Tarp spaudos uždarymo ir mirties nėra priežastinio ryšio, išaiškino teismas
Aurimas Drižius
Bene tris dienas sėdėjau rašydamas apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties uždrausti savaitraštį „Laisvas laikraštis”.
Tai yra šio teismo teisėja Sigita Taurienė man išaiškino, kad tarp spaudos uždarymo ir jos mirties nėra priežastinio ryšio.
Net ir uždaryta spauda galėjo toliau būti leidžiama, išaiškina jauna teisėja, matyt, tik neseniai paskirta teisėja, tačiau neabejotinai padarysianti puikią karjerą mafijinėje Lietuvoje.
Kreipiausi į teismą, prašydamas įpareigoti valstybinę įmonę „Lietuvos paštas” sudaryti su „Laisvu laikraščiu” sutartį, kuriuo žmonės galėtų užsiprenumeruoti leidinį.
Mat jau du metai (nuo 2024 m. pradžios) tokią sutartį „Lietuvos paštas” atsisako sudaryti, ir maždaug pusantro tūkstančio ištimiausių leidinio skaitytojų, atėję į pašto skyrius užsisakyti leidinio, vejami lauk. Nes „Laisvas laikraštis” neva yra „nepatikimas leidinys”, kaip teigia „Lietuvos pašto” vadovė.
Po dviejų metų beprasmiškų susirašinėjimo ir laukimo padaviau valstybės monopolį į teismą. Mat Visuomenės informavimo įstatymas aiškiai sako, kad „valstybė sudaro vienodas sąlygas visos žiniasklaidos priemonėms konkuruoti. Jeigu žmonėms atimama galimybė užsisakyti „Laisvą laikraštį”, o brukamas ‘Lietuvos rytas”, tai kur čia vienodos sąlygos?
Atrodo, byla paprasta kaip trys kapeikos. Tačiau jauna teisėja Taurienė man išaiškino, kad čia viskas teisėta, nes taip man ir reikia.
Man itin patiko „teismo” toks argumentas : „Teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė nesudaro su ieškove prenumeratos pardavimo paslaugų ir leidinio platinimo miestuose sutarčių, siekdama apriboti ieškovės veiklą ar ją diskriminuoti. Aplinkybė, kad 2022 m. dalis laikraščių (Vakaro žinios, kt.) buvo išimti iš prekybos didžiuosiuose prekybos centruose, teismo vertinimu, nesusijusi su byloje pareikštu reikalavimu ir reikšmingomis nustatinėtinomis faktinėmis aplinkybėmis”.
Nors Lietuvos pašto” atstovės savo atsiliepime nurodė, kad prenumeratos sutartis su manimi nebuvo sudaryta nuo 2024 m., ir daugiau niekada nebebus sudaryta todėl, kad aš esu šleivas arba be kepurės, ir tai kelis kartus pakartojo teismo posėdyje, teisėja Taurienė to neišgirdo, ir konstatavo, kad atsisakymas sudaryti prenumeratos sutartį su „Laisvo laikraščiu” nėra jo diskriminacija.
Tiesą sakant, panašaus paaiškino ir tikėjausi, kaip, pvz., Garliavos pedofilijos byloje vaiko išplatėjusi storoji žarna yra tokia ne todėl, kad ją per užpakalį iškrypėliai prievartavo iki sąmonės netekimo, o todėl, kad „vaikui buvo užkietėję viduriai”.
Nes žinau, kad visas spaudos sunaikinimas 2023 m. buvo tiesiogiai derinamas su premjere Ingrida Šimonyte, ir jai tiesiogiai vadovaujant. Premjerei buvo siunčiami ir derinami tie leidiniiai ir naujienų portalai, kuriuos reikia uždaryti, nes jų lojimas įkyrėjo Tėvynės sąjungai.
Todėl kai teismas man sako, kad juoda yra balta, tai aš bandau atsibusti. Bet niekaip nepavyksta jau 15 metų. Labiausiai gaila tų žmonių, kuriems atėjus į paštą, parodos duris, ir jie man tada skambina, klausia, kada aš susidorosiu su šia savivale.
Jai kas prisimena, tai prisidengiant rusų invazija Ukrainoje, buvo masiškai uždaromi naujienų portalai.
