Teismas uždraudė iniciatyvą rengti referendumus surinkus 50 tūkst. piliečių parašų

Referendumo iniciatyvos koordinatoriai Egidijus Čibirauskas, Zigmas Vaišvila ir Gediminas
Ustinavičius. „Teismas: Konstituciją keisti NEVALIA“ 2025-12-19
Tokia 2025 m. gruodžio 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos
(pranešėjo Arūno Dirvono, pirmininko Ričardo Piličiausko ir Veslavos Ruskan) nuomonė.
Šiukštu lysti prie mūsų Konstitucijos – 1992 m. Tauta ją patvirtino, ir gana. Nesvarbu, kad ji
ne kartą buvo keista. Šiandien – jau GANA!
Teismas atmetė mūsų skundą dėl 2025 m. lapkričio 13 d. VRK sprendimo neregistruoti
piliečių referendumo iniciatyvą dėl Konstitucijos 9 ir 147 straipsnių pakeitimo, kad
referendumo inicijavimui vietoje 300 tūkst. piliečių parašų pakaktų 50 tūkst. Teismas pasakė:
“Konstitucijos stabilumas – didžiulė teisinė vertybė!“, todėl teismo nuomone, tai prieštarautų
Konstitucijos stabilumo principui ir nuostatai, kad referendumu sprendžiami tik svarbiausi
klausimai, niveliuotų Konstitucijos keitimo procedūrą iki paprastos įstatymų leidybos
iniciatyvos.
Lyg teismas nesuprastų, kad ne 50 tūkst. piliečių sprendžia Konstitucijos keitimo klausimą, o
visa Tauta referendume.
2018 ir 2023 metais iniciatyvos dėl referendumo paskelbimo kartelės sumažinimo iki 50 tūkst.
piliečių parašų buvo galimos ir registruojamos, o 2025 metais – jau ne.
Ir jau visiškai nesuprantama teismo nuomonė, kad referendumo paskelbimo piliečių parašais
kartėlė nėra svarbus Tautai klausimas!
Formalusis teismas be argumentų paskelbė, kad ir Seimo balsavimas dėl reikiamo skaičiaus
piliečių siūlomo referendumo sprendimo (jei tai nėra Konstitucijos keitimas) yra atskiras
klausimas. „Nepastebėjo“ teismas, kad Konstitucijoje jau dabar yra teisė Seimui priiminėti
nutarimus ir įstatymus… Ir teismui nė motais, kad Seimui pritarus piliečių siūlymui,
nebereikėtų lėšų referendumui organizuoti, ir sprendimas būtų priimtas greičiau.
Tad teismas 300 tūkst. piliečių ribą pavertė nekeičiama Konstitucijos dogma, nors
Konstitucinis Teismas niekada nėra pasakęs, kad 300 tūkst. piliečių skaičius traktuojamas
kaip konstituciškai „reikšmę kuriantis kriterijus“, o ne istorinė norminė konstrukcija.
Sutinkame, kad 300 tūkst. „rodo“ klausimo svarbą, bet kodėl kitas skaičius negali rodyti
svarbos? Ir koks tas kitas skaičius? Tad teismas pakankamą 300 tūkst. parašų sąlygą
referendumui skelbti siekia paversti būtinąja sąlyga, nors įstatymai draudžia teismui vertinti
ginčijamo sprendimo politinį ar ekonominį tikslingumą.
Tokiu būdu tariamas „Konstitucijos stabilumas“ tapo politiniu filtru. Teismo formuluotė
šokiruoja – Konstitucija neturi būti keičiama, jei tai nėra „teisiškai būtina“. Kam būtina?
Teismui ar teismo nutylėtai politinei ar įslaptintai jėgai?
Tokiu būdu Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo doktrinoje neapibrėžtas „Teisinės
būtinybės“ kriterijus tampa subjektyviu vertinimu, kurį vietoje Tautos nusprendė atlikti VRK
ir teismas.
Tai Tautai gyvybiškai pavojingas precedentas, nes tokiais abstrakčiais niekur neapibrėžtais
abstrakčiais argumentais, kaip „Teisinė būtinybė“ ar „klausimo svarbumas“, bet kuri piliečių
inicijuota Konstitucijos pataisa be referendumo, t. y. be Tautos sprendimo, gali būti atmesta
kaip „nebūtina“.
