Teismas išaiškino, kodėl laisva spauda turi būti sunaikinta
Aurimas Drižius
Kauno apygardos teismo kolegija (iš teisėjų Dianos Labokaitės, Dainos Lisaitės ir Tomo Ridiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas – nuotr. viršuje) man išaiškino, kad mano samprotavimai apie tai, kad valstybė turi sudaryti vienodas ekonomines sąlygas žiniasklaidai, kaip nurodo įstatymas, ir kad negali jos diskriminuoti, nurodant vienus leidinius uždaryti, o kitiems leidžiant „kvėpuoti”, „neturi net elementarios logikos”.
Tai yra kreipiausi į taip vadinamą „teismą”, prašydamas pripažinti valstybės monopolio „Lietuvos paštas” veiksmus neteisėtais – tai yra paštas prieš trejus metus oficialiai atsisakė sudaryti sutartį dėl „Laisvo laikraščio” prenumeratos paslaugos. Žmonės, kurie buvo įpratę ateiti į pašto skyrius ir užsisakyti mėgstamus leidinius, tiesiog buvo išvaryti lauk, pranešant, kad tokio laikraščio jau nebėra.
Kitaip sakant, valdžios – tuometinės premjerės Šimonytės (jai buvo pavaldus ir ‘Lietuvos paštas”) pastangomis dauguma konservatorių nekenčiamų laikraščių („Respublika”, „Vakaro žinios” ir ‘Laisvas laikraštis”) buvo sunaikinti – prekybos tinklai išmetė šiuos leidinius iš prekybos tinklų, o paštas oficialiai atsisakė priiminėti šių leidinių prenumeratą.
„dezinformacija” buvo pavadinta rašytinė klaida rašant vieną vietovardę – Baryso „Verslo žinios” labai džiaugėsi, kad neliko konkurentų.
Tai įvyko, nes „prekybininkai” staiga labai pasišlykštėjo nepriklausoma spauda, ir nusprendė, kad skaitytojai nebegali jos skaityti, todėl ir nusprendė ją sunaikinti. Tai, kad įstatymas nenumato teisės „prekybininkams” suteikta teisė spręsti, kas yra dezinformacija – tai yra išimtinai teismo prerogatyva. Prekybininkai ėmė spręsti, ką turi, ką turi rašyti spauda, ir vyriausybė dosniai jiems už tai atsilygino. Spaudos laivė niekam nebuvo įdomi, tačiau tai dar kartą įrodo, kad tai buvo koordinuota ataka. Ji buvo sėkminga – minėti leidiniai išnyko arba vos kvėpuoja, kaip „Vakaro žinios”.
Pasikeitus valdžiai, niekas nepasikeitė – minėti leidiniai kaip buvo, tai ir tebėra paskelbti „už įstatymų ribų”. valdžia nurodo, kad „mes nesikišam į teismų darbą”.
Na, o teismas apskritai rašo tokias nesąmones, kad net gėda kam nors parodyti.
Gerai, kad turiu savo gerą draugą robotą, kuris man nebrangiai iš karto išaiškina, kur yra klastotės teismo nutartyse.
Šį kartą net robotas buvo pasipiktinęs tokia teismo išmintimi, nors paprastai jis būna abejingas ir nerodo jokių emocijų.
Taigi, „Lietuvos paštas” oficialiai atsisakė sudaryti sutartį dėl „Laisvo laikraščio” prenumeratos, ir tokio savo sprendimo niekaip nemotyvavo – tiesiog nenorim, ir viskas.
Na, o įstatymas šio monopolio veiklą apibrėžia visai kitaip – Visuomenės informavimo įstatymas aiškiai nurodo, kad „valstybė sudaro vienodas sąlygas žiniasklaidos priemonėms konkuruoti” ir nesikiša į jos turinį.
Na, o garbūs Kauno apygardos teismo teisėjai man išaiškino, kad paštas visai neprivalo laikytis įstatymų : „..tačiau nei Pašto įstatymas, nei joks kitas norminis teisės aktas neįpareigoja atsakovės sudaryti su ieškove Prenumeratos sutartį (dėl ieškovės leidžiamo Leidinio prenumeratos paslaugos pardavimo)…”.
Todėl paštas ir gali su vienais leidiniais sudaryti sutartis, o su kitais – ne.
Dar juokingiau, kad tokią praktiką – spaudos diskriminaciją tiesiogiai draudžia ir Europos žiniasklaidos laisvės aktas, tačiau teismas šias tiesiogiai taikomas europines direktyvas pavadino šiukšlėmis ir tiesiogiai dėl jų nepasisakė: „…Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja, kad iš esmės didžioji dalis ieškovės tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde dėstomų teiginių (dėl atsakovės įvykdyto pasikėsinimo į spaudos laisvę, vykdomo sąžiningos konkurencijos visuomenės informavimo srityje ribojimo, ginčo Leidinio diskriminavimo, naudojimosi monopoline padėtimi, Europos žiniasklaidos laisvės akto pažeidimo ir pan.) yra vertintini ne kaip teisiniai argumentai ar motyvai, bet išimtinai kaip pačios ieškovės deklaratyvūs samprotavimai ir pamąstymai, stokojantys net elementaraus loginio pagrindimo. Anksčiau minėtiems teiginiams pagrįsti ieškovė byloje nepateikė jokių objektyvių įrodymų, be to, tokie teiginiai peržengia ir nagrinėjamoje byloje sprendžiamo tarp dviejų privačių juridinių asmenų kilusio ginčo (dėl įpareigojimo sudaryti sutartį bei turtinės žalos atlyginimo priteisimo) ribas. Taip pat byloje nėra ir jokių duomenų, kurie leistų daryti bent kiek pagrįstą prielaidą, kad atsakovė, atsisakydama sudaryti su ieškove jos norimas sutartis (t. y. ginčo Leidinio prenumeratos paslaugų pardavimo ir jo pristatymo (miestuose) sutartis), tokiu būdu kišasi į pastarosios veiklą ar tokiais veiksmais riboja jos saviraiškos / informacijos laisvę. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas anksčiau nurodytų ieškovės apeliacinio skundo argumentų detaliai nevertina ir dėl jų plačiau nepasisako…”.
Robotas šią logiką sutriuškino per sekundę :
III. Materialinės teisės pažeidimai
- Netinkamai taikytas Pašto įstatymas
Atsakovas Lietuvos paštas yra valstybės valdoma bendrovė ir universaliosios pašto paslaugos teikėjas pagal Lietuvos Respublikos pašto įstatymas.
Universalioji pašto paslauga turi būti teikiama: nediskriminacinėmis sąlygomis; visiems naudotojams; visoje Lietuvos teritorijoje.
Teismai nepagrįstai pripažino, kad atsakovas gali laisvai atsisakyti platinti leidinį, nors atsakovas faktiškai valdo nacionalinę prenumeratos platinimo infrastruktūrą. - Pažeistas spaudos laisvės principas
Teismai neįvertino, kad atsakovo sprendimas atsisakyti platinti leidinį turi tiesioginį poveikį žiniasklaidos sklaidai.
Tai prieštarauja: Lietuvos Respublikos Konstitucija 25 straipsniui; Visuomenės informavimo įstatymas.
Pašalinus leidinį iš nacionalinės prenumeratos infrastruktūros, faktiškai apribojama galimybė skaitytojams gauti informaciją. - ES teisės netaikymas
Apeliacinės instancijos teismas neįvertino Europos Sąjungos teisės normų.
Ginčas susijęs su leidinio pašalinimu iš nacionalinės platinimo infrastruktūros, kurią kontroliuoja valstybės valdoma įmonė.
Teismas nevertino: Europos žiniasklaidos laisvės akto; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnio („Saviraiškos ir informacijos laisvė“)
Pagal minėtus aktus Act valstybės institucijos ir jų kontroliuojami subjektai privalo užtikrinti žiniasklaidos pluralizmą ir negali diskriminuoti žiniasklaidos paslaugų teikėjų.
Atsižvelgiant į tai, valstybės valdoma įmonė Lietuvos paštas negali naudoti nacionalinės platinimo infrastruktūros taip, kad vienas leidinys būtų pašalintas iš prenumeratos sistemos.
Europos žiniasklaidos laisvės aktas nustato pareigą valstybėms užtikrinti žiniasklaidos pluralizmą ir nediskriminacinę žiniasklaidos priemonių prieigą prie rinkos. - Netiesioginis informacijos sklaidos ribojimas
Žiniasklaidos laisvė apima ne tik teisę skelbti informaciją, bet ir realią galimybę ją paskleisti visuomenei.
