo sąlygas, tačiau tai atsisakė padaryti. Atrodo, kad jų darbas buvo tik iš formalios pusės, realios pagalbos šeimai suteikta nebuvo. Man susidarė įspūdis, kad ši situacija buvo ignoruojama, nors dėl nuolatinio streso rizikavau patirti persileidimą arba pagimdyti anksčiau laiko.Agresyvūs kaimynai,  nuo pat praitų metų vasaros mano vertinimu, sąmoningai kėlė baimę ir siekė mane psichologiškai paveikti, o socialiniai darbuotojai dar bandė traktuoti, kad esu psichiškai nestabili, nes skundžiausi kaimynų elgesiu. Įsivaizduokite, kad man teko išgyventi nėščiai tikrą košmarą – supratau, kad pagalbos iš socialinių tarnybų nesulaukiau, turiu su vaiku gelbėtis pati, mus buvo palikę kartu ant gatvės. Socialinės darbuotojos nieko nenorėjo dirbti su šeima. Turiu medicininius išrašus, patvirtinančius, kad dėl gresiančio persileidimo ir priešlaikinio gimdymo rizikos ne kartą buvau hospitalizuota Alytaus ligoninėje. Alytaus policija priimdavo mano pareiškimus, tačiau dažniausiai kaimynams būdavo skiriamos tik administracinės baudos, ir realių apsaugos priemonių nebuvo taikoma. Noriu pabrėžti, kokia buvau socialiai pažeidžiama nėštumo metu, nesulaukiau jokios tinkamos socialinės pagalbos iš socialinių tarnybų. Jų tikslas buvo atimti iš manęs naujagimį. Šitą tarnybų aplaidumą stebiu nuo tada, kai man antrą vaiką – dukrytę – atėmė. Kaip aplaidžiai tos socialinės tarnybos dirba, mano kaimynystėje name gyveno Raimonda, kentėdama smurtą artimoje aplinkoje su trim vaikais, prašė pagalbos apgyvendinti šeimų krizių centre. Socialinės darbuotojos ne tik nenorėjo nieko padėti – už tai, kad ji skundėsi vyro smurtu, visus tris vaikus atėmė iš jos. Jai dar nėščiai būnant į ketvirtąjį vaiką, pagimdžius, vaiką atėmė iš karto po gimdymo. Netrukus vyras, sugyventinis, ją nužudė perpjovęs gerklę. Ne paslaptis, kad socialiniai darbuotojai padėti tokioms šeimoms nieko nenori, tik vaikus moka atiminėti. Mano kaimynė Raimonda iš Putinų g. 38 buvo nužudyta per Alytaus socialinių paslaugų centro darbuotojų aplaidumą – jie paliko tą mamą numirti vietoje to, kad būtų apgyvendinę šeimų krizių centre. Po vieno iš incidentų, kai pradėjau kraujuoti, greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvau išvežta į ligoninę. Apie tai informavau socialinius darbuotojus, nurodydama, kad esu mušama nėščia moteris ir kad netrukus turėsiu gimdyti, tačiau, mano vertinimu, į situaciją nebuvo tinkamai sureaguota. Per visą nėštumą, nuo penkto mėnesio, ne kartą kreipiausi į Alytaus socialinės paramos skyrių, Alytaus socialinių paslaugų centrą ir Alytaus Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Parašiau apie dešimt prašymų dėl apgyvendinimo šeimų krizių centre. Visais atvejais gavau atsakymą, kad apgyvendinimo paslaugos nėščioms moterims nėra teikiamos. Vienintelė darbutoja kuri stengiesi padėti buvo Daiva Klimavičienė socialinio padėjėja visos kitos dirbo tik formaliai dėl graių akių .Taip pat pati skambinau į visus man žinomus Lietuvoje veikiančius krizių centrus, tačiau visur buvo atsisakoma mane priimti, motyvuojant tuo, kad nesu deklaravusi gyvenamosios vietos jų savivaldybėje.Niekas nenorėjo padėti, nors bijojau prarasti savo kūdikį. Ieškojau saugaus prieglobsčio sau ir būsimam vaikui. Siekdama gauti pagalbą kitame mieste, 2026 metų lapkritį deklaravau gyvenamąją vietą Kauno rajono savivaldybėje. Po smurto incidento, 2026 metų lapkričio pabaigoje–gruodžio pradžioje, dar gulėdama Alytaus ligoninėje ir kraujuodama, skambinau į Garliavos Kauno rajono šeimų krizių centro vadovei Rasai Drumelienei ir verkdama prašiau mane priimti – būdama devintą mėnesį nėščia, sumušta ir neturėdama jokios saugios vietos gyventi. Tačiau, mano vertinimu, į mano situaciją buvo pažiūrėta abejingai. Buvo abejojama mano pasakojimu, atsisakyta mane priimti į krizių centrą bei suteikti socialines paslaugas pagal deklaruotą gyvenamąją vietą. Man buvo pasakyta, kad galiu eiti gimdyti į gatvę arba į nakvynės namus. Mane stebino toks institucijų abejingumas – už ką jie gauna pinigus, algas, jeigu nieko padėti nenori. Alytaus ligoninės mane prižiūrėjęs akušeris Tiškus informavo socialines tarnybas apie susidariusią situaciją, tačiau, mano nuomone, niekam nebuvo svarbu, kad devintą mėnesį nėščia ir sumušta moteris ligoninėje verkia ir prašo pagalbos. Kai dėl mano situacijos paskambino mano mama Daiva Porutienė, Garliavos šeimų krizių centro vadovė, mano vertinimu, kaltino mane pačią ir nenorėjo įvertinti situacijos iš esmės. Kadangi telefonu labai verkiau, Kauno rajono Garliavos krizių centro vedėjai susidarė įspūdis, kad esu emociškai nestabili, todėl iš mano mamos buvo pareikalauta pateikti pažymą apie mano psichikos sveikatos būklę. Tiesa pasakius, šios socialinės tarnybos, kurios turėjo man padėti su vaiku, elgėsi šališkai – mane nėščią paliko be socialinės  pagalbos sunkioje padėtyje prieš pat gimdyma. Apie tai informavau socialinius darbuotojus, nurodydama, kad esu mušama nėščia moteris ir kad netrukus turėsiu gimdyti, tačiau, mano vertinimu, į situaciją nebuvo tinkamai sureaguota.Mane stebino toks institucijų abejingumas – už ką jie gauna pinigus, algas, jeigu nieko padėti nenori. Alytaus ligoninėje mane prižiūrėjęs akušeris Tiškus informavo socialines tarnybas apie susidariusią situaciją, tačiau, mano nuomone, niekam nebuvo svarbu, kad devintą mėnesį nėščia ir sumušta moteris ligoninėje prašo pagalbos ir verkia, raudodama.Išėjusi iš ligoninės 2026 metų gruodžio pradžioje, būdama devintą, paskutinį nėštumo mėnesį, neturėjau jokios nuolatinės gyvenamosios vietos, nors žinojau, kad po Naujųjų metų, sausio mėnesį, turiu gimdyti. Laikinai glaudžiausi pas svetimus žmones ir motelyje, nes nebeturėjau saugaus būsto, į kurį galėčiau