Teisingumo ministerija: cenzūros nėra, nors teismai 15 kartų atsisakė ją panaikinti

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija civilinėje byloje Nr. e2-2702-1115/2026 pateikė atsiliepimą, kuriame teigia, kad Aurimo Drižiaus atžvilgiu nebuvo taikoma cenzūra, o jo reikalavimai atlyginti žalą yra nepagrįsti.

Ministerija remiasi Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-208-544/2022 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nutartimi, kuriose konstatuota, kad 2009 m. balandžio 10 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas nebuvo cenzūra, o teisėta prevencinė priemonė.

Tačiau šis argumentas kelia esminį klausimą: kaip galima teigti, kad cenzūros nėra, jeigu teismo sprendimu buvo iš anksto uždrausta publikuoti tam tikro turinio informaciją?

Draudimas rašyti apie A. Sadecką

2009 m. balandžio 10 d. sprendimu Aurimui Drižiui ir jo leidžiamam laikraščiui buvo uždrausta publikuoti informaciją, kurioje Algirdas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ar G. Kiesaus nužudymu.

Tai buvo ne atsakomybė už jau paskelbtą straipsnį.

Tai buvo draudimas ateityje skelbti tam tikro turinio informaciją.

Konstitucijos 44 straipsnis aiškiai nustato:

„Masinės informacijos cenzūra draudžiama.“

Todėl kyla klausimas, kuo toks draudimas skiriasi nuo išankstinės informacijos kontrolės, kuri demokratinėse valstybėse laikoma viena pavojingiausių saviraiškos laisvės ribojimo formų.

Penkiolika nesėkmingų bandymų panaikinti draudimą

Aurimas Drižius nurodo, kad per daugiau nei penkiolika metų ne mažiau kaip 15 kartų kreipėsi į įvairių instancijų teismus, prašydamas panaikinti minėtą draudimą kaip prieštaraujantį Konstitucijai.

Visi šie prašymai buvo atmesti.

Pasak jo, nė vienas teismas taip ir neatsakė į pagrindinį klausimą:

ar draudimas iš anksto publikuoti tam tikro turinio informaciją gali būti suderinamas su Konstitucijos 44 straipsniu?

Vietoje to teismai dažniausiai nurodydavo, kad klausimas jau išspręstas ankstesniais sprendimais arba nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

LAT nutraukė baudžiamąją bylą

Dar vienas ginčo aspektas – baudžiamasis persekiojimas.

Aurimas Drižius buvo ne kartą teisiamas pagal BK 245 straipsnį už minėto teismo sprendimo nevykdymą.

Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 1 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015 konstatavo, kad jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties ir baudžiamąją bylą nutraukė.

Nepaisant to, Teisingumo ministerija savo atsiliepime tvirtina, kad vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo valstybės civilinei atsakomybei.

Ginčas dėl valstybės atsakomybės

Naujoje byloje A. Drižius iš valstybės reikalauja 40 tūkst. eurų turtinės ir 110 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Jo teigimu, žala atsirado dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo, teisėjų veiksmų ir iki šiol galiojančio draudimo publikuoti informaciją.

Teisingumo ministerija laikosi priešingos pozicijos ir teigia, kad:

• ieškinys pareikštas praleidus senaties terminą;
• cenzūra nebuvo taikyta;
• teisėjų neteisėti veiksmai neįrodyti;
• dėl tų pačių aplinkybių jau yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai.

Galutinį atsakymą į klausimą, ar draudimas ateityje publikuoti tam tikro turinio informaciją yra cenzūra, ir ar valstybė privalo atlyginti dėl to atsiradusią žalą, turės pateikti bylą nagrinėjantis teismas.

Tačiau viena aplinkybė nekelia abejonių: praėjus daugiau nei penkiolikai metų nuo 2009 m. sprendimo priėmimo, ginčas dėl žodžio laisvės ribų Lietuvoje vis dar nėra pasibaigęs.