Mirė žiauriai nužudyto Drąsiaus Kedžio motina Laimutė Kedienė, kurią garbūs teisėjai pripažino „intelektualiai” tvirkinus anūkę (pildoma)
Aurimas Drižius
Pranešta, kad mirė Drąsiaus Kedžio ir Neringos Venckienės motina Laimutė Kedienė (reiškiu nuoširdžią užuojautą šeimai) .
Po to, kai buvo pagrobtas ir labai žiauriai nužudytas jos sūnus Drąsius Kedys, prokuratūra paskelbė, kad jo mirtis yra „natūrali” – tai yra jaunas vyras mirė „užspringęs lapu”.
Tiesa, nei policija, nei prokurorai labai ir neslėpė, kad jis organizavo Drąsiaus Kedžio pagrobimą ir nužudymą – vienas liudininkas redakcijai pasakojo, kad policijos komisarai juokėsi, pasakodami, kad rasto D.Kedžio kūnas buvo su visiškai švariais batais – jie patys jį ir apavė po mirties.
Šiaip taip Kedžių šeimos istorija – tragiškiausia Lietuvos naujųjų laikų istorija, kuri tik parodo, kokią valstybė mes sukūrėme.
Kaip žinia, D.Kedžio dukra ėmė pasakoti savo tėvui, kad likus su motina ji yra priversti tenkinti visokių storų dėžių seksualinius įgeidžius. Mergaitės parodymus patvirtino valstybinė psichiatrinė ekspertizė, kuri nustatė ir faktą, kad antros aukos, keliais metais vyresnės Deimantės pusseserės storoji žarna buvo išplatėjusi dėl veikimo „kietu buku” daiktu. Visi šie įrodymai į teismą nepateko, o teismas, niekada nematęs aukų ir jų neapklausęs, nusprendė, kad „viskas išgalvota”.
Šeima nepasidavė ir kovojo toliau, tada D.Kedys buvo pagrobtas, ilgai kankintas ir galiausiai nužudytas. Faktas, kad šis nužudymas buvo suderintas su prokuratūra, kuri iš karto paskelbė, kad jo mirtis natūrali. Lygiai tą patį prokurorai pasakė ir apie įtariamojo pedofilo Andriaus Ūso mirtį, kuris taip pat buvo nužudytas kaip nereikalingas liudininkas.
Tada prokurorai ir teisėjai ėmėsi D.Kedžio šeimos – tėvų ir Neringos Venckienės.
Tėvams Kedžiams buvo iškeltos baudžiamos bylos, kurios savo absurdiškumu galėjo nustebinti ir šios mafijos – lietuviškos teisėsaugos – kūrėjus, tokius kaip Saulius Skvernelis.
Dar baisiau, kad prokuratūra suklastojo bylą ir dėl teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo, kuri N.Venckienė buvo apkaltinusi prisidėjus prie vaikų prievartavimo. Teisėjas buvo nušautas dviejų profesionalių žudikų Kauno centre, ir nors trys liudininkės aiškiai matė ir teismė paliudijo, kad žudikų buvo du, „teismas” nusprendė, kad jis buvo vienas ir kad tai buvo Drąsius Kedys. Tiesa, liudininkės kalbėjo priešingai, tačiau teismas išbūrė, kad to nebuvo.
Galiausiai buvo aštuoniems metams kalėjimo nubaustas aklas žmogus Raimundas Ivanauskas, kuris atsisakė prokurorams liudyti, kad Neringa Venckienė ragino savo brolį žudyti pedofilus. Prokurorai pasiūlė „dealą” – melagingai liudyti tai mačius ir tapti „liudininkų”, o ne kaltinamuoju, tačiau padorus žmogus atsisakė tai padaryti, sakydamas, kad niekada nebuvo sutikęs N.Venckienės. Todėl praleido aštuonis metus kalėjime be jokios kaltės.
Vienintelis R.Ivanausko kaltės įrodymas – tokio banditėlio Mindaugo Žalimo melagingi liudijimai, kuriuos jis davė mainais už tai, kad nesėstų į kalėjimą už savo nusikaltimus, ir kuris net nelabi slėpė, kad meluoja teisme, atvirai prisipažino tai žurnalistui V.Gaiveniui, kuris tai pripažino teisme.
Todėl jeigu kas nors sako, kad sovietmečiu buvo labai baisu, tai nepriklausomoje Lietuvoje dar baisiau – vaikai prievartaujami, jų tėvai žudomi, seneliai sodinami į kalėjimus ir persekiojami.
Kedžių šeimos likimas turėjo tapti pavyzdžiu Lietuvos istorijoje, kad žmonės bijotų ir nebandytų priešintis šiai žudikų valdžiai ir ją aptarnavusiai „prokuratūrai ir teismams”.
Lietuviški prokurorai ir teisėjai įjungė savo fantaziją, kai reikėjo kelti „baudžiaką” Laimutei Kedienei. Anūkę be proto mylinti 75 metų moteris buvo paskelbta kaip „vaiko tvirkintoja”. Tiesa, tokios kvalifikacijos niekur anksčiau nebuvo, todėl teismas nusprendė, kad močiūtė „intelektualiai” tvirkino savo anūkę.
Realybė tokia, kad iš tiesų seneliai savo namuose Garliavoje kalbėjosi ir stebėjosi, kokie baisūs pedofilai ir kokie jie įtakingi. Tai buvo pavadinta „intelektualiu tvirkinimu”.
Niekada Lietuvos istorijoje seneliai nebuvo apkaltinti tuo, kad „tvirkino” mylimą anūkę – šita mafija nesugalvojo dar baisesnio būdo pažeminti senelius, tačiau iš tiesų tik demaskavo save.