grįžti. Tuo metu Alytaus socialinių paslaugų centras nutraukė man teiktas socialines paslaugas, motyvuodamas tuo, kad persikėliau į Kauno rajoną. Tačiau Kauno rajono savivaldybė taip pat nusprendė, kad socialinių paslaugų poreikis man nėra nustatytas, todėl reali socialinė pagalba, net psichologo konsultacija krizinėje situacijoje, nebuvo suteikta – jų darbas, mano vertinimu, buvo tik formalus.Aš buvau palikta visiškai viena krizinėje situacijoje paskutinėmis nėštumo savaitėmis, nors situacija buvo kritinė ir gydytojai perspėjo dėl galimo priešlaikinio gimdymo bet kuriuo metu.Kauno rajono socialinė darbuotoja, kurios pavardė neįskaitoma, reikalavo, kad, nepaisant mano būklės, pati atvykčiau iš Garliavos į kitą Kauno rajono galą – daugiau kaip 20 kilometrų į socialinių paslaugų centrą, nors man buvo sunku judėti ir bet koks stresas galėjo išprovokuoti gimdymą.Tuo pačiu metu iš manęs buvo reikalaujama išsikraustyti iš laikino apgyvendinimo motelyje, tačiau jokios alternatyvos – nei krizių centro, nei kitos saugios vietos – man nebuvo pasiūlyta.Dar kartą buvo kreiptasi per Kauno rajono policiją dėl galimybės mane apgyvendinti šeimų krizių centre, tačiau gavau atsakymą, kad krizių centras manęs nepriims. Vienintelė alternatyva, kurią man pasiūlė Kauno rajono policija ir Kauno rajono Garliavos krizių centras, buvo nakvynės namai kartu su benamiais žmonėmis arba gimdyti skersgatvyje ant gatvės.Atsižvelgdama į tai, kad nakvynės namų sąlygos buvo visiškai netinkamos naujagimiui ir mano būklei, atsisakiau vykti į nakvynės namus ir likau laikinai motelyje savo lėšomis, iš gautų motinystės dekretinių išmokų.Viso nėštumo metu gyvenau nuolatinėje baimėje, kad po gimdymo mano vaikas gali būti paimtas. Vietoje pagalbos dažnai sulaukdavau tik perspėjimų ir grasinimų dėl galimo vaiko paėmimo iš šeimos.Taip pat viso nėštumo laikotarpiu Klaipėdos vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai, mano vertinimu, man nepadėjo. Priešingai – vietoje pagalbos sulaukiau kaltinimų, man grasino baudomis, turto konfiskavimu, mane apkaltino dėl neva melagingų pranešimų ir man buvo iškelta administracinė byla.Tuo metu turėjau ieškoti advokato, kad galėčiau apsiginti, nors buvau nėščia ir visiškai pažeidžiama. Vėliau šie kaltinimai nepasitvirtino ir byla buvo nutraukta, tačiau, mano vertinimu, pati situacija dar labiau apsunkino mano psichologinę būseną nėštumo metu.Per visą šį laikotarpį jaučiausi palikta be realios valstybės ir socialinės pagalbos, be saugaus būsto ir be institucijų, kurios turėtų padėti nėščiai moteriai krizėje.Iki 2026 m. prieš Kalėdas neturėjau gyvenamosios vietos. Visą mėnesį, būdama nėščia, praverkiau, kol galiausiai pavyko susirasti Alytuje naują dviejų kambarių butą bendrabutyje su bendro naudojimo patalpomis už nedidelę, prieinamą kainą. 2025 m. gruodžio 29 d. grįžau gyventi į Alytų. Žiūrėjau, kad kuo greičiau išsinuomočiau gyvenamąją vietą, nes gimdymas buvo visai netoli.Iš pradžių, prieš Naujuosius metus, man atsikrausčius, su kaimynais jokių problemų nekilo.

kūdikio gimimo, bandai atimti naujagimi, mirties aplinkybės ir kaimynų užpuolimai po vaiko  laidotuvių 

Atšventus visas šventes, po Naujųjų metų, kai buvau 38 nėštumo savaitę ir iki gimdymo buvo likusi maždaug savaitė, kaimynai pradėjo man priekaištauti, kad per daug naudoju šaltą geriamąjį vandenį. Jiems užkliuvo, kad plaunu kibirus prausykloje.Prasidėjo nuolatiniai priekabiavimai ir bandymai kontroliuoti mano gyvenimą – kaimynai užrakindavo bendro naudojimo patalpas: tualetą, vonią, prausyklą, neleisdavo man jomis naudotis, ribojo prieigą prie geriamojo ir šalto vandens. Jie grasino, gąsdino, melagingai skundėsi savininkams, sakydami, kad „gyvenimas apkarto“, liepė tylėti ir niekam nesiskųsti.Aš buvau labai išsigandusi ir nenorėjau konfliktuoti, kol vieną dieną į situaciją įsikišo socialinė darbuotoja, nes buvo pranešta, kad mane, nėščią moterį, skriaudžia kaimynai. Minėti asmenys kontroliavo, ką keliu į socialinius tinklus. Jiems nepatiko, kad „TikTok“ platformoje pasiskundžiau, jog turiu pati pirkti geriamąjį vandenį. Taip pat jiems nepatiko, kai pasakiau, kad kaimynai, vartojantys alkoholį ir auginantys vaikus, yra socialinės rizikos šeimų įskaitoje. Tuo metu kaimynai Ramūnas Šleinys ir Gedas Maksimavičius iš 311 ir 314 butų pradėjo man, nėščiai moteriai, grasinti, kad „išmes iš trečio aukšto“. Aš buvau taip įbauginta, kad bijojau net be dujų balionėlio išeiti į koridorių ar kam nors pasiskųsti. Minėti kaimynai melagingai skundėsi savininkei, siekdami mane iškeldinti. Prieš pat gimdymą, 2026 m. sausio viduryje, savininkė buvo atvykusi ir reikalavo, kad tuoj pat išsikraustyti iš jos gyvenamųjų patalpų, o tai man sukėlė didelį stresą. Aš jai pasakiau, kad neturiu kur eiti, nes tuoj gimdysiu, todėl negaliu išsikraustyti. Man buvo daromas psichologinis spaudimas – buvo sakoma, kad negaliu čia gyventi, kad bus daroma viskas, jog mane iš čia įgyvendintų, buvo grasinama ir gąsdinama. Kita kaimynė,  matydama esame situacija , kad mane skriaudė nėščia kuri turi mažametį vaiką, pranešė socialinėms tarnyboms Alytuje. Aš buvau taip įbauginta, kad bijojau net pasiskųsti. Tačiau apsilankė socialinė darbuotoja Daiva Klimavičienė – ji mane užstojo prieš kaimynus ir padėjo tarpininkauti dėl rakt nuo vonios. 