Prokuratūra virš įstatymo: kaip Generalinė prokuratūra sistemingai naikina teisę į teisingumą
Aurimas Drižius
Kai valstybės institucija pati sau suteikia imunitetą
Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra, kuri pagal Konstituciją ir įstatymus privalo ginti viešąjį interesą ir užtikrinti teisėtumą, pastaruoju metu demonstruoja priešingą praktiką – sistemingą įstatymo ignoravimą ir piliečių teisės į teismą eliminavimą.
Per pastaruosius mėnesius pateikiau Generalinei prokuratūrai kelis pareiškimus dėl galimų nusikalstamų veikų valstybės pareigūnų veiksmuose. Kiekviename iš jų prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą, kaip tai imperatyviai numato Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 166–168 straipsniai.
Tačiau vietoje įstatyme numatytų procesinių sprendimų – nutarimo pradėti ikiteisminį tyrimą arba nutarimo atsisakyti jį pradėti – gavau tik vadinamuosius „informacinio-aiškinamojo pobūdžio atsakymus“.
Tai nėra atsitiktinė klaida. Tai – institucinė politika.
Du raštai – tas pats neteisėtumas
2026 m. sausį gavau du beveik identiškus Generalinės prokuratūros raštus.
Pirmąjį pasirašė generalinės prokurorės pavaduotojas Gintas Ivanauskas. Juo mano skundai buvo pripažinti „nenagrinėtiniais“, nurodant, kad pateikiamas tik „informacinio-aiškinamojo pobūdžio atsakymas“, kuris esą yra neskundžiamas.
Antrąjį, 2026-01-19, pasirašė pati generalinė prokurorė Nida Grunskienė. Juo mano 2025-12-21 ir 2026-01-07 skundai taip pat pripažinti „nenagrinėtiniais“, vėlgi pateikiant tą patį „informacinio-aiškinamojo pobūdžio“ atsakymą ir nurodant, kad jis esą neskundžiamas pagal vidaus tvarkos aprašą.
Abu raštai turi vieną bendrą bruožą: nė viename jų nepriimtas jokios formos procesinis sprendimas pagal BPK 168 straipsnį.
Kodėl tai yra grubus įstatymo pažeidimas
Baudžiamojo proceso kodeksas nepalieka jokios diskrecijos.
Gavusi pareiškimą apie galimą nusikalstamą veiką, prokuratūra privalo:
– arba pradėti ikiteisminį tyrimą; – arba atsisakyti jį pradėti motyvuotu nutarimu.
Trečio varianto nėra.
Tačiau Generalinė prokuratūra sugalvojo ketvirtą – vidaus raštą, kuris nėra numatytas BPK ir kuris faktiškai panaikina pareiškėjo teisę kreiptis į teismą.
Pagal BPK 168 straipsnio 4 dalį kiekvienas asmuo turi teisę skųsti prokuroro nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Bet kai nutarimo nėra – nėra ir ką skųsti.
Taip administraciniu triuku pilietis išimamas iš teisminės gynybos lauko.
Vidaus tvarkos aprašas vietoje Konstitucijos
Savo raštuose prokuratūra remiasi Asmenų aptarnavimo tvarkos aprašu – vidaus administravimo aktu, patvirtintu generalinio prokuroro įsakymu.
Šiuo aktu bandoma pateisinti, kad „informacinio-aiškinamojo pobūdžio atsakymai“ yra neskundžiami.
Tai teisiškai absurdiška.
Vidaus įsakymas negali panaikinti:
– Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą; – BPK 168 straipsnyje įtvirtintos pareigos priimti procesinį sprendimą; – Europos žmogaus teisių konvencijos 13 straipsnyje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisinę gynybą.
Tai ne teisės taikymas. Tai – savavališkas teisės panaikinimas.
Ne klaida, o tyčinis elgesys
Kai identišką neteisėtą praktiką taiko ne eilinis prokuroras, o generalinės prokurorės pavaduotojas ir pati generalinė prokurorė, tampa akivaizdu: kalbame ne apie klaidą, o apie sąmoningą institucijos politiką.
Šiuo atveju egzistuoja visi piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymiai:
– pareigūnai žinojo apie BPK imperatyvias normas; – suvokė, kad nepriima jokio skundžiamo sprendimo; – numatė, kad tokiu būdu bus eliminuota teisė į teisminę kontrolę; – vis tiek sąmoningai pasirinko tokį veikimo būdą.
Tai atitinka Baudžiamojo kodekso 228 ir 229 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų požymius.
Valstybė be teisminės kontrolės – tai jau nebe teisinė valstybė
Teisė į teismą nėra formalumas. Tai – paskutinė piliečio gynybos linija nuo valstybės savivalės.
Kai prokuratūra pati nusprendžia, kad jos veiksmai ar neveikimas nėra skundžiami teismui, ji faktiškai pasiskelbia virš įstatymo.
Tai jau nebe pavienis pažeidimas. Tai – konstitucinės santvarkos erozija.
