Kodėl G. Nausėda stumia mafijos statytinę N.Grunskienę antrai kadencijai ?

Aurimas Drižius

Apie tai, kaip Nida Grunskienė slepia ir dengia sunkius nusikaltimus, prirašyta jaučio odos, tačiau pakartosiu tai dar kartą trumpai ir aiškiai.

Kad būtų aiškiau, pateikiu ir savo versiją, kodėl Nausėda taip elgiasi – per pirmą rinkimų kampanija Nausėda nesugebėjo pagrįsti bent trečdalio savo rinkimų išlaidų, kitaip sakant, bent trečdalis kampanijos buvo finansuojama „juodais”, nedeklaruotais pinigais. Tai labai lengva patikrinti – tereikia peržiūrėti žiniasklaidos priemonių, per kurias reklamavosi G.Nausėda, buhalteriją, ir palyginti su oficialiai pateiktais skaičiais – trūks mažiausiai trečdalio pajamų ir išlaido pagrindimo.

Manau, kad VSD šefas Jauniškis nepatingėjo surinkti šių duomenų, ir nuskubėjo pas ekscelenciją, kuris nedelsdamas paskelbė, kad skiria Jauniškį antrai kadencijai. Visa ta istorija dėl juodų Nausėdos pinigų buvo paskandinta, galiausiiai taip vadinamas konstitucinis teismas, sudarytas iš politinių partijų šiukšlių ir atliekų, paskelbė, kad Seimas apskritai neturėjo teisės tirti juodosios Nausėdos buhaletrijos.

Žinoma, tam, kad paskandinti visus galus, reikia kišeninio generalinio prokuroro. Tokio, kaip Nida Grunskienė, kuri visomis išgalėmis siekia paslėpti sunkius nusikaltimus.

Kaip veikia ši mafija, arba „teisinė sistema”?

Ši mafija mane persekioja jau bene 20 metų už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbusi, kad tai yra nusikaltimas, ir tiesiogiai taikydama cenzūrą. Tiesą, tokį veikimą kategoriškai draudžia tiek LR Konstitucijos 44 str., kuris sako, kad „cenzūra draudžiama”, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.

Kaip žinia, visi teismų sprendimai turi remtis Konstitucija ir įstatymais, o jeigu jie tiesiogiai tam priešataruja, tai jau nusikalstama teisėjų veikla, kuri įvardijama kaip piktnaudžiavimas.

Tačiau kada ši mafija veikia organizuotoje grupėje, patraukti teisėjų baudžiamojon atsakomybėn niekaip neišeina.

Nes Grunskienė ir jos prokuratūra yra pagrindinė kliūtis vykdyti teisingumą.

Kreipiausi dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn viso lietuviškos teisės elito – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas M.Striaukas ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (iš Audriaus Cinino, Virginijos PakalnytėsTamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės) mane nuteisė už visiškai teisėtą veiklą
baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d. Minėti teisėjai
mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ją nusikalstama veikla. T.y. teisėjai mane nuteisė,
puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes
žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.

Kai kreipiausi dėl bylos, minėtų teisėjų kolegė teisėja Daiva Kazlauskienė suklastojo savo nutartį, nurodydama, kad nieko panašaus nebuvo, aš viską išgalvojau. Garsi bylų klastotoja Kazlauskienė nurodė,
kad mano skunde nurodyti deklaratyvūs teiginiai, kurie nėra pagrįsti objektyviais duomenimis.

Dekalaratyviais teiginiais teisėja Kazlauskienė pavadino nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr.
1A-815-497/2014, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d.
Šioje baudžiamojoje byloje buvau nuteistas už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, teisėjams ją paskelbus
sunkia nusikalstama veikla ir pritaikius tiesioginę cenzūrą, kurią kategoriškai draudžia LR Konstitucijos 44
str.

Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“,
uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto
pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Cenzūra buvo pavadinta „teismo
sprendimo nevykdymu”.
Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą
(tai yra cenzūrą). Mat Vilniaus pateikiau įrodymus apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime,
ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas
vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas
yra nusikalstamas.

T.y. Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su melagingu
„prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su
AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja
R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir
uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“
publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės
privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią tiesiogiai ir kategoriškai
draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra
draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų,
radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos
tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai
pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti
nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės
apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet
kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos
informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.
Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net 15 kartų atmetė mano
prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl
tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas
varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius
Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.

