Rusija kare su „kolektyviniais Vakarais“: eskalacija visuose frontuose ir auganti vidinė įtampa
Rusija kare su „kolektyviniais Vakarais“: eskalacija visuose frontuose ir auganti vidinė įtampa
2026 m. gegužės 2 d.
Dr. Peter F. Mayer
Ukrainos konfliktas jau seniai virto atviru „kolektyvinių Vakarų“ karu prieš Rusiją per tarpininkus ir hibridinėmis priemonėmis. NATO valstybės, vadovaujamos ES ideologų ir transatlantinių griežtos linijos šalininkų, vis tiesiogiau įsitraukia – vykdo dronų atakas, teikia žvalgybą ir net svarsto Europos jūrų blokados planus. Tuo pat metu Rusijoje didėja spaudimas valdžiai.
Žinomas istorikas ir analitikas Gilbertas Doctorow naujame interviu išsamiai aprašo šią pavojingą dinamiką. Pokalbyje („Gilbert Doctorow: European Naval Blockade on Russia“) jis teigia, kad 2024 m. tapo lūžio tašku – Rusijos „specialioji karinė operacija“ virto atviru konfliktu su Vakarais. Vakarų valstybės jau tiekia tolimojo nuotolio ginklus, aprūpina Ukrainos dronus realaus laiko taikinių duomenimis ir prisideda prie smūgių Rusijos energetikos infrastruktūrai. NATO žvalgybiniai dronai patruliuoja prie Rusijos Juodosios jūros pakrantės, o atakos Baltijos regione esą kyla iš Baltijos valstybių. Tai nebėra vien „pagalba Ukrainai“ – tai tiesioginis dalyvavimas kare prieš Rusiją.
Eskalacija iš Europos pusės
Ypač nerimą kelia planai dėl galimos Europos jūrinės koalicijos, vadovaujamos Jungtinės Karalystės. Dešimt šalių siekia „sulaikyti Rusiją jūroje“. Nors retorika skamba gynybiškai, realybė primena klasikinę blokadą – o tai yra karo veiksmas. Pasak Doctorow, Rusija perspėjo, kad atsakytų visos ES blokada.
Tuo pačiu ES ragina Azijos šalis atsisakyti rusiškos naftos, nors daugelis neturi alternatyvų. Tokie reikalavimai, anot teksto, daro Europą geopolitiniu požiūriu silpną. Japonija panašius JAV raginimus esą jau atmetė. ES, vadovaujama tokių politikų kaip Ursula von der Leyen ir Friedrichas Merzas, vaizduojama kaip ideologinis, o ne racionalus veikėjas, ignoruojantis ekonomines problemas.
Doctorow teigimu, tokie lyderiai kaip Kaja Kallas ar Ursula von der Leyen elgiasi ne kaip pragmatiški politikai, o kaip ideologai.
Vidinė įtampa Rusijoje
Spaudimas didėja ir pačioje Rusijoje. Nors dažnai kalbama apie didelę paramą Vladimirui Putinui, autorius tai vadina klaidinančiu vaizdu. Artėjant 2026 m. parlamento rinkimams, valdantieji praranda populiarumą, o komunistų partija stiprėja.
Gyventojai nepatenkinti dėl atakų prieš infrastruktūrą ir ekonominės politikos. Komunistų lyderis Genadijus Ziuganovas esą perspėjo apie galimą „1917 metų scenarijų“, jei situacija nesikeis.
Kritikuojama ir centrinio banko politika – aukštos palūkanos esą kenkia smulkiam verslui, tuo metu finansuojant karo ekonomiką. Elitas taip pat nepatenkintas užsitęsusiu konfliktu.
Atgrasymas ar eskalacija?
Doctorow ir profesorius Glenn Diesen teigia, kad Rusijos „raudonųjų linijų“ ignoravimas didina eskalacijos riziką. Rusija turi reikšmingą karinį potencialą – nuo Kaliningrado iki strateginių ginklų.
Vokietija, vadovaujama Friedricho Merzo, pateikiama kaip viena iš eskalacijos veiksnių. Tuo tarpu Donaldas Trumpas laikosi atokesnės pozicijos NATO atžvilgiu.
Autorius perspėja, kad tikėjimas, jog Rusija nereaguos į provokacijas, yra pavojingas. Galimi atsakomieji taikiniai – Baltijos šalys ar Vokietijos gynybos pramonė.
Išvada
Straipsnyje daroma išvada, kad Europa rizikuoja plataus masto karu su branduoline valstybe. Rusijai esą lieka pasirinkimas: keisti politiką dėl vidinio spaudimo arba imtis karinės eskalacijos.