Žodžiu, visa ši istorija yra nesibaigiantis košmaras, tačiau ji iki šiol slepiama, nes pradėjus aiškintis, į kalėjimą iki gyvos galvos tektų pasodinti 90 proc. Lietuvos teisėjų, kurie dabar puikuojasi ordinais ir medaliais.
Primenu, kad Laimutę Kedienė už begalinę meilę savo anūkę nuteisė tokie teisėjai, kaip Virginija Liudvinavičienė (43 m. amžiaus), Alenas Piesliakas (42 m.), Jurgita Mačionytė (49 m.) ir aš nuoširdžiai tikiuosi, kad pragaro jie sulauks dar šioje žemėje.
Šios bylos stebėtojas Leonas Merkevičius taip apibūdino savo jausmus : „Tai galite nepykti. Aš pvz. jaučiu jiems panieką. Su budeliais lyginimas ne visai tinkamas: budeliai yra vykdytojai ir to neslepia, šiegi vaidina, kad nevykdo užsakymų, o vykdo teisingumą. O kai kas pasako, kad „čia ne teisėjai, čia trys banditai susirinko ir paskaitė nuosprendį”, baisiai įsižeidžia ir kelia baudžiamąją bylą. Gali ir už „sraigtelius” iškelti :)”.
„Šįryt teko pabuvoti Vilniaus apygardos teisme, kur vyko Laimutės Kedienės ir jos kaimynės Olgos Girdauskienės teismo posėdis dėl Deimantės „tvirkinimo“. Sunku rašyti be riebių epitetų, bet pasistengsiu, – pasakojo L.Merkevičius, – teisėjai: Virginija Liudvinavičienė (pranešėja – nuotrauka viršuje), Alenas Piesliakas, Jurgita Mačionytė. Kaltinimas sulipdytas iš „žurnalisčių“ L. Lavastės ir A. Kuznecovaitės, etatinių liudytojų M.Kuprevičiaus bei V.Keršio „prisiminimų“ ir, svarbiausia, iš stebuklingų slapto pasiklausymo įrašų. Šie „viską įrodantys“ garso įrašai Kedžių namuose, daryti 2009–2010 metais nužudymo byloje, neaptikus juose nusikaltimo požymių, „tyrėjos“ A.Gecevičienės dėka nebuvo sunaikinti (bent jau taip veidaknygėje rašė vienas iš minėtų etatinių liudytojų): įrašuose pradėta ieškoti, kuo dar galima būtų apkaltinti teisėsaugos terorizuojamus žmones.
Kaip tai dera su kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatomis dėl slaptų įrašų tvarkymo, žino tik prokurorai, jei žino. Praėjus beveik 6 metams, persijojus įrašus, išrinkus visus pasakytus sakinius, kuriuose pavartotas žodis, prasidedantis ped-, pyd-, ar sys-, (net ir pasakytus nedalyvaujant vaikui, o tokie – beveik visi), buvo aptikti reikiami „tvirkinimo“ ar „poveikio“ požymiai.
Vasario 15 d. paskelbtas pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis buvo tikras Tautos pasveikinimas Valstybės atkūrimo šimtmečio proga (sveikintojai teismų sistemos vardu: Alvydas Rimkevičius (pirm.), Liuba Kymantienė (pran.), Aušra Vingilė).
Vis dėlto 2 mln Lt ieškinys už „tvirkinimu“ padarytą žalą Deimantei („vaiko raidos sulėtėjimas“, ir pan.) teismo buvo patenkintas tik maža dalimi, sumažintas iki 10 tūkst. eurų – teismas negalėjo be jokių žalos dydį pagrindžiančių įrodymų (psichiatrų pažymų, etc.), priteisti tokių sumų.
Pasinaudojęs šia dingstimi, iš bylos „pabėgo“ garsusis advokatas G. Černiauskas. Apygardos teisme jį pakeitė advokatė Neringa Grubliauskienė. Prokuroras taip pat kitas: A. Valiukevičius.
Beje, įdomu tai, kad prokuratūra Kedžių ir Venckų namuose buvo įtaisę pasiklausymo įranga, kuri viską įrašinėjo net ketverius metus – nuo 2008-12-17 iki 2012-05-17.
Tačiau iš keturių metų klausymosi pokalbių niekas netiko bylai sukurpti – kaip mums pranešė Asta Kuznecovaitė, kuri, priešingai nei teisiamieji, jau turi nuosprendį, iš keturių metų pokalbių įrašo iš bėdos tiko tik toks epizodas : „Vieną tokią pamoką 2010 metų balandžio 4 dieną užfiksavo ir Kedžių namuose įrengta slapta klausymosi įranga. Tąkart į Kedžių namus užsukus O.Girdauskienei ir N.Venckienei šeimynėlė nusprendė įteikti dovaną balandžio 8-ąją savo gimtadienį švenčiančiai L.Stankūnaitei. Dovana turėjo tapti jos mažametės dukters piešiniai, kuriuose pavaizduoti vyrai su iki žemės nutįsusiais lyties organais. „Ūsas tavęs pasiilgo, paklausk motinos, kur Aidas ir Jonas, ar tu nori su Ūsu gyventi, piešk pimpalus, piešk Joną, Ūsą ir Aidą su pimpalais ir sysalais, kuriuos bučiuoja“, – garso įraše girdėti „mokytojų“ balsai. Panašios kalbos Kedžių namuose skambėjo ir balandžio 20 dieną. „Ar Stankūnaitė tave atiduodavo Ūsui? Atiduodavo motina ar ne?”.
Gaila, tačiau įraše nėra pateikiamas Deimantės kalbos – matyt, kad jos smarkiai netiko klatinimams, todėl teko jų atsisakyti.
Toliau pateikiamas visas šio teismo šedevras, kas nori gali pasidomėti, kaip klastojamos baudžiamosios bylos:
