„Dviračio žynios” kasmet iš LRT susižeria virš milijono eurų
Artūras Skardžius
Baimė prarasti milijonus kai kuriuos LRT veikėjus verčia griebtis purvino melo.
Nieko nuostabaus, kad Haroldui Mackevičiui nesinori ištraukti rankos iš dosnios LRT kišenės, tada belieka pasitelkti fantaziją ir sukurpti tikrovės neatitinkančias istorijas.
Tačiau šis viešai H. Mackevičiaus paskelbtas įrašas peržengė visas atsakomybės ir padorumo ribas. Tai – ne prisiminimai ir ne nuomonė, o sąmoningai išgalvotas, šmeižikiškas tekstas, paskelbtas neatsitiktinai.
Akivaizdu, kad šis ponas stipriai prašovė pro šalį. Net neįsivaizduoju kur ir su kuo aprašomą 2000 m. Seimo rinkimų naktį H. Mackevičius girtavo, kas jį tempėsi už kampo ir ką pasakojo.
Pradėkime nuo fakto, kuris sugriauna visą šią „istoriją“.
Aprašomą 2000 m. Seimo rinkimų naktį net nebuvau Vilniuje. Rinkimų rezultatų laukiau Alytuje, vienmandatėje apygardoje, kurioje laimėjau rinkimus.
Tuo metu Artūrą Paulauską mažai tepažinojau, jau nekalbant apie jo asmeninį gyvenimą. Visa kita – prasta literatūrinė fantazija.
Klausimas kodėl tokios rūškanos istorijos staiga atsiranda dabar, po 25 metų?
Atsakymas akivaizdus: tai reakcija į LRT audito metu nustatytus sisteminius pažeidimus, bei kylančius klausimus ir dėl milijoninių H. Mackevičiaus, kasmetinių sutarčių su LRT.
Kai nėra argumentų, prasideda purvinos istorijos apie „kompromatus“, žmonas, gimines ir užkulisius.
Tai sena schema: diskredituoti tą, kuris kelia nepatogius klausimus apie viešuosius pinigus ir atsakomybę.
Už sąmoningą šmeižtą, paskelbtą viešai – teks atsakyti.
Haroldas Mackevičius
Kaip aš pirmą ir paskutinį kartą bendravau su Artūru Skardžium.
Buvo gal kokie dutūkstantieji, seimo rinkimų naktis, tada Dviratis su LNK žinių tarnyba darydavo tokius ilgus tiesioginius eterius, tipo, “rezultatų belaukiant”. Eterį pabaigėm, LNK stafas kuklų staliuką foje paruošė, ten po taurelę molberto, užkandukai. Kažką pavalgiau, kažką užkandau ir išsliūkinau į lauką parūkyti. Skardžius iš paskos, sako, reikia pakalbėti. Tai kalbam. Ne, čia perdaug šviesos, lendam už pastato, turiu kompromituojančios informacijos. Primenu, tuo metu jis dešinioji Artūro Paulausko ranka.
Nu aš jau už pastato nelandžiosiu, sakau, turi ką dėstyti, klok.
Ir prasidėjo “faktų fejerverkai”, apie Artūrą Paulauską, apie jo žmoną, su keistom smulkmenom, apie Paulausko gimines, sovietinę praeitį, dar pliotkai apie kitus partijos bendražygius. Po kokių penkių minučių patapo šleikštu, pasiunčiau prelegentą nedaugiaraižiaudamas vektorine kryptimi ir grįžau prie molberto.
Per tuos metus visokių pokalbių su politikais būta, bet tokio azartiško noro apdrėbti patroną nepamenu.
Tas lyg ir paaiškintų žmogeliuko nepaskandinamumą ir daugiapartystę.
Tiesiog įdomu, kam dabar sučiupęs už sagos apie Žemaitaitį pasakoja. Arba pasakos.
