EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

ANTROJI SEKCIJA

BYLA AL NASHIRI PRIEŠ LIETUVĄ

(Pareiškimo Nr. 31908/22)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2026 m. liepos 7 d.

Šis sprendimas taps galutinis Konvencijos 44 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis. Iki tol jis gali būti redakciškai tikslinamas.

Byloje Al Nashiri prieš Lietuvą

Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antroji sekcija), posėdžiavęs kolegijoje, kurią sudarė:

Arnfinn Bårdsen, pirmininkas,
Saadet Yüksel,
Jovan Ilievski,
Lorraine Schembri Orland,
Oddný Mjöll Arnardóttir,
Gediminas Sagatys,
Stéphane Pisani, teisėjai,

taip pat dalyvaujant Sekcijos kancleriui Andrea Tamietti,

atsižvelgęs į:

pareiškimą (Nr. 31908/22), kurį 2022 m. birželio 20 d. pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 34 straipsnį prieš Lietuvos Respubliką pateikė Saudo Arabijos pilietis, kilęs iš Jemeno, Abd Al Rahim Hussein Al Nashiri (toliau – pareiškėjas);
sprendimą pranešti apie pareiškimą Lietuvos Vyriausybei;
sprendimą suteikti bylai prioritetą pagal Teismo taisyklių 41 taisyklę;
šalių pateiktas pastabas,

2026 m. birželio 16 d. uždarame pasitarime priėmė šį sprendimą.

ĮŽANGA

1. Ši byla susijusi su pareiškėjo teiginiais, kad jis buvo kankinamas, patyrė nežmonišką elgesį ir buvo slapta laikomas be jokio oficialaus pripažinimo kaip vienas iš CŽV vadinamųjų „aukštos vertės sulaikytųjų“ (High-Value Detainees). Pareiškėjas buvo sulaikytas vykdant JAV prezidento George’o W. Busho po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuolių paskelbtą „karą su terorizmu“ ir 2002–2006 m. buvo slapta laikomas įvairiose CŽV slaptose sulaikymo vietose skirtingose valstybėse, tarp jų, kaip teigiama, ir Lietuvoje, vykdant CŽV ypatingųjų perdavimų (extraordinary rendition) operacijas Europoje.

Pareiškėjas tvirtina, kad nuo 2005 m. spalio 6 d. iki 2006 m. kovo 25 d. jis buvo laikomas slaptame CŽV sulaikymo centre Lietuvoje.

Jis skundžiasi dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 2 ir 3 straipsnių, taikomų kartu su Protokolo Nr. 6 1 straipsniu, taip pat dėl 3, 5, 6 straipsnio 1 dalies, 8 ir 13 straipsnių pažeidimų.

FAKTINĖS APLINKYBĖS

2. Pareiškėjas gimė 1966 m. Šiuo metu jis laikomas JAV Gvantanamo įlankos karinio jūrų laivyno bazės sulaikymo centre Kuboje. Teisme jam atstovavo Romforde (Esekso grafystė, Jungtinė Karalystė) praktikuojanti advokatė M. Taube.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybei atstovavo jos įgaliotinis R. Dzikovič.

4. Bylos faktinės aplinkybės gali būti apibendrintos taip.

Pirminės pastabos dėl faktų nustatymo

5. Teismas pažymi, kad šioje byloje, kaip ir ankstesnėse panašiose bylose dėl slapto sulaikymo, kankinimų ir netinkamo elgesio, kurį pareiškėjas tariamai patyrė Jungtinių Valstijų valdžios institucijų vykdytų ypatingųjų perdavimų metu, jis neturėjo galimybės gauti tiesioginių pareiškėjo parodymų apie skundžiamus įvykius.

Taip yra todėl, kad CŽV perdavimo operacijos buvo vykdomos griežto slaptumo sąlygomis, o Gvantanamo karinės komisijos taikomas įslaptinimo režimas neleido pareiškėjui viešai kalbėti apie jo slaptą sulaikymą, perkėlimus, netinkamą elgesį ir kankinimus.

6. Kaip ir ankstesnėse bylose, pareiškėjo pateiktos faktinės aplinkybės buvo rekonstruotos remiantis įvairiais viešai prieinamais informacijos šaltiniais ir ekspertų išvadomis. Rekonstrukcija pagrįsta CŽV perdavimo operacijas dokumentuojančia medžiaga, kuri nuo 2009 m. palaipsniui buvo išslaptinta arba kitaip tapo prieinama visuomenei.

7. Be pareiškėjo ir Lietuvos Vyriausybės pateiktų dokumentų, Teismas pirmiausia rėmėsi faktais, kurie jau buvo nustatyti ankstesniame sprendime Abu Zubaydah prieš Lietuvą, taikant įrodinėjimo standartą „be pagrįstų abejonių“ (beyond reasonable doubt).

Ypač reikšmingos buvo ankstesnės išvados, kad:

Lietuvoje nuo 2005 m. vasario 17–18 d. iki 2006 m. kovo 25 d. veikė slaptas CŽV sulaikymo centras;
Lietuvos valdžios institucijos žinojo apie CŽV vykdomas perdavimo ir slapto sulaikymo operacijas savo teritorijoje;
Lietuvos institucijos bendradarbiavo įgyvendinant šią programą.

Teismas taip pat rėmėsi ekspertų parodymais bei kita įrodymų medžiaga, surinkta bylose Abu Zubaydah prieš Lietuvą, Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, Al Nashiri prieš Lenkiją ir Al Nashiri prieš Rumuniją.

Bylos aplinkybės

Teroro išpuoliai, kuriais buvo įtariamas pareiškėjas

1998 m. JAV ambasadų sprogdinimai Rytų Afrikoje ir 2000 m. išpuolis prieš USS Cole

8. Jungtinių Valstijų valdžios institucijos laikė pareiškėją vienu iš aukščiausio rango organizacijos „Al-Qaeda“ narių, dalyvavusių 1998 m. JAV ambasadų Kenijoje ir Tanzanijoje sprogdinimuose.

Jis taip pat buvo laikomas vienu pagrindinių įtariamųjų dėl 2000 m. spalio 12 d. Jemeno Adeno uoste įvykdyto išpuolio prieš JAV karinio jūrų laivyno eskadrinį minininką USS Cole.

Laivą užpuolė nedidelė sprogmenimis prikrauta valtis. Sprogimas pramušė maždaug 12 metrų ilgio angą laivo korpuse. Žuvo 17 JAV jūreivių, dar 40 buvo sužeisti.

2002 m. tanklaivio MV Limburg sprogdinimas

9. 2002 m. spalio 6 d. Prancūzijos naftos tanklaivį MV Limburg, plaukusį Adeno įlankoje, taranavo sprogmenimis prikrauta nedidelė valtis, kuri detonavo.

Tanklaivis užsidegė, į jūrą išsiliejo apie 90 000 barelių naftos. Vienas įgulos narys žuvo, dvylika buvo sužeisti.

Išpuolio pobūdis buvo panašus į USS Cole užpuolimą. JAV valdžios institucijos įtarė, kad pareiškėjas dalyvavo ir šiame išpuolyje.

Vadinamoji „Aukštos vertės sulaikytųjų programa“

10. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių CŽV Kovos su terorizmu centras (Counterterrorist Centre – CTC) sukūrė programą, skirtą teroristų sulaikymui ir tardymui slaptose vietose už Jungtinių Valstijų ribų.

Vėlesniuose JAV dokumentuose ši programa buvo vadinama:

CTC programa;
High-Value Detainee Programme (HVD) – Aukštos vertės sulaikytųjų programa;
Rendition, Detention and Interrogation Programme (RDI) – Perdavimo, sulaikymo ir tardymo programa.

Europos Tarybos dokumentuose ji taip pat vadinama CŽV slapto sulaikymo programa arba ypatingųjų perdavimų (extraordinary rendition) programa.

Šiame sprendime Teismas ją vadina HVD programa.

HVD programos sukūrimas

11. Išsamus šios programos aprašymas jau buvo pateiktas ankstesniuose Teismo sprendimuose:

Al Nashiri prieš Lenkiją;
Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją;
Abu Zubaydah prieš Lietuvą;
Al Nashiri prieš Rumuniją.

Toliau pateikiamas sutrumpintas šios programos aprašymas.

CŽV programos sukūrimas

12. 2009 m. rugpjūčio 24 d. JAV valdžios institucijos paskelbė CŽV generalinio inspektoriaus Johno Helgersono 2004 m. ataskaitą.

Ataskaita, parengta 2004 m. gegužės 7 d., vadinosi:

„Special Review Counterterrorism Detention and Interrogation Activities September 2001–October 2003“ („Specialioji kovos su terorizmu sulaikymo ir tardymo veiklos apžvalga“).

Iki tol ji buvo pažymėta slaptumo žyma „Top Secret“ („Visiškai slaptai“).

Didelė dokumento dalis buvo užtušuota – daugiau kaip trečdalis 109 puslapių teksto liko įslaptinta.

13. Ataskaitoje nurodoma, kad 2002 m. lapkritį CŽV Operacijų direktoriaus pavaduotojas informavo Generalinio inspektoriaus tarnybą, jog Agentūra sukūrė programą, skirtą teroristams sulaikyti ir tardyti slaptose vietose užsienyje.

Programos sukūrimo priežastys

14. Ataskaitoje paaiškinama, kad po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių CŽV pradėjo pati sulaikyti įtariamus teroristus.

Pirmojo aukštos vertės sulaikytojo – Abu Zubaydah – suėmimas 2002 m. kovą sukėlė rimtą problemą. CŽV vadovybė buvo įsitikinusi, kad jis slepia informaciją apie planuojamus teroro išpuolius ir kad tuo metu leidžiami tardymo metodai neleidžia šios informacijos gauti.

Todėl buvo nuspręsta taikyti griežtesnius metodus.

Tam reikėjo:

surasti saugias slaptas sulaikymo vietas už Jungtinių Valstijų ribų;
parengti specialiai apmokytą personalą;
nustatyti, kokius tardymo metodus galima teisėtai taikyti;
įveikti sulaikytųjų pasipriešinimą, nes buvo manoma, kad „Al-Qaeda“ nariai buvo apmokyti priešintis tardymams.

Visa tai vyko nepaisant iki tol deklaruotos JAV politikos smerkti kankinimus ir ginti humanišką elgesį su kaliniais tarptautiniu mastu.

„Aukštos vertės sulaikytieji“

15. Pagal CŽV dokumentus visi sulaikytieji buvo skirstomi į aukštos vertės ir vidutinės vertės.

Šis skirstymas priklausė nuo to, kiek svarbios žvalgybinės informacijos, CŽV vertinimu, jie galėjo suteikti apie galimus teroristinius išpuolius prieš Jungtines Valstijas.

Aukštos vertės sulaikytiesiems (High-Value Detainees – HVD) buvo teikiamas aukščiausias prioritetas juos suimant, slapta laikant ir tardant.

Kai kuriuose dokumentuose jie taip pat vadinami High-Value Targets (HVT) – aukštos vertės taikiniais.