Teismas pripažino, kad 2018 ir 2023 m. iniciatyvos dėl 50 tūkst. piliečių parašų referendumo
skelbimui buvo registruotos, tačiau paskelbė, kad tai „nebereikšminga“, nes pasikeitė
„vertinimo gylis“ ir teismų praktika. Teismų praktika nenurodyta, nes tokios „praktikos“ iki
šiol, t. y. 2025 m. gruodžio 17 d. teismo sprendimo, ir nebuvo, nes per šį laikotarpį nesikeitė
nei Konstitucija, nei Konstitucinio Teismo doktrina. Pasikeitė tik VRK ir trijų teisėjų požiūris.
„Vertinimo gylio“ matavimo vienetų teismas taip pat nenurodė. Ar metrais, ar kilometrais, ar
šviesmečiais jį reikia matuoti? Ar mūsų gyvenimo tam užteks?
Teismas sąmoningai („nėra reikšminga“) atsisakė vertinti Venecijos komisijos
rekomendacijas dėl referendumų, pilietinio dalyvavimo stiprinimo argumentą ir net istorines

1922 ir 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijų nuostatas. Teismas nusprendė, kad reikia
tęsti ne nepriklausomos tarpukario Lietuvos Respublikos teisines tradicijas, bet „sovietines“ –
Lietuvos TSR Konstitucijos 1989 m. lapkričio 3 d. įtvirtintą 300 tūkst. parašų sąlygą
referendumui skelbti.
Mes rankų nenuleidžiame. Naujienas sekite www.referendumai.eu, www.k23.lt.
Siūlykime ir parašų rinkėjus, svetainėje www.k23.lt. Pasirinkdami registracijos mygtuką, nes
bus vykdoma jau įregistruota piliečių referendumo iniciatyva dėl atsiskaitymo grynaisiais
pinigais konstitucinės apsaugos. Tik tęsiasi teisminiai ginčai dėl mūsų teisės kontroliuoti ir
elektroninį pasirašymą ir Piliečių parašų rinkimo lapų formos turinio.
Atidėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdis vyks 2026 m. sausio 7 d.

Administracinė byla Nr. R-9-624/2025
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00021-2025-0
Procesinio sprendimo kategorija 5.5

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
 
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
 
2025 m. gruodžio 17 d.
Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,
dalyvaujant pareiškėjo Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės atstovui Zigmui Vaišvilai, Egidijui Čibirauskui, Gediminui Ustinavičiui,
atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovui Ramūnui Ramanauskui,
tretiesiems suinteresuotiems asmenims Dainiui Kepeniui, Edvardui Kuvikui, Nijolei Uinskienei, Stanislav Ladinskij,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Zigmo Vaišvilos, Egidijaus Čibirausko, Gedimino Ustinavičiaus ir Marijos Annos Čibirauskienės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Agnė Talmantaitė, Alvidas Vaitkevičius, Audrius Nakas, Dainius Kepenis, Danutė Beišienė, Edvardas Kuvikas, Giedrius Misevičius, Jolanta Ustinavičienė, Nijolė Uinskienė, Rikantas Jonuška, Rolandas Ščajevas, Stanislav Ladinskij, Tatjana Savickaja, Tauras Jakelaitis, Tautvaldas Striška, Veronika Naujokienė).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:
I.

⦁ Pareiškėjai Zigmas Vaišvila, Egidijus Čibirauskas, Gediminas Ustinavičius ir Marija Anna Čibirauskienė, esantys piliečių referendumo iniciatyvinės grupės (toliau – ir Grupė) nariais, kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Komisija, VRK) 2025 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. Sp-13 neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 ir 147 straipsnių pakeitimo (toliau – ir Sprendimas).
⦁ Pareiškėjai patikslintame skunde nurodo šias aplinkybes ir argumentus:
⦁ Sprendime Komisija nenurodė jokių priežasčių, kodėl 2025 metais atsisakoma registruoti referendumo iniciatyvą dėl referendumo inicijavimo 50 tūkst. rinkėjų parašų. Komisija 2025 m. lapkričio 13 d. posėdžio metu neatsakė į Zigmo Vaišvilos klausimą, kodėl tokia referendumo iniciatyva buvo registruota 2018 m. ir 2023 m., o šiais metais neregistruojama.