2026 m. sausio 29 d. Alytaus Vinco Kudirkos ligoninėje pagimdžiau sveiką berniuką. Tai buvo ketvirtadienis.Paklausus, kiek laiko būsiu laikoma ligoninėje po gimdymo, man pasakė, kad su vaiku laikys tik dvi paras. Todėl pradėjau ieškoti, kas galėtų mane parvežti iš gimdymo namų į namus, nes viena su vaiku ant rankų ir dideliu bagažu negalėjau visko panešti. Kadangi buvau vieniša mama ir neturėjau žmogaus, kuris galėtų mane parvežti namo, kreipiausi į Tėvo Stanislovo kongregacijos vadovę Burbienę. Ji susisiekė su Elžbietos vienuolyno seserimis ir paprašė, kad jos mane parvežtų į namus.Tačiau joms atvykus ir bandant susitarti su personalu, personalas persigalvojo ir pasakė, kad be Vaiko teisių tarnybos sprendimo manęs su vaiku neišleis. vienuoliams pagrasino jeigu bandys mane pasiimti i ligoninės gimdymo namų tai jie iškvies polcija ir sutraktuos dėl vaiko pagrobimo. Man buvo pasakyta, kad bus sprendžiama, ar galiu tinkamai prižiūrėti vaiką, ir liepė laukti iki pirmadienio. Tai mane labai sukrėtė ir išgąsdino. Pirmą parą buvau rami, tačiau vėliau, būdama su vaiku, pradėjau labai stresuoti, verkiau, bijojau, kad kūdikį gali atimti Vaiko teisių tarnyba. Vaiko teisių tarnybos atstovai bandė man priekaištauti, kad dėl patirto streso gali išsivystyti pogimdyvinė depresija, todėl esą reikia vaiką iš manęs paimti. Taip pat, mano vertinimu, man buvo bandoma priskirti, kad neva sergu kažkokiu bipoliniu sutrikimu, ir buvo ieškoma priežasčių, kuriomis būtų galima pagrįsti naujagimio paėmimą. Nėštumo metu, gimdymo metu ir po gimdymo man nebuvo pasiūlyta saugesnė aplinka ar galimybė apsigyventi krizių centre. Vaiko teisių specialistai neatvyko į ligoninę pasikalbėti su manimi ir nepaaiškino, kokiu teisiniu pagrindu negaliu išsivežti savo vaiko iš ligoninės. Man susidarė įspūdis, kad be teisinio pagrindo nenorima paleisti manęs su kūdikiu iš ligoninės, todėl kilo didelė baimė, kad vaikas bus paimtas. Po gimdymo dėl tokios situacijos patyriau didžiulį stresą – didesnį nei nėštumo metu. Vos nepatyriau infarkto, maniau, kad širdis iššoks iš krūtinės nuo išgąsčio. Bijojau prarasti vaiką, jaučiau nuolatinę įtampą. Buvau priversta nuolat lydėti vaiką į visas procedūras, nes bijojau, kad jį gali paimti arba kad kažkas gali jį išnešti, kai nematysiu. Beveik tris paras praktiškai nesitraukiau nuo vaiko lovytės, buvau nuolat budri ir jį stebėjau.Man kilo net minčių pabėgti su vaiku iš ligoninės, tačiau gimdymo namai neatidavė mano batų, žieminės striukės, chalato ir šlepečių. Mano vertinimu, šie daiktai buvo paimti tyčia konfiskuoti , kad galėčiau išeiti pabėgti su naujagimiu iš ligoninės. lauke buvo tuo metu -25 laipsniai.Kai kurie žmonės patarė pasiimti vaiką ir bėgti iš ligoninės, tačiau sveikas protas neleido taip pasielgti. Gimdymo skyriaus personalas pasakė, kad galiu palikti vaiką ir eiti, kur noriu, tačiau aš atsakiau, kad savo vaiko neatsisakysiu ir nepaliksiu ligoninės priežiūrai nors man darė spaudima seselės mane pristresinusios tyčia  bandė traktuoti kad esu psichiškai nestabili motina,kad esa turiu kažkokių psichikos sutrikimų tarp jų buvo paminėta , kad neva vaikų teisių tarnybos man įtariamas  bipolinis asmenybės sutrikimas kurio niekada nebuvo pas mane diagnozuota. kiek man streso teko patirti po gimdymo kokį košmara iškentėti niekam nelinkėčiau neturėjau kur detis su naujagimiu vietos neradome  tokioje situacijoje mus gyvus bandė suėsti. Todėl iš to stress iškviečiau tv pagalba ir paprašiau kad mane su naujagimiu parvežtu į namus .Tačiau po gimdymo, grįžus namo su „TV pagalbos“ komanda, kaimynu teroras nesiliovė – minėti kaimynai kuriems užkliuvau dėl pernelyg daug naudojamo vandens ir plaunamu kibirų prausykloje toliau mane trukdė, spardė duris, kėlė įtampą ir terorizavo. Aš dėl patiriamo kaimynų teroro nuolat buvau neišsimiegojusi nugalėjau pilnavertiškai pasirūpinti vaiku nes vaikčiojau kaip zombis penkias paras nemiegojusi . dėl  nuolatinio kaimynu triukšmo Naktimis turėdavau kviesti policiją. Visa tai vyko tuo metu, kai mano naujagimiui buvo vos viena ar dvi savaitės. Kaimynai maždaug penkis kartus melagingai kvietė policiją tyčia rėdami mane su vaiku išgyvendinti iš namų.Atvykę pareigūnai ne visada norėjo tinkamai užtikrinti viešąją tvarką. Mano vertinimu, jie nenorėjo geranoriškai padėti išspręsti situacijos. Vienas pareigūnas net pasityčiojo, pasakydamas: „Prisigimdei vaikų – čia tavo problema, pati ir spręsk.“ Man pradėjus verkti, jis paklausė, ar reikia iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Toks pareigūno elgesys man pasirodė neetiškas, todėl dėl šio įvykio skundžiausi Imuniteto tarnybai. Kaimynai tyčia užrakindavo bendro naudojimo patalpas, neleisdavo pasiimti vandens, trukdė patekti į bendras patalpas net ir tada, kai dėl situacijos buvo kviečiama policija.Prieš pat vaiko mirtį, likus kelioms dienoms, skambinau Vaiko teisių tarnybai ir sakiau, kad nebegaliu pakelti tokios aplinkos – nuolatinio triukšmo, durų spardymo, nemigos ir didelės įtampos. Prašiau mane ir vaiką perkelti į krizių centrą, tačiau specialistė telefonu pasakė: „Čia tavo problema, tu esi mama, privalai užtikrinti saugią aplinką vaikui.Kai paklausiau, kur man eiti ir kur galiu gauti pagalbą, atsakymo negavau.Tuo metu buvo viena šalčiausių žiemų – temperatūra siekė apie –29 °C, o aš buvau viena su naujagimiu. Man buvo pasakyta, kad tai yra mano problema, tačiau, mano vertinimu, nebuvo užtikrinta saugi aplinka nei man, nei vaikui. Vaiko sveikata nuo gimimo kėlė nerimą. Pirmą savaitę iš akių ėjo išskyros, du kartus kviečiau gydytoją į namus, o trečią kartą vaikas buvo vežamas kartu su socialine darbuotoja. Buvo nustatytas akių uždegimas. Penktą parą atsirado gelta, kuri nepraėjo iki vaiko mirties. Per tris savaites vaikas buvo šešis kartus tikrintas gydytojų, tačiau, mano vertinimu, nebuvo tinkamai gydomas. Vaiko gydytoja I. Zokaitienė, mano nuomone, nepakankamai gydė geltą. Prieš mirtį vaikas vis dar buvo geltonas, ir, mano vertinimu, buvo matomi galimos kepenų problemos požymiai. Socialinės darbuotojos padėjėja Daiva Klimavičienė žinojo, kad vaikas turi rijimo problemų, tačiau nurodė