BPK 444 straipsnis. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą nurodo,
kad : 1. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti
baudžiamąją bylą, yra šios:
2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai
piktnaudžiavo;
Siekdamas atnaujiniti bylas, kurioje buvau nuteistas už teisėtą veiklą, kreipiausi dėl minėtų teisėjų
patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Nes kitokių būdų jie man nenurodo, automatiškai
atmetinėdami bet kokius prašymus cenzūrą panaikinti. Nurodžiau, kad dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos,
įvedę neteisėtą cenzūrą, tyčia, žinodami, kad cenzūrą kategoriškai draudžia Konstitucija, mane nuteisė
tokie teisėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Striaukas, apygardos teismo teisėjai Cininas,
Pakalnytė ir Dzedulionis, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, ir tai įrašę net savo nuosprendyje,
tačiau vis tiek mane nuteisęs realia laisvės atėmimo bausme.

Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, Vilniaus apygardos teismo teisėjai A.Cininas,
Pakalnytė-Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis ir apylinkės teismo teisėjas M.Striaukas, šioje byloje mane
nuteisdami už teisėtą veiklą, žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia pažeidė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti,
o taip pat padarė nusikaltimus : piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą. Dėl to man buvo
padaryta didelė žala – buvau nuteistas, atlikau bausmę, mano ir mano šeimos nekilnojamasis turtas buvo
iš manęs atimtas ir parduotas varžytinėse, o nusikaltėliai – teisėjai toliau neva vykdo teisingumą.

Šiuo atveju visi mano išvardinti pareigūnai piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, mane persekiodami už
visiškai teisėtą veiklą, neatlikdami teisės aktuose ir Konstitucijoje nustatytų pareigų.
Vilniaus apygardos teismo teisėja D.Kazlauskienė, priimdama minėtą nutartį ir siekdama padėti išvengti
atsakomybės minėtiems teisėjams, taip pat piktnaudžiavo ir savo nutartį suklastojo, nurodydama, kad
nuosprendis už teisėtą veiklą tėra tik „deklaratyvūs teiginiai”.
Kas jau kas, tačiau sena bylų klastotoja teisėja Daiva Kazlaskienė, pasiuntusi į kalėjimą 7 metams nekaltą
žmogų Raimundą Ivanauską, puikiai žino, kad teismo nuosprendis nėra „deklaratyvus teiginys”, nes
minėtas nuosprendis man sukėlė teisinius padarinius (buvau nuteistas, man paskirta bausmė, kurią
atlikau, paskirta didelė piniginė bauda, dėl ko iš manęs ir mano šeimos buvo atimtas mūsų turimas
nekilnojamasis turtas, tai yra man realiai padaryta didžiulė žala, nes buvau nuteistas už visiškai teisėtą
veiklą.

Todėl minėtas apygardos teismo nuosprendis yra normatyvus (sukelia pasekmes), o ne deklaratyvus,
todėl teisėja Kazlauskienė, pavadindama teismo nuosprendį „deklaratyviais teiginiais”, suklastojo savo
nutartį.
Nuosprendis – oficialus dokumentas, kurį surašo ir priima teismas kaip valstybės institucija. Įrašydama
žinomai melagingus duomenis teismo nutartyje, teisėja Kazlauskienė jį suklastojo ir piktnaudžiavo,
siekdama padėti išvengti atsakomybės savo kolegoms, minėtiems apygardos teismo teisėjams. Tai teisėja
Kazlauskienė ne tik piktnaudžiavo, tačiau iškraipė teisingumą ir sukėlė neteisėtas pasekmes, nes minėti
sunkūs nusikaltimai nebuvo atskleisti.
Tokia teisėjos Kazlauskienės veikla atitinka ir kitus BK straipsnius – BK 229 str. – piktnaudžiavimas, BK 228
str. – tarnybos pareigų neatlikimas, BK 232 str. – neteisėtas teismo akto priėmimas
Kyla įtarimų, kad teisėjai veikė organizuotoje grupėje ir politiniais motyvais – tai yra siekė užgnaiušti bet
kokį žurnalisto tyrimą apie neteisėtą ir nusikalstamą „Mažeikių naftos” privatizavimą. Todėl prašau
pradėti ikiteisminį tyrimą ir pagal BK 100 str. 100 straipsnis. Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su
žmonėmis.