Sustiprinti tardymo metodai (Enhanced Interrogation Techniques – EIT)

16. Pagal 2004 m. CŽV generalinio inspektoriaus ataskaitą, 2002 m. rugpjūčio mėn. Jungtinių Valstijų Teisingumo departamentas pateikė CŽV teisinę išvadą, kurioje buvo konstatuota, kad dešimties konkrečių vadinamųjų „sustiprintų tardymo metodų“ (Enhanced Interrogation Techniques – EIT) taikymas įtariamiems teroristams nepažeidžia Jungtinių Valstijų teisėje įtvirtinto kankinimų draudimo.

17. Šie sustiprinti tardymo metodai išsamiai aprašyti 2004 m. CŽV ataskaitos 36 punkte. Teismas pažymi, kad jie jau buvo atkartoti ankstesniame sprendime Al Nashiri prieš Lenkiją.

18. CŽV ataskaitos F priede, pavadintame „Medicininės ir psichologinės paramos gairės tardant sulaikytuosius“ (2003 m. rugsėjo 4 d.), nurodoma, kad CŽV perduoti teroristai galėjo būti veikiami plataus spektro teisėtai sankcionuotų tardymo metodų.

Šių metodų tikslas buvo:

psichologiškai „išbalansuoti“ sulaikytąjį;
maksimaliai sustiprinti jo pažeidžiamumo ir bejėgiškumo jausmą;
susilpninti arba visiškai palaužti jo valią priešintis tardymui;
priversti jį suteikti CŽV pageidaujamą žvalgybinę informaciją.

19. CŽV taikyti metodai buvo suskirstyti pagal jų intensyvumą.

Įprastos priemonės

Prie jų buvo priskiriama:

galvos ir veido plaukų nuskutimas;
visiškas nurengimas;
sauskelnių naudojimas (paprastai iki 72 valandų);
galvos uždengimas gobtuvu;
visiška izoliacija;
nuolatinis baltasis triukšmas arba garsi muzika;
nuolatinis ryškus apšvietimas arba visiška tamsa;
nekomfortiškai žema temperatūra kameroje;
ribotas maitinimas, sumažinant kalorijų kiekį iki minimumo, pakankamo tik gyvybinėms funkcijoms palaikyti;
sukaustymas grandinėmis stovint, sėdint arba gulint;
šalto vandens pylimas;
miego atėmimas iki 72 valandų.

Sustiprintos priemonės

Jos apėmė didesnį fizinį ir psichologinį poveikį:

staigų sugriebimą už drabužių;
galvos suėmimą rankomis;
smūgius delnu į veidą;
smūgius į pilvą;
ilgalaikį sauskelnių naudojimą;
miego atėmimą ilgiau kaip 72 valandas;
priverstines skausmingas kūno padėtis (klūpėjimą, pasilenkimą pirmyn ar atgal, stovėjimą atsirėmus kakta į sieną);
„walling“ – stiprų žmogaus trenkimą į specialią sieną;
uždarymą ankštose dėžėse;
vandens kankinimą („waterboarding“) – skandinimo imitaciją.

20. 2002 m. rugpjūčio 1 d. JAV Teisingumo departamento memorandume, parengtame CŽV Teisės departamento laikinajam vadovui Johnui Rizzo, buvo analizuojamas šių metodų taikymas Abu Zubaydah.

Memorandumo autorius padarė išvadą, kad, kadangi CŽV pareigūnai neketino tyčia sukelti stipraus fizinio ar psichinio skausmo, šių metodų taikymas, tiek atskirai, tiek kartu, pagal JAV teisę nelaikytinas kankinimu.

21. Vėlesnėje 2009 m. JAV Teisingumo departamento ataskaitoje nurodyta, kad CŽV pasitelkti psichologai pasiūlė dvylika sustiprintų tardymo metodų, tarp jų:

staigų sugriebimą;
trenkimą į sieną;
galvos suėmimą;
smūgius į veidą;
uždarymą ankštose dėžėse;
vabzdžių naudojimą kaip psichologinio spaudimo priemonę;
priverstinį stovėjimą;
skausmingas kūno padėtis;
ilgalaikį miego atėmimą;
sauskelnių naudojimą;
vandens kankinimą (waterboarding).

Dvyliktasis metodas išslaptintame dokumente buvo užtušuotas.

22. Kurdama Rendition, Detention and Interrogation (RDI) programą, CŽV pasamdė du JAV karinių oro pajėgų SERE programos psichologus – James Mitchell ir Bruce Jessen.

Jų užduotis buvo sukurti tardymo sistemą, kuri palaužtų sulaikytųjų valią priešintis.

Šios sistemos tikslas buvo sukelti sulaikytiesiems įsitikinimą, kad jie gali nutraukti savo kančias tik visiškai paklusdami tardytojams ir atsakydami į visus jų klausimus.

Jeigu sulaikytasis atsisakydavo bendradarbiauti, sustiprinti tardymo metodai būdavo taikomi iš naujo arba dar labiau sugriežtinami.

Psichologų sumanymas buvo sukurti savotišką „psichologinį kontraktą“: tardytojai siekė, kad sulaikytasis suprastų, jog tolesnių kankinimų bus išvengta tik tol, kol jis bendradarbiaus. Tokiu būdu buvo nuolat palaikoma baimė vėl patirti sustiprintą tardymą.

Tai atitinka 16–22 sprendimo pastraipas. Toliau sprendime pereinama prie EIT taikymo išplėtimo, CŽV slaptų kalėjimų laikymo sąlygų, jų veikimo įvairiose valstybėse ir programos masto.

Sustiprintų tardymo metodų taikymo išplėtimas

23. 2004 m. CŽV Generalinio inspektoriaus ataskaitoje nurodoma, kad vėliau CŽV Teisės biuras (Office of General Counsel – OGC) tęsė konsultacijas su Jungtinių Valstijų Teisingumo departamentu, siekdamas išplėsti sustiprintų tardymo metodų (Enhanced Interrogation Techniques – EIT) taikymą ne tik Abu Zubaydah, bet ir kitiems CŽV sulaikytiems įtariamiems teroristams.

Šie metodai kitiems CŽV kaliniams pradėti taikyti 2002 m. lapkričio mėn.

Sulaikymo sąlygos CŽV slaptuose kalėjimuose („Black Sites“)

24. Nuo 2003 m. sausio pabaigos iki 2006 m. rugsėjo mėn. sulaikymo sąlygas CŽV slaptuose užsienio kalėjimuose reglamentavo dokumentas „Guidelines on Confinement Conditions for CIA Detainees“ (CŽV sulaikytųjų laikymo sąlygų gairės), kurį 2003 m. sausio 28 d. pasirašė tuometinis CŽV direktorius George Tenet.

Šios gairės kartu su dokumentu „Guidelines on Interrogations Conducted Pursuant to the Presidential Memorandum of Notification of 17 September 2001“ buvo pirmieji oficialūs dokumentai, reglamentavę HVD programos sulaikymo ir tardymo tvarką.

2014 m. JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaitoje pažymėta, kad, priešingai nei ankstesniuose planuose, kuriuose buvo numatyta, kad sulaikymo vietos turėtų atitikti JAV kalėjimų standartus, galutinėse gairėse buvo nustatyti tik minimalūs reikalavimai – pakako, kad būtų tenkinami tik pagrindiniai sveikatos poreikiai.

Todėl net toks objektas kaip „Detention Site Cobalt“, kuriame kaliniai buvo laikomi visiškoje tamsoje, izoliuoti, sukaustyti grandinėmis, su kibiru fiziologiniams poreikiams ir be šildymo žiemos metu, buvo laikomas atitinkančiu CŽV nustatytus standartus.

25. Pagal šias gaires visuose CŽV slaptuose kalėjimuose buvo taikomos bent šios šešios standartinės laikymo sąlygos:

kalinių akys buvo užrišamos arba galva uždengiama gobtuvu, kad jie negalėtų nustatyti savo buvimo vietos ar susipažinti su kalėjimo išplanavimu;
atvykus į kalėjimą visi galvos ir veido plaukai buvo nuskutami elektrine mašinėle, kalinį tuo metu prirakinus prie kėdės;
kaliniai buvo laikomi visiškoje izoliacijoje ir vienutėse;
visą parą buvo leidžiamas nuolatinis triukšmas – kamerose apie 56–58 decibelus, koridoriuose 68–72 decibelai;
kameros buvo nuolat apšviestos dviem fluorescencinėmis lempomis, todėl jose visą laiką buvo toks pats apšvietimas kaip biure;
visų judėjimų metu kaliniai buvo sukaustyti kojų grandinėmis.

26. 2006 m. rugpjūčio 31 d. memorandume CŽV Teisės departamento laikinajam vadovui Johnui Rizzo, kuriame buvo analizuojamas Sulaikytųjų elgesio įstatymo taikymas CŽV kalėjimams, nurodyta:

„CŽV sulaikytieji laikomi nuolat apšviestose kamerose, beveik visiškai izoliuoti nuo žmonių ir stebimi 24 valandas per parą. Taip pat pripažįstame, kad daugelis jų šioje programoje buvo laikomi kelerius metus, todėl šių sąlygų negalima vertinti kaip trumpalaikių.“

Memorandume taip pat pripažįstama:

„Vis dėlto pripažįstame, kad tokia izoliacija gali turėti rimtų psichologinių padarinių. Kai kuriais atvejais vienutėje žmogus gali būti laikomas daugelį metų, ir tai gali iš esmės pakeisti jo gebėjimą bendrauti su kitais žmonėmis.“

27. Remiantis JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaita, CŽV kalinius slaptuose kalėjimuose laikė 2002–2008 m.

Aktyviausias programos laikotarpis buvo 2003 metai.

Iš 119 Senato komiteto nustatytų CŽV kalinių:

53 buvo sulaikyti 2003 m.;
39 buvo taikyti sustiprinti tardymo metodai (EIT);
17 jų šie metodai buvo taikomi 2003 m. sausio–rugpjūčio mėn., daugiausia Detention Site Cobalt ir Detention Site Blue.

Iki 2004 m. pabaigos CŽV jau buvo perėmusi beveik visus vėliau nustatytus kalinius – 113 iš 119.

2005–2007 m. buvo sulaikyti tik šeši nauji asmenys.

28. 2006 m. rugsėjo 6 d. JAV prezidentas George’as W. Bushas viešai paskelbė apie HVD programos užbaigimą.

JAV valdžios institucijos pranešė, kad nuo 2006 m. spalio mėn. CŽV nebesulaiko nė vieno kalinio, o visi tuo metu laikyti asmenys buvo perduoti JAV kariuomenei ir perkelti į Gvantanamo įlankos karinę bazę.

Tai apima 23–28 sprendimo pastraipas. Kitoje dalyje bus verčiamos 29–37 pastraipos, kuriose aprašomas karinių komisijų sukūrimas ir 2014 m. JAV Senato Žvalgybos komiteto tyrimas, tapęs vienu svarbiausių EŽTT įrodymų nagrinėjant Lietuvos vaidmenį CŽV slaptų kalėjimų programoje.

Sustiprintų tardymo metodų taikymo išplėtimas

Šie metodai kitiems CŽV kaliniams pradėti taikyti 2002 m. lapkričio mėn.

