Griūna visa teismų mafija

Aurimas Drižius

Atrodo, kad visa ši teismų mafija priėjo leipto galą – stipriai laikau šiuos banditus už klyno.

Visi teisėjai naudoja paprastą būdą legalizuoti savo nusikaltimus. Nes tik „teismas” turi teisę vykdyti teisingumą.

Kaip tas teisingumas vykdomas – trumpai – esu 15 metų persekiojamas šios mafijos už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, teismams paskelbus tai nusikalstama veikla ir pritaikius cenzūrą. Cenzūrą kategoriškai draudžia LR Konstitucijos 44 str. (cenzūra uždrausta) ir Visuomenės informavimo įstatymas.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”

Tačiau teismas įveda cenzūrą ir uždraudžia man rašyti straipsnius apie piliečio Sadecko iš „Ekskomisarų biuro” vaidmenį „Mažeikių naftos” privatizavime (pats Sadeckas teisme juokėsi, ir sakė, kad 6 mln., pervesti iš „Mažeikių naftos” į „Ekskomisarų biurą”, tačiau „eksai” niekaip su tuo nesusiję) tebuvo „lašas jūroje”. Teismas vėliau man išaiškino, kad nors straipsniuose buvo parašyta tiesa, tačiau tai nebuvo „teisiškai reikšminga”.

Daugiau nei 30 įvairiausio plauko teisėjo klastojo nutartis, nuteisdami mane už teisėtą veiklą. Dabar skundą atmetusi teisėja Štuopienė labiausiai piktinasi, kad aš skundžiu visas teismų klastotes.

Kai paprašau kelti „baudžiakus” teisėjams už piktnaudžiavimą ir klastojimą, tai apygardos teismo teisėja Kazlauskienė man išaiškina, kad jokios cenzūros nebuvo, aš viską išgalvojau, o visi man paskelbti nuosprendžiai yra „deklaratyvūs”, tai yra mano išgalvoti.

O kiti mafijos nariai man išaiškina – taigi Kazlauskienės nutartis „įsiteisėjusi”, todėl ja abejoti nebegalima. Nu ir kas, kad ji suklastota. Lietuviškas teismas nevertina savo kolegų klastočių, nes tada visiems urmu reiktų keliauti į kaliūzę. Todėl to nebus, nes visa teismų sistema yra viena organizuota mafija.

Tiesa, įstatymas apie tokią situaciją kalba kitaip – Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Kazlauskienė, 2024 m. rugsėjo 10 d. priimama nutartį dėl mano skundo, nurodė, kad mano skunde nurodyti deklaratyvūs teiginiai, kurie nėra pagrįsti objektyviais duomenimis.

Dekalaratyviais teiginiais teisėja Kazlauskienė pavadino nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d. Šioje baudžiamojoje byloje buvau nuteistas už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, teisėjams ją paskelbus sunkia nusikalstama veikla ir pritaikius tiesioginę cenzūrą, kurią kategoriškai draudžia LR Konstitucijos 44 str.

Tai yra kreipiausi į taip vadinamą prokuratūrą dėl to, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas M.Striaukas ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (iš Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės) mane nuteisė už visiškai teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d.

Minėti teisėjai mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ją nusikalstama veikla. T.y. teisėjai mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.

Kas jau kas, tačiau sena bylų klastotoja (mano nuomone) teisėja Daiva Kazlaskienė, pasiuntusi į kalėjimą 7 metams nekaltą žmogų Raimundą Ivanauską, puikiai žino, kad teismo nuosprendis nėra „deklaratyvus teiginys”, nes minėtas nuosprendis man sukėlė teisinius padarinius (buvau nuteistas, man paskirta bausmė, kurią atlikau, paskirta didelė piniginė bauda, dėl ko iš manęs ir mano šeimos buvo atimtas mūsų turimas nekilnojamasis turtas, tai yra man realiai padaryta didžiulė žala, nes buvau nuteistas už visiškai teisėtą veiklą. Todėl minėtas apygardos teismo nuosprendis yra normatyvus (sukelia pasekmes), o ne deklaratyvus, todėl teisėja Kazlauskienė, pavadindama teismo nuosprendį „deklaratyviais teiginiais”, suklastojo savo nutartį.