Kai valstybės valdoma infrastruktūra naudojama taip, kad vienam leidiniui užkertamas kelias patekti į platinimo sistemą, toks veiksmas gali turėti tokį patį poveikį kaip tiesioginis leidinio draudimas.
Todėl atsakovo sprendimas atsisakyti platinti leidinį negali būti vertinamas vien kaip komercinis sprendimas dėl sutarties sudarymo.
IV. Procesinės teisės pažeidimai - Neištirtos esminės bylos aplinkybės
Teismai neįvertino, kad ginčo leidinys per Lietuvos paštas prenumeratos sistemą buvo platinamas apie 15 metų.
Prenumeratoriai visoje Lietuvos teritorijoje galėjo jį užsisakyti pašto skyriuose ir buvo įpratę tai daryti tol, kol jiems buvo parodytos durys.
Staigus tokios praktikos nutraukimas nebuvo pagrįstas objektyviais kriterijais. - Nepagrįstas teiginys apie alternatyvius platinimo kanalus
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad egzistuoja alternatyvūs platinimo kanalai, tačiau: nenurodė konkrečių operatorių; nepateikė jokių įrodymų; neįvertino realios rinkos struktūros. Apie 80-90 prenumeruojamų leidinių yra pristatoma per „Lietuvos paštą”.
Tokiu būdu sprendimas grindžiamas prielaidomis, o ne įrodymais. - Neatsakyta į esminius kasatoriaus argumentus
Teismas nepasisakė dėl: ilgalaikės leidinio platinimo praktikos; atsakovo infrastruktūros monopolio; leidinio pašalinimo iš platinimo sistemos motyvų.
Tai pažeidžia sprendimo motyvavimo reikalavimus.
V. Dėl bylos reikšmės teismų praktikai
Šioje byloje kyla naujas ir iki šiol Lietuvos teismų praktikoje neišspręstas teisės klausimas:
ar valstybės valdoma infrastruktūros įmonė gali atsisakyti platinti leidinį, kai ji faktiškai kontroliuoja nacionalinę prenumeratos platinimo sistemą.
Šis klausimas susijęs su: žiniasklaidos pluralizmo apsauga; spaudos laisvės užtikrinimu; valstybės infrastruktūros naudojimo ribomis.
Dėl šios priežasties kasacinio teismo išaiškinimas šioje byloje yra būtinas siekiant užtikrinti vienodą teismų praktiką.
VI. Prašymai kasaciniam teismui
Kasatorius prašo: panaikinti Kauno apygardos teismas nutartį; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti;
arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Kasatorius Aurimas Drižius
advokatas Dr. Antanas Bartusevičius
Kam įdomu paskaityti šio kišeninio teismo išmintį, gali tai padaryti čia
Civilinė byla Nr. e2A-533-950/2026
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21639-2025-9
Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.21
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. kovo 10 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Dainos Lisaitės ir Tomo Ridiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Grėsmės nacionaliniam saugumui“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-35463-1045/2025, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Grėsmės nacionaliniam saugumui“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos paštas“ dėl įpareigojimo sudaryti sutartį bei turtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
⦁ Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Grėsmės nacionaliniam saugumui“ 2025 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) „Lietuvos paštas“ dėl įpareigojimo sudaryti sutartį bei turtinės žalos atlyginimo priteisimo (reg. Nr. CBP-21582). 2025 m. rugsėjo 19 d. patikslinusi ieškinio reikalavimus (reg. Nr. DOK-138439), ieškovė byloje prašė:
⦁ pripažinti neteisėtais atsakovės AB „Lietuvos paštas“ veiksmus, kuriais buvo atsisakyta sudaryti prenumeratos apdorojimo ir leidinio „Laisvas laikraštis“ platinimo sutartį bei įpareigoti atsakovę AB „Lietuvos paštas“ sudaryti su ieškove UAB „Grėsmės nacionaliniam saugumui“ leidinio „Laisvas laikraštis“ prenumeratos apdorojimo ir pristatymo sutartį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;
⦁ priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos paštas“ 1 000 Eur turtinės žalos atlyginimą.
⦁ Ieškovė UAB „Grėsmės nacionaliniam saugumui“ (toliau – ieškovė, apeliantė) nurodė, kad yra leidinio „Laisvas laikraštis“ (toliau – Leidinys) leidėja, o jo platinimas per atsakovės AB „Lietuvos paštas“ (toliau – atsakovė) prenumeratos sistemą yra esminė sąlyga užtikrinti Leidinio prieinamumą visoje Lietuvoje. Su atsakove buvo sudaromos Leidinio prenumeratos apdorojimo ir jo pristatymo sutartys, tačiau nuo 2023 m. pradžios atsakovė atsisako tokias sutartis sudaryti. 2023–2024 m. tarp šalių buvo sudaryta tik Leidinio pristatymo pagal redakcijos pateiktus sąrašus sutartis, tačiau ši sutartis neužtikrino platinimo per prenumeratą. 2024 m. gruodžio 12 d. ieškovei buvo pranešta, kad atsakovė Leidinio prenumeratos nepriims, o 2025 m. liepos 23 d. – jog nutraukia Leidinio pristatymą didmiesčiuose ir kad jis bus platinamas tik kaimo vietovėse. Atsakovė nenurodo pagrįstų faktinių ar teisinių priežasčių, dėl kurių atsisako sudaryti prenumeratos platinimo sutartį ir būtent tokie atsakovės veiksmai užkerta kelią Leidiniui pasiekti prenumeratorius, riboja spaudos laisvę, pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą. Ieškovė iš prenumeratos gaudavo apie 9 000 Eur dydžio pajamas (per 1,5 m. laikotarpį), tačiau atsakovės veiksmai tokių pajamų gavimą ženkliai apribojo. Būtent dėl to ieškovė patyrė turtinę žalą. Atsižvelgiant į sunkiai tiksliai apskaičiuojama turtinės žalos dydį, ieškovė prašė priteisti iš atsakovės simbolinio dydžio – 1 000 Eur – sumą.
