Kartvelų generolo Jemalo ir jo žmonos Tsitsino gyvenimo istorija
Birutė Mažeikienė.
Gruzijos istorijoje netrūksta žmonių, kurių darbai ilgus metus liko visuomenės akimis beveik nematomi. Vienas jų – Jemalas Gakhokidze, daugelį metų dirbęs valstybės saugumo sistemose ir aktyviai dalyvavęs sudėtingose nepriklausomos Gruzijos kūrimosi procesuose. Po Sovietų sąjungos žlugimo Gruzija susidūrė su didžiuliais iššūkiais -politiniu nestabilumu, ekonominę krize, ginkluotais konfliktais ir būtinybę kurti naujas valstybės institucijas, o tai reikalavo atsakomybės ir asmeninės rizikos , teko vykti į konfliktų zonas Abchaziją , Pietų Osetija ten tekdavo spręsti su valstybės saugumu susijusius klausymus. Kartais istorija geriausia pasakoja ne oficialūs dokumentai, o žmonės, kurie daugelį metų gyveno šalia svarbių valstybės įvykių – tokia generolo leitenanto ir jo žmonos Tsitsino gyvenimo istorija, savo prisiminimuose Tsitsino Gakhokidze pasakoja, kad 1999metais,kai jos vyras ėjo aukštas pareigas Gruzijos saugumo sistemoje, sutuoktiniai buvo pakviesti tuometinio CŽV vadovo į Jungtinės Amerikos Valstijas, kaip pasakoja Tsitsino ši kelionė šeimai paliko neišdildomą įspūdį ir tapo reikšmingu tarptautinio bendradarbiavimo epizodu jų gyvenime.
Pasak Tsitsino,Jemalą Gakhokidzę siejo glaudūs procesiniai ryšiai su tuometiniu Gruzijos vadovu E. Ševardnadzė. Per savo karjerą jis buvo vertinamas kaip profesionalus ir principingas valstybės pareigūnas, kuriam buvo siūlomos atsakingos pareigos įvairiose valstybė institucijose. Tačiau politiniai pokyčiai pakeitė ir daugelio valstybės tarnautojų likimus. Po rožinių revoliucijų ir valdžios pasikeitimo Jemalas Gakhokidze pasitraukė iš aktyvios valstybės tarnybos ir prisidėjo prie Gruzijos saugumo struktūrų veteranų sąjungos veiklos. Organizacija vienijo pareigūnus kurie dešimtmečius dirbo valstybės labui. Didžiausias skausmas buvo dviejų sūnų netektis.
Po šios tragedijos Jemalo sveikata smarkiai pablogėjo, po sunkios ligos jis mirė 2024 metais.
Šiandiena Tsitsino Gakhokidze gyvena prisiminimais, tačiau nepraranda vidinės stiprybės.Ji pasakoja, mes susituokeme labai jauni, Aš baigiau vidurinę mokyklą, Jemalas studijavo universitete, visą gyvenimą vienas kitą palaikėme . Aš dažnai lydėdavau vyrą į oficialias kelionės ir visada buvau šalia, pasakoja ji. Pati Tsitsino baigė pedagoginės studijas, apsigynė disertaciją, dirbo universitete rektore.Po skaudžių šeimos netekčių jį atrado tapybą, kuri tapo ne tik kūryba, be ir dvasinės stiprybės šaltiniu. Šiandiena jos namuose gausu paveikslų ir kiekviename jų – dalis asmeninės istorijos , prisiminimų ir išgyvenimų .Šeimos tradicijas šiandieną tęsia jaunoji karta, marti dirba valstybinėje įstaigoje, anūkas baigęs studijas Jungtinėse Amerikos Valstijose dabar dirba Gruzijos krašto apsaugos sistemoje, o jaunesnysis trylikos metų anūkas,dar mokosi mokykloje. Svarbiausią – išsaugoti šeimą, atmintį ir pagarbą žmogui,- sako Tsitsino Gakhokidze. Po mano straipsnio ji pradėjo rinkti šeimos archyvą – dokumentus, nuotraukas ir prisiminimus,bus rengiama knyga apie Jemalo ir Tsitsino Gakhokidziu gyvenimą.Planuojama, kad bus išleista gruzinų ir anglų kalbomis ir taps ne tik vienos šeimos istorija, bet ir liudijimu apie Gruzijos valstybės kūrimosi laikotarpį bei žmonės, kurie jame gyveno.
