Gen. prokurorė Grunskienė, galimai per Čmil perspėjusi pedofilą K.Bartoševičių, nepadarė didelės žalos

Aurimas Drižius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja nutartimi nurodė nepradėti ikiteisminio tyrimo dėl to, kad buvęs Seimo narys pedofilas K.Bartoševičius buvo įspėtas dėl to, kad jo atžvilgiu vykta tyrimas dėl vaikų prievartavimo ir todėl paskubėjo atsisakyti Seimo nario mandato. Pedofilas buvo perspėtas po gen. prokurorės N.Grunskienės vizito pas Seimo „pirmininkę” Viktoriją Čmilytę – gen. prokurorė kulniavo į Seimą vien todėl, kad sužinoti, ar gretai nebus neeilinio Seimo posėdžio. Kad tai galima usžinoti internete arba bent jau paskambinus, gen. prokurorei „nedašuto”.

Todėl iš pat pradžių buvo aišku, kad visa ši istorija yra kriminalas – manau, kad gen. prokurorė tyčia kulniavo į Seimą, kad perspėtų Čmilytę ir Šimonytę, kad jų frakcijos narus Bartoševičius prievartavo vaikus ir ji nebegali jo „išsukti”. Todėl Bartoševičius buvo perspėtas, ir dar tą pačią dieną pasiuntė Seimui atsistatydinimo pareiškimą.

Todėl kreipiausi į tą juokingą įstaigėlę, pasivadinusią gen. prokuratūra, kad ji ištirtų savo viršininkės įtariamus nusikaltimus.

SKUNDO ESMĖ

Prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai nusikalstamų veikų — melagingų parodymų teikimo (BK 235 str.), piktnaudžiavimo (BK 228 str.), tarnybos pareigų neatlikimo (BK 229 str.), galimo neteisėto informacijos atskleidimo ar jos nuslėpimo — dėl generalinės prokurorės Nidos Grunskienės ir Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen tarpusavyje prieštaringų, vienas kitam nesuderinamų parodymų.

Šie prieštaravimai yra vieši, dokumentuoti, ir turintys tiesioginės reikšmės vertinant, ar informacija apie tyrimą dėl Seimo nario Kristijono Bartoševičiaus nebuvo neteisėtai nutekinta.

II. FAKTINĖS APLINKYBĖS IR KONKRETŪS PRIEŠTARAVIMAI

1. Dėl Baudžiamojo kodekso straipsnių įvardijimo

V. Čmilytė-Nielsen teigia:

„Man nebuvo įvardyti konkretūs Baudžiamojo kodekso straipsniai, man buvo pateikta nuasmeninta informacija“.

Tuo tarpu N. Grunskienė viešai pareiškė priešingai:

ji „pasakė, pagal kuriuos Baudžiamojo kodekso straipsnius tyrimas vyksta“.

Tai — esminis tarpusavio prieštaravimas.

2. Dėl informacijos apie frakciją ar partiją

N. Grunskienė teigia: „nei pavardės, nei partinės ar frakcijos priklausomybės parlamento vadovei neįvardijau“.

Tačiau V. Čmilytė-Nielsen anksčiau pati yra sakiusi, kad Grunskienė jai pasakė, jog Seimo narys „nėra Liberalų sąjūdžio frakcijos narys“.

Tai — antras esminis prieštaravimas.

3. Dėl informacijos turinio

V. Čmilytė-Nielsen teigia:

buvo informuota, kad Seimo narys įtariamas „sunkiais nusikaltimais“, susijusiais su nepilnamečių tvirkinimu, ir buvo pasakyta, kokia gresia bausmė.

N. Grunskienė tuo tarpu teigia: pateikė tik „nuasmenintą informaciją“ ir tik nurodė BK straipsnius, bet ne aprašė veikos pobūdį.

Tai — trečias esminis prieštaravimas.

4. Dėl susitikimo priežasčių

N. Grunskienė viešai aiškino, kad į Seimą nuvyko tik sužinoti, ar bus šaukiama neeilinė sesija.

Visgi faktiškai:

tokiai informacijai sužinoti pakanka viešų Seimo pranešimų ar telefono skambučio;

iš karto po susitikimo buvo perduota informacija apie tyrimą ir planuojamą kreipimąsi.

Aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, ar ši priežastis tikroji.

5. Dėl informacijos perdavimo premjerei

V. Čmilytė-Nielsen teigė, kad nors tą pačią dieną po Grunskienės vizito susitiko su premjere I. Šimonyte, ji jai nesakė, kad planuojamas kreipimasis dėl Seimo nario neliečiamybės panaikinimo.

Tai reiškia, kad:

arba Seimo pirmininkei nebuvo perduota esminė informacija,

arba generalinė prokurorė yra pateikusi klaidingą savo susitikimo turinio versiją.

Tai — ketvirtas prieštaravimas.

6. Dėl informacijos nutekinimo galimybės

Viešai žinoma, kad:

prokuratūros pranešimas apie kreipimąsi dėl neliečiamybės panaikinimo paskelbtas porą valandų po to, kai K. Bartoševičius pats pareiškė atsistatydinantis;

tuo tarpu tyrimas prieš jį jau vyko, ir jo veika buvo žinoma siauram ratui asmenų.

Tuo laikotarpiu:

generalinė prokurorė tvirtina, kad iš prokuratūros „neteko“ nutekėti,

tačiau prieštaringi parodymai tarp dviejų aukščiausių pareigūnių rodo, kad bent viena iš jų teikia tikrovės neatitinkančią informaciją.