⦁ Komisija Sprendimo esminę dalį dėl 50 tūkst. rinkėjų parašų argumentavo abstrakčiai, t. y. faktiškai be motyvų, kad toks siūlymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) stabilumo principui – Tautos valios reikšmingumui, sisteminiam suderinamumui.
⦁ Komisijos argumentas, kad 50 tūkst. rinkėjų parašų pakanka peticijai, įpareigojančiai Seimą svarstyti siūlomą įstatymo projektą, yra nepagrįstas ir prieštarauja Grupės siūlymui, kad referendumo iniciatyvos atveju 50 tūkst. rinkėjų parašų būtų pagrindas pagal Grupės siūlomą sprendimą Seimui balsuoti. Peticija ir piliečių įstatymų leidybos iniciatyva yra skirtingi dalykai, reglamentuojami skirtingais konstituciniais įstatymais.
⦁ Komisijos narių šališką požiūrį į Grupę patvirtina ir referendumo inicijavimo dėl 50 tūkst. rinkėjų parašų jų (Komisijos narių) balsavimo 2023 m. ir 2025 m. palyginimas. Abiem atvejais Lina Petronienė buvo Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkė, kuri 2023 m. nedalyvavo šiame balsavime, tačiau 2025 m. lapkričio 13 d. posėdyje klaidino Grupės narius, kad 2023 m. iniciatyva buvo ne dėl 50 tūkst. rinkėjų valios referendumui inicijuoti. 2025 m. prieš šią iniciatyvą vienbalsiai balsavo visi 10 posėdyje dalyvavusių Komisijos narių, o 2023 m. – bendru visų 2023 m. balandžio 20 d. posėdyje dalyvavusių Komisijos narių sutarimu buvo balsuota priešingai, t. y. už referendumo inicijavimo 50 tūkst. rinkėjų parašų iniciatyvos registravimą. Komisijos narių šališkumą patvirtina ir tai, kad, pagal www.vrk.lt duomenis, 2023 m. už tokią iniciatyvą balsavę trys Komisijos nariai (Maksimas Reznikovas, Laura Martinaitytė ir Jolita Baušytė) 2025 m. jau balsavo prieš tokios iniciatyvos registravimą.
⦁ Prieš Sprendimo priėmimą Komisijos darbuotojas R. Ramanauskas su Grupės koordinatoriais derino posėdžio datą ir laiką, kad galėtų atvykti Grupės nariai. Ši procedūra vykdoma, kai paruoštas Komisijos sprendimo projektas dėl referendumo grupės registravimo, nes Grupės nariai Komisijos posėdyje turi patvirtinti savo valią dėl siūlomos referendumo iniciatyvos. Tačiau dėl Grupei nepaaiškintų priežasčių sprendimo projektas buvo pakeistas į priešingą.
⦁ Atsakovas viršijo įgaliojimus, nes pagal įstatymą Komisija turi tikrinti, ar siūlomas sprendimas atitinka formalius reikalavimus, ar tekste nėra vidinių teisėkūros technikos klaidų.
⦁ Atsakovas pažeidė gero administravimo principą, taip pat nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio taikymo.
⦁ Atsakovas neteisingai aiškina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją. Komisija remiasi Sprendime nurodytais Konstitucinio Teismo 1994 m. nutarimu, 2006 m. nutarimu, 2014 m. sausio 24 d. ir liepos 11 d. nutarimais, tačiau nė vienas šių nutarimų nedraudžia keisti 300 tūkst. piliečių parašų slenksčio referendumui inicijuoti. Konstitucinis Teismas niekada nėra nurodęs, kad „300 000 piliečių riba yra neliečiama“. Skundžiamas Sprendimas yra politinė, o ne konstitucinė kategorija. Konstitucijos 9 ir 147 straipsnių pakeitimai yra piliečių suvereni teisė.
⦁ Komisijos argumentas, kad siūloma Konstitucijos pataisa „pažeistų Konstitucijos stabilumo principą“, niekuo nepagrįstas ir nemotyvuotas.
⦁ Komisijos argumentas apie „du skirtingus klausimus“ Grupės pateiktoje referendumo iniciatyvoje dėl slenksčio mažinimo yra nepagrįstas ir klaidinantis, nes taip nėra – siūlomos pataisos neįveda jokių naujų Konstitucijos 67 straipsniu nustatytų Seimo teisių ir funkcijų, nes Seimas ir šiuo metu turi teisę priiminėti įstatymus ir nutarimus.