„Žiniasklaidos žodis yra itin galingas ir paveikus. Atsižvelgdami į klientų atsiliepimus dėl netinkamo informacijos pateikimo šiuo jautriu ir sudėtingu laiku negalime likti abejingi, todėl priėmėme sprendimą iš prekybos išimti „Respublikos“ leidinius. Šiuo žingsniu jungiamės prie raginimo visiems veikti atsakingai“, – pranešime teigė Lietuvos pašto generalinė direktorė Asta Sungailienė.
Į šią vyriausybės koordinuojama ataką prieš spaudą pateko ir ‘Laisvas laikraštis”, nes vienintelis prekybos tinklas, kuriame dar buvo galima jį įsigyti, „Norfa” jį išmetė lauk be jokių paaiškinimų. „Seniai reikėjo tai padaryti”, – teisme paaiškino „Norfos” advokatas. Kitaip sakant, „prekybininkai” ėmė reguliuoti, ką turi rašyti laikraščiai, o ko ne. To, ko nepavyko padaryti „Vilniaus brigadai”, puikiai pavyko Ingridai Šimonytei – „Respublika” dingo iš akiračio.
Uždarius spaudą ir atėmus jai pajamų šaltinį, „Laisvas laikraštis” imtas leisti rečiau, negu kas savaitę, nes tiesiog nebeturėjau iš ko. Visi prenumeratoriai mane suprato ir nereiškė jokių pretenzijų. Tačiau ‘Lietuvos paštas” iš karto nutraukė prenumeratos sutartį, nes aš nesilaikau „periodiškumo”.
Žinoma, kad tai ne pašto reikalas leidinio periodiškumas, tačiau net ir teismas man išaiškino, kad faktas, kad spauda dingo iš prekybos tinklų, niekaip nesusijusi su spaudos laidotuvėmis.
Todėl tris dienas sėdėjau ir rašiau skundą apygardos teismui.
Nes tikiuosi, kad ir šiame visiškai mafijos užvaldytame raizgalyne, kaip teismų sistema, kažkada ateis apsivalymas. Matome, kad tas apsivalymas vyksta itin sunkiai – pvz., LRT niekaip negali atsikartyti Grybauskaitės eilinės Monikos Garbačiauskaitės. tačiau svarbu, kad yra noras. Jeigu yra noras, bus ir rezultatas.
Mano geras draugas suopratis, peržiūrėjęs teisėjos Taurienės nutartį, rado net 11 faktinių klaidų. Kaip jaunai mergužėlei, gal ir per daug
Itin daug priekaištų gudrusis advokatas turėjo dėl Taurienės išvados, kad atsisakymas sudaryti sutartį nėra diskriminacija : „Atsakovas pats pripažino, kad 2024 m. atsisakė pasirašyti prenumeratos sutartį su ieškove.
Atsakovas savo atsiliepimuose teismui aiškiai nurodė, kad:
- po ankstesnės sutarties nutraukimo 2024 m. nauja prenumeratos sutartis su ieškove nebuvo sudaryta,
- sprendimas jos nesudaryti buvo sąmoningas ir kryptingas.
Todėl teismo teiginys, jog „nėra įrodymų, kad atsakovė nesudaro sutarčių“ tiesiogiai prieštarauja paties atsakovo procesiniams paaiškinimams ir negali būti laikomas teisingu.
Diskriminacija pasireiškė per objektyvų veiksmą – atsisakymą sudaryti sutartį, o ne per deklaruojamą ketinimą.
Net jeigu atsakovas formaliai neįvardijo tikslo „apriboti ieškovės veiklą“, tai nėra reikšminga, nes:
- diskriminacija nustatoma pagal padarinius,
- pakanka konstatuoti, kad paslauga buvo atsisakyta suteikti be objektyvaus ir proporcingo pagrindo,
- ypač kai tai daro dominuojamą padėtį turintis subjektas.
Teismas, reikalaudamas įrodyti subjektyvų ketinimą, neteisingai taikė materialiąją teisę.
Leidinio periodiškumo sumažėjimas buvo ne ieškovės pasirinkimas, o tiesioginė atsakovo ir kitų rinkos dalyvių veiksmų pasekmė.
Byloje nustatyta, kad:
- visi leidiniai buvo pašalinti iš pagrindinių prekybos tinklų,
- dėl to ieškovė neteko pagrindinio pajamų šaltinio,
- tai tiesiogiai paveikė leidinio leidybos apimtis ir periodiškumą.
Teismas šią aplinkybę klaidingai vertino kaip „nesusijusią“, nors ji:
- paaiškina ekonominį leidinio silpnėjimą,
- atskleidžia priežastinį ryšį tarp platinimo kanalų uždarymo ir veiklos apribojimo,
- yra esminė vertinant atsakovo veiksmų poveikį.