Kas įvyksta toliau? Generalinė prokuratūra atsisako net priimti nutarimą dėl teisėjų nusikaltimų, nors tai juos įpareigoja BPK.

Viską galiausiai pridengia Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Suchanskienė, atsisakiusi net priimti mano skundą dėl teisėjų ir prokuratūros piktnaudžiavimo nagrinėti. Neva Grunskienės „rašteliai” yra teisėti.

Nausėda parašo, kad jis negali vertinti kišeninės prokurorės veiksmų, nes „Grunskienė nepriklausoma nuo įstatymų”:

Todėl rašau skundą VILNIAUS APYGARDOS TEISMUI
per Vilniaus miesto apylinkės teismą
ATSKIRASIS SKUNDAS
dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutarties atsisakyti priimti skundą

Skundžiama nutartis:
Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos Miglės Suchankienės 2025 m. gruodžio 10 d.
nutartis baudžiamojo proceso informacinėje sistemoje registruota Nr. IBPS-V-3351980-25 (dokumentas
„Posėdžio nutartis, skundžiama teismui“), kuria atsisakyta priimti Aurimo Drižiaus 2025-12-08 skundą dėl
Generalinės prokurorės pavaduotojo Ginto Ivanausko rašto Nr. 17.2.- „Dėl prašymų“.

Nutartį gavau: 2025 m. 12-10 d.

I. FAKTINĖS APLINKYBĖS

2025 m. rugsėjo 16 d., 2025 m. rugsėjo 18 d. ir 2025 m. rugpjūčio 11 d. kreipiausi į Lietuvos Respublikos
generalinę prokuratūrą su prašymais pradėti ikiteisminį tyrimą dėl juose nurodytų pareigūnų galimai
padarytų nusikalstamų veikų bei dėl baudžiamųjų bylų atnaujinimo.
Generalinės prokurorės pavaduotojas Gintas Ivanauskas, vietoje to, kad priimtų procesinį sprendimą
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas – pradėti ar atsisakyti
pradėti ikiteisminį tyrimą – 2025 m. parengė raštą Nr. 17.2.- „Dėl prašymų“, kuriuo mano pareiškimai
buvo „išnagrinėti“ tik pagal Generalinio prokuroro įsakymu patvirtintą Asmenų aptarnavimo tvarką
(Aprašą), o ne BPK nustatyta tvarka, ir buvo nurodyta, kad atsakymas yra informacinio pobūdžio ir
neskundžiamas.
2025 m. gruodžio 8 d. pateikiau skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui, prašydamas:
pripažinti, kad Generalinė prokuratūra neteisėtai nevykdė pareigos išnagrinėti mano pareiškimus kaip
pranešimus apie nusikalstamas veikas BPK nustatyta tvarka;

įpareigoti prokuratūrą registruoti mano pareiškimus kaip pranešimus apie nusikalstamas veikas, pradėti
ikiteisminį tyrimą arba priimti motyvuotą nutarimą atsisakyti jį pradėti ir pateikti man motyvuotą
procesinį sprendimą.
Skundžiama 2025-12-10 nutartimi ikiteisminio tyrimo teisėja atsisakė priimti mano skundą,
motyvuodama tuo, kad:
skundžiamas dokumentas (G. Ivanausko raštas Nr. 17.2.- „Dėl prašymų“) esą yra
informacinio–aiškinamojo pobūdžio atsakymas, kuris BPK normų tvarka neva negali būti skundžiamas;
ikiteisminio tyrimo teisėjas neturi įgaliojimų įpareigoti Generalinės prokuratūros vadovybės priimti
procesinius sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar atsisakymo jį pradėti;
remtasi Vilniaus apygardos teismo 2024-06-13 nutartimi byloje Nr. 1S-178-1036/2024 ir BPK 173
straipsniu.
II. TEISINIAI ARGUMENTAI