Ką darau toliau
Dėl šių veiksmų:
– pateikiau skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl Generalinės prokuratūros neveikimo; – pateikiau skundą dėl prokurorų Ginto Ivanausko ir Nidos Grunskienės piktnaudžiavimo tarnyba; – rengiu medžiagą tarptautinėms institucijoms.
Tai nėra asmeninis ginčas su prokuratūra.
Tai ginčas dėl to, ar Lietuvoje dar galioja įstatymas.
Trečias raštas: kai net teismo faktai paskelbiami „ne prokuratūros kompetencija“
2026 m. sausį gavau dar vieną Generalinės prokuratūros generalinės prokurorės pavaduotojo Ginto Ivanausko pasirašytą raštą (reg. Nr. AP-32686).
Šį kartą kreipiausi ne dėl abstrakčių teisinių vertinimų, o dėl labai konkretaus fakto.
Kauno apygardos teismas 2025-12-03 nutartyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2025-03-13 nutartyje esą buvo pasisakyta dėl ES Reglamento 2024/1083 taikymo.
Tai netiesa.
Tame Vilniaus apygardos teismo sprendime apie jokį Reglamento 2024/1083 taikymą iš viso nekalbama.
Šis neegzistuojantis „vertinimas“ tapo procesiniu pagrindu atsisakyti priimti skundą ir faktiškai užkirsti kelią bylai patekti į teismą.
Tai nėra „teisės aiškinimo“ klausimas. Tai yra klausimas, ar teismas nutartyje nurodė objektyviai neegzistuojantį faktą.
Tokiais atvejais visose teisinėse valstybėse kalbama apie galimą dokumento klastojimą arba piktnaudžiavimą.
Tačiau prokuratūra ir šį kartą padarė tą patį:
– nepriėmė jokio sprendimo pagal BPK 168 straipsnį;
– parašė „informacinio-aiškinamojo pobūdžio atsakymą“;
– paskelbė jį neskundžiamu;
– pareiškė, kad „neįgaliota vertinti teismų nutarčių turinio“.
Kitaip tariant: net klausimas, ar teismo nutartyje nurodytas faktas iš viso egzistuoja, prokuratūros akimis tapo „ne jos kompetencija“.
Tai jau nebe teisinis formalizmas. Tai – sąmoningas institucinis sprendimas niekada nepradėti jokio tyrimo, net kai kalėtina apie akivaizdų faktinį melą teismo akte.
Dar daugiau: rašto pabaigoje man buvo iš esmės pagrasinta, kad naudojimasis teise teikti skundus gali būti laikomas „piktnaudžiavimu teisėmis“.
Tai atskleidžia tikrąją problemos esmę.
Prokuratūra čia nebevaidina neutralaus teisėtumo sergėtojo. Ji veikia kaip institucija, sauganti teismus ir save nuo bet kokios atsakomybės.
Valstybė be teisminės kontrolės – tai jau nebe teisinė valstybė
Teisė į teismą nėra formalumas. Tai – paskutinė piliečio gynybos linija nuo valstybės savivalės.
Kai prokuratūra pati nusprendžia, kad jos veiksmai ar neveikimas nėra skundžiami teismui, ji faktiškai pasiskelbia virš įstatymo.
Tai jau nebe pavienis pažeidimas. Tai – konstitucinės santvarkos erozija.
Ką darau toliau
Dėl šių veiksmų:
– pateikiau skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl Generalinės prokuratūros neveikimo; – pateikiau skundą dėl prokurorų Ginto Ivanausko ir Nidos Grunskienės piktnaudžiavimo tarnyba; – rengiu medžiagą tarptautinėms institucijoms.
Tai nėra asmeninis ginčas su prokuratūra.
Tai ginčas dėl to, ar Lietuvoje dar galioja įstatymas.
Paskutinis vinis: kai valstybėje nebelieka jokios vidaus teisinės gynybos
Šioje istorijoje pavojingiausia ne tai, kad prokuratūra atsisakė tirti mano skundus.
Pavojingiausia tai, kad ji sąmoningai sukūrė sistemą, kurioje bet kuris pilietis gali būti galutinai išimtas iš teisminės gynybos lauko vien administraciniu raštu.
Kai valstybės institucija gali:
– nepradėti jokio tyrimo;
– nepriimti jokio procesinio sprendimo;
– paskelbti savo atsakymą neskundžiamu;
– ir dar pagrasinti pareiškėjui dėl „piktnaudžiavimo teisėmis“,
valstybėje faktiškai nebelieka jokios vidaus teisinės gynybos.
Tokioje sistemoje teisė į teismą tampa fikcija, o Konstitucija – dekoracija.
Tai jau nebe pavienis piktnaudžiavimas.
Tai – režimo požymis.
Dėl šių veiksmų:
– pateikiau skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl Generalinės prokuratūros neveikimo; – pateikiau skundą dėl prokurorų Ginto Ivanausko ir Nidos Grunskienės piktnaudžiavimo tarnyba; – rengiu medžiagą tarptautinėms institucijoms.
Tai nėra asmeninis ginčas su prokuratūra.
Tai ginčas dėl to, ar Lietuvoje dar galioja įstatymas.
Aurimas Drižius
