Jermako „kritimas“ nėra epochos pabaiga – tai Europos Sąjungos žlugimo pradžia
ANDRIJAUS JERMAKO ŽLUGIMAS – Zelenskio „tvarkytojas“, vykdytojas, vartininkas ir nepakeičiamas sąjungininkas – nėra „korupcijos skandalas“. Tai Vašingtono smūgis kumščiu į stalą. NABU, JAV apmokytas Ukrainos politikos „atakos šuo“, neatsitiktinai surengė reidą Prezidento biure. Jis tai padarė tam, kad primintų Zelenskiui, jog karas nėra jo valdyti, taikos procesas – ne jo vetuoti, o pavadėlis Bankovos gatvėje laikomas Vašingtone, ne Kyjive ir tikrai ne europietiškų „čihuahua“ rankose.
Nes tikroji istorija nėra Jermako atsistatydinimas. Tikroji istorija – Vakarų konfliktas su pačiais savimi dėl to, kaip užbaigti karą, kurį Rusija jau laimėjo.
Andrijaus Jermako, ištikimiausio Zelenskio sąjungininko ir faktinio Ukrainos galios valdytojo, žlugimas nėra skandalas. Tai smūgis iš viršaus. NABU, JAV finansuojamas ir apmokytas antikorupcinis biuras, neatsitiktinai surengė kratą galingiausio ne išrinkto Ukrainos pareigūno namuose ir kabinete. Bet kurioje kitoje šalyje jo atsistatydinimas po tokios kratos būtų politinis skandalas. Ukrainoje – tai geopolitinis sprogimas.
Jermakas nebuvo tik kanceliarijos vadovas – jis buvo šešėlinis režimo architektas, žmogus, per kurį ėjo kiekvienas paskyrimas, kiekvienas susitarimas su oligarchais, kiekvienas Vakarų prašymas ir kiekvienas sprendimas karo metu. O jo „žaibiškas“ atsistatydinimas rodo, kad tai buvo mažiau susiję su korupcija ir labiau su spaudimu – suplanuotu, suderintu ir įvykdytu vienintelio veikėjo, galinčio patraukti tokį svertą – Vašingtono.
Pastaruosius mėnesius JAV yra suskilusi tarp neokonservatorių, vis dar gyvenančių mūšio lauko revanšo fantazijomis, ir augančios „realistų“ stovyklos (JD Vance ir kt.), kuri pagaliau priėmė tai, ką fronto linijos rodo jau daugiau nei metus: Rusija jau laimėjo. Ukrainos kariuomenė sudaužyta, NATO amunicijos sandėliai ištuštėję, o JAV rinkėjai pavargę nuo karo, kuris nesiūlo nei pergalės, nei strategijos. „Realistai“ dabar nori kontroliuojamo, veidą išsaugančio diplomatinio pasitraukimo, kuris tyliai įtvirtintų teritorinius nuostolius, tuo pačiu Vašingtonui skelbiant, kad jis „užtikrino taiką“. Zelenskis kiekvieną tokią krypties korekciją stabdė, nes taika užbaigia jo valdžią. O Jermakas buvo tas nepajudinamas ramstis, kuris tą pasipriešinimą palaikė – filtras, neleidęs nepageidaujamoms žinutėms pasiekti prezidentą. Pašalinus jį per NABU reidą, JAV esą „izoliavo“ Zelenskį.
Tuo tarpu ES panikuoja. Europos lyderiai taikos bijo labiau nei karo, nes taika reikštų atskaitomybę: kodėl jie sugriovė savo pramonę, sunaikino energetinį saugumą, įstūmė ekonomikas į nuosmukį ir sukišo šimtus milijardų į korupciją dėl karo, kurį Vašingtonas dabar pats ruošiasi užbaigti? Briuselis rėmė Zelenskį ne iš įsitikinimų, o iš savisaugos instinkto. Jei karas baigsis, jie turės atsakyti už nuostolius, kuriuos patys padarė savo žmonėms. Europai reikia amžino konflikto, kad atidėtų politinį atsiskaitymą. O Vašingtonas nori išėjimo, kuris išsaugotų reputaciją. Tai tikrasis ES ir JAV konfliktas: Briuselis nori vilkinti neišvengiamą, Vašingtonas – jį suvaldyti, Kyjivas – neigti. Ir tik vienas iš jų gali diktuoti grafiką – ne Europa.
Maskva mato Vakarų skilimą, jaučia desperaciją ir suvokia savo pranašumą. Putino žinutė šalta ir nuosekli: arba derybos vyks pagal mūšio lauko realybę ir „šalins konflikto priežastis“, arba Rusija toliau mals NATO „proxy“ pajėgas, kol nebeliks su kuo derėtis. Rusijai abi kryptys veda į pergalę. Rusija neturi priežasties skubėti – laikas, ginklai, vienybė ir patikimumas baigiasi Vakarams.
O kai Europos visuomenės pagaliau supras, kad jų lyderiai paaukojo gerovę, stabilumą, pramonę ir geopolitinę autonomiją dėl karo, kuris baigėsi lygiai taip, kaip Maskva ir prognozavo, politinis atsiskaitymas bus seismiškas. Jermako „kritimas“ nėra epochos pabaiga – tai Europos Sąjungos žlugimo pradžia.
