Nuo Šakalienės reformų vis dar krupčioja visos moterys
Lilija Henrika Vasiliauskė
Turiu pasakyti, kad visiškai pritariu Ingai Ruginienei – klasta, smūgis į nugarą, išdavystė! Štai, dar vienas asmuo apėjo visą išbaigtą ratą nuo visiško „palaikymo“ iki visiško „pamatymo“. Lygiai taip kaip prieš keletą metų šį ratą su tuo pačiu asmeniu apėjo Vilniaus Moterų namai ir aš asmeniškai. Įdomu, ką apie tai mano visi kiti buvę D. Šakalienės kolegos, pradedant Žmogaus teisių stebėjimo instituto kolektyvu, o taip pat S. Skvernelis, liberalai, o štai dabar ir socialdemokratai, svetingai priglobę šią perbėgėlę į savo frakciją Seime ir iškėlę iki Ministro pozicijos?
Naudinga žinoti, kad tai toks modus operandi – stebėtinu greičiu įsitrinti į draugus ir patikėtinius, apčiuopti skaudžiausią ir jautriausią vietą „naujojo“ draugo veiklos dinamikoje, išlaukti tinkamiausio momento ir smogti – su pasigardžiavimu, negailestingai – negailint nei savęs, savo reputacijos, nei kaip paskutiniai faktai rodo, ir savo politinės karjeros. Toks kompulsyvus elgesys, kaina, kurią sumoki nesvarbi, svarbus džiaugsmo momentas, savo iliuzorinės galios demonstravimas, momentinis pojūtis, kad esi kažkieno likimo lėmėja, kažkieno svarbių darbų griovėja, kad esi didesnė už gyvenimą, štai toks demonas, sklendžiantis virš visų ir visko. Nepaisant to, kad po to – nosimi į dumblą, ir vis daugėja asmenų ir organizacijų, apėjusių visą pilną ratą tarp visiško palaikymo ir visiško pamatymo.
Tai gal bent dabar socdemai atsigręš į kitus ankstesnius D. Šakalienės darbus, tokius kaip Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (kartu su M.Majausku), nuo kurio iki šiol krūpčioja visa Lietuvos moterų bendruomenė, o ypač reprodukcinio amžiaus moterys, turinčios nepilnamečių vaikų ir patiriančios savo partnerių ar sutuoktinių smurtą. Galbūt ši krizė subrandins politinę valia tam, ko nuo 2018 m. siekė Vilniaus Moterų namai ir kitos moterų organizacijos – šio įstatymo peržiūros. Jei ne kaip kitaip, tai bent dėl perkeliamos ES direktyvos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje, kuri arbitrariai įpareigoja žinoti, kad smurtas artimoje aplinkoje – vyrų smurtas prieš moteris ir vaikus, ir ši problema turi būti atitinkamai sprendžiama.
Sakoma, reikia melstis už savo priešus. Turbūt tikrai reikia, nes nesmagu galvoti, kokiam dar naujam kontekste iš naujo išdygs ši toksiška asmenybė ir kokie dar asmenys, organizacijos, bendruomenės turės išgyventi šį nuostabų D. Šakalienės triumfo momentą. Nes ji dar pilna jėgų ir tikrai nesudės ginklų.