guldyti vaiką ant nugaros. Aš, bijodama dėl vaiko užspringimo, dažnai guldydavau jį ant šono.Vaiko mirties aplinkybės 2026 m. vasario 21 d. tragedijos metu buvau visiškai išsekusi. Dėl nuolatinio kaimynų keliamo triukšmo buvau nemiegojusi apie parą ar net pusantros. Po pietų, išėjus mane aplankiusiems draugams, nusprendžiau pamaitinti sūnų. Padėjau jo galvytę ant savo žasto ir padaviau krūtį. Jis paskutinį kartą pažvelgė į mane savo mėlynomis akytėmis. Atsibudau po kelių valandų, jau vakare, apie 18 valandą. Kūdikis miegojo šalia manęs, ramiai kvėpavo, nespringo, neverkė. Paėmiau jį ant rankų ir patikrinau. Pamačiusi, kad pampersas šlapias, paguldžiau jį į lovytę miegoti, o pati nuėjau į virtuvę užvirti vandens kūdikiui.Tuo metu jis miegojo lovytėje.Grįžusi iš virtuvės prie lovos norėjau paimti sūnų vystiti ir tuo metu  pamačiau sūnų pabalusį ir pageltusį. išsigandusi suklykiau ir išmečiau temrosą iš rankų. Mano teigimu, iš vaiko nosies, akių ir burnos bėgo kraujas.Nedelsdama paskambinau bendruoju pagalbos telefonu telefona atsirainau drebančiom rankomis . Pagal operatoriaus nurodymus bandžiau kūdikį gaivinti, tačiau, mano manymu, tikėtina, kad jis nustojo kvėpuoti dar prieš atvykstant medikams.Aš klykiau ir rėkiau, prašiau medikų, kad jie gaivintų dar ir dar. Negalėjau patikėti, kad jis miršta – man atrodė, kad tai blogas sapnas, tarsi košmaras.Po įvykio prašiau pagalbos, nes negalėjau likti tame bute. Jaučiau, kad galiu nebeištverti tokios būsenos, bijojau likti viena toje vietoje, kur įvyko tragedija, ir neturėjau saugios vietos, kur galėčiau būti.

Kaimynystė ir aplinka

Gyvenau nuomojamame būste Alytuje, Putinų mikrorajone. Mano teigimu, santykiai su kaimynais buvo itin įtempti.Pateikti policijos išrašus, rodančius, kad ne kartą kreipiausi į pareigūnus dėl triukšmo ir, mano vertinimu, piktavališko kai kurių asmenų elgesio, kai man buvo neleidžiama patekti į bendro naudojimo virtuvę pasiimti vandens kūdikiui.Situacija buvo tokia įtempta, kad socialinė darbuotoja, bandžiusi atnešti man vandens, taip pat, mano teigimu, buvo apstumdyta.Ši aplinka ir nuolatinis stresas, mano vertinimu, neleido man tinkamai pailsėti ir pasirūpinti savimi bei naujagimiu.Taip pat jaučiu didžiulę asmeninę kaltę, kad neišėjau į moterų krizių centrą ir nepalikau, mano žodžiais tariant, toksiškos aplinkos.Jau buvau pradėjusi planuoti. Mano nuomojami du kambariai buvo tvarkingi, atrodė kaip gera aplinka kūdikiui, tačiau labai kentėjau nuo nuolatinio triukšmo.Prieš pat vaiko mirti aš skambinau į vaiko teisių tarnyba prašau padėti bet vaikų teisių tarnyba atsisakė padėti tokioje sunkioje situacijoje kai įvyko nelaimė vaiko mirtis tik tada TA  tarnyba pripažino savo darbo trūkumus ir klaidas.  

Gydytojų ir institucijų vertinimai

Pirminėse mirties išvadose buvo nurodyta, kad vaikas mirė užspringęs skrandžio turiniu. Tačiau iki šiol man kyla daug klausimų dėl vaiko mirties aplinkybių.Atvejo vadybininkė Kisielienė ir Vaiko teisių tarnyba, mano teigimu, nurodė laikytis tam tikrų reikalavimų, kitaip vaikas bus paimtas. Aš laikiausi visų nurodymų, įskaitant kūdikio guldymą ant nugaros.Manau, kad vaiko mirties galėjo būti išvengta, jeigu būtų buvusi suteikta reali pagalba ir užtikrintas apgyvendinimas krizių centre.Kai vaikas mirė, Alytaus socialinių paslaugų centras, mano vertinimu, neprisiėmė atsakomybės, nors buvo dalyvavęs situacijos vertinime ir teikęs nurodymus.Po vaiko mirties visos socialinės paslaugos buvo nedelsiant nutrauktos. Neturėjau lėšų net vaiko laidotuvėms, o pagalbą organizuojant laidotuves man suteikė žurnalistai ir laidojimo paslaugų atstovai. Socialinės tarnybos po vaiko laidotuviu mane paliko be socialinės psichologinės pagalbos ir be pajamu nutraukė visas socialinės išmokas .Po vaiko laidotuvių ant manęs buvo užklijuota „žudikės“ etiketė, visuomenė mane jau spėjo nulinčiuoti ir nuteisti, nors aš dėl vaiko mirties nesu kalta ir iki šiol man nėra pareikšti jokie įtarimai. Vaiko mirties liudijime nurodyta, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas. Taip pat buvo atliktas Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vidinis tyrimas, kuriame rasta daug specialistų darbo trūkumų ir klaidų mano šeimos atveju. Man, kaip mamai su naujagimiu, nebuvo suteikta tinkama pagalba, o tai galėjo lemti nelaimingą atsitikimą. Kas už tai atsakys, kad specialistai dirbo aplaidžiai? 2026 m. kovo 24 d., bei dėl aplinkybių, lėmusių šį incidentą. Iki įvykio dienos kaimynai sistemingai ir tyčia kėlė konfliktines situacijas, mane terorizavo po vaiko laidotuvių bei tyčia trukdydavo man naudotis būstu ir bendro naudojimo patalpomis. Jie savavališkai atjunginėdavo elektros energiją mano butui iš bendro naudojimo elektros skydinės, dėl ko buvau priversta apie dvi paras būti be elektros energijos. Dėl šios situacijos buvau iškvietusi butų ūkio meistrą, kuris patvirtino, kad gedimas nėra mano bute, o elektros tiekimas yra tyčia nutraukiamas iš laiptinės skydinės – atjungia kaimynai. Be to, 2026 m. kovo 23 d. vakare kaimynai tyčia užsuko šalto vandens tiekimą, išjungė mano skalbimo mašiną, dėl ko buvo sutrikdytas skalbimo procesas ir sugadinta mano skalbimo mašina. Kaimynai iki įvykio taip pat nuolat prie manęs kabinėdavosi, vartojo necenzūrinius žodžius, grasino man trenkti, susidoroti, gąsdino bei trukdė naudotis bendro naudojimo patalpomis, neleisdavo man atsinešti geriamojo vandens ir išsiskalbti drabužių. Dėl šių veiksmų ne kartą kreipiausi į policiją dar iki įvykio dienos, tačiau, mano vertinimu, iš teisėsaugos pusės nebuvo imtasi pakankamų priemonių situacijai suvaldyti, todėl konfliktas eskalavosi toliau, nes kaimynai jautėsi nebaudžiami, lyg jiems viskas galima. Taip pat 2026 m. kovo 23 d. paviešinau kaimynų agresyvų elgesį socialinio tinklo „TikTok“ platformoje, nes vakarą iš kovo 23 į kovo 24 d. turėjau sėdėti be elektros. Po to, sekančią dieną iš ryto, man vėl buvo atjungta elektra. 