Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama byla, kuri kelia nepatogų, bet esminį klausimą: ar Lietuvoje dar galioja teisė, ar jau tik jos imitacija?

Šioje byloje valstybė daro tai, kas demokratinėje teisinėje valstybėje turėtų būti neįmanoma – antrą kartą siekia patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn dėl tų pačių faktų.

Teisiami „Laisvo laikraščio” redaktorius Aurimas Drižius ir vilnietę gydytoja Viktorija Sliesoraitienę, kuri atskleidė daug nemalonių faktų apie savo buvusį vyrą, aukštas pareigas valstybės tarnyboje užimantį Vygandą Sliesoraitį.

Moteris nutarė juos atskleisti, kai jos buvęs sutuoktinis ir dukros Eglės tėvas Vygandas Sliesoraitis teisme davė parodymus prieš savo dukrą Eglę, dėl ko ji buvo nuteista.

Byla iš esmės nagrinėjama dėl to, kad Viktorija Sliesoraitienė apkaltino savo buvusį sutuoktinį klastojus jos parašus ir vietoj jos teikus dokumentus ir deklaracijas valstybinei mokesčių inspekcijai. Prokuratūra atsisakė pradėti tyrimą dėl minėtos klastotės, tačiau vietoj to apkaltino A.Drižių ir V.Sliesoraitienę šmeižtu.

Dar juokingiau, kad prokuratūra prieš pusantrų metų jau buvo nutraukusi tyrimą dėl tariamo Sliesoraičio šmeižto, nenustačius jokio nusikaltimo. Tada teisėjas Bužinskas slapta nutartimi nutarė tyrimą atnaujinti, tačiau savo nutarties nei A.Drižiui, nei Sliesoraitienei neišsiuntė, kad jie negalėtų jos skųsti. Teisėjas Bužinskas vėliau atsisakė atnaujinti terminą skundui, paduoti, nurodęs, kad kaltinamieji ir taip „turėjo žinoti”, ką jis nusprendė.

Dar juokingiau, kad teismas antrą kartą nagrinėja tuos pačius teiginius – iš pradžių civilinėje byloje teismas pripažino, kad kai kurie teiginiai neatitinka tikrovės ir yra „kategoriški”. Nes prokuratūra atsisakė tirti V.Sliesoraitienės dokumentų klastojimą ir atlikti ekspertizę, o teismas tam pritarė. Tada nusprendė, kad kol nėra teismo nuosprendžio dėl suklastotų dokumentų, tai negalima Sliesoraičio kuo nors kaltinti. O nuosprendžio nėra, nes pati prokuratūra ir teismas atsisakė tirti nusikaltimus. Toks uždaras ratas.

Na, o baudžiamąją bylą nagrinėjanti kita Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Grimevičiūtė-Gelgotė (nuotr. viršuje) nusprendė, kad taip ir reikia elgtis, jokio pažeidimo nenustatė.

---

Teisėja Galgotė nurodė, kad faktas, kad teismo nutarties nebuvo išsiųsta kaltinamiesiems, nieko nereiškia. Tiesa, pagal BPK 7, 20 ir 44 straipsnius teismas privalo užtikrinti proceso teisėtumą ir įvertinti visas bylos aplinkybes.

Sprendimas buvo – bet jis „pamirštas“

2024 m. lapkričio 25 d. tuo pačiu ikiteisminio tyrimo numeriu byla buvo nutraukta. Kitaip tariant, konstatuota, kad nusikaltimo nėra.

Tačiau 2026 m. vasario 25 d. atsiranda kaltinamasis aktas.

Tie patys straipsniai.
Tie patys teiginiai.
Tas pats asmuo.

Pasikeitė tik viena – valstybės pozicija.

Be naujų įrodymų. Be naujų faktų. Be paaiškinimo.

---

Kai teisė tampa „bandymų lauku“

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra aiškiai pasakęs: negalima persekioti žmogaus antrą kartą dėl tų pačių faktų.

Tačiau praktikoje atsiranda pavojinga tendencija – jei nepavyko pirmą kartą, bandoma dar kartą.

Tokiu būdu baudžiamasis procesas virsta ne teisingumo paieška, o eksperimentu: „gal šį kartą pavyks“.

---

Teismas atsisako matyti problemą

Dar daugiau klausimų kelia teismo pozicija.

Gynyba nurodo esminius pažeidimus:

• neįteiktą teismo nutartį;
• prarastą teisę ją apskųsti;
• pakartotinį persekiojimą dėl tų pačių aplinkybių.

Tačiau teismas pareiškia, kad šie klausimai bus nagrinėjami vėliau.

Kyla paprastas klausimas: kaip galima nagrinėti bylą, jei pats procesas gali būti neteisėtas nuo pat pradžių?

---

Civilinė byla – kaip tramplinas į baudžiamąją?

Situacija dar absurdiškesnė, nes tie patys tekstai jau buvo nagrinėti civilinėje byloje.

Ten buvo sprendžiama dėl garbės ir orumo.

Dabar – dėl nusikaltimo.

Tai du skirtingi pasauliai.

Civilinėje byloje nereikia įrodyti tyčios. Baudžiamojoje – tai būtina.

Tačiau atrodo, kad bandoma šią ribą tiesiog ištrinti.

---

Žurnalistika tampa nusikaltimu?

Bylos esmė – publikacijos apie viešą asmenį, susijusį su valstybės valdomomis įmonėmis.

Pagal Europos žmogaus teisių standartus tokie asmenys turi pakęsti kritišką, net aštrią viešą diskusiją.

Tačiau vietoje diskusijos pasirenkamas baudžiamasis persekiojimas.

Tai pavojinga kryptis.

Nes šiandien tai viena byla. Rytoj – bet kuris žurnalistas.

---

Kai nebeveikia saugikliai

Teisinėje valstybėje yra saugikliai:

• ne bis in idem (negalima persekioti du kartus);
• teisė į gynybą;
• proceso teisėtumas.

Šioje byloje visi šie saugikliai ignoruojami.

Ir tai jau ne vieno žmogaus problema.

Tai signalas, kad sistema pradeda veikti kitaip – ne pagal taisykles, o pagal rezultatą.

---

Klausimas, į kurį teks atsakyti

Ši byla neišvengiamai iškelia klausimą:

ar Lietuvoje dar galioja principas, kad valstybė negali persekioti žmogaus tol, kol pasieks norimą rezultatą?

Ar jau gyvename sistemoje, kur sprendimai gali būti „peržiūrimi“ tol, kol tampa patogūs?

---

Kas vyksta dabar

Teismui pateikti prašymai:

• nušalinti bylą nagrinėjančią teisėją dėl abejonių nešališkumu;
• nutraukti baudžiamąją bylą dėl esminių pažeidimų.

Šios bylos baigtis parodys ne tik vieno proceso rezultatą.

Ji parodys, ar teisė Lietuvoje vis dar turi ribas.

Ar jos jau yra tik rekomendacinio pobūdžio.