Nuosprendis – oficialus dokumentas, kurį surašo ir priima teismas kaip valstybės institucija. Įrašydama žinomai melagingus duomenis teismo nutartyje, teisėja Kazlauskienė jį suklastojo ir piktnaudžiavo, siekdama padėti išvengti atsakomybės savo kolegoms, minėtiems apygardos teismo teisėjams. Tai teisėja Kazlauskienė ne tik piktnaudžiavo, tačiau iškraipė teisingumą ir sukėlė neteisėtas pasekmes, nes minėti sunkūs nusikaltimai nebuvo atskleisti. Tokia teisėjos Kazlauskienės veikla atitinka ir kitus BK straipsnius – BK 229 str. – piktnaudžiavimas, BK 228 str. – tarnybos pareigų neatlikimas, BK 232 str. – neteisėtas

Tai, kad teisėja Kazlauskienė veikė tiesiogine tyčia, o ne klaidingu vertinimu, pripažįsta ji pati savo nutartyje nurodydama kad aš nepateikiau jokių objektyvių duomenų apie tai, kad buvau nuteistas už teisėtą veiklą.

---

Nuosprendis: yra individualus teisės aktas, Todėl jis negali būti „deklaratyvus“ klasikine prasme.

Teismų praktikoje „deklaratyvūs teiginiai“ reiškia: teiginiai, kurie nėra pagrįsti įrodymais apie nusikalstamą veiką.

Visas teisėjos Štuopienės šedevras

ATSKIRASIS SKUNDAS

Vilniaus apygardos teismui
(per Vilniaus miesto apylinkės teismą)

Pareiškėjas: Aurimas Drižius,

Skundžiama nutartis:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-03-17 nutartis , kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl prokuroro 2026-02-20 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

I. SKUNDO ESMĖ
Skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes: netinkamai pritaikytas BPK 168 straipsnis, pareiškėjo argumentai nepagrįstai kvalifikuoti kaip „deklaratyvūs“, neįvertinti konkretūs faktiniai prieštaravimai dokumentuose, nepagrįstai atsisakyta tirti galimus BK 300, 228, 229 straipsnių pažeidimus, suformuotas uždaras procesinis mechanizmas, paneigiantis efektyvaus tyrimo galimybę.
II. PAGRINDAI NUTARČIAI PANAIKINTI