Sulaikymo sąlygos CŽV slaptuose kalėjimuose („Black Sites“)

25. Pagal šias gaires visuose CŽV slaptuose kalėjimuose buvo taikomos bent šios šešios standartinės laikymo sąlygos:

kalinių akys buvo užrišamos arba galva uždengiama gobtuvu, kad jie negalėtų nustatyti savo buvimo vietos ar susipažinti su kalėjimo išplanavimu;
atvykus į kalėjimą visi galvos ir veido plaukai buvo nuskutami elektrine mašinėle, kalinį tuo metu prirakinus prie kėdės;
kaliniai buvo laikomi visiškoje izoliacijoje ir vienutėse;
visą parą buvo leidžiamas nuolatinis triukšmas – kamerose apie 56–58 decibelus, koridoriuose 68–72 decibelai;
kameros buvo nuolat apšviestos dviem fluorescencinėmis lempomis, todėl jose visą laiką buvo toks pats apšvietimas kaip biure;
visų judėjimų metu kaliniai buvo sukaustyti kojų grandinėmis.

„CŽV sulaikytieji laikomi nuolat apšviestose kamerose, beveik visiškai izoliuoti nuo žmonių ir stebimi 24 valandas per parą. Taip pat pripažįstame, kad daugelis jų šioje programoje buvo laikomi kelerius metus, todėl šių sąlygų negalima vertinti kaip trumpalaikių.“

Memorandume taip pat pripažįstama:

„Vis dėlto pripažįstame, kad tokia izoliacija gali turėti rimtų psichologinių padarinių. Kai kuriais atvejais vienutėje žmogus gali būti laikomas daugelį metų, ir tai gali iš esmės pakeisti jo gebėjimą bendrauti su kitais žmonėmis.“

27. Remiantis JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaita, CŽV kalinius slaptuose kalėjimuose laikė 2002–2008 m.

Aktyviausias programos laikotarpis buvo 2003 metai.

Iš 119 Senato komiteto nustatytų CŽV kalinių:

53 buvo sulaikyti 2003 m.;
39 buvo taikyti sustiprinti tardymo metodai (EIT);
17 jų šie metodai buvo taikomi 2003 m. sausio–rugpjūčio mėn., daugiausia Detention Site Cobalt ir Detention Site Blue.

Iki 2004 m. pabaigos CŽV jau buvo perėmusi beveik visus vėliau nustatytus kalinius – 113 iš 119.

2005–2007 m. buvo sulaikyti tik šeši nauji asmenys.

28. 2006 m. rugsėjo 6 d. JAV prezidentas George’as W. Bushas viešai paskelbė apie HVD programos užbaigimą.

nebeklausinėk, o versk

29. HVD programos užbaigimas

2009 m. sausio mėn. JAV prezidentas Barackas Obama pasirašė Vykdomąjį įsakymą Nr. 13491, kuriuo CŽV buvo uždrausta laikyti sulaikytuosius, išskyrus trumpalaikį ir laikiną sulaikymą. Taip pat buvo nustatyta, kad tardymo metodai turi apsiriboti tik tais, kurie numatyti JAV kariuomenės Lauko vadove (Army Field Manual).

Karinės komisijos

30. 2001 m. lapkričio 13 d. prezidentas George’as W. Bushas pasirašė Karinių komisijų įsakymą dėl tam tikrų ne Jungtinių Valstijų piliečių sulaikymo, laikymo ir teismo proceso kovos su terorizmu metu („Military Order of November 13, 2001 on Detention, Treatment, and Trial of Certain Non-Citizens in the War Against Terrorism“).

Šis įsakymas buvo paskelbtas 2001 m. lapkričio 16 d. Federaliniame registre.

2002 m. kovo 21 d. tuometinis JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas išleido Karinės komisijos įsakymą Nr. 1 („Military Commission Order No. 1“), kuriuo buvo nustatyta karinių komisijų proceso tvarka tam tikriems ne JAV piliečiams. Įsakymas įsigaliojo tą pačią dieną.

31. 2006 m. birželio 29 d. Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas byloje Hamdan v. Rumsfeld (548 U.S. 557 (2006)) nusprendė, kad tuo metu veikusios karinės komisijos neatitiko nei Vieningojo karinio teisingumo kodekso (Uniform Code of Military Justice), nei 1949 m. Ženevos konvencijų.

Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad:

kaltinamasis ir jo civilinis gynėjas galėjo būti pašalinami iš uždarų posėdžių;
jiems galėjo būti neatskleidžiami įrodymai, kuriais grindžiami kaltinimai;
teisėjas galėjo leisti naudoti įslaptintą informaciją, su kuria kaltinamasis niekada nebūtų supažindinamas;
buvo leidžiama priimti beveik bet kokius įrodymus, jeigu teisėjas manydavo, kad jie turi įrodomąją vertę.

Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad tokia procedūra neužtikrina teisingo bylos nagrinėjimo.

32. Po šio sprendimo 2001 m. Karinių komisijų įsakymas buvo panaikintas ir pakeistas 2006 m. Karinių komisijų įstatymu (Military Commissions Act of 2006), kurį priėmė JAV Kongresas ir pasirašė prezidentas George’as W. Bushas 2006 m. spalio 17 d.

2009 m. spalio 28 d. prezidentas Barackas Obama pasirašė 2009 m. Karinių komisijų įstatymą (Military Commissions Act of 2009).

33. 2010 m. balandžio 27 d. JAV Gynybos departamentas paskelbė naujas karinių komisijų proceso taisykles.

Jose buvo numatyta tam tikrų proceso garantijų, pavyzdžiui:

draudimas naudoti parodymus, gautus kankinant arba taikant žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį.

Tačiau taisyklės ir toliau leido tam tikrais atvejais naudoti prievarta gautus parodymus, jeigu, teismo nuomone, tai atitiko teisingumo interesus.

34. Išsamus karinių komisijų proceso aprašymas ir iki 2006 m. viešai reikšta kritika dėl šių komisijų veiklos pateikti ankstesniame Teismo sprendime Al Nashiri prieš Rumuniją.

2014 m. JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaita

35. 2009 m. kovą Jungtinių Valstijų Senato Žvalgybos komitetas pradėjo išsamų CŽV vykdytos HVD programos tyrimą, daugiausia dėmesio skirdamas slaptų kalėjimų veiklai ir sustiprintų tardymo metodų taikymui.

Šis tyrimas kilo iš dar 2007 m. pradėto tyrimo dėl CŽV sunaikintų vaizdo įrašų, kuriuose buvo užfiksuoti Abu Zubaydah ir pareiškėjo tardymai Tailande esančiame slaptame CŽV kalėjime „Detention Site Green“. Vaizdo įrašai buvo sunaikinti 2005 m. lapkritį.

36. Senato Žvalgybos komitetas ir jo darbuotojai išnagrinėjo:

tūkstančius CŽV telegramų apie Abu Zubaydah, Al-Hawsawi, pareiškėjo ir kitų kalinių tardymus;
daugiau kaip šešis milijonus puslapių CŽV dokumentų, įskaitant operatyvines telegramas, žvalgybos ataskaitas, vidaus memorandumus, elektroninius laiškus, instrukcijas, apklausų protokolus, sutartis ir kitą medžiagą.

37. 2014 m. gruodžio 9 d. JAV valdžios institucijos paskelbė Senato Žvalgybos komiteto tyrimo išvadas ir rekomendacijas, taip pat smarkiai cenzūruotą vykdomąją santrauką.

Visa tyrimo medžiaga sudaro daugiau kaip 6 700 puslapių ir iki šiol yra įslaptinta.

Viešai paskelbta vykdomoji santrauka sudaro 499 puslapius ir yra išsamiausias kada nors atliktas CŽV sulaikymo ir tardymo programos tyrimas. Būtent šia ataskaita Europos Žmogaus Teisių Teismas plačiai rėmėsi nagrinėdamas bylas prieš Lenkiją, Rumuniją ir Lietuvą.

29. HVD programos užbaigimas

Karinės komisijos

Šis įsakymas buvo paskelbtas 2001 m. lapkričio 16 d. Federaliniame registre.

Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad:

kaltinamasis ir jo civilinis gynėjas galėjo būti pašalinami iš uždarų posėdžių;
jiems galėjo būti neatskleidžiami įrodymai, kuriais grindžiami kaltinimai;
teisėjas galėjo leisti naudoti įslaptintą informaciją, su kuria kaltinamasis niekada nebūtų supažindinamas;
buvo leidžiama priimti beveik bet kokius įrodymus, jeigu teisėjas manydavo, kad jie turi įrodomąją vertę.

Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad tokia procedūra neužtikrina teisingo bylos nagrinėjimo.

2009 m. spalio 28 d. prezidentas Barackas Obama pasirašė 2009 m. Karinių komisijų įstatymą (Military Commissions Act of 2009).

33. 2010 m. balandžio 27 d. JAV Gynybos departamentas paskelbė naujas karinių komisijų proceso taisykles.

Jose buvo numatyta tam tikrų proceso garantijų, pavyzdžiui:

draudimas naudoti parodymus, gautus kankinant arba taikant žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį.

Tačiau taisyklės ir toliau leido tam tikrais atvejais naudoti prievarta gautus parodymus, jeigu, teismo nuomone, tai atitiko teisingumo interesus.

34. Išsamus karinių komisijų proceso aprašymas ir iki 2006 m. viešai reikšta kritika dėl šių komisijų veiklos pateikti ankstesniame Teismo sprendime Al Nashiri prieš Rumuniją.

2014 m. JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaita

36. Senato Žvalgybos komitetas ir jo darbuotojai išnagrinėjo:

tūkstančius CŽV telegramų apie Abu Zubaydah, Al-Hawsawi, pareiškėjo ir kitų kalinių tardymus;
daugiau kaip šešis milijonus puslapių CŽV dokumentų, įskaitant operatyvines telegramas, žvalgybos ataskaitas, vidaus memorandumus, elektroninius laiškus, instrukcijas, apklausų protokolus, sutartis ir kitą medžiagą.

37. 2014 m. gruodžio 9 d. JAV valdžios institucijos paskelbė Senato Žvalgybos komiteto tyrimo išvadas ir rekomendacijas, taip pat smarkiai cenzūruotą vykdomąją santrauką.

Visa tyrimo medžiaga sudaro daugiau kaip 6 700 puslapių ir iki šiol yra įslaptinta.

38. Senato Žvalgybos komitetas suformulavo dvidešimt pagrindinių išvadų, kurias EŽTT laiko reikšmingomis nagrinėjant šią bylą. Toliau pateikiamos tos išvados, kurios yra svarbios vertinant pareiškėjo skundą.

39. Antrojoje išvadoje konstatuojama, kad CŽV pateisinimas dėl sustiprintų tardymo metodų naudojimo buvo grindžiamas neteisingais teiginiais apie jų veiksmingumą.

Senato komitetas padarė išvadą, kad CŽV nepateikė patikimų įrodymų, jog šie metodai būtų leidę gauti gyvybiškai svarbios žvalgybinės informacijos, kurios nebūtų buvę galima gauti teisėtais apklausos būdais.

40. Trečiojoje išvadoje nurodyta, kad CŽV vykdyti tardymai buvo žiaurūs ir gerokai sunkesni, negu CŽV buvo pateikusi JAV politikams ir kitoms institucijoms.