⦁ Atsakovas ignoravo ir nevertino svarbių Grupės argumentų, kad siūloma referendumo iniciatyva siekiama suaktyvinti pilietinę visuomenę, atsižvelgiant ne tik į Venecijos komisijos Gerosios referendumų praktikos kodekso rekomendacijas, bet ir į Lietuvos Respublikos tęstinumo konstitucines tradicijas.
⦁ Komisija pažeidė teisinio tikrumo ir pareiškėjų teisėtų lūkesčių principus, nes 2018 ir 2023 metais identiškos referendumo iniciatyvos buvo įregistruotos, todėl Grupė ir piliečiai turi turėti teisėtą lūkestį, kad Komisija laikysis nuoseklios ir gero viešojo administravimo praktikos.
⦁ Komisijos nuomonė, kad tokia teiginio konstrukcija gali klaidinti piliečius, nes jiems sudaroma galimybė balsuoti tik už visą sprendimo tekstą, nors jie gali pritarti tik jo daliai, ne tik nepagrįsta, bet ir nelogiška, nes tai yra vienas klausimas. Jei Konstitucijoje nustatytas piliečių skaičius inicijuoja referendumą, o Seimas dar iki referendumo priimtų sprendimą, tada būtų įgyvendintas referendumui siūlomas piliečių lūkestis, o jei Seimas siūlomam sprendimui nepritartų, tuomet Tauta turėtų galimybę dėl siūlomo sprendimo pasisakyti privalomame paskelbti referendume.
⦁ Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti.
⦁ Komisija, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo praktika ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, kad veikė savo kompetencijos ribose.
⦁ Sprendime yra aiškiai išdėstyti argumentai, kodėl referendumui siūloma nuostata mažinti piliečių, turinčių teisę reikalauti referendumo skelbimo, skaičių nuo 300 tūkstančių iki 50 tūkstančių, neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.
⦁ 2018 m. ir 2023 m. piliečių referendumo iniciatyvinių grupių teiktose Konstitucijos pataisose, nors ir buvo siūlymas mažinti piliečių, turinčių teisę reikalauti referendumo skelbimą, skaičių iki 50 tūkst., tačiau jų turinys nėra identiškas 2025 m. spalio 20 d. Grupės siūlytai Konstitucijos pataisai.
⦁ Vien tai, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos nariai balsavo vienbalsiai už ginčo Sprendimą arba kad jų nuomonės išsiskiria vertinant panašias, ne identiškas piliečių referendumo iniciatyvinių grupių iniciatyvas skirtingu laikotarpiu, savaime neįrodo komisijos šališkumo. Be to, Vyriausiosios rinkimų komisijos nuomone, šališkumas negali būti grindžiamas vien pareiškėjų subjektyvia nuomone ar nepasitenkinimu dėl priimto Sprendimo. Šališkumą turi patvirtinti objektyvūs duomenys, tačiau nagrinėjamu atveju jų pareiškėjai į bylą nepateikė.
⦁ Grupės siūlymas Konstitucijoje įtvirtinti taisyklę, kad referendumas turi būti paskelbtas ir surengtas ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo piliečių parašų surinkimo patvirtinimo kaip teksto sudėtinė dalis, taip pat buvo Sprendimu įvertintas neatitinkančiu Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies.
⦁ Grupė teikė vieną referendumui siūlomą sprendimo tekstą, o ne kelis. Be to, referendumui siūlomas sprendimas Grupės buvo nurodytas kaip galutinis. Pagal RKĮ 11 straipsnio 6 dalį draudžiama referendumui siūlomo sprendimo tekstą keisti (skaidyti). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų argumentas dėl dviejų piliečių parašų rinkimo lapų pagal vieną sprendimo tekstą laikytinas nepagrįstu.
⦁ Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II.

⦁ Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2025 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. Sp-13 neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 ir 147 straipsnių pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
⦁ Bylos duomenimis, piliečių referendumo iniciatyvinė grupė, kurią sudaro pareiškėjai ir tretieji suinteresuoti asmenys, pateikė Komisijai prašymą įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl privalomo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 ir 147 straipsnių pakeitimo ir šios grupės prašomą registruoti referendumui siūlomo sprendimo tekstą:
„Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio ir 147 straipsnio pakeitimų

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimas.
Pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalį ir išdėstyti ją taip:
„Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. Referendumo data nustatoma ne vėlesnė nei keturi mėnesiai nuo piliečių parašų surinkimo patvirtinimo.
Dėl 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, referendumui siūlomo sprendimo, kuris nėra Konstitucijos pataisos, Seimas balsuoja per vieną mėnesį nuo šių parašų surinkimo patvirtinimo. Seimui per vieną mėnesį nepriėmus piliečių siūlomo sprendimo, skelbiamas referendumas, kurio data nustatoma ne vėlesnė nei keturi mėnesiai nuo piliečių parašų surinkimo patvirtinimo.“

2 straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 147 straipsnio pakeitimas
Pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 147 straipsnio pirmą dalį ir išdėstyti ją taip:
„Sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 50 tūkstančių rinkėjų.“

⦁ Komisija Sprendime vertino, kad Grupės pasiūlytas tekstas prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos, kaip vientiso, logiškai ir sistemiškai suderinto stabilaus akto, principams bei Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytiems reikalavimams, todėl nusprendė neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 ir 147 straipsnių pakeitimo.
⦁ Pasisakydama dėl pareiškėjų skundo argumentų, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad, priešingai nei teigia pareiškėjai, Komisija turėjo ir turi įgaliojimus vertinti Lietuvos Respublikos piliečių referendumui siūlomo Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai: pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo Nr. IX-929, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad pagal Konstituciją privalomas nustatyti teisinis reguliavimas, kuriuo būtų įtvirtinti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai tikrinti referendumui siūlomo Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį reikalavimams, nustatytiems jo turiniui ir formai, inter alia (be kita ko) reikalavimui Konstitucijos pataisomis nepažeisti Konstitucijos nuostatų darnos, iš Konstitucijos kylančių materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų, ir atsisakyti įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuri nevykdo pareigos derinti referendumui siūlomą inter alia Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektą su Konstitucija, buvo implicitiškai nustatytas Referendumo ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymuose (Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimo 6.4 p.); Referendumo konstituciniame įstatyme tokia nuostata įtvirtinta jau eksplicitiškai: Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, taikomi referendumui teikiamo sprendimo turiniui ir formai (referendumui teikiamas sprendimas turi atitikti iš Konstitucijos kylančius reikalavimus. Grupė turi referendumui teikiamą sprendimą suderinti su Konstitucijos nuostatomis; referendumui teikiamas sprendimas turi būti pateikiamas aiškiai, neklaidinti, neapimti kelių tarpusavyje pagal turinį ir pobūdį nesusijusių klausimų, kelių tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų; referendumui teikiamas Konstitucijos pataisos, kito įstatymo projektas turi atitikti Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytus reikalavimus), o Referendumo konstitucinio įstatymo 11 straipsnyje, reglamentuojančio Grupės įregistravimą, 3 dalyje ir 22 straipsnio, reglamentuojančio Komisijos įgaliojimus organizuojant ir vykdant referendumą, 3 punkte expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nustatyta, kad Komisija priima sprendimą dėl referendumui siūlomo sprendimo atitikties Konstitucijai ir šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad Komisija, vykdydama įgaliojimus registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, atlieka ne tik procedūrinio, bet ir materialinio teisinio pobūdžio kontrolės funkcijas, ir pripažinusi siūlomų įstatymo nuostatų neatitikimą Konstitucijai bei įstatymams, turi teisę ir pareigą atsisakyti registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę (žr., pvz., 2025 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R-3-815/2025, 2025 m. liepos 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R-5-525/2025, 2025 m. liepos 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R-6-968/2025).
⦁ Vertindama ginčijamo Komisijos Sprendimo teisėtumą aspektu, kuriuo pasisakyta dėl pareiškėjų referendumui siūlomo sprendimo teksto dalies, kuria siūloma keisti piliečių, turinčių teisę reikalauti referendumo skelbimo, skaičių nuo 300 tūkstančių (nustatytą Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalyje ir 147 straipsnyje) iki 50 tūkstančių, prieštaravimo Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies nuostatoms, teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl Konstitucijos vientisumo ir aiškinimo: Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad visos Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieningą, darnią sistemą, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d., 2002 m. spalio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. balandžio 15 d. nutarimai); Konstitucija, kaip teisės aktas, yra išreikšta tam tikra tekstine forma, turi tam tikrą kalbinę išraišką. Tačiau taip, kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisinės nuostatos, elgesio taisyklės, taip ir Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų, vadinasi, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai atžvilgiu. Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami. Vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis suformuluotose konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės. Tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra priešpriešos, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą. Būtent konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje būtų vidinių prieštaravimų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiama ar paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ir jos ginama vertybė (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).