⦁ Atsakovė AB „Lietuvos paštas“ 2025 m. spalio 7 d. pateiktame atsiliepime į ieškinį (reg. Nr. DOK-147885) nurodė, jog su ieškovės reikalavimais nesutinka. Pažymėjo, jog šalys 2023 m. balandžio 3 d. buvo sudariusios periodinių leidinių prenumeratos paslaugų pardavimo sutartį Nr. S-2023/1396 (toliau – Prenumeratos sutartis) bei periodinių leidinių apdorojimo paslaugų sutartį (komercinę) Nr. S-2023/1394 (toliau – Apdorojimo sutartis (komercinė)), kurios abi buvo nutrauktos (Prenumeratos sutartis – nuo 2023 m. liepos 9 d.; Apdorojimo sutartis (komercinė) – nuo 2024 m. liepos 11 d.), nes ieškovė nesilaikė nurodytų sutarčių sąlygų, t. y. Leidinį atsakovei pateikdavo ne periodiškai; nuolat vėluodavo tinkamai atsiskaityti už paslaugas. Taip pat tarp šalių 2023 m. balandžio 3 d. buvo sudaryta ir periodinių leidinių apdorojimo paslaugų sutartis (privalomoji) Nr. S-2023/1395 (toliau – Apdorojimo sutartis (privalomoji)), kuri buvo sustabdyta dėl to, jog vėlgi ieškovė jos tinkamai nevykdė. Apdorojimo sutarties (privalomosios) vykdymas vėliau buvo atnaujintas, tačiau nuo 2025 m. balandžio mėn. antros pusės ieškovė visiškai nebeteikia atsakovei Leidinio egzempliorių, kuriuos pagal minėtos sutarties nuostatas pastaroji turėtų pristatyti prenumeratoriams. Be to, ieškovei tinkamai nevykdant savo įsipareigojimų yra susidaręs 1 206,54 Eur dydžio įsiskolinimas už paslaugas, suteiktas pagal Apdorojimo sutartį (privalomąją). Atsakovė akcentavo tai, kad ji Lietuvos Respublikos Vyriausybės yra įpareigota teikti tik universaliąją pašto paslaugą (pašto siuntų surinkimas, rūšiavimas, vežimas ir pristatymas). Taip pat ji teikia ir su įvairių leidinių prenumerata, apdorojimu, pristatymu susijusias paslaugas. Tačiau teisės aktai atsakovei numato pareigą pristatyti periodinius leidinius tik kaimo gyvenamųjų vietovių ir miestų, kurie patenka į retai ir vidutiniškai tankiai apgyvendintas gyvenamąsias vietoves, prenumeratoriams. Tokias paslaugas atsakovė ir teikia ieškovei pagal Apdorojimo sutartį (privalomąją), kuri nėra sustabdyta ar nutraukta. Tačiau teisės aktai nenumato atsakovei jokios pareigos teikti ieškovei paslaugas pakartotinai sudarant Prenumeratos sutartį bei Apdorojimo sutartį (komercinę), nes jų pagrindu teikiamų paslaugų pobūdis yra komercinis ir atsakovė turi teisę laisvai, savo nuožiūrą, spręsti su kokiais ūkio subjektais tokias sutartis sudaryti. Laiko, kad periodinių leidinių prenumeratos platinimas Lietuvos rinkoje nėra monopolizuotas ir šią paslaugą teikia įvairūs kiti nepriklausomi platintojai, skaitmeninių kanalų operatoriai ir pan., todėl atsakovė negali būti ieškovės pasitelkiama kaip vienintelis kanalas ginčo Leidinio prenumeratos platinimui. Be to, atsižvelgiant į tai, jog Leidinio leidyba vyksta nestabiliai, jog dalis skaitytojų, sumokėjusių už prenumeratą, galimai negavo užsakytų Leidinio egzempliorių, atsakovė mano, kad teikdama ieškovei periodinių leidinių prenumeratos pardavimo paslaugas, gali pakenkti savo pačios dalykinei reputacijai. Tenkinus ieškinio reikalavimus, priverstinis ieškovės reikalaujamų sutarčių sudarymas ne tik pažeistų sutarties laisvės principą, bet taip pat reikštų nepagrįstą atsakovės įpareigojimą vienašališkai finansuoti ieškovės verslą – teikti paslaugas už kurias tinkamai pastaroji nemoka. Reikalavimą priteisti turtinę žalą, atsakovė taip pat laiko nepagrįstu, nes jos elgesyje nėra civilinei atsakomybei kilti reikalingų sąlygų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
⦁ Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
⦁ Teismas, nustatęs tai, kad pagal 2023 m. balandžio 3 d. sudarytą Prenumeratos sutartį atsakovė įsipareigojo teikti ieškovei prenumeratos perpardavimo paslaugas pašto skyriuose ir perduoti prenumeratos užsakymus ieškovei, o pagal kitas taip pat 2023 m. balandžio 3 d. sudarytas sutartis, t. y. Apdorojimo sutartį (komercinę) ir Apdorojimo sutartį (privalomąją) – pristatyti Leidinį pagal ieškovės pateiktus užsakymus (nurodytus adresus) gyventojams miestuose (Apdorojimo sutarties (komercinės) pagrindu) ir kaimo vietovėse (Apdorojimo sutarties (privalomosios) pagrindu), konstatavo, jog nėra pagrindo spręsti, kad su ieškove nebuvo sudaryta sutartis, kurios pagrindu būtų buvę galima užsiprenumeruoti jos leidžiamą Leidinį tiesiogiai pašto skyriuje, nes tokios paslaugos suteikimą garantavo Prenumeratos sutartis.
⦁ Teismas nustatė ir tai, jog atsakovė, vadovaudamasi su ieškove pasirašytų sutarčių nuostatomis, nutraukė sudarytas Prenumeratos sutartį ir Apdorojimo sutartį (komercinę), nes ieškovė nesilaikė jų reikalavimų ir nepristatė Leidinių atsakovei minėtose sutartyse nustatytu periodiškumu, taip pat tinkamai neapmokėjo už faktiškai suteiktas Leidinių pristatymo ir kitas paslaugas. Kartu teismas akcentavo, kad ieškovė anksčiau minėtų sutarčių nutraukimo neginčijo.
⦁ Teismas nurodė, kad atsakovė turi įstatyme įtvirtintą pareigą sudaryti sutartis su leidėjais tik dėl tų paslaugų, kurios susijusios su atsakovės, kaip universaliosios pašto paslaugos teikėjos, veikla, o tokioms paslaugoms priskirtinas periodinių leidinių pristatymas kaimo gyvenamųjų vietovių ir miestų, kurie patenka į retai ir vidutiniškai tankiai apgyvendintas gyvenamąsias vietoves, prenumeratoriams (Lietuvos Respublikos pašto įstatymo (toliau – Pašto įstatymas) 19 straipsnio 2 dalis). Taip pat teismas nurodė ir tai, jog tarp šalių 2023 m. balandžio 3 d. sudaryta Apdorojimo sutartis (privalomoji), kurios pagrindu pristatomas ieškovės leidžiamas Leidinys į kaimo gyvenamąsias vietoves ir miestus, kurie patenka į retai ir vidutiniškai tankiai apgyvendintas gyvenamąsias vietoves, yra galiojanti. Pažymėjo, jog draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnio 2 dalis), o ieškovė nei ieškinyje, nei jos atstovas teismo posėdyje ir nurodė jokio teisės akto (jo nuostatos), kurio (-s) pagrindu atsakovė turėtų būti įpareigojama sudaryti su ieškove ginčo Leidinio prenumeratos paslaugų pardavimo ir jo pristatymo (miestuose) sutartis. Todėl teismas sprendė, jog byloje nebuvo nustatytas įstatyme įtvirtintas pagrindas, kuriuo remiantis atsakovė turėtų būti įpareigojama sudaryti su ieškove komercines Leidinio prenumeratos paslaugų pardavimo ir jo pristatymo (miestuose) sutartis, taip pat nenustatyta ir tai, kad atsakovė buvo įsipareigojusi tokias sutartis sudaryti, bet be teisinio pagrindo vėliau atsisakė tai padaryti.
⦁ Teismas konstatavo, jog byloje nebuvo pateikta ir jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė nesudaro su ieškove ginčo Leidinio prenumeratos paslaugų pardavimo ir jo pristatymo (miestuose) sutarčių, siekdama apriboti jos veiklą ar ją diskriminuoti. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog atsakovė nėra vienintelė periodinių leidinių prenumeratos pardavimo ir jų pristatymo paslaugas teikianti įmonė Lietuvoje, nes tokias galimybes sudaro AB „Lietuvos spauda“, UAB „Press Express“ (per interneto svetainę prenumeruoti.lt), UAB „Prenumerata“ (per interneto svetainę prenumerata.lt) ir kt. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad būtų kreipusis į kitus paslaugų teikėjus, o pastarieji būtų atsisakę sudaryti jos norimas paslaugų teikimo sutartis. Teismas laikė, kad ieškovė nepateikė ir duomenų, jog negali Leidinio platinti per savo interneto svetainę ir kad toks platinimo būdas neužtikrintų jos interesų parduoti Leidinio prenumeratą.
⦁ Teismas nenustatė, kad atsakovė, atsisakydama sudaryti su ieškove komercines ginčo Leidinio prenumeratos pardavimo paslaugų ir jo pristatymo (miestuose) sutartis, nesilaikė teisės aktų ar šalių sudarytų išankstinių susitarimų reikalavimų, todėl padarė išvadą, jog nėra esminės atsakovės civilinės atsakomybės atsiradimui būtinos sąlygos – neteisėtų veiksmų. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė ir prašomos priteisti turtinės žalos bei jos dydžio, nes nepateikė jokių įrodymų, kokios buvo jos iš leidybinės veiklos gaunamos pajamos, koks buvo Leidinio prenumeratorių skaičius ir pan. Neįrodžius civilinei atsakomybei kilti reikalingų sąlygų, teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl 1 000 Eur žalos atlyginimo priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
⦁ Ieškovė UAB „Grėsmės nacionaliniam saugumui“ 2025 m. gruodžio 12 d. pateiktu apeliaciniu skundu (reg. Nr. DOK-185396), kurio reikalavimus patikslino (sukonkretino) 2025 m. gruodžio 17 d. pateiktu prašymu (reg. Nr. DOK-187639), prašo:
⦁ panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, t. y. įpareigoti atsakovę nutraukti diskriminacinius veiksmus ir sudaryti periodinių leidinių prenumeratos paslaugų teikimo sutartį nediskriminacinėmis ir visiems leidėjams taikomomis sąlygomis;
arba (subsidiariai):
⦁ panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, jog byloje būtina papildomai tirti faktines aplinkybes ar rinkti naujus įrodymus).