1. BPK 168 straipsnio pažeidimas
   Pagal BPK 168 str. prokuroras privalo: savarankiškai įvertinti duomenis, patikrinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, motyvuotai pagrįsti atsisakymą.
   Tačiau šiuo atveju: nebuvo atlikta jokia savarankiška analizė, nebuvo tikrinami pareiškėjo nurodyti dokumentų turinio prieštaravimai, apsiribota ankstesnių sprendimų perėmimu.
   Tai reiškia, kad nebuvo įvykdyta esminė procesinė pareiga.
2. Nepagrįstas „deklaratyvumo“ taikymas
   Teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs, tačiau: nepateikė nė vieno konkretaus paneigimo, neįvertino konkrečių dokumentų turinio, neanalizavo faktinių prieštaravimų.
   Pareiškėjo argumentai grindžiami: konkrečiais teismo sprendimais, konkrečiomis jų formuluotėmis, jų tarpusavio neatitikimais.
   Tai yra objektyvūs ir patikrinami duomenys, o ne subjektyvi nuomonė.
   Pareiškėjo situacijoje susiklosto paradoksali teisinė padėtis: jis buvo nuteistas už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką ir žurnalistinius tyrimus apie ‘Mažeikių naftos” privatizavimą, tačiau teismas uždraudė tai viešinti, įvedęs išankstinę cenzūrą, o vėliau jau kiti teisėjai (D.Kazlauskienė, Vaidachavičienė) konstatavo arba „nustatė”, kad to nėra buvę. Kitaip sakant, teismas paneigė faktines ir lengvai patikrinamas faktines aplinkybes – buvau daug kartų nuteistas pagal BPK vien todėl, kad vykdžiau savo profesinę pareigą atskleisti neskaidrų „Mažeikių naftos” privatizavimą. Teismas įvedė cenzūrą (tai yra abstraktas draudimą sieti Sadecką su „Mažeikių naftos” privatizavimu, ir vėlesniuose sprendimuose buvo konstatuojama, kad tokio pobūdžio ribojimas nelaikytinas cenzūra. Nepateikiant jokio šio prieštaravimo paaiškinimo, faktiškai paneigiamos pačios baudžiamosios atsakomybės taikymo prielaidos, tačiau tuo pačiu atsisakoma vertinti, ar ankstesniuose sprendimuose nebuvo padaryta pažeidimų.
3. Netinkamai kvalifikuotas „pakartotinis skundas“
   Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas kelia tuos pačius klausimus.
   Tačiau: pareiškėjas ne tik ginčija sprendimus, bet nurodo konkrečius galimus dokumentų turinio neatitikimus, kelia baudžiamosios atsakomybės klausimą (BK 300, 228, 229).
   Tai ne mano kaltė, jeigu teismas priima vis naujas nutartis, įrašydamas žinomai melagingus duomenis, o vėliau teigdamas, kad mano skundai „kartotiniai”.
   Tai nėra tas pats klausimas, kuris buvo spręstas instancine tvarka.
   Teismo išvada apie tariamą „skundų ciklą“ iš esmės pakeičia skundo turinio vertinimą formaliu pareiškėjo veiksmų kvalifikavimu. Tačiau pareiškėjas kiekvienu atveju nurodo konkretų prieštaravimą – kad jis buvo nuteistas už publikavimo veiklą pagal iš anksto nustatytą draudimą, tačiau vėliau konstatuojama, jog cenzūra nebuvo taikyta. Šis prieštaravimas nėra nei paneigtas, nei paaiškintas.
   Nepaisant to, vietoje šių aplinkybių analizės, jos kvalifikuojamos kaip piktnaudžiavimas, taip iš esmės išvengiant pareigos patikrinti pareiškėjo nurodomus faktinius duomenis.
4. Netinkamas teisėjų nepriklausomumo aiškinimas
   Teismas nepagrįstai sutapatino: procesinių sprendimų vertinimą su galimos nusikalstamos veikos tyrimu.
   Tačiau: teisėjo nepriklausomumas nesuteikia imuniteto nuo BK 300, 228 ar 229 taikymo, klausimas yra ne sprendimo teisėtumas, o faktinių teiginių atitikimas tikrovei.
5. Neįvertintas konkretus faktinis prieštaravimas (cenzūros klausimas)
   Pareiškėjas nurodė, kad: teismo nutartyje konstatuota, jog cenzūra nebuvo taikyta, tačiau faktinės aplinkybės rodo priešingai: visose mano išvardintuose bylose taikytas išankstinis publikavimo draudimas, draudimas buvo bendro pobūdžio ir neterminuotas, nebuvo atliktas konstitucinis vertinimas.
   Tai sudaro pagrindą abejoti nutartyje konstatuotų faktų atitiktimi tikrovei.
   Teismas šio argumento: neišnagrinėjo, nepatikrino, nepateikė jokio atsakymo iš esmės.
6. Neįvertinta galimų nusikalstamų veikų kvalifikacija
   Esant faktiniam prieštaravimui: galimas BK 300 (dokumentų klastojimas), galimas BK 228, 229 (piktnaudžiavimas, pareigų neatlikimas).
   Tačiau: šie aspektai nebuvo analizuoti, nevertinta tyčios galimybė, nevertintas faktinių duomenų patikrinimo poreikis.
7. Neanalizuotas galimas veiksmų sistemiškumas (BK 24)
   Bylos medžiaga rodo, kad: skirtingi sprendimai remiasi vieni kitais, perimamos ankstesnės išvados, tyrimas nepradedamas, nes jau buvo atsisakyta.
   Tai sudaro pagrindą vertinti galimą veiksmų suderintumą.
   Tačiau: šis aspektas nebuvo tiriamas, nevertinta bendrininkavimo galimybė.
   Prokuroras J. Laucius, atsisakydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, rėmėsi teisėjų nepriklausomumo principu kaip pagrindu netikrinti pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Tačiau toks šio principo taikymas yra nepagrįstas, nes teisėjų nepriklausomumas reiškia laisvę priimti sprendimus, bet nesuteikia pagrindo ignoruoti klausimo dėl galimo oficialių dokumentų turinio neatitikimo tikrovei.
   Pareiškėjas nekvestionuoja teismo sprendimų teisėtumo instancine tvarka, bet kelia klausimą dėl to, ar konkrečiuose procesiniuose dokumentuose konstatuotos aplinkybės atitinka faktinius duomenis. Toks klausimas negali būti eliminuojamas remiantis vien teisėjų nepriklausomumo principu.
   Todėl prokuroro išvada, kad teisėjų nepriklausomumas savaime pašalina galimybę vertinti galimus nusikalstamos veikos požymius, neatitinka įstatymo.
8. Susiformavęs uždaras procesinis ciklas
   Iš bylos matyti, kad: ankstesni sprendimai nevertinami, nauji sprendimai jais remiasi, tyrimas nepradedamas, nes jau buvo atsisakyta.
   Taip susiformuoja uždaras procesinis mechanizmas, kai: galimi pažeidimai nėra tikrinami, jų pagrindu priimami nauji sprendimai.
   Tai paneigia: efektyvaus tyrimo principą, teisę į gynybą.
   Pareiškėjas skunde nurodė aplinkybę, kad prokuroras Darius Čaplikas anksčiau dalyvavo procesuose, susijusiuose su pareiškėjo baudžiamąja byla, kurioje buvo sprendžiami klausimai dėl publikavimo veiklos ir taikytos cenzūros ir draudimo verstis žurnalistika. Vėliau tas pats prokuroras priėmė sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimų pažeidimų, susijusių su tomis pačiomis aplinkybėmis.
   Tokia situacija objektyviai kelia abejonių dėl nešališkumo, nes susidaro įspūdis, kad prokuroras vertino aplinkybes, kurios yra susijusios su jo paties ankstesne procesine veikla.
9. Motyvavimo stoka
   Nutartyje: pateikiamos bendro pobūdžio išvados, nėra konkrečios analizės, nėra atsakymų į esminius argumentus.
   Tai neatitinka teismo pareigos motyvuoti sprendimą.
   Pareiškėjas pažymi, kad dėl galimų Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Ingos Štuopienės veiksmų, susijusių su faktinių aplinkybių konstatavimu skundžiamoje nutartyje, jis jau yra kreipęsis į prokuratūrą, prašydamas įvertinti, ar nėra nusikalstamos veikos požymių.
   Tačiau skundžiamoje nutartyje ši aplinkybė nėra įvertinta, nors ji yra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo skundų pobūdžio ir jų kvalifikavimo kaip tariamo „ciklo“ ar piktnaudžiavimo procesine teise.
   Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas nuosekliai siekia, jog būtų patikrinti konkretūs jo nurodomi faktiniai prieštaravimai, o ne formaliai kartoja tuos pačius skundus.