Ataskaitoje konstatuojama:

Pradedant pirmuoju CŽV kaliniu Abu Zubaydah ir tęsiant daugelio kitų sulaikytųjų atvejais, sustiprinti tardymo metodai buvo taikomi nuolat, dienomis ar net savaitėmis.

Buvo nustatyta, kad įvairūs metodai buvo taikomi vienu metu, pavyzdžiui:

mušimas delnu;
trenkimas į sieną („walling“);
nuogumas;
ilgalaikis miego atėmimas.

Komitetas pažymėjo, kad CŽV teiginiai, esą pradžioje buvo taikomi tik švelnūs metodai, o prie griežtesnių pereinama tik išimtiniais atvejais, neatitiko dokumentuose užfiksuotų faktų.

Komitetas taip pat nustatė, kad:

vandens kankinimas („waterboarding“) sukeldavo traukulius ir vėmimą;
Abu Zubaydah vieno tokio tardymo metu tapo visiškai nereaguojantis, o iš jo burnos kilo oro burbulai;
Khalid Sheikh Mohammed vandens kankinimas virto ištisa „beveik paskandinimų serija“.

Be to, miego atėmimas trukdavo iki 180 valandų, kalinius priverčiant visą laiką stovėti arba būti skausmingose kūno padėtyse.

Mažiausiai penkiems kaliniams dėl tokio elgesio prasidėjo haliucinacijos, tačiau net ir tokiu atveju miego atėmimas buvo tęsiamas.

41. Ketvirtojoje išvadoje Senato komitetas konstatavo, kad CŽV kalinių laikymo sąlygos buvo gerokai blogesnės, negu CŽV buvo oficialiai teigusi.

Nors vėliau buvo pastatyti naujesni slapti kalėjimai, visi kaliniai ir toliau buvo laikomi visiškoje izoliacijoje, išskyrus tardymų laiką.

Komitetas nustatė, kad:

daugelis kalinių, kuriems buvo taikomi sustiprinti tardymo metodai ir ilgalaikė izoliacija, patyrė rimtų psichikos sutrikimų;
jiems pasireiškė haliucinacijos;
paranoja;
nemiga;
bandymai žaloti save ir mėginimai nusižudyti.

Ne vienas CŽV psichologas padarė išvadą, kad pagrindinė tokių sutrikimų priežastis buvo visiškas žmogaus kontakto nebuvimas.

42. Aštuntojoje išvadoje Senato komitetas nurodė, kad CŽV vykdyta sulaikymo ir tardymo programa apsunkino kitų JAV valstybės institucijų darbą ir kai kuriais atvejais jam pakenkė.

Tai pirmiausia buvo:

Federalinis tyrimų biuras (FBI);
Valstybės departamentas;
Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuras.

CŽV dažnai nesidalijo informacija su šiomis institucijomis, neleisdavo joms susitikti su kaliniais ir pateikdavo netikslią informaciją apie slaptąją programą.

43. Senato komitetas taip pat nustatė, kad nors daugeliui JAV institucijų informacija apie slaptus CŽV kalėjimus buvo slepiama, valstybių, kurių teritorijoje šie kalėjimai veikė, politinė vadovybė paprastai būdavo apie juos informuojama.

Ataskaitoje pažymėta, kad:

CŽV neleisdavo JAV ambasadoriams gauti informacijos apie slaptus kalėjimus valstybėse, kuriose jie dirbo;
kai kuriose valstybėse susitarimai dėl CŽV kalėjimų buvo sudaryti dar iki ambasadoriams apie tai sužinant;
kitais atvejais CŽV prašydavo priimančiųjų valstybių pareigūnų neinformuoti JAV ambasadorių apie slaptų kalėjimų steigimą.

44. Penkioliktojoje išvadoje konstatuota, kad CŽV kai kuriems kaliniams taikė tardymo metodus, kurių nebuvo patvirtinęs nei JAV Teisingumo departamentas, nei pati CŽV centrinė būstinė.

Iki 2004 m. vidurio kaliniai reguliariai buvo:

laikomi nuogi;
ribojamas jų maitinimas;
mušami į pilvą;
apipilami šaltu vandeniu.

Nė vienas iš šių metodų tuo metu nebuvo oficialiai patvirtintas.

Mažiausiai 17 kalinių sustiprinti tardymo metodai buvo taikomi negavus CŽV centrinės būstinės leidimo.

45. Penkioliktojoje išvadoje Senato Žvalgybos komitetas konstatavo, kad CŽV niekada neparengė išsamaus ir tikslaus visų jos sulaikytų asmenų sąrašo ir kad buvo laikomi asmenys, kurie neatitiko teisinių sulaikymo kriterijų.

Komitetas nustatė, kad:

CŽV niekada neatliko visų sulaikytųjų audito;
neparengė tikslaus visų asmenų, kuriems buvo taikyti sustiprinti tardymo metodai, sąrašo;
vieši CŽV pareiškimai, jog buvo sulaikyta mažiau kaip 100 asmenų ir tik mažiau nei trečdaliui jų buvo taikyti EIT metodai, buvo neteisingi.

Komiteto tyrimas parodė, kad:

CŽV buvo sulaikiusi mažiausiai 119 asmenų;
mažiausiai 39 iš jų buvo taikyti sustiprinti tardymo metodai;
mažiausiai 26 asmenys buvo sulaikyti nepagrįstai, neturint tam pakankamo teisinio pagrindo.

46. Devynioliktojoje išvadoje konstatuota, kad CŽV sulaikymo ir tardymo programa iš esmės tapo nebetvari ir faktiškai baigėsi 2006 m.

Tam įtakos turėjo:

informacijos nutekinimas spaudai;
vis mažėjantis kitų valstybių noras bendradarbiauti su CŽV;
didėjančios teisinės problemos;
stiprėjanti demokratinė kontrolė.

47. Komitetas nustatė, kad CŽV galėjo vykdyti slaptų kalėjimų programą tik todėl, kad jai padėjo kitos valstybės ir buvo užtikrinamas visiškas slaptumas.

Laikui bėgant abi šios sąlygos išnyko.

Nuo pat programos pradžios CŽV susidūrė su sunkumais ieškodama valstybių, kurios sutiktų savo teritorijoje įrengti slaptus kalėjimus.

Šie sunkumai nuolat didėjo.

Išskyrus vieną valstybę (jos pavadinimas ataskaitoje užtušuotas), CŽV buvo priversta iškelti kalinius iš visų valstybių, kuriose buvo įrengti slapti kalėjimai, nes:

to pareikalavo priimančiųjų valstybių vyriausybės;
arba apie kalėjimų egzistavimą tapo viešai žinoma.

Komitetas taip pat nustatė, kad rimtų problemų sukėlė medicininės pagalbos trūkumas.

Vienoje valstybėje vietos valdžia atsisakė priimti sunkiai sergantį CŽV kalinį į ligoninę dėl saugumo sumetimų, ir tai tapo viena iš priežasčių uždaryti toje valstybėje veikusį slaptą kalėjimą.

48. 2004 m., JAV Aukščiausiajam Teismui rengiantis nagrinėti bylą Rasul prieš Bush, CŽV nusprendė iškelti kalinius iš Gvantanamo bazėje veikusio slapto CŽV kalėjimo.

Tais pačiais metais, CŽV generaliniam inspektoriui rekomendavus gauti naują Teisingumo departamento teisinę išvadą, sustiprintų tardymo metodų taikymas buvo laikinai sustabdytas.

2005–2006 m. jų taikymas dar kartą buvo sustabdytas dėl:

Detainee Treatment Act priėmimo;
JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo byloje Hamdan prieš Rumsfeld.

49. Senato komitetas padarė išvadą, kad iki 2006 m. dėl spaudos publikacijų, mažėjančio kitų valstybių bendradarbiavimo ir teisinių problemų CŽV praktiškai nebegalėjo toliau eksploatuoti slaptų kalėjimų.

Iki 2006 m. kovo mėn. programa veikė tik vienoje valstybėje.

Paskutinį kartą sustiprinti tardymo metodai buvo panaudoti 2007 m. lapkričio 8 d.

Po 2008 m. balandžio mėn. CŽV nebeturėjo nė vieno savo sulaikytojo.

50. Dvidešimtojoje išvadoje Senato komitetas konstatavo, kad CŽV sulaikymo ir tardymo programa padarė didelę žalą Jungtinių Valstijų autoritetui pasaulyje ir sukėlė didelių finansinių bei kitokių nuostolių.

Komitetas nustatė, kad:

vien slaptų kalėjimų programos nepersonalinės išlaidos viršijo 300 milijonų JAV dolerių;
šios lėšos buvo naudojamos slaptų kalėjimų statybai ir išlaikymui;
du itin brangūs objektai taip ir nebuvo panaudoti, nes priimančios valstybės dėl politinių priežasčių atsisakė juos eksploatuoti.

51. Ataskaitoje taip pat nurodyta, kad siekdama įtikinti užsienio valstybes leisti savo teritorijoje steigti slaptus CŽV kalėjimus arba tęsti jų veiklą, CŽV užsienio valstybių pareigūnams išmokėjo milijonus JAV dolerių grynaisiais pinigais.

CŽV centrinė būstinė net ragino savo padalinius rengti kuo platesnius finansinės paramos pageidavimų sąrašus priimančiųjų valstybių institucijoms ir, kaip pažymima ataskaitoje, „mąstyti plačiai“ („think big“) planuojant tokią paramą.

CŽV slaptų kalėjimų vietų nustatymas pagal 2014 m. JAV Senato ataskaitą

52. 2014 m. JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaitoje visų valstybių, kurių teritorijoje CŽV vykdė ypatingųjų perdavimų (extraordinary rendition) ir slapto sulaikymo operacijas, pavadinimai buvo užtušuoti.

Taip pat buvo užtušuoti visų užsienyje veikusių slaptų CŽV kalėjimų tikrieji pavadinimai.

Ataskaitoje nurodyta, kad pati CŽV pareikalavo užslaptinti:

valstybių, priėmusių slaptus CŽV kalėjimus, pavadinimus;
valstybių, su kuriomis buvo vedamos derybos dėl tokių kalėjimų steigimo, pavadinimus;
bet kokią informaciją, kuri galėtų tiesiogiai arba netiesiogiai padėti nustatyti tas valstybes.

Todėl kiekviena valstybė buvo žymima tik viena abėcėlės raide, tačiau ir ši raidė viešai paskelbtoje ataskaitoje buvo užtušuota.

Užsienyje veikę CŽV kalėjimai buvo žymimi spalviniais kodais:

„Detention Site Green“;
„Detention Site Cobalt“;
„Detention Site Black“;
„Detention Site Blue“;
„Detention Site Gray“;
„Detention Site Violet“;
„Detention Site Orange“;
„Detention Site Brown“.

53. Ekspertai, apklausti Europos Žmogaus Teisių Teisme bylose Abu Zubaydah prieš Lietuvą ir Al Nashiri prieš Rumuniją, nustatė šių slaptų kalėjimų buvimo vietas.

Jų išvadomis:

„Detention Site Green“ buvo Tailande;
„Detention Site Blue“ buvo Lenkijoje;
„Detention Site Violet“ buvo Lietuvoje;
„Detention Site Black“ buvo Rumunijoje.