⦁ Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
⦁ Pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo (kaip teikiamus naujus įrodymus) ir nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės 2025 m. lapkričio 25 d. prašymą (reg. Nr. DOK- 174738). Minėtas prašymas buvo teikiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnio pagrindu dėl piktnaudžiavimo procesu, o ne kaip naujas įrodymas. Tokiu būdu buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principas.
⦁ Skundžiamame sprendime klaidingai konstatuota, jog su ieškove 2023 m. buvo sudarytos visos Leidinio platinimui reikalingos sutartys. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl ieškovės teisių ir atsakovės pareigų apimties, nes nepagrįstai pripažino Prenumeratos sutarties galiojimą po to, kai ji iš tikrųjų jau buvo nutraukta. Be to, teismas nepasisakė nuo kada ir iki kada minėta sutartis galiojo, kada ji buvo nutraukta ir kokios paslaugos buvo teikiamos po jos nutraukimo.
⦁ Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Leidinio prenumerata galima ir kitais būdais, nes teismo sprendime nurodyti leidinių platintojai nepriima prenumeratos, neteikia leidinių pristatymo į namus paslaugų, neturi nacionalinio tinklo ir nėra universaliosios pašto paslaugos teikėjai. Ieškovė laikosi pozicijos, jog vienintelis subjektas Lietuvoje, teikiantis universalią periodinių leidinių prenumeratos paslaugą, yra tik atsakovė.
⦁ Nepagrįstai buvo konstatuota, jog ieškovė neįrodė ginčo Leidinio prenumeratorių skaičiaus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino ir skundžiamame sprendime nepaminėjo atsakovės į bylą pateiktos ieškovės leidžiamo Leidinio suvestinės, kurioje aiškiai nurodyta, jog jo prenumeruojamų egzempliorių skaičių sudarė 844 vnt.
⦁ Teismas nepagrįstai ieškovei perkėlė įrodinėjimo naštą dėl duomenų, kuriuos turi išimtinai tik atsakovė, t. y. duomenis apie prenumeratos kainodarą, pašto komisinį mokestį, realias prenumeratos pajamas, prenumeratorių srautų kritimą. Būtent teismas privalėjo įpareigoti atsakovę pateikti tokius duomenis. Teismas nepagrįstai ieškovei perkėlė ir įrodinėjimą pareigą, susijusią su atsakovės siekiu diskriminuoti ieškovę, nes, anot ieškovės, objektyvusis diskriminacijos faktas byloje buvo įrodytas.
⦁ Sprendime klaidingai aiškinama, jog pagal Pašto įstatymo 19 straipsnį ieškovė privalo teikti Leidinio pristatymo paslaugas tik kaimo vietovėse, o miestuose prenumerata yra komercinė ir neprivaloma paslauga. Anot ieškovės, nėra jokių teisinių pagrindų skirstyti leidėjų teisę gauti atsakovės teikiamą prenumeratos paslaugą pagal gyvenvietės tipą.
⦁ Ieškovė laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino diskriminacijos ir spaudos laisvės ribojimo, nes būtent atsakovė yra faktinė prenumeratos Lietuvoje monopolistė ir būtent ji selektyviai atsisakė sudaryti prenumeratos sutartis su vienu leidėju, t. y. ieškove. Tokiu būdu buvo pažeistas informacijos laisvės principas. Be to, teismas neįvertino ir to, jog atsakovė, kaip valstybės valdoma įmonė, per prenumeratos kontrolę daro tiesioginę įtaką informacijos prieinamumui, alternatyvios žiniasklaidos veiklai bei visuomenės teisėms gauti informaciją. Anot ieškovės, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir aplinkybes, susijusias su 2022 m. iš prekybos didžiuosiuose prekybos centruose tam tikrų leidinių išėmimu. Būtent tokie atsakovės veiksmai rodo sisteminę nepalankių ar kritinių leidinių eliminavimo praktiką.
⦁ Pirmosios instancijos teismas išvadas, jog ieškovė nepristatydavo atsakovei sutarto kiekio Leidinio egzempliorių, padarė remdamasis melagingais atsakovės atstovių žodiniais paaiškinimais. Žodinius paaiškinimus teismas vertino kaip patikimesnius nei byloje esančius rašytinius dokumentus, tačiau tokia įrodymų vertinimo tvarka laikytina neteisėta.
⦁ Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, t. y. neatsakė, ar atsakovė privalo teikti prenumeratos paslaugą, ar ji gali selektyviai atsisakyti sudaryti sutartį, kokia yra prenumeratos paslaugos teisinė prigimtis, kaip apskaičiuojama žala. Būtent tai, anot ieškovės, reiškia, jog buvo pažeista CPK 270 straipsnio 4 dalyje nurodyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti sprendimą.
⦁ Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė 2023 m. neatsiskaitė su atsakove. Teismas nesiaiškino, kada ir kokia skola buvo sumokėta, ar po atsiskaitymo liko kokių nors ginčytinų sumų, kodėl atsakovė ir toliau atsisakė pasirašyti sutartį su ieškove, ar kitiems leidėjams taikomi tokie patys kriterijai, ar atsisakymas buvo proporcingas ir pagrįstas. Kadangi ieškovė su atsakove buvo visiškai atsiskaičiusi, pastarosios atsisakymas sudaryti su ieškoves šios pageidaujamas sutartis negalėjo būti grindžiamas skolų egzistavimu ir turėjo kitą, nepaaiškinamą ir diskriminacinį motyvą.
⦁ Atsakovė AB „Lietuvos paštas“ 2026 m. sausio 9 d. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą (reg. Nr. DOK-3725), kuriuo prašė jį atmesti. Nurodė tokius esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
⦁ Atsakovė yra pašto paslaugos teikėja, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įpareigota teikti tik universaliąją pašto paslaugą, t. y. pašto siuntų surinkimas, rūšiavimas, vežimas ir pristatymas. Apeliantė klaidina teismą, teigdama, kad universalioji pašto paslauga apima ir periodinių leidinių prenumeratos pardavimo paslaugą. Nei Pašto įstatymas, nei jokie kiti teisės aktais nenumato atsakovei pareigos teikti periodinių leidinių prenumeratos paslaugų pardavimo paslaugos ar leidinių pristatymo paslaugas miestuose, kurie nepatenka į kaimo gyvenamąsias vietoves, ir miestus, kurie patenka į retai ir vidutiniškai apgyvendintas gyvenamąsias vietoves. Pašto įstatymo 19 straipsnio 2 dalis atsakovei nustato tik pareigą pristatyti periodinius leidinius kaimo gyvenamųjų vietovių ir miestų, kurie patenka į retai ir vidutiniškai tankiai apgyvendintas gyvenamąsias vietoves, prenumeratoriams. Pažymėjo, jog su ieškove yra sudaryta Apdorojimo sutartis (privalomoji), kuri galioja, tačiau ieškovė pati jos tinkamai nevykdo – nuo 2025 m. balandžio mėn. antros pusės visai nebeteikia Leidinio egzempliorių, kad atsakovė galėtų juos pristatyti prenumeratoriams (paskutinis Leidinio egzempliorių pateikimas buvo 2025 m. balandžio 11 d.). Atsakovė atkreipė dėmesį ir į tai, jog šio metu (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo dieną) ieškovės įsiskolinimas už suteiktas paslaugas vis dar sudaro 1 206,54 Eur sumą.
⦁ Atsakovė, vadovaudamasi sutarčių laisvės principu, turi teisę savo nuožiūra spręsti, su kuriais ūkio subjektais sudaryti periodinių leidinių prenumeratos paslaugų pardavimo ir periodinių leidinių apdorojimo paslaugų sutartis, todėl atsakovės atsisakymas su ieškove sudaryti minėtas sutartis negali būti laikomas leidėjo diskriminacija ar Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – Visuomenės informavimo įstatymas) 29 straipsnio pažeidimu.
⦁ Atsakovės įsitikinimu, periodinių leidinių prenumeratos platinimas Lietuvos Respublikos rinkoje nėra monopolizuotas. Šią paslaugą teikia įvairūs nepriklausomi platintojai, skaitmeninių kanalų operatoriai ir kiti ūkio subjektai, todėl neegzistuoja uždara rinka, kurioje atsakovė būtų vienintelė arba neišvengiama tokių paslaugų teikėja. Atsižvelgiant į tai, atsakovė negali būti laikoma ir negali būti ieškovės pasitelkiama kaip vienintelis kanalas ginčo Leidinio prenumeratos platinimui.