⦁ Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.
⦁ Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl Konstitucijos 9 straipsnio nuostatų, yra konstatavęs, kad svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai pirmiausia yra klausimai dėl Konstitucijos nuostatų keitimo, kurie pagal Konstituciją gali būti sprendžiami tik referendumu (Konstitucijos 148 straipsnio 1 ir 2 dalis; kt.); pagal Konstitucijos 9 straipsnio 2 dalį įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas. Taigi įstatyme gali būti nustatyti ir kiti nei nustatytieji Konstitucijoje svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai, kurie sprendžiami referendumu. Pažymėtina, jog nustatydamas tokių klausimų sąrašą įstatymų leidėjas yra saistomas iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo, kad pagal Konstituciją referendumu spręstini ne visi, o tik svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai, referendumu negali būti sprendžiami tokie klausimai, kurie apskritai nėra Valstybės ar Tautos gyvenimo klausimai; gali būti ir kitų nei nustatytieji Konstitucijoje ar įstatyme svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų, kurie sprendžiami referendumu. Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalį referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. Pats reikalaujančių spręsti tam tikrą klausimą referendumu 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, skaičius savaime rodo, kad tas klausimas priskirtinas prie svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų. Taigi pagal Konstituciją tam tikro klausimo svarbą gali lemti ir tai, kad jį spręsti referendumu reikalauja, kaip nustatyta, ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę: svarbiausiu Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimu, kuris turėtų būti sprendžiamas referendumu, laikytinas ir toks klausimas, kurį spręsti referendumu reikalautų ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, nors nei Konstitucijoje, nei įstatyme šis klausimas nebūtų nurodytas kaip spręstinas referendumu (Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas).
⦁ Taip pat pažymėtina, kad Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė, turi būti stabilus aktas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucijos stabilumas yra tokia jos savybė, kuri kartu su kitomis (inter alia – ir pirmiausia – su Konstitucijos ypatinga, aukščiausia teisine galia) konstitucinį teisinį reguliavimą atskiria nuo žemesnės galios teisės aktais nustatyto (ordinarinio) teisinio reguliavimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), o Konstituciją – nuo visų kitų teisės aktų. Konstitucijos stabilumas – didžiulė teisinė vertybė. Konstitucija neturi būti keičiama, jeigu tai nėra teisiškai būtina. Tai laiduoja inter alia sudėtingesnė, sunkesnė, palyginti su konstituciniais ir paprastaisiais įstatymais, Konstitucijos pataisų darymo tvarka (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), ypač tai, kad kai kurių Konstitucijos nuostatų (1 straipsnio, I skirsnio „Lietuvos valstybė“, XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“) keitimui yra nustatyti ypatingi procesiniai reikalavimai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
⦁ Atsižvelgdama į aptartas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti ginčijamo Komisijos Sprendimo motyvams, kad piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kurios nariai ir yra pareiškėjai, sprendimo siūlymas  nuo 300 tūkstančių iki 50 tūkstančių sumažinti piliečių, turinčių teisę reikalauti referendumo skelbimo, skaičių: pirma, neatitinka Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies įtvirtinto reikalavimo dėl referendumu, kaip ypatinga Tautos valios išraiška, sprendžiamų klausimų svarbos, kurią (svarbą) patvirtina ir pats reikalaujančių spręsti tam tikrą klausimą referendumu piliečių, turinčių rinkimų teisę, skaičius; antra, Konstitucijos stabilumo principui, kadangi reikalavimus, keliamus Konstitucijos keitimo iniciatyvos teisei realizuoti, niveliuojant iki reikalavimų, nustatytų žemesnės galios teisės aktų – įstatymų – leidybos iniciatyvos teisei realizuoti, būtų sudaromos prielaidos inicijuoti Konstitucijos keitimo procedūrą net ir nesant tam teisinės būtinybės. 