2026 m. kovo 24 d., prieš užpuolimą, kaimynas Ramūnas Šleinys grasino kreiptis į policiją, jei neištrinsiu tų mintų įrašų nepašlinsiu iš savo tiktoko paskyros . Aš jam pasakiau, kad neištrinsiu – tegul visi mato, kaip jis elgiasi, grasina, gąsdina ir nuolat pats prie manęs pridsikabinėdavo užgaulioja necenzūriniais žodžiais.2026 m. kovo 24 d. apie 7:30 val. ryte pastebėjau, kad mano bute vėl nėra elektros energijos – bute nedegė ir neveikė nei vienas elektros jungiklis. Tada tą rytą nuėjau į bendro naudojimo laiptinę prie elektros skydinės įjungti savo buto automatinio jungiklio, kurį radau išjungtą. Tuo metu į koridorių išėjo kaimynas Ramūnas Šleinys, jo sugyventinė Toma bei dar vienas kaimynas iš 306 buto. Paklausiau, kodėl man atjungta elektra, ir pasakiau, ar jiems patiktų, jei jų atžvilgiu būtų elgiamasi taip pat. Po to, reaguodama į susidariusią situaciją ir ilgalaikį jų elgesį, trumpam atjungiau elektros tiekimą jų butui, nes buvau labai supykusi, kad jie man elektrą atjunginėja savavališkai ir mane laikė be elektros tris paras. Po šio veiksmo, kai išjungiau jiems elektrą atgal, kaimynai pradėjo elgtis agresyviai – išėję į koridorių mane stumdė. Šie veiksmai yra užfiksuoti vaizdo įrašuose. Pažymiu, kad aš jų nepuoliau ir fizinio konflikto nepradėjau.Dėl kilusios įtampos buvau grįžusi į savo butą kviesti policijos. Išėjusi atgal į koridorių įspėjau, kad jei prieš mane bus naudojamas fizinis smurtas, būsiu priversta gintis. Vėliau, būnant prie mano buto durų, kaimynė Toma priėjo prie manęs, įsikibo į mano rankų riešus, juos stipriai suspaudė, nagais apdraskė, mane stumdė, aš atsitrenkiau į sienos šonus, taip pat įsikibo į žastą ir pradėjo mane stumdyti. Dėl šių veiksmų buvau fiziškai suvaržyta, negalėjau paprasčiausiai pasitraukti ir buvau įspausta į kampą, suvaržyta, negalėjau laisvai judėti, nes man buvo sugriebta ir laikoma už abiejų rankų riešų, vėliau – už vienos rankos riešo. Esant tokiai situacijai ir neturėdama galimybės kitaip išsilaisvinti, panaudojau pipirines dujas kaip kraštutinę savigynos priemonę, siekdama nutraukti prieš mane vykdomą fizinį smurtą. Dujos nebuvo naudojamos siekiant jai pakenkti, o tik atvirkščiai  siekiant išsilaisvinti, kad mane paleistų. Tomą paleido tik tada, kai pradėjau dujas purkšti, tačiau purškiau ne tiesiai jai į veidą, o aplink save, krūtinės plote, siekdama atgrasyti nuo manęs, kad ji pasitrauktų ir duotų man praėjimą. Įvykio metu Ramūnas Šleinys filmavo situaciją ir elgėsi provokuojančiai. Pamatęs, kad purškiu pipirines dujas, jis pribėgo prie manęs, jėga atėmė dujų balionėlį, užlaužė man rankas ir panaudojo dujas prieš mane – papurškė į akis. Taip pat, kai jis papurškė man dujomis, apie 30 min. nieko nemačiau, jis mane stumdė, dėl ko trenkiausi pakaušiu į sieną, buvo sužalojimas, bandžiau pasitraukti iš įvykio vietos šonu, buvau pastumta į sieną iš dešins pusės šonų  ne kartą dėl to dešinės kojos kelyje skaudėjo ir buvau susimušusi. Atvykus policijai buvau tokios būklės, kad negalėjau atsimerkti ir nieko matyti, apie 20 min. akis labai skaudėjo, perštėjo dėl dujų poveikio. Policijos pareigūnas vedė į bendro naudojimo patalpas – prausyklą – plautis akis. Pareigūnai palydėjo mane į bendro naudojimo patalpas išsiplauti akis po šaltu tekančiu vandeniu. paildomai pažymiu turiu vaizdo įrašus, patvirtinančius tiek ankstesnį kaimynų elgesį, tiek patį įvykį;esu anksčiau kreipusis į policiją dėl kaimynų veiksmų, kad jie man grasino, elgėsi agresyviai;vienoje byloje esu pripažinta nukentėjusiąja dėl to paties įvykio kovo 24 d.;mano veiksmai 2026 m. kovo 24 d. buvo išimtinai gynybinio pobūdžio.Pabrėžiu, kad: fizinio konflikto nepradėjau; prieš mane buvo panaudotas fizinis smurtas (stumdymas, griebimas, draskymas).Alytaus ligoninėje man medicininės pagalbos nesuteikė tinkamai – mano sužalojimų neapžiūrėjo, mane iš priimamojo išvarė, nors ant rankos buvo matyti, kad už riešo yra aiškių smurto žymių – sugriebimo raudonas apskritimas aiškios smurto žymės kurios įrodo kad tai man už riešo buvo sugriebta o ne aš sugriebusi priešingą pusę . Todėl, kai mane išvarė medikai iš ligoninės priimamojo, pati ėjau į konsultacinę polikliniką pas oftalmologą, maldaudama prašiau, kad apžiūrėtų mano akis, kurias skaudėjo, man prirašė lašiukų į akis, kuriuos naudojau dar pusantros savaitės, kol praėjo perštėjimas. Pipirines dujas panaudojau tik kaip būtinosios ginties priemonę, siekdama apsiginti ir nutraukti prieš mane vykdomus veiksmus. Prašau mano veiksmus vertinti kaip būtinosios ginties veiksmus. Dėl ligoninės veiksmų perdaviau skunda ir kreipiuosi į akreditavimo tarnyba nes tai ne pirmas kartas kai jie atsisako tinkamai suteikti pirmąją pagalbą man.  Ramūnas Šleinys ir jo sugyventinė elgėsi agresyviai ir neprognozuojamai, pas juos ne kartą važiavo tikrinti socialiniai darbuotojai ir Vaiko teisių tarnyba. Jie mane mano vaiko Danieliaus Poručio 2026m. vasario mėn. 21 mirties dieną apšmeižė per televiziją, paskelbė per visą socialinę mediją ir žiniasklaidos kanalus tokius  „AlytusPlius“, TV3, LNK, kad aš neva esu vaikžudė, nors vaikas mirė dėl nelaimingo atsitikimo. O rytoj iš ryto einu pas advokatę, parodysiu visus šiuos įrašus, kaip mane stumdė įvykio dieną ir prieš tai tyčia atjunginėjo man elektrą, gadino mano skalbimo mašiną. Tie žmonės mane šmeižė per visus socialinius tinklus ir žiniasklaidą, todėl turėjau net žurnalistams parodyti vaiko mirties liudijimą, kad paneigčiau jų pilamą purvą ir viešą šmeižtą. Kadangi gyvenau viena, augindama vaikuti be vyro kaip vieniša mama jaučiasi nesaugi savo gyvenamojoje vietoje, nes nebuvo nieko iš  artimųjų kas mane apgintų . Dėl šitų asmenų pyktibinio elgesio ir gąsdino mūsų gyventojų bendro turto kreipemes kolektyvinių skundų į savivaldybę. Pagal minėtų kaimynų asmenų melagingus pareiškimus Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūra 2026 m. birželio 6 d. ikiteisminiame tyrime byloje Nr. 01-1-09118-26, kuriame buvau kaltinama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nutraukė ikiteisminį tyrimą ir panaikino man pareikštus kaltinimus.Prokuratūra nustatė, kad pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tik tada, kai asmeniui fizinis skausmas arba nežymus sveikatos sutrikdymas sukeliami dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu.Ši nusikaltimo sudėtis yra materiali, tai reiškia, kad būtina įrodyti padarinių – nežymaus sveikatos sutrikdymo arba fizinio skausmo sukėlimo – atsiradimą. Nustatinėjant nusikalstamos veikos sudėtį būtina nustatyti ne tik objektyviąją veikos pusę, bet ir subjektyviąją pusę, t. y. kaltę.Šiame baudžiamajame įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė galima tik esant tyčinei kaltės formai.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kreipėsi Toma Oscylaitė, pranešdama, jog 2026-03-24 apie 7.30 val. adresu Putinų g. 38, Alytuje, trečio aukšto koridoriuje Ieva Porutytė jai į akis ir veidą pripurškė ašarinių dujų.Pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo buvo įteiktas Ievai Porutytei ir ji apklausta kaip įtariamoji.Ieva Porutytė neneigė, kad 2026-03-24 konflikto metu purškė ašarines dujas aplink save, norėdama apsiginti nuo kaimynų. Ji nurodė, kad Tomai Oscylaitei tyčia dujų į akis ir veidą nepurškė.Ieva Porutytė teigė, kad Tomai Oscylaitei fizinis skausmas ar sužalojimai galėjo būti sukelti tik dėl jos netyčinių ir gynybinių veiksmų.Nukentėjusioji Toma Oscylaitė tvirtino, kad įvykio dieną I. Porutytė konfliktavo su jos sugyventiniu Ramūnu Šleiniu dėl elektros išjunginėjimo, o jai einant koridoriumi I. Porutytė purškė ašarines dujas, dėl ko jai buvo sukeltas skausmas. Tačiau Toma Oscylaitė negalėjo nurodyti, ar Ieva Porutytė jai tyčia purškė dujas į veidą. Liudytojas Ramūnas Šleinis neneigė, kad tarp jo ir Ievos Porutytės buvo kilęs konfliktas dėl elektros išjungimo. Tuo metu T. Oscylaitė buvo namuose.Išėjusi iš kambario T. Oscylaitė ėjo link jo, o tuo metu I. Porutytė, stovėdama savo buto tarpduryje, pradėjo purkšti ašarines dujas, kurios pateko T. Oscylaitei į akis.Taigi įtariamoji I. Porutytė akcentavo, kad ji purškė ašarines dujas, tačiau tyčia sužaloti T. Oscylaitės nenorėjo. Matyti, kad šias įvykio aplinkybes iš esmės patvirtino ir nukentėjusioji, kuri taip pat nurodė, jog su I. Porutyte įvykio dieną nekonfliktavo. Ikiteisminiame tyrime esančioje specialisto išvadoje nurodyta, kad Tomai Oscylaitei nustatytas lengvo laipsnio abiejų akių ir abiejų skruostų cheminis nudegimas. Sužalojimas kvalifikuotas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors tyrimo metu buvo gauta teismo medicinos specialisto išvada, tačiau joje nėra konkrečiai nustatytos sužalojimo padarymo aplinkybės ir konkretus sužalojimo padarymo būdas. Specialisto išvados tikslas nėra nustatyti, kuris asmuo padarė arba nepadarė sužalojimus, nes to specialistas nustatyti negali. Specialisto išvada yra skirta padarytų sužalojimų užfiksavimui, jų konstatavimui, aprašymui ir sveikatos sutrikdymo masto nustatymui.Todėl vien tik specialisto išvada ikiteisminiame tyrime negali būti laikoma pakankamu pagrindu kaltės nustatymui ar nusikalstamos veikos pagrindimui. Ji turi būti vertinama kartu su visais kitais byloje esančiais duomenimis. NETEISĖTAS IŠKELDINIMAS IR NAUJI MAN PAREIKŠTI KALTINIMAI vykstantis persekiojimas 

2026 m. liepos 16 d. Alytaus apylinkės teismas priėmė nutartį, kuria atsisakė priimti mano patikslintą ieškinį, nurodydamas, kad ieškinio pagrindas nėra pakankamai aiškus ir kad ankstesnį procesinį dokumentą man padėjo parengti juristas, tačiau ne advokatas. Mano nuomone, juristas ieškinyje buvo tinkamai nurodęs faktinius ir teisinius ieškinio pagrindus, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir iš esmės akcentavo, kad jis nepateikė įgaliojimo mane atstovauti. Teismas nurodė, jog turėčiau kreiptis į advokatą arba kitą tinkamus įgaliojimus turintį asmenį.Atskirojo skundo pateikimo terminas yra labai trumpas – kiek suprantu, jis baigiasi apie 2026 m. liepos 24 d., todėl labai prašau įvertinti, ar galėtumėte skubiai man padėti. Bylos esmė susijusi su mano neteisėtu iškeldinimu iš nuomojamo buto, esančio Putinų g. 38-308, Alytuje. Su buto savininke Dovile Kaminske buvau sudariusi gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį iki 2026 m. birželio 30 d. Ji buvo pažadėjusi, kad pasibaigus nuomos sutarčiai manęs neiškeldins ir galėsiu toliau gyventi bute, net jei jis bus parduotas kitam savininkui, sudarant naują nuomos sutartį. Tačiau dar 2026 m. balandžio mėnesį ji pradėjo reikalauti, kad išsikelčiau dar nepasibaigus sutarties terminui. Nuomos laikotarpiu šis butas buvo mano vienintelė gyvenamoji vieta ir mūsų šeimos būstas. Jame gyvenau kartu su savo naujagimiu sūnumi. Po jo staigios mirties dėl kūdikio staigios mirties sindromo savininkė nusprendė butą parduoti ir pareikalavo, kad nedelsdama išsikelčiau. Bute liko visi mano asmeniniai daiktai, dokumentai ir kitas turtas. Visą nuomos laikotarpį sąžiningai mokėjau nuomos mokestį ir komunalinius mokesčius. Nepaisant to, savininkė bei jos vardu veikę asmenys pradėjo daryti man spaudimą – telefonu, elektroniniu paštu, žinutėmis ir žodžiu reikalavo išsikelti, grasino pakeisti spynas, neleisti patekti į butą bei