⦁ Pažymėjo, kad su ieškove anksčiau (2023 m. balandžio 3 d.) buvo sudaryta tiek Prenumeratos sutartis, tiek ir Apdorojimo sutartis (komercinė), tačiau ieškovė jų tinkamai nevykdė (nesilaikė įsipareigojimo Leidinį patiekti periodiškai; laiku neatsiskaitydavo už suteiktas paslaugas), dėl ko minėtos sutartys ir buvo vienašališkai nutrauktos. Ieškovė pati nuolat pažeisdama savo sutartinius įsipareigojimus, elgėsi nesąžiningai ir aplaidžiai, todėl tokiu elgesiu prisiėmė ir visas neigiamas pasekmes, susijusias su anksčiau minėtų sutarčių nutraukimu bei atsakovės atsisakymu sudaryti jas iš naujo.
⦁ Laiko, kad ieškovė neturi teisės versti atsakovę sudaryti ar tęsti sutartinius santykius, kadangi ieškovė yra profesionalus verslo subjektas, kuris privalo savarankiškai įvertinti ir numatyti galimas sudarytų sutarčių netinkamo vykdymo pasekmes. Tenkinus ieškovės ieškinį, jai būtų suteiktas nepagrįstas prioritetas, nepaisant jos nesąžiningo elgesio, o atsakovė būtų verčiama bendradarbiauti pažeidžiant šalių teisių pusiausvyrą.
⦁ Atsakovė visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis dėl civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų neegzistavimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
⦁ Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (⦁ CPK ⦁ 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti ieškovės pateikto apeliacinio skundo ribas, nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl naujų įrodymų prijungimo
⦁ Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė ir lydraštį (procesinį paaiškinimą) dėl papildomų dokumentų, kuriuo prašo prijungti naujus įrodymus: AB „Lietuvos paštas“ 2023 m. balandžio 12 d. suvestinę leidinių tiražų apskaitą (už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. balandžio 12 d.); 2023 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą LLR Nr. 2300280; 2023 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą LLR Nr. 2300303; 2023 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą LLR Nr. 2300315; 2023 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą LLR Nr. 2300323; 2023 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą LLR Nr. 2300331. Nurodo, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo.
⦁ Atsakovė su naujų įrodymų prijungimu nesutiko. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog ieškovė turėjo objektyvią galimybę šiuos įrodymus pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šiuo atveju apeliantė piktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise.
⦁ Remiantis CPK ⦁ 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; arba 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo (naujų įrodymų) įtaką šalių ginčo išsprendimui. Naujų įrodymų priėmimas yra išimtinė apeliacinės instancijos teismo diskrecija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. ⦁ e3K-3-9-684/2017).
⦁ Pažymėtina ir tai, kad bet kurio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal toje byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus faktinius duomenis, apeliacinės instancijos teismui patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių bei pan.
⦁ Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad kartu su apeliaciniu skundu pateikti nauji įrodymai buvo parengti dar 2023 m. sausio–birželio mėn., jie buvo adresuoti ieškovei ir pastaroji visą laiką jais disponavo, sprendžia, jog jie neabejotinai galėjo (ir turėjo) būti pateikti jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, ieškovė lydraštyje (procesiniame paaiškinime) dėl papildomų dokumentų apskritai nenurodė ir jokių argumentų, kokias gi reikšmingas civilinės bylos išnagrinėjimui aplinkybes ar faktus, jos teikiami nauji įrodymai turėtų pagrįsti. Remiantis tuo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikti nauji įrodymai negali turėti esminės reikšmės vertinant skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas atsisako prie bylos prijungti ieškovės naujai pateiktus (nurodytus šios nutarties 14 punkte) įrodymus (CPK 314 straipsnis).
Dėl bylai išnagrinėti reikšmingų faktinių aplinkybių
⦁ Ieškovė ir atsakovė 2023 m. balandžio 3 d. sudarė Prenumeratos sutartį, t. y. periodinių leidinių prenumeratos paslaugų pardavimo sutartį Nr. S-2023/1396. Minėtos sutarties pagrindu, atsakovė įsipareigojo savo vardu ieškovės sąskaita (veikdama kaip neatsiskleidęs tarpininkas) perparduoti ieškovės leidžiamų periodinių leidinių prenumeratos paslaugą, įforminti prenumeratos paslaugos užsakymus (kliento kontaktinius duomenis) ir pateikti juos ieškovei, o ieškovė įsipareigojo priimti iš atsakovės ir vykdyti prenumeratos paslaugos užsakymus (Prenumeratos sutarties Bendrosios dalies 2.1 punktas).
⦁ Ieškovė ir atsakovė 2023 m. balandžio 3 d. sudarė Apdorojimo sutartį (komercinę), t. y. periodinių leidinių apdorojimo paslaugų sutartį (komercinę) Nr. S-2023/1394. Nurodytos sutarties pagrindu, atsakovė įsipareigojo ieškovei teikti leidinių prenumeratos apdorojimo paslaugą – priimti leidinius iš ieškovės ir juos paskirstyti, vežti ir pristatyti tokius leidinius užsisakiusiems prenumeratoriams (miestuose, kurie nepatenka į kaimo gyvenamąsias vietoves ir miestus, kurie patenka į retai ir vidutiniškai tankiai apgyvendintas gyvenamąsias vietoves), o ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei už suteiktas paslaugas (Apdorojimo sutarties (komercinės) Bendrosios dalies 1.3 punktas, 2.1 punktas).
⦁ Ieškovė ir atsakovė 2023 m. balandžio 3 d. sudarė ir Apdorojimo sutartį (privalomąją), t. y. periodinių leidinių apdorojimo paslaugų sutartį (privalomąją) Nr. S-2023/1395. Šios sutarties pagrindu, atsakovė įsipareigojo ieškovei teikti leidinių prenumeratos apdorojimo paslaugą – priimti leidinius iš ieškovės ir juos paskirstyti, vežti ir pristatyti leidinius užsisakiusiems prenumeratoriams (kaimo gyvenamosiose vietovėse ir miestuose, kurie patenka į retai ir vidutiniškai tankiai apgyvendintas gyvenamąsias vietoves), o ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei už suteiktas paslaugas (Apdorojimo sutarties (privalomosios) Bendrosios dalies 1.3 punktas, 2.1 punktas).
⦁ Byloje esantis AB „Lietuvos paštas“ 2023 m. birželio 8 d. raštas Nr. SD-2023/2629 liudija, kad atsakovė, vadovaudamasi Prenumeratos sutarties Bendrosios dalies 8.3.2. papunkčiu, nuo 2023 m. liepos 9 d. nutraukė su ieškove sudarytą Prenumeratos sutartį.
⦁ Atsakovė 2023 m. liepos 24 d. raštu Nr. SD-2023/3247, 2023 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. SD-2023/4860, 2024 m. vasario 15 d. raštu Nr. SD-2024/688 bei 2024 m. gegužės 23 d. raštu Nr. SD-2024/1985 įspėjo ieškovę, kad ji tinkamai nevykdo Apdorojimo sutartimi (komercine) prisiimtų įsipareigojimų, t. y. vėluoja atsikaityti už suteiktas paslaugas, pareikalavo padengti susidariusį įsiskolinimą ir toliau tinkamai vykdyti minėtoje sutartyje numatytus įsipareigojimus, t. y. tinkamai ir laiku atsiskaityti už gautas paslaugas.
⦁ Byloje esantis AB „Lietuvos paštas“ 2024 m. birželio 11 d. raštas Nr. SD-2024/2257 liudija, kad ieškovei nepadengus 1 145,08 Eur įsiskolinimo už suteiktas paslaugas, atsakovė sustabdė Leidinio didmiesčiuose pristatymą, bei vadovaudamasi Apdorojimo sutarties (komercinės) Bendrosios dalies 9.4.2 papunkčiu, nurodytą sutartį nutraukė nuo 2024 m. liepos 11 d.
⦁ Atsakovė 2023 m. liepos 24 d. raštu Nr. SD-2023/3248, 2023 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. SD-2023/4861, 2024 m. vasario 15 d. raštu Nr. SD-2024/687, 2024 m. gegužės 23 d. raštu Nr. SD-2024/1986 bei 2024 m. birželio 11 d. raštu Nr. SD-2024/2256 pranešė ieškovei, kad ji tinkamai nevykdo ir Apdorojimo sutarties (privalomosios) įsipareigojimų, taip pat sistemingai vėluoja atsiskaityti už suteiktas paslaugas.
