Nausėdos numylėtinė gen. prokurorė N.Grunskienė „neskundžiamai” pati nusprendė, kad jokio nusikaltimo nepadarė

Aurimas Drižius

Generalinė prokurorė Nida Grunskienė pati ištyrė savo veiksmus, ir nustatė, kad jokio nusikaltimo ji nepadarė.

Kaip žinia, Grunskienė yra Nausėdos numylėtinė, nors net teismas nurodė, kad gen. prokurorės veiksmai yra neteisėti.

Aš manau, kad Nida Grunskienė yra šios organizuotos mafijos stogas, ir šis stogas ėmė svilti.

Istorija trumpai tokia – „teisėjai” mane persekioja 15 metų už teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ja „nusikalstama veikla”, ir tiesiogiai taikydami cenzūrą, kurią kategoriškai draudžia tiek Konstitucijos 44 str., tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.

Ta pati Konstitucija aiškiai nurodo, kad negalioja toks teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai.

Kitaip sakant, teisėjai daro tiesioginį nusikaltimą – piktaudžiauja ir neatlieka savo pareigų laikytis įstatymų.

Kai pradedu reikalauti jiems baudžiamųjų bylų už piktnaudžiavimą, gen. prokurorė Grunskienė mūru stoja už tai, kad teismas „vykdė teisingumą”. Nors teismas vykdė sunkius nusikaltimus, ir aš galiu tai lengvai įrodyti.

Tiesa, Grunskienė šioje vietoje įjungią vieną iš prokuroriškų fokusų, kai reigia dengti mafijos nusikaltimus – ji surašo ne atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą, kaip reikalauja įstatymas, tačiau „raštelį”. „Raštelis” nuo nutarimo tuo ir skiriasi, kad „raštelio” nereikia niekaip motyvuoti, ir jo negali skųsti teismui. Nes Grunskienė žino, kad negali panaikinti Konstitucijos, todėl ir surašo neskundžiamą „raštelį”.

Tokią nusikalstamą praktiką iš esmės toleruoja ir pati prisidirbusi „teismų sistema”. Tai yra „pakabinti” teisėjai parašo, kad „visas teisėta”. Tiesa, kiti reikalauja, kad būtų laikomasi įstatymo.

Toks Vilniaus apygardos teismo teisėjas Paulius Veršekys nurodė, kad tokia gen. prokurorės Grunskienės praktika tirti nusikaltimus „rašteliais” yra neteisėta ir nurodė ją panaikinti.

Nu ir kas? Net ir po tokio teismo išaiškinimo gen. prokurorė Grunskienė toliau rašo „raštelius”.

Šį kartą ji pati ištyrė savo veiksmus, ir nustatė, kad veikė tiesiog idealiai

Kai prokurorė pati įvertina savo veiksmus: ar tai dar yra objektyvus tyrimas?

Teisinėje valstybėje galioja elementari taisyklė: sprendimą dėl galimos nusikalstamos veikos turi priimti nešališkas subjektas. Jei kyla įtarimų dėl konkretaus pareigūno veiksmų, jis negali pats spręsti, ar tie veiksmai buvo teisėti.

Tačiau praktikoje pasitaiko situacijų, kurios kelia rimtų klausimų dėl šio principo laikymosi.

Situacijos esmė

Buvo pateiktas pareiškimas dėl galimų nusikalstamų veikų prokurorų Nida Grunskienė ir Gintas Ivanauskas veiksmuose.

Vietoje to, kad klausimas būtų perduotas nagrinėti nepriklausomam prokurorui ar kitai institucijai, sprendimą faktiškai priėmė pati generalinė prokurorė. Buvo konstatuota, kad pažeidimų nėra, o pateiktas atsakymas įvardytas kaip informacinio pobūdžio ir neskundžiamas

.

Tai reiškia, kad asmuo, dėl kurio veiksmų buvo prašoma pradėti tyrimą, pats įvertino savo elgesio teisėtumą.

Principas „nemo judex in causa sua“

Teisės teorijoje ir praktikoje galioja fundamentali taisyklė: niekas negali būti teisėju savo paties byloje.

Šis principas taikomas ne tik teismams, bet ir visiems procesiniams sprendimams, kuriuose turi būti užtikrintas objektyvumas.

Jeigu pareigūnas pats vertina galimą savo piktnaudžiavimą ar pareigų neatlikimą, kyla akivaizdus interesų konfliktas. Net jei sprendimas būtų objektyviai pagrįstas, jo legitimumas tampa abejotinas dėl pačios procedūros.

Teisinėje valstybėje svarbi ne tik sprendimo esmė, bet ir jo priėmimo procesas.

Baudžiamojo proceso kodekso logika

Pagal BPK, gavus pranešimą apie galimą nusikalstamą veiką, turi būti priimtas procesinis sprendimas – pradėti ikiteisminį tyrimą arba motyvuotai atsisakyti jį pradėti.

Jeigu pareiškimas susijęs su pačios prokuratūros vadovybės veiksmais, objektyvumo standartas tampa dar griežtesnis. Tokiais atvejais sprendimas turėtų būti: perduotas kitam, nepriklausomam prokurorui, arba nagrinėjamas institucijoje, neturinčioje pavaldumo ryšio.

Priešingu atveju susidaro situacija, kai sistema pati save patikrina ir pati konstatuoja, kad viskas buvo atlikta tinkamai.

„Neskundžiamo atsakymo“ problema

Papildomą problemą kelia tai, kad atsakymas įvardijamas kaip informacinio-aiškinamojo pobūdžio ir neskundžiamas

.

Tokiu atveju:

nėra procesinio nutarimo,

nėra galimybės apskųsti,

nėra teisminės kontrolės.

Tai reiškia, kad galimas interesų konfliktas lieka be nepriklausomo vertinimo.

Platesnė reikšmė

Klausimas čia ne tik individualus. Jis sisteminis.

Jeigu praktika, kai pareigūnas pats įvertina savo veiksmų teisėtumą, tampa toleruojama, atsiranda pavojinga precedento logika:

atsakomybės mechanizmas tampa formalus,

procesinė kontrolė tampa priklausoma nuo institucijos vidaus sprendimų,

visuomenės pasitikėjimas teisine sistema silpnėja.

Nešališkumas turi būti ne tik deklaruojamas, bet ir užtikrinamas procedūriškai.

Esminis klausimas

Ar galima laikyti objektyviu sprendimą, kai jį priima tas pats asmuo, dėl kurio veiksmų ir keliamas klausimas?

Jeigu atsakymas neigiamas, tuomet būtina peržiūrėti tokią praktiką ir užtikrinti realų nepriklausomą vertinimą.

Jeigu atsakymas teigiamas – tuomet reikia pripažinti, kad teisinės kontrolės standartas šiuo atveju yra sumažintas.

Išvada

Teisinės valstybės stiprumas matuojamas ne tuo, kaip sistema vertina kitus, o tuo, kaip ji vertina save.

Kai pareigūnas pats sprendžia dėl galimų savo pažeidimų, kyla ne tik procesinis, bet ir konstitucinis klausimas – ar užtikrinamas nešališkumo principas.

Teisė turi būti ne tik teisinga, bet ir atrodyti teisinga. Jei procedūra kelia pagrįstų abejonių, pasitikėjimas sprendimu tampa trapus, net jei formaliai jis ir atitinka vidaus tvarką.