pašalinti mano daiktus. Nuo 2026 m. vasario mėnesio, kai dar gyvenau su naujagimiu sūnumi, buvo sistemingai ribojama galimybė naudotis bendro naudojimo patalpomis – vonia, tualetu, prausykla ir kitomis patalpomis. Savininkė nebedavė raktų nuo bendro naudojimo patalpų, o kaimynai buvo raginami manęs neįleisti. Vėliau buvo pakeistos bendro naudojimo patalpų spynos. Man buvo neleidžiama net pasiimti vandens karštuoju metų laiku. Mano vertinimu, šie veiksmai buvo sąmoningai nukreipti į tai, kad būčiau priversta palikti savo gyvenamąją vietą. Be to, nuo 2026 m. vasario mėnesio, kai auginau naujagimį sūnų, buvau daug kartų nepagrįstai skundžiama Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Po sūnaus staigios mirties, jam mirus nelaimingo atsitikimo metu, atsidūriau itin sunkioje emocinėje, socialinėje ir finansinėje padėtyje, tačiau vietoje pagalbos susidūriau su dar didesniu spaudimu.Kaimynai gadino mano duris, kaišiojo varžtus į spynas, trukdė patekti į gyvenamąją vietą, o teisėsaugos ir kitų institucijų reakciją laikau nepakankama. Mano nuomone, buvo akivaizdus institucijų aplaidumas ir nebuvo suteikta tinkama pagalba žmogui, atsidūrusiam krizinėje situacijoje. 2026 m. liepos 1 d., likus dviem dienoms iki nuomos santykių pabaigos, buvau faktiškai savavališkai iškeldinta iš buto be jokio teismo sprendimo. Man nebuvo leista patekti į gyvenamąją vietą, pasiimti savo daiktų, dokumentų ir kito turto. Buvo pakeistos spynos, o aš likau be gyvenamosios vietos ir buvau priversta apsigyventi nakvynės namuose. Tą pačią dieną įvyko konfliktas su kaimynais. 2026 m. liepos 1 d., kai buvau iškeldinama iš savo gyvenamųjų patalpų, jie mane stumdė, mėtė į mane įvairius daiktus, užtvėrė praėjimą dviračiais ir neleido patekti į butą. Yra vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuota visa įvykio eiga. Bandydama patekti į namus susižalojau koją. Atvykę policijos pareigūnai, mano vertinimu, tinkamai neištyrė situacijos ir neatsižvelgė į mano paaiškinimus. Man filmuojant įvykį pareigūnai atėmė telefoną, panaudojo fizinę jėgą, užlaužė rankas ir įsodino mane į tarnybinį automobilį. Kaimynai nufilmavo mano sulaikymą ir išplatino vaizdo įrašus socialiniuose tinkluose, kur buvo masiškai tyčiojamasi iš manęs. Mano sulaikymą ir visą situaciją stebėjo dešimtys tūkstančių žmonių internete. Mano vertinimu, tai virto viešu pažeminimu ir vieša egzekucija socialinėje erdvėje. Policijos sulaikymo metu, mano teigimu, buvo panaudotos pipirinės dujos. Buvau įgrūsta į laikino sulaikymo kamerą policijos automobilio gale. Pareigūnai iš manęs tyčiojosi, vienas pareigūnas demonstratyviai mosavo tarnybiniu revolveriu. Pareigūnams grasinant man ginklu, sakė, cituoju: „mane jis nušaus kaip tą pensininką nudėjo ARO tarnyba“. Man esant tarnybiniame automobilyje buvo purškiamos pipirinės dujos. Aš klykiau iš skausmo, man buvo nudegintos akys, konstatuotas akių uždegimas, ir ne kartą prašiau, kad mane apžiūrėtų medikai. Šiuos įvykius tiesioginės transliacijos ir įrašų metu stebėjo daugiau kaip 17 000 žmonių. Kaimynai nufilmavo, kaip mane sulaikė, išviešino įrašus ir plačiai išplatino pasityčiojimą. Tai tapo vieša egzekucija socialinėje erdvėje. alis žmonių viešai reiškė šoką dėl pareigūnų elgesio ir kėlė klausimus dėl mano sulaikymo teisėtumo bei beveik tris paras trukusio laisvės apribojimo.Dėl prieš mane panaudoto fizinio smurto yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, o kaimynams pareikšti įtarimai. Po šių įvykių buvau priverstinai nuvežta į psichiatrijos gydymo įstaigą Kaune man buvo neteisėtai pairbota dvi su puse paras laisvė buvau laikoma pririšta prie lovos neleidžiama permentruacjas nueiti į duša į toleta liepė daryti po savimi medikai ten dirbe tokio žiauraus elgesio nepamiršiu gyvneime . Nepaisant to, kad pateikiau duomenis apie savo sveikatos būklę, gydymo įstaigoje praleidau dvi su puse paros. Gavus gydytojų išvadą, kad psichikos sutrikimų neturiu, buvau išleista į namus iš ligoninės. 2024 m. liepos 4 d. grįžusi iš ligoninės į savo gyvenamąją vietą Alytuje, vėl negalėjau patekti į butą, nes kaimynai manęs neįleido. Jie užkalė galinės laiptinės duris ir pakeitė paradinės laiptinės durų spyną, jas užrakino, nors bute vis dar buvo likę visi mano asmeniniai daiktai ir dokumentai.į namus patekau daiktų pasiimti tik su policija, nes manęs neįleido . Dėl šio įvykio ir 2026 m. liepos 1 d. vykusio neteisėto iškeldinimo praėjusią savaitę, 2026 m. liepos 27 d., administracinio nusižengimo byloje Nr. 48-ANR_PRF-306-2026 Alytaus apskrities VPK Alytaus miesto ir rajono PK pareigūnas Vidmantas Janavičius surašė man administracinio nusižengimo protokolą, nurodydamas, kad 2026 m. liepos 1 d. nevykdžiau pareigūnų nurodymų ir nepučiau į alkotesterį. Tačiau vykdyti jų nurodymų negalėjau, nes tuo metu klykiau iš skausmo. Man į akis buvo pripurkšta pipirinių dujų. Taip pat stipriai perštėjo gerklę, todėl fiziškai negalėjau pūsti į alkotesterį, tačiau esu vistiek baudžiama nors jokio nusižengimo nepadariau šiuo metu vyksta administracinės bylos nagrinėjimas savo paaiškinimus daviau polcijai bet pareigūnai gavo nurodymą iš anksčiau surašyti man protokola mane bausti už jų nurodymų nevykdyma. kadangi nepūčiau į alkotesterį įvykio metu man sutratavo sunku girtuma , nors aš įvykio metu buvau blaivi kaip tai įrodyti kaip apsiginti .