Tragedija Avižieniuose- kai įstatymas tampa ne skydu, o katalizatoriumi
Tragedija Avižieniuose- kai įstatymas tampa ne skydu, o katalizatoriumi
Kraupus įvykis Avižieniuose, kai moteris buvo mirtinai sužalota buvusio sugyventinio,
sukrėtė Lietuvą. Kaip visada po tokių tragedijų, viešojoje erdvėje pasigirsta choru skambantys
reikalavimai dar labiau griežtinti įstatymus, labiau bausti vyrus, neva smurtą patiria tik moterys,
o Lietuvos vyrai – baisiausi smurtautojai.
Tačiau šioje istorijoje slypi viena esminė, nepatogi detalė. Vos išvakarėse vyrui buvo
skirtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje (SAA) orderis dėl psichologinio, ne fizinio,
smurto.
Šis faktas verčia užduoti radikalų, bet būtiną klausimą. Ar nuo 2023 metų liepos
veikiantis SAA orderis tikrai yra išgryninta prevencijos priemonė, sauganti gyvybes? O gal tai –
uždelsto veikimo bomba, biurokratinis mechanizmas, kuris nesprendžia giluminių problemų, bet
tampa manipuliacijų įrankiu ir žiauriu katalizatoriumi.
Laikas garsiai prabilti apie antrąją, nematomą šios sistemos pusę – vyrus, kurie tapo aklu
valstybės taikiniu.
Konflikto anatomija- dviejų asmenų dvikova ir psichologinis teroras
Buitinis konfliktas niekada negimsta vakuume – tai dviejų asmenų sukurta problema.
Kriminologinėje ir psichologinėje literatūroje jau dešimtmečius pripažįstama „lyčių simetrija“
situaciniame poros smurte. Partneriai beveik vienodu dažnumu inicijuoja konfliktus, naudoja
emocinį šantažą, manipuliacijas ir agresiją.
Vienintelis vyro „pranašumas“ šiame toksiškame dviejų žmonių žaidime dažniausiai yra
tik fizinė jėga ir stotas.
Moterys kur kas dažniau naudoja rafinuotas, sunkiai įrodomas smurto formas: nuolatinį
žeminimą, provokacijas, manipuliavimą vaikais, totalią finansinę ar socialinę kontrolę ir
sekinantį emocinį terorą. Vyro psichika turi ribas. Kai po mėnesius trukusio psichologinio smurto
vyras pakelia balsą, trenkia kumščiu į stalą ar tiesiog bando atsitraukti nuo isteriškai rėkiančios
partnerės – spąstai užsitrenkia. Sistema nemato priešistorės. Psichologinė smurtautoja
akimirksniu tampa oficialia, valstybės ginama auka.
Algoritmas be veido: „Kas pirmas paskambino – tas teisus“
Pagal Vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintą tvarką, policijos pareigūnai, atvykę į
šeimos konfliktą, vadovaujasi pavojaus rizikos vertinimo kriterijais. Skamba profesionaliai, bet
realybėje tai primena cinišką konvejerį.
Atvykę pareigūnai neturi laiko tapti šeimos psichologais ir nesigilina į situacijos esmę ar
abipuses provokacijas. Galioja nerašyta taisyklė: kuris iš partnerių pirmas surenka Bendrojo
pagalbos centro numerį ir dramatiškiau nupasakoja situaciją, tas tampa auka. Užtenka gauti teigiamus atsakymus į kelis formalius klausimus („ar asmuo šaukė?“, „ar jaučiate baimę?“), ir
vyrui duodama 15 minučių susikrauti daiktus.
Be teismo, be realių įrodymų, be galimybės apsiginti jis yra išmetamas iš savo namų. Kur
jis nakvos, ką valgys, kaip išsiskalbs drabužius, ar turės raktus nuo automobilio ir darbo
priemones – valstybei visiškai neįdomu. Negana to, jei konflikto metu namuose buvo vaikai, jam
15 dienų uždraudžiama bet kokia komunikacija su jais. Asmuo yra išraunamas iš savo gyvenimo
ir paliekamas gatvėje apkarpytais sparnais vien dėl formalaus „varnelės“ padėjimo.
Prevencija ar psichologinio spaudimo katilas?