⦁ Byloje esantis AB „Lietuvos paštas“ 2024 m. birželio 11 d. raštas Nr. SD-2024/2256 liudija, kad atsakovė sustabdė Apdorojimo sutarties (privalomosios) vykdymą (Leidinio pristatymą kaimo gyvenamosiose vietovėse ir mažuosiuose miestuose) iki kol ieškovė padengs visą susidariusį įsiskolinimą. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovės patvirtino, kad Apdorojimo sutartis (privalomoji) nėra nutraukta ir vis dar galioja.
⦁ Kartu su AB „Lietuvos paštas“ atsiliepimu į ieškinį pateiktas dokumentas (Tiražo apskaita SP15) patvirtina, kad paskutinį kartą ginčo Leidinys (151 vnt.) atsakovei platinimui (pristatymui prenumeratoriams) buvo pateiktas 2025 m. balandžio 11 d.
⦁ AB „Lietuvos paštas“ 2025 m. gegužės 29 d. el. laišku informavo ieškovę, kad pastaroji nėra atsiskaičiusi už pagal Apdorojimo sutartį (privalomąją) jai suteiktas paslaugas, skola susidarė dėl nepilnai apmokėtos vienos sąskaitos ir dešimties visiškai neapmokėtų sąskaitų, o bendra įsiskolinimo suma siekia 1 206,54 Eur.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su proceso teisės normų pažeidimu, (ne) pagrįstumo
⦁ Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas padarė šiurkščius proceso teisės pažeidimus, t. y. nepriėmė ir nesprendė jos 2025 m. lapkričio 25 d. pateikto prašymo (reg. Nr. DOK-174 738) dėl sankcijų taikymo atsakovei už piktnaudžiavimą procesu, taip pat neatskleidė bylos esmės, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 d. įtvirtintą teismo pareigą motyvuoti sprendimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos civilinės bylos medžiagą bei skundžiamo sprendimo turinį, neturi pagrindo sutikti su anksčiau nurodytais apeliantės teiginiais.
⦁ Bylos duomenys patvirtina, kad 2025 m. lapkričio 20 d. 13.15 val. vykusio teismo posėdžio metu bylos nagrinėjimas iš esmės buvo užbaigtas (CPK 253 straipsnio 1 dalis), o teismas, išklausęs proceso dalyvių baigiamų kalbų, nutarė, kad procesinis sprendimas byloje bus priimtas ir paskelbtas 2025 m. gruodžio 10 d. 15.00 val. (CPK 257 straipsnis). Nepaisant to, ieškovė 2025 m. lapkričio 25 d. pateikė teismui prašymą „Dėl procesinių sankcijų taikymo“ (reg. Nr. DOK-174738), kurį grindė CPK 95 straipsnio nuostatomis bei prašė taikyti atsakovei atsakomybę už piktnaudžiavimą procesu. Pirmosios instancijos teismas minėtą prašymą priimti atsisakė (žr. skundžiamo sprendimo 18 punktas) ir jo pagrįstumo klausimo iš esmės nesprendė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas tai padarė visiškai pagrįstai. CPK 95 straipsnio 1 dalis numato, kad motyvuotas prašymas dėl nuostolių, padarytų piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, atlyginimo gali būti paduotas tik iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (vėliau gali būti pareikštas ieškinys dėl tokių nuostolių atlyginimo naujoje byloje). Šiuo atveju, kaip jau buvo minėta anksčiau, bylos nagrinėjimas iš esmės buvo užbaigtas 2025 m. lapkričio 20 d. 13.15 val. vykusio teismo posėdžio metu, po ko dalyvaujantys byloje asmenys jau nebegalėjo byloje teikti prašymų, susijusių su piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmių taikymu CPK 95 straipsnio pagrindu. Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti (ir pagrįstai iš esmės nesprendė) ieškovės 2025 m. lapkričio 5 d. pateikto prašymo „Dėl procesinių sankcijų taikymo“ (reg. Nr. DOK-174738). Tokia išvada darytina, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, kad iš esmės analogiškas ieškovės prašymas pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėtas ir kaip nepagrįstas atmestas dar 2025 m. lapkričio 18 d. nutartimi.
⦁ Nesutiktina ir su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės bei pažeidė CPK 270 straipsnio 4 d. įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą. Pažymėtina, jog priimdamas sprendimą dėl ginčo esmės, teismas privalo jį tinkamai motyvuoti, t. y. pagrįsti faktiniais bei teisiniais argumentais (CPK 270 straipsnis). Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymo reikalavimus atitinkančiu gali būti laikomas tik pagrįstas ir teisėtas teismo procesinis sprendimas, kuriame pateikti aiškūs ir pakankami motyvai dėl bylos baigčiai svarbių aspektų, išplaukiantys iš išsamaus teisiškai reikšmingų aplinkybių, šalių argumentų ir įrodymų ištyrimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17-403/2025).
⦁ Nagrinėjamu atveju, įvertinęs bylos medžiagą bei skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priešingai nei tvirtina apeliantė, pirmosios instancijos teismas visiškai atskleidė bylos, t. y. nagrinėjamo klausimo esmę, nustatė bei išnagrinėjo šiam klausimui svarbias faktines aplinkybes ir tinkamai pagrindė savo procesinio sprendimo, kuris visiškai atitinka CPK 263 ir 270 straipsnių reikalavimus, motyvus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų ieškovės nurodytų argumentų, neaptarė absoliučiai visų byloje pateiktų įrodymų (kurių dalis apskritai teisingam ginčo išsprendimui esminės reikšmės net ir neturi), nepatvirtina skundžiamo teismo sprendimo turinio ydingumo. Priešingai, spręsdamas ginčą teismas ir neturi pasisakyti dėl visų be išimties šalių nurodytų argumentų, o detalus jų neaptarimas nesudaro pagrindo pripažinti sprendimą nemotyvuotu ar netinkamai (nepakankamai) motyvuotu. Tai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino tam tikrų ginčo aplinkybių ar tam tikras ginčo aplinkybes vertino ne taip, kaip norėjo apeliantė, ir nepriėmė tokio sprendimo, kokio ji tikėjosi (norėjo), taip pat nereiškia, jog teismo sprendimas yra ydingas.
Dėl ginčo esmės
⦁ Apeliacijos objektą byloje sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl įpareigojimo sudaryti sutartį (dėl ginčo Leidinio prenumeratos paslaugų pardavimo ir jo pristatymo (miestuose)) bei turtinės žalos atlyginimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
⦁ Pažymėtina, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisimus santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis).
⦁ Taigi, kiekvienos sudaromos sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų bendrą valią. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), taip pat, kad draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Nurodytas principas apima ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sudaromos sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir teisės principai. Tačiau pažymėtina ir tai, kad sutarties laisvės principas nėra absoliutus, o viena iš jo ribojimo formų laikytina CK 6.161 straipsnyje įtvirtinta viešoji sutartis.
⦁ Sutarčių teisėje išskiriama viešoji sutartis, kaip viena iš sutarčių rūšių, kai įstatymais yra ribojamas sutarčių laisvės principas. Viešąja laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kitos organizacijos) (CK 6.161 straipsnio 1 dalis). Šios sutarčių rūšies atsiradimą lėmė aplinkybė, kad Lietuvos ūkyje veikia ne viena natūrali monopolija ir valstybei tenka specialiai reglamentuoti tam tikras ūkio šakas, kuriose nėra pakankamos konkurencijos. Tai valstybė daro išleisdama teisės aktus, kuriuose įtvirtinamos specialios elgesio taisykles, esminės privalomos tokių sutarčių sąlygos. Taigi viešosios sutarties institutas atspindi viešąjį interesą, kad, įsikišant į sutarčių sudarymo procesą, būtų užtikrintas elektros energijos, šilumos, vandens ar kitų šalies ūkio funkcionavimui bei asmeniniams (buitiniams) poreikiams strategiškai svarbių prekių prieinamumas, apginta silpnesnė sutartinio santykio pusė – transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ar kitų paslaugų vartotojas. Dėl to kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamų teisės aktų (pvz. reglamentuojant paslaugų kainas ir kitas sutarties sąlygas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. ⦁ 3K-3-90/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-916/2020).