Likę keturi objektai buvo Afganistane.

Ankstesnės EŽTT išvados dėl Lenkijos ir Rumunijos

54. Sprendime Al Nashiri prieš Lenkiją Teismas nustatė, kad, remiantis įrodymais be pagrįstų abejonių, yra nustatyta:

2002 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas kartu su Abu Zubaydah CŽV lėktuvu N63MU atskrido į Šymanų oro uostą Lenkijoje.
Nuo 2002 m. gruodžio 5 d. iki 2003 m. birželio 6 d. jis buvo laikomas CŽV slaptame kalėjime Stare Kiejkuty vietovėje, kuris CŽV dokumentuose buvo kodiniu pavadinimu „Quartz“.
Tuo laikotarpiu pareiškėją tardė CŽV pareigūnai ir jam buvo taikomi tiek oficialiai patvirtinti, tiek nepatvirtinti sustiprinti tardymo metodai.
2003 m. birželio 6 d. CŽV lėktuvu N379P jis buvo išgabentas iš Lenkijos.

55. Sprendime Al Nashiri prieš Rumuniją Teismas nustatė:

a) 2004 m. balandžio 12 d. pareiškėjas CŽV lėktuvu N85VM buvo perkeltas iš Gvantanamo į Rumuniją.

b) Nuo 2004 m. balandžio 12 d. iki 2005 m. spalio 6 d. (vėliausiai – iki 2005 m. lapkričio 5 d.) jis buvo laikomas CŽV slaptame kalėjime Rumunijoje, kuris Senato ataskaitoje vadinamas „Detention Site Black“.

c) 2005 m. spalio 6 d. (arba vėliausiai 2005 m. lapkričio 5 d.) CŽV jį išgabeno iš Rumunijos į vieną iš dviejų tuo metu dar veikusių slaptų kalėjimų – „Detention Site Violet“ arba „Detention Site Brown“.

Konkrečios šios bylos aplinkybės

Informacijos apie pareiškėjo slaptą sulaikymą ribojimas

56. Pareiškėjas nurodė, kad nuo jo sulaikymo 2002 m. spalio mėn. jis neturėjo jokio ryšio su išoriniu pasauliu, išskyrus:

CŽV tardytojus;
CŽV personalą;
savo gynėjus Gvantanamo karinės komisijos procese;
Gvantanamo kalėjimo darbuotojus;
karinės komisijos teisėjus ir personalą.

Pagal karinės komisijos nustatytas taisykles jam buvo uždrausta viešai kalbėti tiek pačiam, tiek per savo gynėjus apie:

patirtus kankinimus;
nežmonišką elgesį;
slaptą sulaikymą;
CŽV vykdytus perkėlimus iš vienos valstybės į kitą.

Pareiškėjo sulaikymas iki perkėlimo į Lietuvą

57. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo perkėlimų maršrutas nuo jo sulaikymo Dubajuje 2002 m. spalio pabaigoje iki 2005 m. spalio 6 d., kai, kaip teigiama, jis buvo perkeltas į Lietuvą, jau buvo nustatytas ankstesniuose sprendimuose Al Nashiri prieš Lenkiją ir Al Nashiri prieš Rumuniją.

Šiuose sprendimuose, taikant įrodinėjimo standartą „be pagrįstų abejonių“, buvo nustatytos visos pareiškėjo perkėlimo tarp slaptų CŽV kalėjimų aplinkybės iki jo atvykimo į Lietuvą.

Pareiškėjo perkėlimas į Lietuvą, laikymas „Detention Site Violet“ ir išgabenimas iš Lietuvos

58. Pareiškėjas nurodė, kad 2005 m. spalio 5 d. jis kartu su Khalid Sheikh Mohammed buvo perkeltas į Lietuvą per CŽV vykdytą ypatingojo perdavimo operaciją, kurioje dalyvavo du orlaiviai – N308AB ir N787WH.

Lėktuvas N787WH 2005 m. spalio 6 d. nusileido Vilniaus tarptautiniame oro uoste.

Pareiškėjo teigimu, po to jis buvo nugabentas į slaptą CŽV kalėjimą, kuris 2014 m. JAV Senato ataskaitoje įvardijamas kodiniu pavadinimu „Detention Site Violet“, o Lietuvos Respublikos Seimo parlamentinio tyrimo medžiagoje – „Projektas Nr. 2“.

Jis tvirtino, kad šiame objekte buvo laikomas nuo 2005 m. spalio 6 d. iki 2006 m. kovo 25 d., tai yra ilgiau kaip penkis mėnesius.

2006 m. kovo 25 d., uždarius „Detention Site Violet“, pareiškėjas kartu su kitais vadinamaisiais aukštos vertės sulaikytaisiais, tarp jų Khalid Sheikh Mohammed ir Abu Zubaydah, buvo išgabentas iš Lietuvos CŽV lėktuvu N733MA. Skrydis vyko per Kairą, kur buvo atliktas vadinamasis „dviejų lėktuvų keitimo manevras“ (double-plane switch) tarp orlaivių N733MA ir N740EH.

Po to pareiškėjas buvo nugabentas į kitą slaptą CŽV kalėjimą Afganistane, kuris Senato ataskaitoje vadinamas „Detention Site Orange“.

59. Grįsdamas savo teiginius pareiškėjas citavo 2014 m. JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaitą, kurioje nurodyta:

„Nuo 2003 m. birželio mėn. Al Nashiri buvo perkeltas į penkis skirtingus CŽV sulaikymo centrus, kol 2006 m. rugsėjo 5 d. buvo perduotas JAV kariuomenės žinion. Tuo laikotarpiu kai kurie CŽV psichologai jam diagnozavo nerimo sutrikimą ir didžiąją depresiją, nors kiti tokių sutrikimų nenustatė. Jis buvo laikomas sudėtingu ir nebendradarbiaujančiu kaliniu, kelis kartus bandė užpulti CŽV darbuotojus ir niokojo savo kameros inventorių.“

60. Savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas pateikė profesoriaus Sam Raphael (Vestminsterio universitetas, Jungtinė Karalystė) rašytinį eksperto paaiškinimą.

Profesorius Raphael specializuojasi CŽV vykdytų ypatingųjų perdavimo operacijų dokumentavimo ir analizės srityje.

Jis sukūrė:

CIA Flights Database – CŽV skrydžių duomenų bazę;
CIA Prisoner Database – CŽV kalinių duomenų bazę;
CIA Cable Database – CŽV operatyvinių telegramų duomenų bazę.

Kartu su kitais tyrėjais, įskaitant Dr. Crofton Black, jis 2019 m. paskelbė knygą „CIA Torture Unredacted: An Investigation into the CIA Torture Programme“ („Neužtušuoti CŽV kankinimai: CŽV kankinimų programos tyrimas“).

61. 2021 m. birželio 18 d. eksperto išvadoje profesorius Raphael paaiškino, kad jo atliktas tyrimas grindžiamas:

daugiau kaip 11 000 skrydžių duomenų analize;
šimtais CŽV lėktuvų maršrutų;
CŽV kalinių perkėlimo duomenų baze;
CŽV operatyvinėmis telegramomis;
Eurocontrol duomenimis;
JAV Federalinės aviacijos administracijos (FAA) dokumentais;
įvairių valstybių civilinės aviacijos institucijų dokumentais;
teismų bylomis;
CŽV rangovų sąskaitomis;
nevyriausybinių organizacijų surinkta medžiaga.

Ekspertas pažymėjo, kad visų šių duomenų tarpusavio palyginimas leido nustatyti daugiau kaip 120 konkrečių CŽV kalinių perkėlimo operacijų ir tiksliai atsekti atskirų kalinių judėjimą tarp slaptų kalėjimų.

62. Toliau profesorius Raphael nuosekliai aprašė pareiškėjo judėjimo maršrutą nuo jo sulaikymo Dubajuje 2002 m. spalį iki perdavimo Gvantanamo bazei 2006 m. rugsėjį.

Be kita ko, jis padarė šias išvadas:

2006 m. rugsėjo 4–5 d. buvo perduotas JAV kariuomenei Gvantanamo įlankoje, kur tebėra laikomas iki šiol.

pareiškėjas 2005 m. spalio 5–6 d. buvo perkeltas iš Rumunijos į Lietuvą;

jis buvo laikomas CŽV slaptame kalėjime „Detention Site Violet“ Lietuvoje;

šiame objekte buvo laikomas nuo 2005 m. spalio 6 d. iki 2006 m. kovo 25 d.;

po to kartu su kitais CŽV kaliniais buvo išgabentas į Afganistaną;

63. Lietuvos Vyriausybė šioje byloje ginčijo profesoriaus Raphael išvadas dėl pareiškėjo buvimo Lietuvoje (žr. sprendimo 127 ir tolesnes pastraipas). Atsakydamas į Vyriausybės argumentus profesorius Raphael pateikė 2024 m. birželio 12 d. papildomą eksperto išvadą.

Joje jis nurodė:

3. Mano ankstesnėje išvadoje nurodyta, kad po išgabenimo iš Rumunijos Al Nashiri buvo laikomas tik penkiose sulaikymo vietose:

Maroke;

Gvantanamo įlankoje;

Rumunijoje;

Lietuvoje;

Afganistane.

Nors Gvantaname veikė du CŽV objektai, niekur neteigiau, kad pareiškėjas buvo laikomas abiejuose. Tam nėra jokių įrodymų. Priešingai, JAV Senato ataskaitoje aiškiai nurodyta, kad tuo laikotarpiu penki CŽV kaliniai, tarp jų ir Al Nashiri, buvo laikomi viename CŽV objekte Gvantanamo bazėje.

64. Profesorius Raphael tęsė:

4. Įvertinęs visus turimus duomenis, įskaitant informaciją, kuri tapo vieša po Senato ataskaitos paskelbimo, ir toliau esu tvirtai įsitikinęs, kad po laikymo Rumunijoje Al Nashiri buvo perkeltas dar į du slaptus CŽV kalėjimus.

5. Taip pat neabejoju, kad prieš perkeliant jį į Afganistaną jis buvo laikomas dar viename objekte, nes visi kaliniai, 2006 m. rugsėjo mėn. perduoti iš CŽV JAV kariuomenei Gvantaname, prieš tai buvo laikomi Afganistane, o tuo laikotarpiu visi CŽV kaliniai buvo sutelkti būtent ten.

65. Toliau ekspertas nurodė:

6. CŽV telegramos iš Rumunijos slapto kalėjimo patvirtina, kad Al Nashiri ten buvo laikomas bent iki 2005 m. rugsėjo 30 d. Nuo mano pirmosios išvados paskelbimo ši telegrama buvo išslaptinta pagal JAV Informacijos laisvės įstatymą (FOIA), ir joje aiškiai matyti, kad tą dieną pareiškėjas vis dar buvo Rumunijoje.

7. Mano atlikta CŽV skrydžių analizė rodo, kad laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 30 d. iki Rumunijos objekto uždarymo iš Rumunijos išskrido tik du skrydžiai:

vienas į Lietuvą;

kitas į Afganistaną.

