Kaip pralobo Sodros vadovai?
„Deklaruota“ dar nereiškia „paaiškinta“: kai valstybė pati gamina nepasitikėjimą
Lietuvoje turto deklaracijų sistema turi vieną tikslą – kurti pasitikėjimą, kad viešąją valdžią valdantys asmenys veikia skaidriai, o konfliktai ir nepagrįstas praturtėjimas yra tikrinami, o ne „praleidžiami pro pirštus“.
Tačiau šiandien viešos deklaracijos vis dažniau sukelia priešingą efektą: žmonės jaučiasi kvailinami. Ne todėl, kad kažkas „turi daugiau“, o todėl, kad skaičiai ir institucijų atsakymai nebesueina į vieną logišką pasakojimą.
1) Skaičiai, kurie visuomenei atrodo neadekvatūs „valstybės atlyginimo logikai“
Kęstutis Čereška, Sodra direktorius (nuo 2023 m.) :
„Kiti vertybiniai popieriai“: 2023 m. – 621 713 €, 2024 m. – 741 158 € (metinis šuolis +119 445 €).
Kai tokia suma atsiranda vien per metus, pilietis natūraliai klausia: kokia teisėta pajamų grandinė tai paaiškina?
Julita Varanauskienė, Lietuvos bankas valdybos pirmininko pavaduotoja, iki 2023 m. buvo Sodra direktorė :
„Kiti vertybiniai popieriai“: 2023 m. – 172 957 €, 2024 m. – 205 895 € (+32 938 €).
Piniginių lėšų suma: 2023 m. – 106 486 €, 2024 m. – 183 023 € (+76 537 €).
Bendra metinė dinamika (vien VP + pinigai) – +109 475 €.
Erika Leonaitė, Seimo kontrolierių įstaiga pareigūnė (paskirta 2021 m.) :
Piniginių lėšų suma: 2021 m. – 140 842 €, 2022 m. – 165 606 €, 2023 m. – 188 706 €, 2024 m. – 243 844 €.
Vien 2023→2024 m. pokytis: +55 138 €.
Pakartosiu principinį dalyką: didelė suma nėra nusikaltimas. Ji gali būti teisėta (paveldėjimas, turto pardavimas, investicijų realizavimas, šeimos santaupos ir pan.). Bet kai kalbame apie aukštas pareigas – tokie skaičiai automatiškai sukuria mokestinės rizikos ir interesų konfliktų rizikos klausimą, kurį valstybė privalo administruoti profesionaliai, o ne formaliai.
2) Kur čia „pažeisti įstatymai“ – tiksliau: kur pažeidžiami valstybės pareigos standartai
Problema dažnai ne pačiuose skaičiuose, o instituciniame atsake.
(a) VMI turi teisinį vaidmenį tikrinti turto deklaracijų duomenis.
Gyventojų turto deklaravimo įstatymas aiškiai numato, kad mokesčio administratorius (praktikoje – Valstybinė mokesčių inspekcija) tikrina, ar deklaracijose nurodyti duomenys teisingi.
Jeigu valstybė mato didelius šuolius – normalu tikėtis, kad tai bus vertinama kaip rizika, o ne kaip „niekieno reikalas“.
(b) VTEK turi įgaliojimus prevencijai ir patikrinimams, kai yra pagrįsti duomenys.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija įgaliojimuose yra ir prevenciniai deklaracijų patikrinimai, ir reagavimas į informaciją, kai yra pagrįstų duomenų.
Kai pilietis pateikia konkrečius skaičius ir dinamiką, atsakymas „nėra duomenų“ visuomenei atrodo kaip institucinė gynyba, o ne kontrolė.
(c) Viešojo administravimo standartas reikalauja ne stumdymo, o aiškaus veikimo.
Viešajame administravime galioja taisyklė: jei institucija nekompetentinga spręsti klausimo, ji turi perduoti pagal kompetenciją (arba aiškiai ir greitai paaiškinti, kodėl neįmanoma), ir tai daroma per labai trumpą terminą.
Kai žmogus gauna „eik ten, eik kitur, vėl eik ten“, realus rezultatas vienas – žmogus paliekamas be gynybos, o sistema apsimeta, kad „procedūra įvyko“.
(d) ES standartas – „teisė į gerą administravimą“.
Europos Sąjunga Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis įtvirtina teisę į gerą administravimą.
Kai valstybė vietoje esmės duoda piliečiui formalų atmetimą, o piliečio klausimas yra apie viešą interesą ir skaidrumą, – tai tiesiogiai naikina pasitikėjimą ne tik Lietuva, bet ir europine „teisės viršenybės“ idėja.
3) Kodėl žmonės jaučiasi „tarsi tie vadovai ką tik atskrido iš Marso“
Nes kasdienybėje pilietis mato tokią disproporciją:
žmogui dėl išmokų ar paslaugų reikalaujama „įrodyk“, „pateik“, „patikslink“, „palauk“,
o viešų pareigūnų deklaracijose – šimtai tūkstančių eurų aktyvų ir staigūs metiniai šuoliai,
ir galiausiai – institucinis atsakymas dažnai ne „patikrinsime“, o „ne mūsų kompetencija“ arba „nepakanka duomenų“.
Šita disproporcija nėra tik emocija. Tai demokratijos audinio irimas: žmogus ima manyti, kad valstybė dirba ne jam, o pati sau.