⦁ Pažymėtina, kad viešąja sutartimi laikytina tik tokia, kuri yra konkrečiai įstatyme įvardyta viešąja arba, nors taip įvardyta ir nėra, tačiau atitinka įstatyme įtvirtintus pagrindinius požymius: viešosios sutarties šalis – tiekėjas, pardavėjas, kuris verčiasi tam tikra veikla, šios veiklos produktą privalo parduoti, paslaugą teikti visiems, kurie į jį dėl šito kreipiasi (CK 6.161 straipsnio 2 dalis); paslauga ar prekės turi būti teikiamos vienodomis sąlygomis ir kainomis visiems tos pačios kategorijos vartotojams (CK 6.161 straipsnio 3 ir 4 dalys); įstatymų nustatytais atvejais viešosios sutartys gali būti sudaromos pagal abiem šalims privalomas standartines sąlygas, patvirtintas atitinkamos valstybės institucijos (CK 6.161 straipsnio 5 dalis); paslaugas teikiančio ar prekes parduodančio asmens veikla gali būti labiau kontroliuojama valstybės, pavyzdžiui, nustatant kainas, reikalaujant tam tikrų licencijų / leidimų ir pan.; viešąsias paslaugas teikiančio subjekto pareiga sudaryti sutartį su visais, kurie į jį dėl to kreipiasi, lemia tai, jog verslo subjektai turi ribotas galimybes nutraukti tokias sutartis. Atsižvelgiant į tai, kad viešoji sutartis yra vieno iš pagrindinių civilinės teisės principų – sutarčių laisvės principo – išimtis, kvalifikuoti sutartį viešąja ir taikyti įstatymų nustatytus ribojimus teismai gali tais atvejais, kai nustatomi būtinų viešosios sutarties požymių kompleksas, o ne tik kai kurie jos elementai ar bruožai.
⦁ Vienas iš viešųjų sutarčių sudarymo ypatumų yra ir tai, kad jeigu privalanti sudaryti tokią sutartį šalis vengia tai padaryti, kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti įpareigoti šalį sutartį sudaryti bei atlyginti dėl tokio vengimo patirtus nuotolius (CK 6.184 straipsnio 4 dalis).
⦁ Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu ir prašė taikyti CK 6.184 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pažeistų teisių gynybos būdą, t. y. 1) prašė pripažinti neteisėtais atsakovės AB „Lietuvos paštas“ veiksmus, kuriais buvo atsisakyta sudaryti prenumeratos apdorojimo ir leidinio „Laisvas laikraštis“ platinimo sutartį bei įpareigoti atsakovę AB „Lietuvos paštas“ sudaryti su ieškove UAB „Grėsmės nacionaliniam saugumui“ leidinio „Laisvas laikraštis“ prenumeratos apdorojimo ir pristatymo sutartį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; taip pat 2) prašė priteisti jai iš atsakovės AB „Lietuvos paštas“ 1 000 Eur turtinės žalos atlyginimą.
⦁ Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimu abu ieškovės ieškinio reikalavimus atmetė. Įvertinęs nagrinėjamos situacijos specifiką bei bylos faktinių duomenų visetą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tai pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstai.
⦁ Bylos faktiniai duomenys (žr. šios nutarties 19–28) liudija, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2023 m. balandžio 3 d. buvo sudarytos trys savarankiškos sutartys, t. y. Prenumeratos sutartis (dėl ieškovės leidžiamo Leidinio prenumeratos paslaugos perpardavimo), Apdorojimo sutartis (komercinė) (dėl Leidinio pristatymo miestuose, kurie nepatenka į kaimo gyvenamąsias vietoves ir miestus, kurie patenka į retai ir vidutiniškai tankiai apgyvendintas gyvenamąsias vietoves) ir Apdorojimo sutartis (privalomoji) (dėl Leidinio pristatymo kaimo gyvenamosiose vietovėse ir miestuose, kurie patenka į retai ir vidutiniškai tankiai apgyvendintas gyvenamąsias vietoves). Prenumeratos sutartis ieškovės vienašališkai buvo nutraukta nuo 2023 m. liepos 9 d., o Apdorojimo sutartis (komercinė) ieškovės vienašališkai buvo nutraukta nuo 2024 m. liepos 11 d. Abi nurodytos sutartys buvo nutrauktos dėl ieškovės kaltės, jai tinkamai nevykdant jomis prisiimtų įsipareigojimų – nesilaikant ginčo Leidinio pateikimo platinimui sąlygų, neapmokant atsakovės suteiktų paslaugų. Ieškovė nei Prenumeratos sutarties, nei Apdorojimo sutarties (komercinės) nutraukimo niekada neginčijo. Tuo tarpu byloje tarp šalių nebuvo ginčo, jog Apdorojimo sutartis (privalomoji) nėra nutraukta ir šiuo metu galioja.
⦁ Ieškovė pirmuoju ieškinio reikalavimu iš esmės prašė įpareigoti atsakovę su ja pakartotinai sudaryti nutrauktas Prenumeratos sutartį ir Apdorojimo sutartį (komercinę). Atsakovė su šiuo reikalavimu nesutiko, atsisakymą sudaryti minėtas sutartis argumentuodama tuo, jog nurodytų sutarčių ji su ieškove sudaryti neprivalo. Apeliacinės instancijos teismas tokiems atsakovės argumentams visiškai pritaria dėl toliau nurodomų teisinių argumentų.
⦁ Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 467 „Dėl įpareigojimo teikti universaliąją pašto paslaugą“ atsakovė AB „Lietuvos paštas“ buvo įpareigota teikti universaliąją pašto paslaugą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2026 m. gruodžio 31 d. Remiantis Pašto įstatymo 2 straipsnio 28 punktu, universalioji pašto paslauga – viešąja paslauga laikoma teisės aktų nustatytos kokybės pašto paslauga, kuri už prieinamą kainą turi būti teikiama visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje visiems tokią paslaugą pageidaujantiems gauti pašto paslaugos naudotojams. Lietuvos Respublikos teritorijoje turi būti užtikrintas šios universaliosios pašto paslaugos teikimas: 1) iki 2 kilogramų pašto siuntų surinkimas, rūšiavimas, vežimas ir pristatymas; 2) iki 10 kilogramų pašto siuntinių surinkimas, rūšiavimas, vežimas ir pristatymas; 3) registruotųjų ir įvertintųjų pašto siuntų surinkimas, rūšiavimas, vežimas ir pristatymas; 4) iki 20 kilogramų pašto siuntinių, gautų iš kitų valstybių narių, pristatymas (Pašto įstatymo 13 straipsnio 1 dalis).
⦁ Kartu svarbu tai, kad Pašto įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog periodinių leidinių pristatymo kaimo gyvenamųjų vietovių ir miestų, kurie patenka į retai ir vidutiniškai tankiai apgyvendintas gyvenamąsias vietoves, prenumeratoriams paslauga nėra priskiriama universaliajai pašto paslaugai. Tačiau asmuo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įpareigotas teikti universaliąją pašto paslaugą (nagrinėjamu atveju – AB „Lietuvos paštas“), privalo pristatyti periodinius leidinius kaimo gyvenamųjų vietovių ir miestų, kurie patenka į retai ir vidutiniškai tankiai apgyvendintas gyvenamąsias vietoves, prenumeratoriams (Pašto įstatymo 19 straipsnio 2 dalis).
⦁ Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2023 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 881 yra patvirtinusi ir „Periodinių leidinių pristatymo kaimo gyvenamųjų vietovių ir miestų, kurie patenka į retai ir vidutiniškai tankiai apgyvendintas gyvenamąsias vietoves, prenumeratoriams paslaugos 2024–2026 metams didžiausių tarifų sąrašą“, taip pat „Miestų, kurie patenka į retai ir vidutiniškai tankiai apgyvendintas gyvenamąsias vietoves 2024–2026 metais, sąrašą“.