1. BPK normos turi viršenybę prieš vidinius prokuratūros tvarkos aprašus
   Mano kreipimaisi 2025 m. rugsėjo 16 d., rugsėjo 18 d. ir rugpjūčio 11 d. buvo aiškūs pranešimai apie
   galimai padarytas nusikalstamas veikas, todėl prokuratūra privalėjo juos vertinti ir spręsti BPK 2, 166, 168
   straipsniuose nustatyta tvarka: užregistruoti pranešimą, atlikti patikrinimą ir priimti procesinį sprendimą
   (nutarimą pradėti ar atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą).
   Generalinio prokuroro įsakymu patvirtintas „Asmenų aptarnavimo tvarkos aprašas“ yra vidaus
   administracinio pobūdžio dokumentas, kuriuo negali būti paneigtos ir apeitos BPK normos. Prokuratūra
   negali pasirinktinai taikyti tik Aprašo nuostatas, kai asmuo pateikia būtent pranešimą apie nusikalstamą
   veiką.
   Faktinis G. Ivanausko veiksmas – atsisakymas registruoti mano pareiškimus kaip pranešimus apie
   nusikalstamas veikas ir atsisakymas priimti procesinį sprendimą BPK tvarka – yra materialus procesinės
   pareigos nevykdymas, turintis tiesioginių pasekmių mano teisei į efektyvų tyrimą ir teismingumą. Todėl
   jis negali būti laikomas paprastu „informaciniu raštu“, formaliai išvengiant BPK taikymo.
2. Skundžiamas raštas iš esmės yra procesinis sprendimas (atsisakymas pradėti tyrimą), nepaisant jo
   pavadinimo
   Pagal teismų praktiką, teisinių veiksmų kvalifikavimas priklauso ne nuo formalaus dokumento
   pavadinimo („raštas“ ar „nutarimas“), o nuo jo turinio ir teisinių pasekmių.
   G. Ivanausko raštas savo turiniu reiškia atsisakymą:
   registruoti mano pranešimus kaip BPK 166 straipsnio prasme pranešimus apie nusikalstamą veiką; priimti
   BPK 168 straipsnio tvarka nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar atsisakymo jį pradėti.
   Toks atsisakymas sukelia tokias pačias pasekmes, kaip ir nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą –
   t. y. mano pranešimai neperauga į ikiteisminį tyrimą ir nėra realizuojama valstybės pareiga efektyviai tirti

galimai padarytas nusikalstamas veikas.
Dėl to šis veiksmas turi būti laikomas skundžiamu BPK tvarka ir turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo
teisėjo pagal BPK 63, 64, 168, 173 straipsnius, o ne „išimamas“ iš teisminės kontrolės vien todėl, kad
pavadintas „informaciniu raštu“.

3. Ikiteisminio tyrimo teisėjas turi pareigą užtikrinti prokuroro procesinių sprendimų teisėtumo kontrolę
   BPK 63 ir 64 straipsniai numato galimybę skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro veiksmus ir
   nutarimus. BPK 168 straipsnis numato skundų dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą nagrinėjimą
   teisme.
   BPK 173 straipsnyje nustatyta ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcija – kontroliuoti prokuroro procesinių
   sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Tai apima ne vien formaliai „nutarimu“ pavadintus dokumentus, bet
   ir tuos atvejus, kai prokuroras iš esmės atsisako priimti procesinį sprendimą, taip blokuodamas BPK
   nustatytą procedūrą ir teisę į teisminę kontrolę.
   Skundžiama nutartis faktiškai įteisina situaciją, kai prokuratūrai pakanka bet kokį atsisakymą taikyti BPK
   normų teisinį režimą pavadinti „informaciniu atsakymu“ ir tokiu būdu visiškai eliminuoti teismo kontrolę.
   Tai neatitinka nei BPK tikslo, nei Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą.
4. Pažeista teisė į veiksmingą teisinę gynybą (Konstitucijos 30 str., EŽTK 6 ir 13 str.)
   Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis garantuoja kiekvienam asmeniui teisę kreiptis į teismą,
   jei pažeidžiamos jo teisės ar laisvės.
   Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniai įtvirtina teisę į
   teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisinę gynybą. Šios teisės turi būti realios, o ne iliuzinės:
   jei prokuratūra gali atsisakyti taikyti BPK ir vietoje procesinio sprendimo priimti tik „informacinį“ raštą, o
   teismas atsisako tokį raštą vertinti, asmuo faktiškai netenka bet kokios galimybės apskųsti atsisakymą
   tirti nusikalstamą veiką;
   tokia praktika pažeidžia ne tik nacionalinę teisę, bet ir tarptautinius žmogaus teisių standartus.
   Todėl skundžiama nutartis, kuria atsisakyta priimti mano skundą, yra neteisėta, nes ji paneigia mano
   teisę į veiksmingą priemonę ginant savo teises ir teisėtus interesus.

III. PRAŠYMAI

Atsižvelgdamas į išdėstytus faktus ir teisinius argumentus,