Šiandien man buvo įteiktas Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros (Alytus) 2026 m. rugpjūčio 3 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Nutarime nurodoma:„Nors įtariamoji Ieva Porutytė, panaudodama pipirines dujas nukentėjusiojo Ramūno Šleinio atžvilgiu ir purkšdama jas jam į veidą, sukėlė nukentėjusiajam skausmą akyse, perštėjimą ir graužimą, tačiau taikant baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą reikia nustatyti šios veikos baudžiamumo ribas.Asmens padarytos veikos pripažinimas nusikaltimu negali būti daromas vien formaliai, nevertinant, ar tokios veikos neteisėtumas yra kriminalinio pobūdžio ir ar jos pavojingumas yra pakankamas ją laikyti nusikaltimu. Nepakanka vien formaliai konstatuoti, kad buvo sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas pasiekia baudžiamosios atsakomybės taikymui būtiną pavojingumo laipsnį.Sukelto skausmo intensyvumas ir stiprumas, taip pat skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus sveikatai ar gyvybei, yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai.Nors tiriamu atveju neabejojama, kad įtariamosios Ievos Porutytės veiksmai sukėlė nukentėjusiajam Ramūnui Šleiniui nemalonius pojūčius ir skausmą, tačiau, kaip jis nurodė, medicinos pagalba jam nebuvo reikalinga, o medikai jam patarė akis plauti vandeniu.Pas teismo medicinos ekspertus Ramūnas Šleinys nesikreipė, todėl jam nebuvo nustatyti dujų poveikio veidui ir akims požymiai. Nemalonūs pojūčiai jam praėjo tą patį vakarą.Nors liudytoja Toma Oscylaitė parodė, kad dujų kvapas iš koridoriaus skverbėsi į jų butą, jai taip pat graužė gerklę, o jų sūnus Ajus pradėjo dusti, o liudytoja Laura Kirkliauskaitė parodė, kad jai taip pat graužė akis ir gerklę, tačiau įtariamosios Ievos Porutytės veiksmai buvo nukreipti į nukentėjusįjį Ramūną Šleinį, siekiant praeiti ir patekti į butą, kuriame ji gyveno.  Todėl, įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad įtariamosios Ievos Porutytės veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, jog jai būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Tačiau Ievos Porutytės veiksmuose galimai yra administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnyje, požymių, kadangi Ieva Porutytė viešoje vietoje triukšmavo, gadino bendro naudojimo duris, norėdama pro jas patekti, panaudojo pipirines dujas, taip pat lauke, už namo, išpylė neaiškaus skysčio (iš ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenų tikėtina, šlapimo ir išmatų) turinį.Todėl šis nutarimas, pasibaigus jo apskundimo terminui, perduotinas atitinkamiems pareigūnams spręsti dėl Ievos Porutytės administracinės atsakomybės.Nors įtariamosios veiksmai vertintini kaip neteisėti nukentėjusiojo Ramūno Šleinio atžvilgiu, tačiau būtina įvertinti ir paties nukentėjusiojo Ramūno Šleinio veiksmus.Nukentėjusysis Ramūnas Šleinys parodė, kad, pamatęs, kaip Ieva Porutytė gadina bendro naudojimo duris, jis jos nepraleido, kadangi, kaip suprato, ji norėjo patekti į svetimą butą, kuriame jau nebeturėjo teisės gyventi, nes buvo pasibaigusi nuomos sutartis.Nors nukentėjusysis nurodė, kad Ievos rankomis net nelietė, ir tuo neabejojama, kadangi šio ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta jokių smurtinių nukentėjusiojo Ramūno Šleinio veiksmų įtariamosios Ievos Porutytės atžvilgiu, tačiau konfliktą dėl Ievos Porutytės teisės gyventi bute turėjo spręsti buto savininkas arba policija, o ne kaimynai.Pažymėtina ir tai, kad 2026 m. liepos 3 d. telefonu buvo bendrauta su UAB „Alytaus butų ūkis“ atsakingu asmeniu, kuriam buvo paaiškinta situacija dėl apgadintų bendro naudojimo patalpose esančių durų.UAB „Alytaus butų ūkis“ darbuotojas paaiškino, kad įmonė administruoja namą, esantį Putinų g. 38, Alytuje, tačiau dėl apgadintų durų pareiškimą turi pateikti patys gyventojai. Dėl apgadintų durų joks skundas nebuvo gautas.Taigi, įvertinus visas šias aplinkybes, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nenustačius Ievos Porutytės veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 214 straipsnio 1 dalimi ir 216 straipsniu, prokuroras nutarė nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-21318-26, nenustačius Ievos Porutytės veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių, panaikinti įtariamajai Ievai Porutytei skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o šį nutarimą, pasibaigus jo apskundimo terminui, perduoti Alytaus apskrities VPK pareigūnams spręsti dėl Ievos Porutytės administracinės atsakomybės pagal ANK 481 straipsnį. Tačiau pačiame nutarime nurodoma, kad dėl bendro naudojimo durų nebuvo gauta jokio skundo. Jame pažymima, kad 2026 m. liepos 3 d. telefonu buvo bendrauta su UAB „Alytaus butų ūkis“ atsakingu asmeniu, kuriam buvo paaiškinta situacija dėl apgadintų bendro naudojimo patalpose esančių durų. UAB „Alytaus butų ūkis“ darbuotojas paaiškino, kad įmonė administruoja namą, esantį Putinų g. 38, Alytuje, tačiau dėl apgadintų durų pareiškimą turi pateikti patys gyventojai. Taip pat aiškiai nurodyta, kad dėl apgadintų durų joks skundas nebuvo gautas. Todėl man kyla klausimas, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu siekiama taikyti man administracinę atsakomybę, jeigu dėl bendro naudojimo durų nebuvo gauta jokių gyventojų skundų. Mano teigimu, tas duris užkalė patys kaimynai, o aš, bandydama patekti į savo gyvenamąją vietą, buvau sužalota, nes buvo paliktos kyšančios aštrios vinys. Nutarime taip pat nurodyta dujų balionėlį „Pfeffer KO JET“ perduoti kartu su šiuo nutarimu pareigūnams, kurie spręs dėl Ievos Porutytės administracinės atsakomybės, o apie priimtą sprendimą informuoti nukentėjusįjį Ramūną Šleinį ir įtariamąją Ievą Porutytę. Prašau patarti, kaip man apsiginti nuo, mano nuomone, nepagrįstų baudžiamųjų ir administracinių procesų bei kaip ginti savo teises, jei manau, kad bylose pateikti duomenys neatitinka faktinių aplinkybių. Tai už ką man baudžia amditracine tvarka jeigu nei gyventojai nei būtų ūkis jokių pretenzijų dėl sugadintų durų neturi ar yra pagrindas mane bausti patraukti admitracinei atsakomybei ?