Būtent čia prieiname prie esminės apsaugos orderio spragos, kurią puikiai iliustruoja
tragedija Avižieniuose. Kai žmogus netenka bazinio saugumo – namų, yra atskiriamas nuo vaikų
ir jaučiasi neteisingai nubaustas sistemos, kuri net neišklausė jo versijos, suveikia beviltiškumo
jausmas.
Užuot deeskalavęs situaciją, neproporcingas orderio pritaikymas gali suveikti kaip
žiaurus katalizatorius. Žmogus įstumiamas į kampą. Jei šeimoje tvyrojo ilgalaikė psichologinė
įtampa, toks brutalaus valstybės jėgos aparato panaudojimas iš vienos pusės ne užkerta kelią
konfliktui, o tampa paskutiniu lašu, iššaukiančiu neprognozuojamą afekto būseną.
Tobulas ginklas manipuliacijoms
Kur yra įstatymo spraga, atsiranda ir piktnaudžiavimas. Teisininkai vis dažniau pastebi
pavojingą tendenciją: SAA orderis tapo legaliu ir nemokamu įrankiu manipuliacijoms, ypač
prasidėjus turtiniams ar vaikų dalybų ginčams.
Kam vargti teismuose, jei užtenka išprovokuoti buitinį konfliktą, paskambinti į policiją ir
sistema pati pašalins vyrą iš namų? Tai tapo tobulu būdu greitai perimti būsto kontrolę, užkirsti
kelią tėvo bendravimui su vaikais prieš pat skyrybų procesą ir sukurti „smurtautojo“ etiketę, kuri
vėliau veiks kaip neatremiamas koziris teisme.
Skaičiai, demaskuojantys sistemą: beveik 50 proc. broko
Jei vis dar manote, kad vyrai aukomis tampa tik retais atvejais, pažvelkime į statistiką.
Oficialūs Lietuvos policijos duomenys rodo, kad išduota per 46 000 orderių, ir net 85 proc. jų
nukreipti prieš vyrus. Tačiau šokiruoja ne išduotų orderių kiekis, o jų apskundimo rezultatai.
Oficialiais duomenimis, apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų įgalioti pareigūnai panaikina
net 46,4 proc. apskųstų orderių, o apylinkės teismų teisėjai – 46,9 proc.
Tai oficialus valstybės pripažinimas, kad atlikus detalesnį tyrimą, beveik pusė visų
orderių pripažįstami nepagrįstais. Tūkstančiai vyrų Lietuvoje buvo išmesti į gatvę ir apšaukti
smurtautojais be jokio realaus teisinio pagrindo.
Kodėl apskundžiama tik apie 10 proc. orderių? Nes per 15 dienų, kol vyras susiranda
advokatą ir parengia skundą, terminas jau būna pasibaigęs, o žala reputacijai, sveikatai ir ryšiui
su vaikais – jau padaryta. Sociologai nuolat pabrėžia paslėptų nusikaltimų mastą, nes vyrai
nepraneša apie smurtaujančias moteris dėl gėdos, lyčių stereotipų ir puikiai žinodami, kad
iškvietę policiją rizikuoja patys būti išvežti su antrankiais.
Nebaigtas sprendimas
Deja, šiandien neturime realiai veikiančių valstybinių ar nevyriausybinių organizacijų,
kurios išdrįstų ginti smurtą patiriančius vyrus. Sistemos ydingumas atsiskleidžia kiekviename
žingsnyje: pradedant patruliuojančiais pareigūnais, kuriems trūksta kompetencijos aklai dalinant
SAA orderius net nesant akivaizdaus smurto, ir baigiant neobjektyviais Specializuotos
kompleksinės pagalbos centrais (SKPC), kurių darbas dažnai apsiriboja tik formaliu tų pačių
policijos klausimų atkartojimu.
Visas šis institucinis absurdas patogiai laikosi ant vieno atgyvenusio stereotipo: moteris –
visada auka, o vyras – automatinis smurtautojas. Tačiau realiame gyvenime konfliktą visada
kuria du žmonės. Kol valstybė to nepripažins ir toliau aklai vadovausis šia juoda-balta dogma,
teisingumo neturėsime. Turėsime tik dar vieną įrankį teisėtam susidorojimui.
Ramojus Girinskas