⦁ Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konstitucija, inter alia ir nuostatos dėl referendumu sprendžiamų klausimų svarbos, yra priimta Lietuvos Respublikos piliečių 1992 m. spalio 25 d. referendume. Taigi, teisėjų kolegijos manymu, galima teigti, kad jomis nustatyta tikroji Tautos valia. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 1994 m. gruodžio 1 d. nutarime, Konstitucijos normos yra vienodai privalomos visiems teisės subjektams, įskaitant ir referendumo iniciatyvines grupes, taip pat ir bet kokio dydžio piliečių grupes. Jos negali būti nei tapatinamos su Tauta, nei kalbėti jos vardu. Tauta savo valią tiesiogiai pareiškia paprastai referendumo arba tiesioginių visuotinių rinkimų metu, t. y. tik po referendumo arba tiesioginių visuotinių rinkimų galima konstatuoti, kokia yra Tautos valia konkrečiu klausimu. Netiesiogiai Tautos valią išreiškia demokratiniuose rinkimuose išrinkta Tautos atstovybė – parlamentas.
⦁ Taigi, nustatyta tvarka nesant pakeistoms Konstitucijos nuostatoms dėl referendumu sprendžiamų klausimų reikšmės (svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai), Sprendimo siūlymas sumažinti piliečių, turinčių teisę reikalauti referendumo skelbimo, skaičių nuo 300 tūkstančių iki 50 tūkstančių, neatitinka Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo, taip pat Konstitucijos, kaip vientiso, logiškai ir sistemiškai suderinto akto, stabilumo principui, dėl ko pareiškėjų skundo ir teismo posėdyje išsakyti argumentai (Venecijos komisijos rekomendacijos, noras užtikrinti 1922 m. ir 1928 m. Lietuvos Respublikos konstitucijų nuostatų tęstinumą, kitų šalių (Šveicarijos) reikalavimai rengiant referendumus, ankstesnė Komisijos praktika ir kt.), nėra reikšmingi.
⦁ Taip pat nėra pagrindo nesutikti ir su ginčijamame Komisijos Sprendime konstatuota Grupės pasiūlyto sprendimo teksto, kurio keisti nėra leidžiama (Referendumo konstitucinio įstatymo 11 str. 6 d.), neatitiktimi Referendumo konstitucinio įstatymo ⦁ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytiems reikalavimams: referendumui siūlomo sprendimo tekstas jungia kelis tarpusavyje skirtingo pobūdžio siūlymus: esminį – sumažinti piliečių, turinčių teisę inicijuoti referendumą, skaičių, ir procedūrinį – nustatyti Seimo pareigą balsuoti dėl piliečių siūlomo sprendimo, nors referendumui teikiamas sprendimas turi neapimti kelių tarpusavyje pagal turinį ir pobūdį nesusijusių klausimų. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją kaip vienas klausimas balsavimui referendume negali būti teikiami keli tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusiję klausimai, tarpusavyje nesusijusios Konstitucijos pataisos ar įstatymų nuostatos; kitaip būtų paneigta galimybė nustatyti tikrąją Tautos valią dėl kiekvieno referendumui teikiamo svarbiausio Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimo atskirai (Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas).
⦁ Konstatavus, kad Grupės pasiūlytas sprendimo tekstas prieštarauja vien jau aptartoms Konstitucijos ir Referendumo konstitucinio įstatymo nuostatoms, kiti tiek ginčijamo Sprendimo motyvai, tiek pareiškėjo skundo argumentai nėra reikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, kadangi negali būti pagrindas priimti kitokį procesinį sprendimą nagrinėjamoje byloje. Šiuo aspektu tik pažymėtina, kad iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju Komisijos veiksmai atitiko VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. jame nurodytas teisinis ir faktinis Sprendimo pagrindas ir esminės faktinės aplinkybės, kurios buvo reikšmingos priimant ginčijamą Sprendimą; pareiškėjų teiginiai, jog Komisija buvo šališka, yra deklaratyvaus pobūdžio.
⦁ Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Komisijos Sprendimas atsisakyti registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl privalomojo referendumo paskelbimo dėl Konstitucijos pakeitimo yra teisėtas ir pagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 88 straipsnio 1 punktu ir 126 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjų Zigmo Vaišvilos, Egidijaus Čibirausko, Gedimino Ustinavičiaus ir Marijos Annos Čibirauskienės skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas


Veslava Ruskan