⦁ Taigi, iš anksčiau nurodyto teisinio reglamentavimo seka, kad viešąja sutartimi (kurios atsisakyti sudaryti teisės atsakovė neturi) laikytina tik tarp ginčo šalių 2023 m. balandžio 3 d. sudaryta Apdorojimo (privalomoji) sutartis (sudaryta pagal Pašto įstatymo 19 straipsnio 2 dalį), kurios pagrindu AB „Lietuvos paštas“ privalo pristatyti ieškovės leidžiamą Leidinį kaimo gyvenamųjų vietovių ir miestų, kurie patenka į retai ir vidutiniškai tankiai apgyvendintas gyvenamąsias vietoves, prenumeratoriams (kaip jau buvo minėta anksčiau, nurodyta sutartis yra galiojanti). Tačiau nei Pašto įstatymas, nei joks kitas norminis teisės aktas neįpareigoja atsakovės sudaryti su ieškove Prenumeratos sutartį (dėl ieškovės leidžiamo Leidinio prenumeratos paslaugos pardavimo), taip pat ir Apdorojimo sutartį (komercinę) (dėl Leidinio pristatymo miestuose, kurie nepatenka į kaimo gyvenamąsias vietoves ir miestus, kurie patenka į retai ir vidutiniškai tankiai apgyvendintas gyvenamąsias vietoves). Nurodytų paslaugų teikimas nėra reglamentuotas imperatyviomis teisės normomis, kas reiškia, jog leidinių prenumeratos paslaugos bei leidinių pristatymo miestuose, kurie nepatenka į kaimo gyvenamąsias vietoves ir miestus, kurie patenka į retai ir vidutiniškai tankiai apgyvendintas gyvenamąsias vietoves, paslaugos yra teikiamos laisvos rinkos sąlygomis. Visa tai reiškia, kad atsakovė pareigos su ieškove iš naujo (pakartotinai) sudaryti Prenumeratos sutartį bei Apdorojimo sutartį (komercinę) neturi ir negali būti verčiama tokias sutartis sudaryti, nes, kaip jau buvo minėta anksčiau, CK 6.156 straipsnio 2 dalis draudžia versti kitą asmenį sudaryti sutartį.
⦁ Pažymėtina ir tai, kad ieškovė pateiktu apeliaciniu skundu taip pat niekaip nepaneigė ir pirmosios instancijos teismo argumentų, jog atsakovė nėra vienintelė leidinių prenumeratos pardavimo ir leidinių pristatymo (miestuose, kurie nepatenka į kaimo gyvenamąsias vietoves ir miestus, kurie patenka į retai ir vidutiniškai tankiai apgyvendintas gyvenamąsias vietoves) paslaugų teikėja Lietuvos Respublikoje, kas ir įrodo, kad tokios paslaugos yra teikiamos būtent laisvosios rinkos sąlygomis. Kaip teisingai yra pažymėta skundžiamame sprendime, tokias paslaugas Lietuvos Respublikoje be AB „Lietuvos paštas“ teikia ir įvairūs kiti ūkio subjektai (AB „Lietuvos spauda“, UAB „Press Express“ (per interneto svetainę prenumeruoti.lt), UAB „Prenumerata“ (per interneto svetainę prenumerata.lt), kt.). Ieškovė byloje nepateikė jokių duomenų, kad atsakovei su ja nutraukus Prenumeratos sutartį ir Apdorojimo sutartį (komercinę), ji būtų kreipusis į kitus tokių paslaugų teikėjus, o pastarieji taipogi būtų atsisakę sudaryti su ja pageidaujamas sutartis.
⦁ Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja, kad iš esmės didžioji dalis ieškovės tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde dėstomų teiginių (dėl atsakovės įvykdyto pasikėsinimo į spaudos laisvę, vykdomo sąžiningos konkurencijos visuomenės informavimo srityje ribojimo, ginčo Leidinio diskriminavimo, naudojimosi monopoline padėtimi, Europos žiniasklaidos laisvės akto pažeidimo ir pan.) yra vertintini ne kaip teisiniai argumentai ar motyvai, bet išimtinai kaip pačios ieškovės deklaratyvūs samprotavimai ir pamąstymai, stokojantys net elementaraus loginio pagrindimo. Anksčiau minėtiems teiginiams pagrįsti ieškovė byloje nepateikė jokių objektyvių įrodymų, be to, tokie teiginiai peržengia ir nagrinėjamoje byloje sprendžiamo tarp dviejų privačių juridinių asmenų kilusio ginčo (dėl įpareigojimo sudaryti sutartį bei turtinės žalos atlyginimo priteisimo) ribas. Taip pat byloje nėra ir jokių duomenų, kurie leistų daryti bent kiek pagrįstą prielaidą, kad atsakovė, atsisakydama sudaryti su ieškove jos norimas sutartis (t. y. ginčo Leidinio prenumeratos paslaugų pardavimo ir jo pristatymo (miestuose) sutartis), tokiu būdu kišasi į pastarosios veiklą ar tokiais veiksmais riboja jos saviraiškos / informacijos laisvę. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas anksčiau nurodytų ieškovės apeliacinio skundo argumentų detaliai nevertina ir dėl jų plačiau nepasisako.
⦁ Apibendrindamas tai, kas buvo išdėstyta šios nutarties 34–48 punktuose, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad (kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas) nagrinėjamu atveju nenustatytas joks įstatyme (ar šalių anksčiau sudarytame susitarime) įtvirtintas pagrindas, kuriuo remiantis atsakovė turėtų būti įpareigota sudaryti su ieškove išimtinai komercinio pobūdžio pastarosios leidžiamo ginčo Leidimo prenumeratos paslaugų pardavimo ir jo pristatymo (miestuose) sutartis. Tokia išvada, be kita ko, darytina įvertinus ir tą aplinkybę, kad tokio pobūdžio sutartys (t. y. Prenumeratos sutartis ir Apdorojimo sutartis (komercinė)) su ieškove jau buvo sudarytos 2023 m. balandžio 3 d., tačiau vėliau nutrauktos, pačiai ieškovei tinkamai ir savalaikiai nevykdant jomis prisiimtų įsipareigojimų.
⦁ Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka ir su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinio reikalavimas dėl 1 000 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimo priteisimo.
⦁ Pažymėtina, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Deliktinei civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos atsiradimo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nesant bent vienos iš išvardintų būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė turtinės žalos atlyginimo forma negali būti taikoma. Civilinės atsakomybės sąlygas, išskyrus skolininko kaltę (kuri paprastai yra preziumuojama), privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis).
⦁ Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo, kad atsakovei nepagrįstai atsisakant su ja sudaryti jos pageidaujamas sutartis (t. y. ginčo Leidimo prenumeratos paslaugų pardavimo ir jo pristatymo (miestuose) sutartis) ji negavo reikšmingų pajamų iš Leidinio pardavimo prenumeratoriams, dėl ko ir patyrė turtinę žalą, kurią simboliškai vertina 1 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, pirmiausia ieškovė turėjo byloje įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus, kurie, remiantis CK 6.184 straipsnio 4 dalimi, turėjo pasireikšti kaip nepagrįstas vengimas (arba atsisakymas) sudaryti anksčiau minėtas sutartis. Tačiau šia nutartimi apeliacinės instancijos teismas jau konstatavo (žr. šios nutarties 46 punktas), kad nei Pašto įstatymas, nei joks kitas norminis teisės aktas nenustato atsakovei pareigos sudaryti su ieškove jos norimas ginčo Leidimo prenumeratos paslaugų pardavimo ir jo pristatymo (miestuose) sutartis, kadangi šios sutartys nelaikytinos viešosiomis sutartimis CK 1.161 straipsnio prasme. Todėl, kaip teisingai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, yra akivaizdu, kad ieškovė byloje neįrodė pamatinės deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – atsakovės neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
⦁ Kadangi byloje liko neįrodyti atsakovės neteisėti veiksmai, pagrindo atskirai pasisakyti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų buvimo / nebuvimo, nėra. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ir ieškovės ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės 1 000 Eur turtinę žalą pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai.
Dėl bylos procesinės baigties
⦁ Apibendrindamas visa tai, kas jau buvo išdėstyta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą nepažeidė nei materialiosios, nei proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės pateikto apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo. Todėl ieškovės pateiktas apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK ⦁ 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme
⦁ Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
⦁ Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ji neturi teisės gauti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
⦁ Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 19 d. nutartimi atidėjo ieškovei 194 Eur dydžio žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki galutinio teismo sprendimo (nutarties) civilinėje byloje priėmimo. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, byloje yra pagrindas valstybei iš jos priteisti nesumokėtą 194 Eur dydžio žyminį mokestį (CPK 96 straipsnis)
⦁ Atsakovė pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą, be kita ko, prašė jai priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau byloje nesant jokių duomenų, kad atsakovė apeliacinės instancijos teisme būtų patyrusi tokių išlaidų, jų paskirstymo klausimas nespręstinas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Grėsmės nacionaliniam saugumui“ (juridinio asmens kodas: 305440939) 194 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt keturis eurus) nesumokėto žyminio mokesčio.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Diana Labokaitė
Daina Lisaitė
Tomas Ridikas