Lietuvos paštas dalyvavo leidinių šalinimo iš platinimo grandinės veikloje.
Lietuvos paštas nebuvo neutralus stebėtojas, o:
- pats atsisakė teikti prenumeratos paslaugą,
- sinchroniškai veikė su kitais platinimo kanalais,
- prisidėjo prie situacijos, kai leidinys buvo eliminuotas tiek iš prekybos, tiek iš prenumeratos.
Atsakovo vadovybės vieši pareiškimai patvirtina selektyvų požiūrį į „netinkamus“ leidinius.
Lietuvos pašto vadovė viešai yra ne kartą pareiškusi, kad:
- iš platinimo buvo pašalinti „netinkami“ leidiniai,
- sprendimai buvo grindžiami turinio vertinimu.
Tokie pareiškimai:
- patvirtina selektyvų ir turiniu grįstą sprendimų pobūdį,
- paneigia bet kokią „neutralumo“ prezumpciją,
- sudaro rimtą pagrindą manyti, kad atsisakymas sudaryti sutartį buvo ne komercinis, o vertybinis ir diskriminacinis.
TEISMO IŠVADOS DĖL PAŠTO ĮSTATYMO TAIKYMO
1. Teismas nepilnai aiškino ir taikė Pašto įstatymo 19 straipsnio privalomąją funkciją
Teismas pripažino tik vieną privalomosios funkcijos aspektą – periodinių leidinių pristatymą kaimo vietovėse ir retai apgyvendintose teritorijose.
Tačiau Pašto įstatymo 19 str. 3 d. ir 5 d. nustato platesnį universaliųjų paslaugų teikėjo pareigų spektrą, kuris apima:
- būtinybę užtikrinti visuotinę prieigą prie pašto paslaugų;
- pareigą teikti paslaugas nediskriminaciniu pagrindu;
- pareigą siųsti ir pristatyti siuntas (tarp jų – prenumeratos siuntas).
Teismas neišplėtojo, ar periodinio leidinio platinimas nėra faktiškai universali pašto paslauga, kai sudaroma prenumerata siuntos siuntėjo (leidyklos) ir gavėjo (skaitytojo) iniciatyva.
Galimas apeliacinis argumentas:
Teismas nepagrįstai susiaurino Pašto įstatymo taikymo ribas ir neįvertino, kad prenumeratos pardavimo paslauga yra ne tik komercinė, bet ir universali pagal savo pobūdį.
2. Teismas ignoravo, kad Lietuvos paštas faktiškai yra monopolinėje padėtyje prenumeratos srityje
Nors teismas formaliai išvardijo kitus platintojus:
- Lietuvos spauda,
- Narvesen,
- Press Express,
- prenumeruoti.lt,
- prenumerata.lt,
Jis nevertino realios rinkos situacijos, t. y.:
- nė vienas iš šių subjektų neturi infrastruktūros fiziniam laikraščių pristatymui į namus visoje šalyje;
- nė vienas iš jų nesiūlo vienodo masto prenumeratos pardavimo sistemos;
- Lietuvos paštas yra vienintelis subjektas, kuris de facto gali užtikrinti visos Lietuvos prenumeratos surinkimą ir pristatymą.
Lietuvos teismų praktikoje, taip pat Konkurencijos tarybos vertinimuose, tokia padėtis vertinama kaip objektyvus monopolis, nepriklausomai nuo juridinės formos.
Galimas apeliacinis argumentas:
Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad egzistuoja alternatyvos, nes nevertino realių galimybių, apimties ir infrastruktūros. Tai galėjo lemti neteisingą CK 6.156 (sutarties laisvė) ir Pašto įstatymo aiškinimą.
3. Teismas neatsakė į klausimą: ar Lietuvos paštas gali selektyviai riboti spaudos platinimą miestuose?
Teismas pripažino, kad:
- komercinių paslaugų teikimas miestuose neprivalomas;
- nėra pareigos sudaryti komercines sutartis su leidėjais.
Tačiau neišsprendė esminio dalyko:
Ar valstybės valdomas monopolinės infrastruktūros turėtojas gali selektyviai išimti vieną leidinį iš miestų prenumeratos sistemos?
Nėra atsakymo į:
- Ar tai neprieštarauja informacijos laisvės principui?
- Ar tai nėra diskriminacija pagal veiklos rūšį ar turinį?
- Ar valstybės įmonė gali nustatyti, kurie leidiniai bus platinami, o kurie ne?
Šiuo aspektu sprendimas neadekvačiai motyvuotas.
Galimas apeliacinis argumentas:
Teismas neišnagrinėjo veiksmų proporcingumo ir valdžios įmonės diskrecijos ribų, nors tai esminė bylos dalis.
II. FAKTŲ IR ĮRODYMŲ VERTINIMO KLAIDOS
1. Teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą neįmanomam faktui
Teismas kritikavo, kad neparodėte:
- tikslaus prenumeratorių skaičiaus;
- tikslių pajamų;
- tikslaus prenumeratorių geografinio išsidėstymo.
Tačiau būtent Lietuvos paštas:
- turi visus prenumeratos duomenis;
- turi adresų sąrašus;
- turi faktines siuntų ir pristatymų apskaitas.
Būtų objektyvu vertinti, kad įrodymų prieinamumas priklausė atsakovo dispozicijoje esančiai informacijai.
Galimas apeliacinis argumentas:
Teismas pažeidė CPK 12 ir 178 straipsnius – nesant galimybės gauti įrodymus iš atsakovo, pareiga šiuos duomenis pateikti turėjo būti perkelta Lietuvos paštui.
2. Teismas neįvertino, kad prenumeratos kaina buvo mažesnė dėl valstybės įmonės veiksmų
Biloje buvo argumentuota, kad:
- Lietuvos pašto veiksmai (pristatymo ribojimas, apribojimai) mažino rinkos prieinamumą;
- dėl to laikraštis buvo nuostolingas;
- prenumeratos pajamos tiesiogiai priklausė nuo platinimo aprėpties.
Teismas šio priežastinio ryšio klausimo išvis nenagrinėjo, nors tai būtina civilinės atsakomybės analizė.
3. Teismas neišnagrinėjo įrodymų dėl diskriminacinės praktikos
Byloje buvo argumentai:
- kad „Vakaro žinios“ buvo išimtos iš prekybos tinklų;
- kad Jūsų leidinio platinimas buvo mažinamas panašiu periodu;
- kad tai rodo galimą koordinuotą veikimą.
Teismas šių faktų nelaikė susijusiais, nors diskriminacijos bylose:
- svarbi yra tendencija;
- galima naudoti netiesioginius įrodymus (prima facie testas).
Teismas to netaikė, kas laikoma motyvavimo trūkumu.
III. TEISINIO MOTYVAVIMO TRŪKUMAI
1. Sprendimas nepateikia atsakymo dėl Konstitucinio informacijos laisvės principo
Konstitucijos 25 str. užtikrina:
- teisę gauti ir skleisti informaciją;
- spaudos laisvę.
Valstybės įmonės veiksmai, ribojantys platinimą, turi būti:
- teisėti,
- proporcingi,
- nediskriminaciniai.
Sprendime:
- nėra teisės normų analizės;
- nėra proporcingumo testo;
- nėra vertinimo, ar komercinės sutarties atsisakymas riboja spaudos laisvę.
Tai yra esminis motyvavimo trūkumas.
2. Teismas netinkamai taikė CK 6.156 (sutarties laisvė)
CK 6.156 taikoma tik tada, kai šalys yra lygios ir veikia normaliomis rinkos sąlygomis.
Lietuvos paštas:
- yra valstybės valdoma įmonė;
- turi dominuojančią padėtį;
- yra universalios paslaugos teikėjas;
- platinimo infrastruktūrą valdo išimtinai.
Tai reiškia, kad sutarties laisvė tokioje situacijoje yra ribota, o atsisakymas sudaryti sutartį turi būti pagrįstas objektyviomis priežastimis.
Teismas to nevertino.
IV. PROCESINIAI PAŽEIDIMAI
1. Teismo atsisakymas priimti papildomus paaiškinimus gali būti neteisėtas
CPK 181, 183, 199 straipsniai leidžia pateikti paaiškinimus iki paskutinio teismo posėdžio.
Net jeigu byla teismo išnagrinėta iš esmės:
- teismas privalo reaguoti, jei vėliau paaiškėja reikšmingi duomenys;
- teismas galėjo priimti paaiškinimus ir juos vertinti sprendimo motyvuose;
- paaiškinimai nebuvo nauji įrodymai, bet teisiniai argumentai, kurių ribojimas gali pažeisti šalių lygiateisiškumą.
Tai suteikia pagrindą teigti, kad teismas pažeidė proceso normas.
prikabinu savo skundą, jeigu man įdomu, gali paskaityti:
