Amerikietis suabejojo oficialia sausio 13-os versija
Lietuvos melagingos vėliavos kontrrevoliucija
Kit Klarenberg
Vasario 24 d.
Visi mano tyrimai yra laisvai prieinami skaityti dėl didžiulio skaitytojų dosnumo. Nepriklausoma žurnalistika vis dėlto reikalauja investicijų, tad jei vertinate šį ar kitus straipsnius, apsvarstykite galimybę pasidalinti arba tapti mokamu prenumeratoriumi. Jūsų parama visada nuoširdžiai vertinama ir niekada nebus pamiršta. Jei norite „nupirkti man kavos“, spustelėkite šią nuorodą.
Sausio 11–13 dienomis Lietuva minėjo „Sausio įvykių“ 35-ąsias metines. Trys audringos 1991 metų dienos baigėsi plačiai nušviestu protestuotojų apšaudymu prie Vilniaus televizijos bokšto – žuvo 14 žmonių, daugiau nei 140 buvo sužeisti. Teigiama, kad atsakingos buvo sovietų pajėgos. Kraujas sukėlė tarptautinės užuojautos bangą Lietuvai, po kurios kelios valstybės pripažino respubliką nepriklausoma šalimi. Tai buvo lūžio momentas SSRS žlugimo procese ir iki šiol plačiai minimas Baltijos šalyse bei už jų ribų.
Oficialiai Lietuvoje ši diena minima kaip Laisvės gynėjų diena. 2019 m. kovą vietos teismas 67 Rusijos piliečius – daugumą jiems nedalyvaujant – pripažino kaltais dėl Sausio 13-osios žudynių. Tačiau dešimtmečius sklandė įtarimai, kad įvykiai buvo sudėtingesni nei oficialiai teigiama. Ultranacionalistiniai veikėjai, buvę sausio 1991 m. neramumų priešakyje, atvirai pripažino, kad masinės žudynės buvo sąmoningas žingsnis platesniame sąmoksle, siekiant įtvirtinti Vilniaus nepriklausomybę ir sužlugdyti Sovietų Sąjungą.
Audrius Butkevičius, vėliau tapęs Lietuvos gynybos ministru, buvo vienas pagrindinių kovos su Maskva vadų. Jis ne kartą pripažino, kad sausio 13-ąją sąmoningai nukreipė nacionalistinius aktyvistus į vietas, kur jie galėjo būti apšaudyti ir žūti. Pokalbiuose su emigravusia Baltijos rusakalbe žurnaliste Galina Sapožnikova Butkevičius pareiškė: „Iškilmingai prisiimu atsakomybę už tai, kad naudojome neprievartinės kovos technikas situacijoje, kurioje žmonės galėjo žūti.“ Tačiau dėl skerdynių jis nuolat kaltino sovietų Raudonąją armiją.
2018 m. Sapožnikova išleido knygą „Lietuviškas sąmokslas ir Sovietų Sąjungos žlugimas: politinės diversijos tyrimas“. Mažai žinoma knyga apima interviu su pagrindiniais „Sausio įvykių“ dalyviais abiejose pusėse bei su asmenimis, išdrįsusiais ginčyti nusistovėjusį naratyvą. Teiginys, kad sovietų pajėgos šaltakraujiškai nužudė nekaltus, beginklius lietuvius, yra esminė šalies valstybingumo mito dalis. 2010 m. birželį Vilnius priėmė įstatymą, kriminalizuojantį abejojimą tuo, kas tiksliai įvyko 1991 m. sausį, ir daugelis nuo to laiko nukentėjo pagal šio įstatymo nuostatas.
Leidykla „Politika“ 2017 m. kovą buvo užpulta ginkluotos policijos, kai ruošėsi išleisti Sapožnikovos knygą. Buvo konfiskuoti kompiuteriai ir dokumentai, vadovas sulaikytas bei apklaustas. Vietos parduotuvės „bijodavo ją pardavinėti“. Atsižvelgiant į turinį, teisėsaugos reakcija buvo neišvengiama. Keli interviu dalyviai pateikė pareiškimus, kurie, anot straipsnio, aiškiai rodė, kad Sausio 13-osios žudynės buvo melagingos vėliavos operacija, vykdyta ultranacionalistų, vadovaujamų Butkevičiaus, ir kaltė suversta sovietų pajėgoms.