III. TEISINIS PAGRINDAS

Galimos nusikalstamos veikos, kurias prašau ištirti:

BK 235 str. – melagingi parodymai, melagingų duomenų pateikimas.

BK 228 str. – piktnaudžiavimas.

BK 229 str. – tarnybos pareigų neatlikimas.

BK 300 str. – dokumentų suklastojimas ar tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas (jei tokie buvo sudaryti).

BPK 2, 166, 168 str. – prokuroro pareiga pradėti tyrimą gavus duomenų apie galimą nusikaltimą.

Kai tyrimas nepradedamas todėl, kad… nėra tyrimo

Apie teisinį „uždarą ratą“, kuris aukščiausiems pareigūnams tampa imunitetu

2026 m. sausio 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė skundą dėl prokuratūros atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame buvo prašoma ištirti galimai prieštaringus aukščiausių valstybės pareigūnų pareiškimus rezonansinėje byloje. Sprendimas motyvuotas tuo, kad neva nėra pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, jog galėjo būti padaryta nusikalstama veika.

Iš pirmo žvilgsnio – formalus, procedūrinis sprendimas. Tačiau iš tikrųjų jis atskleidžia daug gilesnę ir pavojingesnę problemą: Lietuvoje susiformavusį mechanizmą, kai ikiteisminis tyrimas nepradedamas todėl, kad nėra įrodymų, o įrodymai negali atsirasti, nes tyrimas nepradedamas.

Ikiteisminio tyrimo standartas, kurio reikalauja ne įstatymas, o institucinis komfortas

Baudžiamojo proceso kodeksas aiškiai nustato: ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas tada, kai yra objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta. Tai nėra reikalavimas įrodyti kaltę. Tai – leidimas valstybei tirti.

Tačiau nagrinėjamu atveju tiek prokuratūra, tiek teismas faktiškai taikė apkaltinamojo nuosprendžio standartą dar iki tyrimo pradžios. Buvo reikalaujama ne patikrinamų faktų, o jau galutinių išvadų: kas melavo, kas padarė žalą, kas viršijo įgaliojimus.

Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo stadija buvo teisiškai „ištuštinta“ – ji tapo neprieinama būtent tais atvejais, kai tyrimas yra labiausiai reikalingas.

Kai teismas ima spręsti tai, ką gali nustatyti tik tyrimas

Ypač problemiška tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas ėmėsi vertinti ne tik sprendimo formalią teisėtumo kontrolę, bet ir iš esmės pasisakė dėl pareigūnų veiksmų teisėtumo, žalos buvimo ar nebuvimo, net galimos nusikalstamos sudėties elementų.

Tai yra kompetencijos peržengimas.

Ikiteisminio tyrimo teisėjas neturi nustatyti, ar pareigūnas padarė nusikaltimą. Jo funkcija – atsakyti į daug siauresnį klausimą: ar valstybė privalo tirti. Kai teismas pats atsako į klausimus, kuriuos galima išspręsti tik atlikus tyrimą, jis faktiškai uždaro procesą dar jam neprasidėjus.

„Didelė žala“ – tik tada, kai ją patogu matyti?

Sprendime pripažįstama, kad didelė žala gali būti neturtinė: institucijų autoriteto menkinimas, visuomenės pasitikėjimo praradimas, rezonansas. Tačiau tuo pačiu konstatuojama, kad rezonansinėje byloje, susijusioje su Seimo nariu ir galimais nusikaltimais prieš nepilnamečius, tokios žalos nėra.

Tai sunkiai suderinama su elementaria logika.

Jeigu prieštaringi aukščiausių pareigūnų pareiškimai apie ikiteisminį tyrimą negali sukelti jokios reikšmingos žalos, kyla klausimas: o kas tada apskritai laikoma žala valstybės tarnybos reputacijai?

Nutarimai, kurių negalima matyti, bet kuriais galima remtis

Ypatingą nerimą kelia tai, kad teismas rėmėsi ankstesniu, 2023 m. prokuratūros nutarimu, kuris pareiškėjui nebuvo pateiktas, tačiau buvo naudojamas kaip argumentas atmesti skundą.

Tai tiesiogiai prieštarauja rungimosi principui: neįmanoma ginčyti dokumento, kurio turinio nematei. Tokia praktika kuria „uždarą bylų ratą“, kuriame sprendimai remiasi vienas kitu, bet lieka nepermatomi visuomenei.

Institucinis imunitetas vietoje teisės viršenybės

Visa ši situacija leidžia daryti vieną apibendrinančią išvadą: Lietuvoje aukščiausio lygmens pareigūnų atžvilgiu vis dažniau veikia ne baudžiamasis procesas, o institucinė apsauga.

Ji atrodo taip:

prokuratūra atsisako tirti, nes „nėra pakankamai duomenų“;

teismas patvirtina atsisakymą, nes „neįrodyta“;

tyrimas nepradedamas, todėl duomenų atsirasti negali.

Tai nėra pavienis atvejis. Tai – sisteminė problema, kuri ilgainiui griauna ne tik pasitikėjimą teisėsauga, bet ir pačią teisinės valstybės idėją.

Jeigu baudžiamasis procesas tampa prieinamas tik tiems atvejams, kai nusikalstama veika jau „akivaizdi“, tai kyla esminis klausimas: kam tada apskritai reikalingas ikiteisminis tyrimas?