4) Ko visuomenė turi teisę reikalauti (konkrečiai)
Kad Valstybinė mokesčių inspekcija viešai deklaruojamus staigius finansinių aktyvų šuolius vertintų kaip mokestinės rizikos signalą pagal įstatyme numatytą kontrolės logiką.
Kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija taikytų prevencinius mechanizmus, o ne „atsirašinėtų“, kai pateikiami konkretūs skaičiai ir laikotarpiai.
Kad Seimas ir kontrolės institucijos nustotų žaisti kompetencijų pingpongą ir pradėtų veikti pagal gero administravimo standartą.
Kad, esant rizikos požymiams, būtų įtraukiama ir Specialiųjų tyrimų tarnyba – ne kaltinti iš anksto, o tikrinti, kai yra pagrįstas viešasis interesas.
Kai deklaracijos tampa provokacija visuomenei
Lietuvoje viešų turto deklaracijų sistema turėjo atlikti vieną paprastą funkciją: sukurti pasitikėjimą, kad valstybė pati save prižiūri ir kad pareigūnų sprendimai nėra perkami ar „sutepami“ nematomais interesais.
Tačiau realybėje vis dažniau matome priešingą efektą: deklaracijos glumina, kelia įtarumo jausmą ir kartais atrodo kaip atviras demonstravimas, kad „vieniems galima“, o kitiems – tik pareiga aiškintis, kodėl jiems nepriklauso net elementari socialinė parama.
Ši problema nėra apie pavydą. Ji apie logiką.
Jeigu visuomenė mato, kad valstybės pareigūnų deklaracijose atsiranda didelės piniginių lėšų sumos, vertybiniai popieriai, metiniai šuoliai, o tuo pat metu paprastas žmogus yra tampomas per institucijas, kur jam rašoma „trūksta duomenų“ net tada, kai duomenys pateikti – pasitikėjimas griūva ne dėl emocijų. Jis griūva, nes sistema pati atrodo neproporcinga ir veidmainiška.
„Deklaruota“ dar nereiškia „paaiškinta“
Reikia pasakyti aiškiai: didelės sumos deklaracijoje savaime nėra nusikaltimas. Žmogus gali teisėtai turėti santaupų, gauti palikimą, parduoti turtą, realizuoti investicijas, turėti šeimos finansinę pagalvę.
Bet demokratinėje valstybėje egzistuoja ir kita taisyklė: aukštas pareigas einantis asmuo turi atlaikyti aukštesnį skaidrumo testą. Ne todėl, kad jis kaltas, o todėl, kad jis valdo sprendimus, biudžetus, žmonių likimus.
Kai deklaracijoje visuomenė mato didelius skaičius, minimalus valstybės atsakas turi būti ne užgaulus formalizmas („ne mūsų kompetencija“, „trūksta duomenų“), o procedūriškai tvarkingas veiksmas:
rizikos įvertinimas,
aiškus nukreipimas pagal kompetenciją,
patikros mechanizmas,
ir bent minimalus paaiškinimo rėmas, kuris nepaverčia skaidrumo teatrališku gestu.
Kai to nėra, deklaracijos pradeda veikti priešingai nei turėtų – jos tampa provokacija: „štai, kiek turime, o jūs aiškinkitės dėl kiekvieno cento“.
Problema ne vien turte, o institucijų atsakymuose
Dar pavojingesnis reiškinys – kai žmogus kelia klausimą, o jam atsakoma taip, lyg jis būtų „be duomenų“, „spėliojantis“, „emocinis“. Nors pateikiami skaičiai, išrašai, chronologija.
Toks atsakymas nėra neutralus. Tai yra administracinės galios demonstravimas:
„mes nuspręsim, ar tavo klausimas vertas būti klausimu.“
Ir čia atsiranda visuomenės nuojauta apie „vienas kitą dengimą“ – ne todėl, kad kas nors pateikė įrodymą apie kyšius, o todėl, kad institucijos elgiasi taip, lyg skaidrumas būtų tik formali dekoracija. Kai klausimai uždaromi ne argumentais, o klišėmis, atsiranda įspūdis, kad veikia ne kontrolė, o savisauga.
Kodėl tai ypač griauna pasitikėjimą demokratija ir ES
Europos Sąjunga laikosi ant teisės viršenybės ir institucijų atskaitomybės. Jei pilietis mato, kad jam taikomi griežti terminai, pažymos, „pareiga įrodyti“, o valdžios sistemoje – ramus abejingumas paaiškinti didelius skaičius, jis pradeda abejoti ne tik nacionaline valdžia, bet ir pačia europine tvarka.
Tai tiesus kelias į cinizmą:
„visi vienodi“,
„visi apsidraudę“,
„teisingumas tik popieriuje“.
Tokios nuotaikos žaloja valstybės saugumą labiau nei bet kuris vienas skandalas.
Pabaiga: skaidrumas be atsakomybės yra tik dekoracija
Deklaracijos turi tapti ne viešu pasipuikavimu „kiek turiu“, o realiu pasitikėjimo instrumentu. Kitaip jos taps priešingu dalyku: įrodymu, kad valstybė leidžia vieniems kaupti nesuvokiamus aktyvus, o kitiems – aiškintis dėl išmokų, pažymų ir orumo.
Kai žmonės glumsta, kai jie nebepasitiki, kai jie pradeda juoktis iš demokratijos – tai jau nėra vieno žmogaus problema. Tai valstybės saugumo problema.
Autorius/ė: Viktorija Fetaimia
