Konkurencijos taryba atsisakė tirti spaudos sunaikinimą : „Pateikite įrodymus, kuriuos galime surinkti tik mes“
Konkurencijos taryba atsisakė tirti galimą Lietuvos pašto monopolio piktnaudžiavimą: „Pateikite įrodymus, kuriuos galime surinkti tik mes“
Aurimas Drižius
Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba priėmė nutarimą, kuriuo atsisakė tenkinti UAB „Grėsmės nacionaliniam saugumui“ skundą ir nepradėjo tyrimo dėl galimo AB „Lietuvos paštas“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi bei galimo konkurenciją ribojančio susitarimo su prekybos tinklais.
Toks sprendimas kelia rimtų abejonių ne tik dėl konkurencijos apsaugos Lietuvoje, bet ir dėl pačios Konkurencijos tarybos funkcijų vykdymo.
Tyrimo atsisakyta jo nepradėjus
Pareiškime buvo nurodyta, kad Lietuvos paštas vienašališkai nutraukė „Laisvo laikraščio“ prenumeratos platinimą, o netrukus analogiškus sprendimus priėmė ir didžiausi prekybos tinklai. Pareiškėjas prašė ištirti, ar tokie veiksmai nėra draudžiamas konkurenciją ribojantis susitarimas arba piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi.
Tačiau Konkurencijos taryba nusprendė, kad pareiškime nėra pakankamai duomenų pradėti tyrimą.
Paradoksalu tai, kad institucija pati nepradėjo atlikti nė vieno tyrimo veiksmo:
nepareikalavo Lietuvos pašto vidaus dokumentų;
neišreikalavo prekybos tinklų susirašinėjimo;
neapklausė nė vieno rinkos dalyvio;
neatliko jokios rinkos analizės;
nenustatinėjo Lietuvos pašto padėties rinkoje.
Iš esmės pareiškėjui buvo pasakyta: „Pateikite įrodymus, kuriuos pagal įstatymą galime surinkti tik mes.“
Uždaras ratas
Tokia logika reiškia, kad konkurencijos pažeidimų praktiškai neįmanoma ištirti.
Jeigu tyrimas nepradedamas todėl, kad nėra vidaus dokumentų, o vidaus dokumentų negalima gauti be tyrimo, susidaro uždaras ratas:
tyrimas nepradedamas, nes nėra įrodymų;
įrodymų nėra, nes nepradedamas tyrimas.
Toks požiūris kelia klausimą, kokia tuomet yra Konkurencijos tarybos paskirtis.
Europos Sąjungos teisė liko nuošalyje
Pareiškime buvo remiamasi ne tik Lietuvos konkurencijos įstatymu, bet ir Europos Sąjungos teise – SESV 101 ir 102 straipsniais bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika dėl dominuojančios padėties ir atsisakymo suteikti prieigą prie būtinos infrastruktūros.
Vis dėlto Konkurencijos taryba iš esmės atsakė, kad šių klausimų nevertino, nes pareiškime nepakako faktinių duomenų.
Tai reiškia, kad nebuvo atliktas net pirminis vertinimas:
ar Lietuvos paštas užima dominuojančią padėtį;
ar nacionalinė prenumeratos sistema gali būti laikoma esmine infrastruktūra;
ar atsisakymas platinti leidinį galėjo riboti konkurenciją.
Civilinė byla – ne konkurencijos byla
Nutarime taip pat remiamasi ankstesniais civilinių teismų sprendimais dėl sutarties tarp Lietuvos pašto ir leidėjo.
Tačiau civiliniai teismai nagrinėjo sutartinius santykius ir žalos atlyginimo klausimus. Jie nesprendė:
ar Lietuvos paštas piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi;
ar buvo sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas;
ar buvo pažeistas Konkurencijos įstatymas arba SESV 101 ir 102 straipsniai.
Todėl vien civilinės bylos baigtis savaime neatsako į konkurencijos teisės klausimus.
Skundas keliaus į teismą
Konkurencijos tarybos nutarimas gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo jo įteikimo.
Rengiamame skunde bus teigiama, kad institucija:
netinkamai perkėlė įrodinėjimo pareigą pareiškėjui;
atsisakė naudotis įstatymo suteiktais tyrimo įgaliojimais;
neįvertino Europos Sąjungos konkurencijos teisės reikalavimų;
nepakankamai motyvavo atsisakymą pradėti tyrimą.
Byla gali tapti svarbi ne tik vienam leidėjui. Joje bus sprendžiamas platesnis klausimas – ar Lietuvos konkurencijos priežiūros institucija gali atsisakyti tirti galimus konkurencijos pažeidimus vien todėl, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriuos pagal įstatymą surinkti gali tik pati valstybės institucija.