8. Kadangi nustatyta, jog Al Nashiri po Rumunijos dar buvo laikomas viename papildomame objekte iki perkėlimo į Afganistaną, darau tvirtą išvadą, kad jis buvo perkeltas 2005 m. spalio 5–6 d. į Lietuvą.

66. CŽV telegrama Nr. 3910

Profesorius Raphael taip pat aptarė CŽV telegramą Nr. 3910.

Jis pažymėjo, kad Lietuvos Vyriausybė teigė, jog nėra aišku, ar ši telegrama buvo išsiųsta iš Lietuvos.

Ekspertas nurodė:

Po mano pirmosios išvados paskelbimo ši telegrama taip pat buvo išslaptinta.

Ji datuota 2006 m. sausio 24 d.

Telegramoje pateikiamas CŽV psichologo atliktas Al Nashiri psichologinis įvertinimas.

Dokumente aiškiai matyti, kad tuo metu pareiškėjas buvo tame pačiame slaptame objekte, kuriame dirbo psichologas.

Remdamasis savo ankstesne analize profesorius padarė išvadą, kad ši telegrama buvo išsiųsta iš Lietuvoje veikusio slapto CŽV kalėjimo.

Jis taip pat pažymėjo, kad tokia pati išvada buvo padaryta ir byloje Al-Hawsawi prieš Lietuvą, kur buvo analizuota kita to paties CŽV telegramų ciklo telegrama Nr. 3223. Abi telegramos priklauso tam pačiam operatyvinių pranešimų rinkiniui, todėl, eksperto nuomone, jos neabejotinai kilo iš to paties objekto – „Detention Site Violet“ Lietuvoje.

67. Teismas taip pat priminė ekspertų J.G.S. ir Dr. Crofton Black parodymus, duotus ankstesnėje byloje Al Nashiri prieš Rumuniją.

Ekspertas J.G.S. paaiškino, kad JAV Senato ataskaitoje aiškiai nurodyta, jog nuo 2003 m. birželio iki 2006 m. rugsėjo Al Nashiri buvo perkeltas į penkis skirtingus CŽV slaptus kalėjimus.

Sugretinus:

CŽV skrydžių duomenis;
žinomus kalėjimų veikimo laikotarpius;
CŽV dokumentus;
Senato ataskaitą,

galima nuosekliai atkurti visą jo maršrutą.

Ekspertas padarė išvadą, kad labiausiai tikėtinas maršrutas buvo:

Lenkija → Marokas → Gvantanamas → Rumunija → Lietuva → Afganistanas → Gvantanamas.

68. Ekspertas Dr. Crofton Black savo parodymuose paaiškino, kad jo atliktas tyrimas buvo grindžiamas daugelio nepriklausomų šaltinių palyginimu.

Jis analizavo:

CŽV naudotų orlaivių skrydžių planus;
oro eismo kontrolės duomenis;
civilinės aviacijos registrus;
Eurocontrol informaciją;
JAV Federalinės aviacijos administracijos (FAA) dokumentus;
įvairių valstybių parlamentinių tyrimų medžiagą;
2014 m. JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaitą.

Ekspertas pažymėjo, kad nė vienas šaltinis atskirai neleidžia nustatyti viso CŽV kalinių maršruto, tačiau visų jų visuma leidžia tiksliai atkurti atskirų kalinių judėjimą tarp slaptų sulaikymo vietų.

69. Dr. Black nurodė, kad, jo vertinimu, po Rumunijos pareiškėjas buvo perkeltas į Lietuvą tuo pačiu laikotarpiu, kai į Lietuvą buvo perkelti ir kiti vadinamieji „aukštos vertės sulaikytieji“.

Jo teigimu:

2005 m. spalio pradžioje Rumunijoje veikusio slapto CŽV kalėjimo veikla buvo baigiama;
tuo pačiu metu Lietuvoje pradėjo veikti naujas slaptas CŽV objektas;
skrydžių duomenys ir CŽV dokumentai sutampa su šia įvykių seka.

Ekspertas padarė išvadą, kad pareiškėjo perkėlimas į Lietuvą yra suderinamas su visais turimais objektyviais duomenimis.

70. Teismas taip pat pažymėjo, kad šioje byloje buvo remiamasi ankstesnėse bylose Abu Zubaydah prieš Lietuvą ir Al-Hawsawi prieš Lietuvą jau nustatytais faktais apie CŽV objekto „Detention Site Violet“ egzistavimą Lietuvoje.

Šiose bylose Teismas jau buvo konstatavęs, kad:

Lietuvoje veikė slaptas CŽV sulaikymo centras;
Lietuvos valdžios institucijos bendradarbiavo įgyvendinant CŽV slaptų sulaikymų programą;
CŽV naudojosi Lietuvos teritorija slaptam aukštos vertės sulaikytųjų laikymui ir jų perkėlimui.

71. Atsižvelgdamas į šias ankstesnes išvadas ir naujus byloje pateiktus įrodymus, Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo iš naujo nagrinėti jau nustatytų aplinkybių dėl slapto CŽV kalėjimo egzistavimo Lietuvoje.

Todėl šioje byloje pagrindinis Teismo uždavinys buvo nustatyti:

ar Abd Al Rahim Hussein Al Nashiri buvo laikomas šiame objekte;
kokios buvo jo laikymo aplinkybės;
ar Lietuvos valdžios institucijos dėl to atsako pagal Europos žmogaus teisių konvenciją.

72. Toliau Teismas pereina prie Lietuvos Respublikos atlikto ikiteisminio tyrimo dėl galimo CŽV slapto kalėjimo veikimo Lietuvos teritorijoje, jo eigos ir rezultatų vertinimo. Šis skyrius svarbus vertinant Lietuvos institucijų procesinius veiksmus ir jų pareigą veiksmingai ištirti galimus žmogaus teisių pažeidimus.

Lietuvoje atliktas ikiteisminis tyrimas dėl galimo CŽV slapto kalėjimo

73. Teismas pažymi, kad Lietuvos institucijų atliktas tyrimas dėl galimo CŽV slapto sulaikymo centro veikimo jau buvo išsamiai nagrinėtas ankstesnėse bylose Abu Zubaydah prieš Lietuvą ir Al-Hawsawi prieš Lietuvą.

Todėl šiame sprendime pateikiama tik ta informacija, kuri yra būtina šiai bylai išspręsti.

74. 2009 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Respublikos Seimas sudarė laikinąją tyrimo komisiją išsiaiškinti, ar Lietuvos teritorijoje buvo sudarytos sąlygos CŽV vykdyti slaptą sulaikymo programą.

Komisija nagrinėjo:

galimą CŽV orlaivių naudojimą;
Valstybės saugumo departamento veiksmus;
galimą slaptų objektų įrengimą Lietuvos teritorijoje;
valstybės institucijų tarpusavio bendradarbiavimą.

75. 2009 m. gruodžio 22 d. komisija paskelbė savo išvadas.

Ji nustatė, kad:

Valstybės saugumo departamentas buvo įrengęs patalpas, tinkamas sulaikytiesiems laikyti;
šios patalpos buvo sukurtos bendradarbiaujant su CŽV;
kai kurie CŽV orlaiviai į Lietuvą atskrido nesilaikant įprastų pasienio ir muitinės procedūrų;
Lietuvos pareigūnai netikrino kai kurių CŽV orlaivių krovinių ir keleivių.

Tačiau komisija pareiškė neturinti pakankamai duomenų nustatyti, ar konkrečiai kuris nors asmuo iš tikrųjų buvo laikomas Lietuvoje.

76. Po šio parlamentinio tyrimo Lietuvos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo neteisėto asmenų gabenimo per valstybės sieną, neteisėto laisvės atėmimo ir piktnaudžiavimo tarnyba.

Tyrimo metu buvo apklausti įvairių valstybės institucijų pareigūnai, surinkta dokumentinė medžiaga ir išanalizuoti skrydžių duomenys.

77. 2011 m. sausio 14 d. Generalinė prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą.

Prokuratūra nurodė, kad:

nenustatyta, jog kuris nors konkretus asmuo būtų buvęs laikomas Lietuvos teritorijoje;
nenustatyta duomenų, leidžiančių pareikšti įtarimus konkretiems asmenims;
suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai dėl kai kurių galimų veikų.

78. Vėliau, atsiradus naujai informacijai, įskaitant 2014 m. JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaitą, ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas.

Prokuratūra atliko papildomus procesinius veiksmus, tačiau tyrimo rezultatai ir toliau nepatvirtino konkrečių asmenų baudžiamosios atsakomybės.

79. Teismas pažymi, kad šios bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Vyriausybė rėmėsi tiek Seimo tyrimo medžiaga, tiek prokuratūros surinktais duomenimis, teigdama, jog nėra pakankamų įrodymų, kad pareiškėjas Al Nashiri iš tikrųjų buvo laikomas Lietuvoje.

Pareiškėjas su tuo nesutiko ir teigė, kad CŽV skrydžių duomenys, JAV Senato ataskaita, ekspertų išvados ir ankstesni EŽTT sprendimai sudaro nuoseklią bei tarpusavyje suderintą įrodymų visumą, patvirtinančią jo buvimą Lietuvoje.

80. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, Teismas pereina prie šalių argumentų ir pateiktų įrodymų vertinimo, siekdamas nustatyti, ar byloje surinkta medžiaga leidžia be pagrįstų abejonių konstatuoti, kad pareiškėjas buvo laikomas Lietuvoje veikusioje CŽV slapto sulaikymo vietoje „Detention Site Violet“.

II. Šalių argumentai

A. Pareiškėjas

81. Pareiškėjas teigė, kad byloje pateiktų įrodymų visuma leidžia be pagrįstų abejonių nustatyti, jog nuo 2005 m. spalio 6 d. iki 2006 m. kovo 25 d. jis buvo laikomas Lietuvoje veikusiame slaptame CŽV sulaikymo centre „Detention Site Violet“.

82. Jis pabrėžė, kad jo teiginiai nėra grindžiami vien tik jo paties parodymais.

Pareiškėjo teigimu, juos patvirtina:

2014 m. JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaita;
CŽV skrydžių duomenys;
išslaptintos CŽV telegramos;
ekspertų Sam Raphael ir Dr. Crofton Black išvados;
ankstesni Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose prieš Lenkiją, Rumuniją ir Lietuvą.

Jo nuomone, visi šie įrodymai sudaro vieningą ir tarpusavyje suderintą visumą.

83. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad šioje byloje Teismui nereikia iš naujo nustatinėti, ar Lietuvoje apskritai veikė slaptas CŽV kalėjimas.

Jo teigimu, šis klausimas jau buvo galutinai išspręstas ankstesniuose sprendimuose:

Abu Zubaydah prieš Lietuvą;
Al-Hawsawi prieš Lietuvą.

Todėl vienintelis likęs klausimas yra tai, ar Al Nashiri buvo vienas iš šiame objekte laikytų asmenų.

84. Pareiškėjas nurodė, kad ekspertų atlikta CŽV skrydžių analizė leidžia nuosekliai atsekti jo perkėlimus nuo sulaikymo Dubajuje iki perdavimo JAV kariuomenei Gvantanamo įlankoje.