III. IŠVADOS
Teismas: neišnagrinėjo skundo esmės, nepagrįstai atmetė objektyvius argumentus, nesilaikė BPK 168 straipsnio reikalavimų, suformavo situaciją, kurioje galimi pažeidimai negali būti tiriami.
IV. PRAŠYMAI
PRAŠAU:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-03-17 nutartį.
Panaikinti prokuroro 2026-02-20 nutarimą.
Įpareigoti prokuratūrą: iš naujo išnagrinėti pareiškimą, atlikti faktinių aplinkybių patikrinimą pagal BPK 168 str., įvertinti BK 300, 228, 229 straipsnių požymius.
Atsižvelgiant į tai, kad reikšminga dalis Vilniaus apygardos teismo teisėjų yra dalyvavę nagrinėjant su pareiškėju susijusias bylas, kuriose buvo sprendžiami tie patys ar glaudžiai susiję klausimai, pareiškėjas kelia klausimą dėl šio teismo galimybės užtikrinti objektyvų ir nešališką nagrinėjimą.
Pareiškėjo vertinimu, tokios aplinkybės gali sudaryti objektyvią nešališkumo regimybę, nes teismui gali tekti vertinti ankstesnius sprendimus, priimtus to paties teismo teisėjų ar kolegų.
Todėl, siekiant užtikrinti teisingo proceso principą, prašytina įvertinti klausimą dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam apygardos teismui.
Pavesti tyrimą kitam, su ankstesniais sprendimais nesusijusiam prokurorui.
Pareiškėjas prašo teismo išreikalauti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dokumentus ir informaciją, susijusią su buvusio VRM sekretoriaus J. Liaudansko viešais pareiškimais dėl A. Sadecko ir jo valdomos bendrovės „Ekskomisarų biuras“ dalyvavimo AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo procese.
Šie duomenys yra būtini siekiant: patikrinti pareiškėjo publikacijų faktinį pagrįstumą, įvertinti, ar publikavimo draudimas buvo pagrįstas, nustatyti, ar ankstesniuose teismų sprendimuose konstatuotos aplinkybės atitiko tikrovę.
Atsižvelgiant į tai, kad šios aplinkybės nebuvo iš esmės ištirtos, jų patikrinimas yra būtinas sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Aurimas Drižius