„Psichologinis karas“
Butkevičius buvo artimas Gene Sharp bendražygis ir mokinys. Sharp, vadinamas „neprievartos Makiaveliu“, didžiąją gyvenimo dalį buvo glaudžiai susijęs su JAV gynybos ir žvalgybos aplinka. Jis išleido ne vieną leidinį apie „neprievartinių“ protestų strategijas, įkvėpusias įvairius sukilimus pasaulyje, taip pat vedė mokymus revoliuciniams judėjimams. Pasak Sapožnikovos, Sharp „atvirai mokė“ Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalistus „kaip išardyti Sovietų Sąjungą“, 1991 m. skaitydamas paskaitas Maskvoje.
Tose konferencijose Baltijos separatistams buvo platinama jo knyga „Civilinė gynyba“. Butkevičius apie ją sakė: „Verčiau turėčiau šią knygą nei branduolinę bombą.“ Jos turinys tiesiogiai formavo nepriklausomybės kovą. Dėl susidomėjimo „psichologiniu karu“ Butkevičius 1987 m. pradėjo susirašinėti su Sharpu. Jų ryšys greitai sustiprėjo. 1991 m. vasarį jie pirmą kartą susitiko Vilniuje. Vėliau Butkevičius metus dirbo Sharp’o Alberto Einšteino institute.
„Oficiali versija“
Du dešimtmečius Lietuvoje buvo tyliai kalbama, kad sovietų pajėgos galėjo nebūti atsakingos už Sausio 13-osios žudynes. 2004 m. Mikhailas Golovatovas, Raudonosios armijos dalinio, dislokuoto prie TV bokšto, vadas, liudijo, kad „iš mūsų pusės nebuvo paleistas nė vienas šūvis“, o jų šaudmenys nebuvo panaudoti. Be to, vienas jų karininkas žuvo kartu su Lietuvos civiliais, daliniui patekus po ugnimi iš opozicijos užimtų vietų.
Tik 2010 m. lapkritį incidentas tapo nacionalinių diskusijų objektu, kai Algirdas Paleckis radijo laidoje pareiškė, kad „savi šaudė į savus“. Jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už „sovietinės agresijos neigimą“ – pirmasis asmuo pagal 2010 m. įstatymą. Pirmos instancijos teismas jį išteisino, tačiau vėliau apeliacinėje instancijoje nuteisė ir skyrė 3000 eurų baudą.
„Neprievartinė kova“
Lietuvos kontrrevoliucijos centre, pasak autoriaus, slypi akivaizdus paradoksas. Butkevičius gyrėsi, kad „Sharp’o knygos ir įžvalgos“ buvo esminės Baltijos šalių nepriklausomybės siekio sėkmei, ypač „psichologinis karas“ ir „pilietinis nepaklusnumas“. Šių metodų galia esą buvusi tokia didelė, kad, kaip jis pasakojo Sapožnikovai, „galėjau įtraukti visą Rusiją į karą prieš komunistus“. Tačiau, toli gražu nebūdami „neprievartiniai“, „Sausio įvykiai“, faktiškai užtikrinę Vilniaus atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos, baigėsi šūvių kruša ir daugybe žuvusiųjų.
Pažymėtina, kad tiek Butkevičius, tiek Sharp’as Sapožnikovai atvirai pripažino, jog „neprievartinėms“ revoliucijoms sėkmei pasiekti reikalingas smurtas. Butkevičius menkino 1991 m. sausio „skerdynes“, teigdamas, kad „būtų žuvę daug daugiau žmonių“, jei jo separatistų grupė būtų taikiusi „senus partizaninio karo metodus“. Baltijos šalys turėjo ginkluoto pasipriešinimo komunizmui istoriją. Daugiau nei dešimtmetį po Antrojo pasaulinio karo nacių kolaborantai ir Holokausto vykdytojai, plačiai žinomi kaip Miško broliai, vykdė žiaurią, nesėkmingą sukilimo kampaniją prieš sovietų valdžią, padedami CŽV ir MI6.
Sharp’as ne kartą palankiai kalbėjo apie Miško brolius. Pokalbiuose su Sapožnikova jis Baltijos šalių „neprievartinę“ nepriklausomybės kampaniją vaizdavo kaip šiuolaikinę jų partizaninio karo versiją. „Neprievartinė kova iš tikrųjų nereiškia, kad esi saugus“, – pripažino Sharp’as. „Tai reiškia, kad gali žūti mažiau žmonių nei pasirinkus smurtą.“ Kadangi „autoritarinės vyriausybės ir diktatūros labai priklauso nuo smurto“, kai masiniai judėjimai „ima joms grasinti, net ir naudodami tik neprievartinius veiksmus, nereikėtų stebėtis, kad režimas ims žudyti žmones.“
Sharp’as pateikė CŽV remtų čečėnų kovotojų pavyzdį, kurie „neapdairiai pasirinko smurtą siekdami nepriklausomybės“, nors Rusija buvo kariškai „galingesnė“: „nėra prasmės rinktis ginkluotos kovos, kai priešininkas toks stiprus“. Jis teigė, kad „neprievartinių metodų“ genialumas slypi tame, jog valdžia „nežinos, ką su jumis daryti… nes jei panaudos jėgą, tai sukels nedelsiamą tarptautinę reakciją“. Žinoma, Sharp’o brošiūrose, pasak autoriaus, patogiai nutylima, kad galutinis „neprievartinių“ protesto technikų tikslas – aktyvistų žūtys.
Vis dėlto tariamos valdžios sukeltos civilių žūtys ir po to sekusi „tarptautinė reakcija“ esą buvo esminiai kelių Sharp’o įkvėptų „spalvotųjų revoliucijų“ ir JAV režimo kaitos operacijų komponentai. Sharp’as buvo Pekine 1989 m. balandžio–birželio mėnesiais per Tiananmenio aikštės protestus ir parašė „liudininko pasakojimą“ apie „neprievartinę kovą Kinijoje“. Autoriaus teigimu, jis nepaminėjo George’o Soroso remtų demonstrantų, kurie aikštėje linčiavo ir degino kelis beginklius Liaudies išlaisvinimo armijos karius, siekdami išprovokuoti žiaurų valdžios atsaką. Kaip tuo metu aiškino žymi studentų protesto lyderė Chai Ling:
„Studentai nuolat klausia: ‘Ką mums daryti toliau? Ką galime pasiekti?’ Man taip liūdna, nes kaip galiu jiems pasakyti, kad iš tikrųjų tikimės kraujo praliejimo, momento, kai valdžia nebeturės kito pasirinkimo, kaip tik atvirai išžudyti žmones. Tik tada, kai aikštė bus paskendusi kraujyje, Kinijos žmonės atsimerks. Tik tada jie bus iš tiesų vieningi. Bet kaip galiu tai paaiškinti savo bendramoksliams?“
Ta „revoliucija“ žlugo. Akivaizdi išvada, anot autoriaus, – geriausias būdas „neprievartiniams“ aktyvistams sukelti kraujo praliejimą ir neigiamą „tarptautinę reakciją“ yra slapta patiems vykdyti žudynes. Protestuotojų apšaudymas nenustatytų snaiperių esą pasikartojo 2002 m. balandį CŽV remto bandymo nuversti Venesuelos prezidentą Hugo Chávezą metu, daugelyje Arabų pavasario šalių ir 2014 m. Maidano perversmo Ukrainoje metu. 2023 m. spalį Kijevo teismo sprendimas, pasak straipsnio, neva nepaliko jokių abejonių, kad žudynės buvo opozicijos įvykdyta melagingos vėliavos operacija.
ps. redakcijos nuomonė nesutampa su šia nuomone, tačiau dėl nuomonių įvairovės ją skelbiame