Pagal šią analizę:

2002 m. spalį jis buvo sulaikytas Dubajuje;
vėliau buvo perkeltas į Tailandą;
po to – į Lenkiją;
Maroką;
Gvantanamą;
Rumuniją;
Lietuvą;
Afganistaną;
galiausiai – į Gvantanamo įlanką.

Pareiškėjas pažymėjo, kad ši seka visiškai atitinka tiek Senato ataskaitą, tiek išslaptintas CŽV telegramas.

B. Lietuvos Vyriausybė

85. Lietuvos Vyriausybė nesutiko su pareiškėjo argumentais.

Ji teigė, kad byloje nėra pakankamai patikimų įrodymų, leidžiančių be pagrįstų abejonių nustatyti, jog pareiškėjas iš tikrųjų buvo laikomas Lietuvos teritorijoje.

Vyriausybės nuomone:

daugelis pareiškėjo pateiktų įrodymų yra netiesioginiai;
ekspertų išvados paremtos prielaidomis;
JAV Senato ataskaita tiesiogiai nemini Lietuvos pavadinimo.

86. Vyriausybė pabrėžė, kad 2014 m. Senato ataskaitoje:

valstybių pavadinimai buvo užtušuoti;
slaptų CŽV objektų geografinė vieta neatskleidžiama;
todėl vien iš šios ataskaitos negalima nustatyti, kad „Detention Site Violet“ buvo Lietuvoje.

87. Vyriausybė taip pat ginčijo profesoriaus Sam Raphael išvadas.

Jos teigimu:

eksperto analizė grindžiama netiesioginiais duomenimis;
kai kurios jo išvados remiasi prielaidomis apie CŽV logistiką;
nėra dokumento, kuriame būtų tiesiogiai nurodyta, kad pareiškėjas buvo perkeltas į Lietuvą.

88. Be to, Vyriausybė pažymėjo, kad Lietuvos prokuratūros atliktas ikiteisminis tyrimas nenustatė pakankamų duomenų, jog pareiškėjas buvo laikomas Lietuvoje.

Jos nuomone, ši aplinkybė taip pat rodo, kad byloje nėra pakankamai tiesioginių įrodymų.

89. Vyriausybė paprašė Teismo pripažinti, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių pagal EŽTT taikomą įrodinėjimo standartą „be pagrįstų abejonių“, todėl pareiškimas turėtų būti atmestas tiek, kiek jis grindžiamas tariamu pareiškėjo laikymu Lietuvoje.

Nuo 90 pastraipos prasideda viena svarbiausių sprendimo dalių – Teismo įrodymų vertinimas, kuriame EŽTT paaiškina, kodėl atmeta Lietuvos Vyriausybės argumentus ir padaro išvadą, kad Al Nashiri buvo laikomas Lietuvoje veikusiame CŽV slaptame kalėjime. Tai yra esminė sprendimo motyvų dalis.

IV. TEISMO VERTINIMAS

A. Įrodymų vertinimo principai

90. Teismas primena, kad ankstesnėse bylose dėl CŽV ypatingųjų perdavimų programos jis jau buvo suformavęs įrodymų vertinimo principus.

Šie principai išsamiai išdėstyti sprendimuose:

El-Masri prieš buvusiąją Jugoslavijos Respubliką Makedoniją;
Al Nashiri prieš Lenkiją;
Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją;
Al Nashiri prieš Rumuniją;
Abu Zubaydah prieš Lietuvą;
Al-Hawsawi prieš Lietuvą.

Teismas nemato pagrindo nuo šios praktikos nukrypti.

91. Vertindamas faktus pagal Konvenciją Teismas taiko įrodinėjimo standartą „be pagrįstų abejonių“ (beyond reasonable doubt).

Tačiau toks įrodymas nebūtinai turi būti grindžiamas tiesioginiais įrodymais.

Jis gali būti nustatytas ir iš:

pakankamai stiprių;
aiškių;
nuoseklių;
tarpusavyje sutampančių netiesioginių įrodymų bei faktinių prezumpcijų.

Tokiu atveju jų visuma gali sudaryti pakankamą pagrindą Teismo išvadai.

92. Teismas taip pat primena, kad bylose dėl slaptų CŽV kalėjimų pareiškėjai objektyviai negali pateikti tiesioginių įrodymų apie savo laikymą.

Tai lemia pačios programos pobūdis:

ji buvo vykdoma visiško slaptumo sąlygomis;
dokumentai buvo įslaptinti;
dalis dokumentų sunaikinta;
pareiškėjams ilgą laiką buvo draudžiama viešai kalbėti apie savo sulaikymą.

Todėl tokiose bylose būtina remtis įvairių nepriklausomų šaltinių visuma.

B. Ar pareiškėjas buvo laikomas Lietuvoje?

93. Teismas pirmiausia pažymi, kad Lietuvoje veikusio slapto CŽV sulaikymo centro egzistavimas šioje byloje nebėra ginčo objektas.

Šis faktas jau buvo nustatytas ankstesniuose sprendimuose:

Abu Zubaydah prieš Lietuvą;
Al-Hawsawi prieš Lietuvą.

Todėl šioje byloje sprendžiamas tik klausimas, ar pareiškėjas Al Nashiri buvo vienas iš tame objekte laikytų asmenų.

94. Vertindamas šį klausimą Teismas atsižvelgia į:

2014 m. JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaitą;
CŽV skrydžių analizę;
ekspertų Sam Raphael ir Dr. Crofton Black parodymus;
išslaptintas CŽV telegramas;
ankstesniuose EŽTT sprendimuose nustatytas aplinkybes.

Teismo vertinimu, visi šie įrodymai tarpusavyje dera ir papildo vieni kitus.

95. Teismas pažymi, kad nors JAV Senato ataskaitoje valstybių pavadinimai užtušuoti, joje pateikta pakankamai informacijos apie:

slaptų kalėjimų veikimo laikotarpius;
kalinių perkėlimo datas;
CŽV logistiką;
konkrečių kalinių judėjimą.

Šiuos duomenis sugretinus su kitais nepriklausomais įrodymais galima nustatyti konkrečių slaptų kalėjimų vietą.

96. Teismas pažymi, kad profesoriaus Sam Raphael atlikta analizė grindžiama ne prielaidomis, o:

oficialiais skrydžių registravimo duomenimis;
CŽV dokumentais;
Eurocontrol informacija;
FAA dokumentais;
kitais nepriklausomais šaltiniais.

Jo išvados buvo nuoseklios ir neprieštarauja jokiems byloje esantiems objektyviems duomenims.

97. Teismas taip pat pažymi, kad profesoriaus Raphael išvadas patvirtina kiti ekspertai, ypač Dr. Crofton Black.

Abiejų ekspertų nepriklausomai atliktos analizės leido padaryti tas pačias išvadas dėl pareiškėjo perkėlimo maršruto ir jo laikymo Lietuvoje.

98. Be to, šias išvadas patvirtina išslaptintos CŽV telegramos, kurios rodo pareiškėjo buvimo vietą atitinkamais laikotarpiais ir sutampa su ekspertų nustatytu perkėlimo grafiku.

99. Atsižvelgdamas į visų byloje esančių įrodymų visumą, Teismas daro išvadą, kad yra pakankamai įrodyta pagal standartą „be pagrįstų abejonių“, jog:

pareiškėjas Abd Al Rahim Hussein Al Nashiri buvo perkeltas į Lietuvą;
nuo 2005 m. spalio 6 d. iki 2006 m. kovo 25 d. jis buvo laikomas Lietuvoje veikusiame slaptame CŽV sulaikymo centre „Detention Site Violet“;
2006 m. kovo 25 d. jis buvo išgabentas iš Lietuvos į kitą CŽV slaptą sulaikymo vietą Afganistane.

100. Teismas taip pat konstatuoja, kad Lietuvos valdžios institucijos žinojo apie CŽV vykdomą slaptą sulaikymo programą savo teritorijoje ir sudarė sąlygas jai veikti.

Todėl Lietuvos Respublika pagal Konvenciją atsako už pareiškėjo laikymą Lietuvoje ir dėl to kilusius žmogaus teisių pažeidimus.

C. Lietuvos atsakomybė pagal Konvenciją

101. Nustačius, kad pareiškėjas buvo laikomas Lietuvoje veikusiame slaptame CŽV sulaikymo centre, Teismas pereina prie klausimo, ar Lietuvos Respublika pagal Europos žmogaus teisių konvenciją atsako už pareiškėjo nurodytus teisių pažeidimus.

102. Teismas primena savo ankstesnę praktiką, pagal kurią valstybė negali išvengti atsakomybės vien dėl to, kad neteisėtus veiksmus jos teritorijoje atliko užsienio valstybės pareigūnai.

Jeigu valstybės institucijos:

leido vykdyti tokią veiklą;
joje bendradarbiavo;
sudarė jai sąlygas;
arba sąmoningai toleravo jos vykdymą,

valstybė atsako už dėl to atsiradusius Konvencijos pažeidimus.

103. Teismas pažymi, kad ankstesniuose sprendimuose jau buvo nustatyta, jog Lietuvos institucijos:

suteikė CŽV galimybę naudotis konkrečiu objektu Lietuvos teritorijoje;
sudarė sąlygas slaptam kalinių atgabenimui ir išgabenimui;
netaikė įprastų pasienio bei muitinės procedūrų CŽV orlaiviams;
neužtikrino jokios veiksmingos kontrolės CŽV veiklai Lietuvoje.

Šios aplinkybės šioje byloje nebuvo paneigtos.

104. Teismas taip pat pažymi, kad tuo metu Lietuvos institucijos turėjo žinoti apie realų pavojų, jog CŽV programoje laikomi asmenys gali būti:

slapta kalinami;
kankinami;
laikomi nežmoniškomis sąlygomis;
vėliau perduodami į valstybes, kuriose jiems gresia kiti sunkūs žmogaus teisių pažeidimai.

Šią riziką patvirtino tuo metu jau viešai pasirodžiusi informacija apie CŽV vykdomą ypatingųjų perdavimų programą.

105. Nepaisant to, Lietuvos valdžios institucijos leido CŽV naudotis jų teritorija ir nesiėmė priemonių apsaugoti pareiškėjo teises.

Todėl Lietuvos Respublika atsako už pareiškėjo laikymą slaptame CŽV sulaikymo centre jos teritorijoje.

D. Dėl Konvencijos 8 straipsnio

106. Pareiškėjas skundėsi, kad jo visiška izoliacija ir draudimas bendrauti su šeima pažeidė Konvencijos 8 straipsnyje garantuojamą teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.

107. Teismas primena, kad teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą apima teisę palaikyti ryšius su artimaisiais net ir asmeniui esant teisėtai sulaikytam.

Visiškas ryšių nutraukimas gali būti pateisinamas tik išimtinėmis aplinkybėmis ir tik įstatymo nustatyta tvarka.

108. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas daugiau kaip penkis mėnesius buvo laikomas visiškoje izoliacijoje.

Jis:

negalėjo susisiekti su šeima;
negalėjo susirašinėti;
negalėjo skambinti telefonu;
negalėjo gauti jokių žinių iš išorinio pasaulio.

Tokie ribojimai nebuvo nustatyti jokiu Lietuvos įstatymu ir nebuvo kontroliuojami jokios nacionalinės institucijos.

109. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisės pagal Konvencijos 8 straipsnį buvo apribotos ne tik be teisinio pagrindo, bet ir visiškai paneigtos.

Todėl buvo padarytas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas.

Nuo 110 pastraipos Teismas pradeda nagrinėti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisės į teisingą bylos nagrinėjimą) pažeidimą, susijusį su pareiškėjo perdavimu į JAV karinę komisiją, kur jam grėsė akivaizdžiai neteisingas procesas ir mirties bausmė. Tai viena svarbiausių šio sprendimo dalių.

gerai

D. Dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies

110. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos valdžios institucijos perdavė jį iš Lietuvos, nors žinojo arba turėjo žinoti, kad Jungtinėse Valstijose jis bus teisiamas karinėje komisijoje, kuri neatitinka teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimų pagal Konvencijos 6 straipsnį.

111. Lietuvos Vyriausybė su tuo nesutiko. Ji tvirtino, kad tuo metu nebuvo galima numatyti, kokia tvarka pareiškėjas ateityje bus teisiamas Jungtinėse Valstijose, todėl Lietuva negalėjo atsakyti už vėlesnį JAV institucijų sprendimą perduoti jį karinei komisijai.

112. Teismas primena, kad valstybės atsakomybė pagal Konvenciją gali kilti ne tik tada, kai žmogaus teisių pažeidimas įvyksta jos teritorijoje, bet ir tada, kai valstybė perduoda asmenį kitai valstybei, nors egzistuoja reali ir numatoma rizika, kad toje valstybėje bus pažeistos jo pagrindinės teisės.

Šis principas jau buvo suformuluotas ankstesnėje Teismo praktikoje ir taikomas bylose dėl ekstradicijos, išsiuntimo bei perdavimo kitoms valstybėms.

113. Teismas pažymi, kad dar tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas Lietuvoje, JAV buvo viešai paskelbtas 2001 m. lapkričio 13 d. Prezidento karinis įsakymas dėl tam tikrų užsienio valstybių piliečių teismo karinėse komisijose.

Be to, tarptautiniu mastu jau buvo plačiai diskutuojama dėl šių komisijų teisėtumo ir jų atitikties tarptautiniams žmogaus teisių standartams.

114. Teismas taip pat pažymi, kad dar iki pareiškėjo išgabenimo iš Lietuvos buvo žinoma, jog:

karinės komisijos leidžia naudoti įslaptintus įrodymus;
kaltinamasis gali būti pašalintas iš dalies proceso;
jam gali būti nesuteikta galimybė susipažinti su visa bylos medžiaga;
proceso taisyklės iš esmės skiriasi nuo įprastų baudžiamojo proceso garantijų.

Todėl egzistavo realus pavojus, kad pareiškėjas negaus teisingo bylos nagrinėjimo.

115. Teismas pažymi, kad Lietuvos institucijos, leisdamos CŽV išgabenti pareiškėją iš Lietuvos ir perduoti jį tolesniam CŽV disponavimui, suvokė arba turėjo suvokti, jog jis gali būti perduotas JAV karinėms institucijoms ir teisiamas tokio pobūdžio procese.

Todėl Lietuvos atsakomybė neapsiriboja vien jo slaptu laikymu Lietuvoje, bet apima ir perdavimo pasekmes, jeigu jos buvo numatomos perdavimo metu.

116. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, Teismas daro išvadą, kad tuo metu egzistavo reali ir numatoma rizika, jog pareiškėjas bus teisiamas karinėje komisijoje, kuri neužtikrins pagrindinių teisingo bylos nagrinėjimo garantijų.

Todėl Lietuvos Respublika pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

E. Dėl Konvencijos 2 ir 3 straipsnių kartu su Protokolo Nr. 6 1 straipsniu

117. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Lietuvos institucijos perdavė jį iš savo teritorijos, nors žinojo arba turėjo žinoti, kad Jungtinėse Valstijose jam gali būti paskirta mirties bausmė.

Jis rėmėsi Konvencijos:

2 straipsniu (teisė į gyvybę),
3 straipsniu (kankinimų ir nežmoniško elgesio draudimas),

taikomais kartu su Protokolo Nr. 6 1 straipsniu, kuriuo valstybės, įskaitant Lietuvą, yra panaikinusios mirties bausmę.

118. Lietuvos Vyriausybė teigė, kad tuo metu nebuvo aišku, ar pareiškėjui apskritai bus pareikšti kaltinimai, už kuriuos gali būti skirta mirties bausmė.

Ji taip pat pažymėjo, kad Lietuvos institucijos nekontroliavo vėlesnių JAV baudžiamojo proceso sprendimų.

119. Teismas primena savo nusistovėjusią praktiką, pagal kurią valstybė negali perduoti asmens kitai valstybei, jeigu egzistuoja realus pavojus, kad jam ten bus paskirta arba įvykdyta mirties bausmė.

Šis principas yra vienas iš pagrindinių Europos žmogaus teisių sistemos elementų ir taikomas nepriklausomai nuo to, kokiais nusikaltimais asmuo įtariamas.

120. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nuo pat jo sulaikymo buvo laikomas vienu svarbiausių įtariamųjų dėl itin sunkių teroristinių nusikaltimų, įskaitant išpuolį prieš USS Cole, už kurį pagal JAV teisę galėjo būti skiriama mirties bausmė.

Todėl Lietuvos institucijos turėjo suvokti, kad perdavus pareiškėją tolesniam CŽV disponavimui egzistuoja reali rizika, jog vėliau jis bus perduotas teismui, kuriame jam grės mirties bausmė.

VI. KONVENCIJOS 46 STRAIPSNIO TAIKYMAS

246. Konvencijos 46 straipsnyje, kiek tai svarbu šiai bylai, nustatyta:

„1. Aukštosios Susitariančiosios Šalys įsipareigoja vykdyti galutinį Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurioje jos yra šalys.

2. Galutinis Teismo sprendimas perduodamas Ministrų Komitetui, kuris prižiūri jo vykdymą.“

247. Teismas pažymi, kad ši byla, kaip ir ankstesnės panašios bylos (Al Nashiri prieš Lenkiją ir Al Nashiri prieš Rumuniją), susijusi su pareiškėjo išgabenimu iš atsakovės valstybės teritorijos vykdant CŽV ypatingojo perdavimo (extraordinary rendition) programą.

Teismas primena savo suformuotus principus dėl Konvencijos 46 straipsnio taikymo tokiose bylose. Tam tikrais atvejais Teismas gali nurodyti individualias priemones, kurių valstybė privalo imtis, įskaitant pareigą imtis visų įmanomų veiksmų, siekiant gauti iš paskirties valstybės tinkamas diplomatines garantijas, kad asmens teisės nebus pažeistos. Šie principai buvo išsamiai aptarti ankstesnėje Teismo praktikoje, įskaitant bylas Hirsi Jamaa ir kiti prieš Italiją, Assanidze prieš Gruziją, Savriddin Dzhurayev prieš Rusiją ir Al-Saadoon ir Mufdhi prieš Jungtinę Karalystę.

248. Teismas jau nustatė, kad Lietuvos valdžios institucijos, bendradarbiaudamos vykdant CŽV Aukštos vertės sulaikytųjų programą Lietuvos teritorijoje, sukėlė pareiškėjui realią riziką, kad jam bus paskirta mirties bausmė.

Nors bylos nagrinėjimas JAV karinėje komisijoje dar nėra baigtas ir jo baigtis tebėra neaiški, ši rizika iki šiol išlieka.

Todėl, Teismo nuomone, siekdama įvykdyti savo įsipareigojimus pagal Konvencijos 2 ir 3 straipsnius, skaitomus kartu su Protokolo Nr. 6 1 straipsniu, Lietuvos Respublika privalo kuo greičiau imtis priemonių šiai rizikai pašalinti, kreipdamasi į Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijas ir siekdama gauti pakankamas garantijas, kad pareiškėjui nebus paskirta ir nebus įvykdyta mirties bausmė.

VII. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

249. Konvencijos 41 straipsnyje nustatyta:

„Jeigu Teismas nustato, kad buvo pažeista Konvencija arba jos protokolai, o atitinkamos valstybės vidaus teisė leidžia tik iš dalies pašalinti tokio pažeidimo padarinius, Teismas prireikus priteisia nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“

Neturtinė žala

250. Pareiškėjas prašė priteisti 100 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Jis nurodė, kad daugybiniai Konvencijos pažeidimai padarė didelę žalą jo fizinei ir psichinei sveikatai.

251. Lietuvos Vyriausybė neprieštaravo šiam reikalavimui tuo atveju, jeigu Teismas konstatuotų Konvencijos pažeidimus.

252. Įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis savo praktika panašiose bylose, Teismas nusprendė priteisti pareiškėjui 30 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

253. Teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į nustatytų Konvencijos pažeidimų pobūdį ir savo praktiką panašiose bylose, 30 000 eurų suma yra teisingas atlyginimas už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Todėl Teismas priteisia pareiškėjui 30 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Bylinėjimosi išlaidos ir kitos išlaidos

254. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 10 000 eurų bylinėjimosi ir kitoms su byla susijusioms išlaidoms padengti.

Ši suma apėmė jo atstovų darbą rengiant pareiškimą, rašytinius paaiškinimus, ekspertų medžiagos analizę ir atstovavimą byloje Europos Žmogaus Teisių Teisme.

255. Lietuvos Vyriausybė šiam reikalavimui neprieštaravo, jeigu Teismas nustatytų Konvencijos pažeidimus.

256. Vadovaudamasis savo nusistovėjusia praktika, Teismas pažymi, kad pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tik tiek, kiek įrodyta, jog šios išlaidos:

buvo faktiškai patirtos;
buvo būtinos;
ir yra pagrįsto dydžio.

Įvertinęs byloje pateiktus dokumentus, Teismas nusprendė priteisti 10 000 eurų bylinėjimosi ir kitoms išlaidoms padengti.

Delspinigiai

257. Teismas nusprendė, kad, jeigu Lietuvos Respublika per nustatytą terminą nesumokės priteistų sumų, nuo termino pabaigos iki visiško atsiskaitymo bus skaičiuojamos paprastosios palūkanos, kurių dydis lygus Europos Centrinio Banko ribinio skolinimosi palūkanų normai, padidintai trimis procentiniais punktais.

DĖL ŠIŲ PRIEŽASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI NUSPRENDŽIA:

Pareiškimą paskelbti priimtinu tiek, kiek jis susijęs su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsniu, 2 ir 3 straipsniais, skaitomais kartu su Protokolo Nr. 6 1 straipsniu, o likusią pareiškimo dalį pripažinti nepriimtina.
Konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis.
Konstatuoti, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.
Konstatuoti, kad buvo pažeisti Konvencijos 2 ir 3 straipsniai, skaitomi kartu su Protokolo Nr. 6 1 straipsniu.
Nuspręsti, kad pagal Konvencijos 46 straipsnį Lietuvos Respublika turi imtis priemonių ir siekti iš Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų patikimų garantijų, jog pareiškėjui nebus paskirta ir nebus įvykdyta mirties bausmė.
Nuspręsti, kad Lietuvos Respublika per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos privalo sumokėti pareiškėjui: