Kodėl Amerika tapo valstybė nusikaltėlė ?
Amerika – valstybė nusikaltėlė
Chris Hedges
Jungtinių Valstijų valdančioji klasė, atitrūkusi nuo faktais grindžiamos tikrovės ir apakinta kvailumo, godumo bei puikybės, sunaikino vidaus mechanizmus, turinčius užkirsti kelią diktatūrai, ir išorinius mechanizmus, skirtus apsaugoti nuo teisės nepaisančio kolonializmo ir kanonierių diplomatijos pasaulio.
Mūsų demokratinės institucijos yra merdinčios. Jos nepajėgios arba nenorinčios suvaržyti mūsų valdančiosios gangsterių klasės. Lobistų užvaldytas Kongresas tapo beverte atauga. Jis seniai atsisakė savo Konstitucinių galių, įskaitant teisę skelbti karą ir priimti įstatymus. Praėjusiais metais jis nusiuntė Donaldui Trumpui pasirašyti vos 38 įstatymo projektus. Dauguma jų buvo „nepritarimo“ rezoliucijos, kuriomis panaikintos Bideno administracijos priimtos reguliavimo priemonės. Trumpas valdo imperiniais dekretais – vykdomaisiais įsakymais. Žiniasklaida, priklausanti korporacijoms ir oligarchams – nuo Jeffo Bezoso iki Larry Ellisono – yra valstybės nusikaltimų, įskaitant besitęsiantį palestiniečių genocidą, išpuolius prieš Iraną, Jemeną ir Venesuelą bei milijardierių klasės vykdomą grobstymą, aido kamera. Mūsų pinigais persunkti rinkimai yra farsas. Diplomatinis korpusas, kurio užduotis buvo derėtis dėl sutarčių, užkirsti kelią karams ir kurti aljansus, yra išardytas. Teismai, nepaisant kai kurių drąsių teisėjų sprendimų, įskaitant Nacionalinės gvardijos dislokavimo Los Andžele, Portlande ir Čikagoje blokavimą, yra korporacinės galios pakalikai ir veikia Teisingumo departamento priežiūroje, kurio pagrindinė funkcija – nutildyti Trumpo politinius priešus.
Korporacijoms įsipareigojusi Demokratų partija, tariama opozicija, blokuoja vienintelį mechanizmą, galintį mus išgelbėti – masinius liaudies judėjimus ir streikus – žinodama, kad jos korumpuota ir nekenčiama vadovybė būtų nušluota. Demokratų partijos lyderiai Niujorko mero Zohrano Mamdani – šviesos blyksnį tamsoje – traktuoja tarsi jis sirgtų raupsais. Geriau leisti visam laivui nuskęsti, nei atsisakyti statuso ir privilegijų.
Diktatūros yra vienmatės. Jos politiką redukuoja iki paprasčiausios formos: daryk, ką sakau, arba aš tave sunaikinsiu.
Niunsai, sudėtingumas, kompromisas ir, žinoma, empatija bei supratimas yra už gangstų – įskaitant vyriausiąjį gangsterį – menkos emocinės talpos ribų.
Diktatūros yra rojus smogikams. Gangsteriai – Volstrite, Silicio slėnyje ar Baltuosiuose rūmuose – kanibalizuoja savo pačių šalį ir plėšia kitų šalių gamtinius išteklius.
Diktatūros apverčia socialinę tvarką. Sąžiningumas, sunkus darbas, atjauta, solidarumas, pasiaukojimas tampa neigiamomis savybėmis. Tie, kurie jas įkūnija, yra marginalizuojami ir persekiojami. Klesti beširdžiai, korumpuoti, melagingi, žiaurūs ir vidutiniški.
Diktatūros įgalina smogikus laikyti savo aukas – šalies viduje ir užsienyje – nejudančias. Smogikus iš Imigracijos ir muitinės tarnybos (ICE). Smogikus iš „Delta Force“, „Navy Seals“ ir slaptųjų CŽV operacijų padalinių, kurie, kaip bet kuris irakietis ar afganas gali paliudyti, yra mirtiniausios mirties eskadronai planetoje. Smogikus iš Federalinio tyrimų biuro (FBI) ir Kovos su narkotikais administracijos (DEA), matytus Niujorke lydinčius antrankiais surakintą prezidentą Nicolásą Maduro, taip pat Vidaus saugumo departamento (DHS) ir policijos departamentų smogikus.
Ar kas nors rimtai gali teigti, kad JAV yra demokratija? Ar egzistuoja bent viena veikianti demokratinė institucija? Ar yra koks nors valstybės galios kontrolės mechanizmas? Ar yra būdas užtikrinti teisės viršenybę šalies viduje, kai teisėti gyventojai yra grobiami kaukėtų smogikų mūsų gatvėse, kai fantominė „radikalioji kairė“ tampa dingstimi kriminalizuoti nesutikimą, kai aukščiausias šalies teismas suteikia Trumpui karališkas galias ir imunitetą? Ar kas nors gali apsimesti, kad sunaikinus aplinkosaugos agentūras ir įstatymus – kurie turėtų padėti mums susidurti su artėjančiu ekocidu, didžiausia grėsme žmonijos egzistencijai – dar lieka bent menkiausias rūpestis bendruoju gėriu? Ar kas nors gali teigti, kad JAV gina žmogaus teises, demokratiją, taisyklėmis grindžiamą tvarką ir „Vakarų civilizacijos vertybes“?
Mūsų valdantys gangsteriai spartins nuosmukį. Jie pavogs kiek įmanoma daugiau ir kuo greičiau, kol viskas griūva. Trumpo šeima nuo 2024 m. perrinkimo jau susižėrė daugiau nei 1,8 mlrd. dolerių grynaisiais ir dovanomis. Jie tai daro tyčiodamiesi iš teisės viršenybės ir vis labiau verždami savo gniaužtus. Sienos artėja. Laisva kalba universitetų miesteliuose ir eteryje panaikinta. Tie, kurie smerkia genocidą, netenka darbo arba yra deportuojami. Žurnalistai šmeižiami ir cenzūruojami. ICE, kurį maitina „Palantir“ ir kuriam per ketverius metus skirta 170 mlrd. dolerių, kloja policinės valstybės pamatus. Agentų skaičius išaugintas 120 procentų. Statomas visos šalies masto sulaikymo centrų tinklas. Ne tik dokumentų neturintiems. Bet ir mums. Tie, kurie yra už imperijos vartų, taip pat nebus saugūs, turint omenyje 1 trilijono dolerių karo mašinos biudžetą.
Ir tai atveda mane prie Venesuelos, kur valstybės vadovas ir jo žmona Cilia Flores buvo pagrobti ir nugabenti į Niujorką atvirai pažeidžiant tarptautinę teisę ir JT Chartiją.
Mes nepaskelbėme karo Venesuelai, tačiau karo nebuvo paskelbta ir tada, kai bombardavome Iraną bei Jemeną. Kongresas nepritarė pagrobimui ir karinių objektų bombardavimui Karakase, nes Kongresas apie tai net nebuvo informuotas.
Trumpo administracija nusikaltimą, per kurį žuvo 80 žmonių, pateikė kaip kovą su narkotikais ir – keisčiausia – kaip JAV ginklų įstatymų pažeidimą: „automatinių ginklų ir sprogstamųjų įrenginių laikymą bei sąmokslą juos laikyti“.
Šie kaltinimai tokie pat absurdiški, kaip bandymas pateisinti genocidą Gazoje Izraelio „teise gintis“.
Jei tai būtų buvę apie narkotikus, buvęs Hondūro prezidentas Juanas Orlando Hernándezas nebūtų buvęs Trumpo malonės sulaukęs praėjusį mėnesį, nors buvo nuteistas 45 metams kalėjimo už daugiau nei 400 tonų kokaino platinimo JAV – nuosprendžiu, pagrįstu kur kas tvirtesniais įrodymais nei tie, kurie pateikiami prieš Maduro.
Tačiau narkotikai yra tik pretekstas.
Sustiprėjus sėkmės pojūčiui, Trumpas ir jo pareigūnai jau kalba apie Iraną, Kubą, Grenlandiją, o galbūt Kolumbiją, Meksiką ir Kanadą.
Absoliuti valdžia šalies viduje ir absoliuti valdžia užsienyje plečiasi. Ji maitinasi kiekvienu neteisėtu veiksmu. Ji virsta totalitarizmu ir pražūtingu kariniu avantiūrizmu. Kai žmonės suvokia, kas įvyko, jau būna per vėlu.
Kas valdys Venesuelą? Kas valdys Gazą? Ar tai išvis svarbu?
Jei tautos ir žmonės nenusilenkia didžiajam Vašingtono Molochui, jie bombarduojami. Tai nėra apie teisėtą valdžią. Tai nėra apie sąžiningus rinkimus. Tai apie mirties ir sunaikinimo grėsmės naudojimą siekiant visiško paklusnumo.
Trumpas tai aiškiai pasakė, kai perspėjo laikinąją Venesuelos prezidentę Delcy Rodríguez, kad „jei ji nedarys to, kas teisinga, ji sumokės labai didelę kainą, tikriausiai didesnę nei Maduro“.
Maduro pagrobimas nebuvo vykdomas dėl narkotikų ar automatinių ginklų. Tai – apie naftą. Tai, kaip sakė Trumpas, tam, kad JAV galėtų „valdyti“ Venesuelą.
„Mes leisime labai didelėms Jungtinių Valstijų naftos kompanijoms – didžiausioms pasaulyje – ateiti, investuoti milijardus, sutvarkyti blogai sugriautą infrastruktūrą, naftos infrastruktūrą, ir pradėti uždirbti pinigus šaliai“, – sakė Trumpas šeštadienį spaudos konferencijoje.
Irakiečiai, iš kurių milijonas žuvo per JAV karą ir okupaciją, žino, kas seka toliau. Infrastruktūra, moderni ir efektyvi valdant Saddamui Husseinui – aš pats dirbau Irake jo valdymo laikais ir galiu tai patvirtinti – buvo sunaikinta. JAV įdiegti marionetiniai valdovai nesirūpino valdymu ir, kaip teigiama, pavogė apie 150 mlrd. dolerių naftos pajamų.
Galiausiai JAV buvo išstumtos iš Irako, nors Irako naftos pajamos vis dar kontroliuojamos ir nukreipiamos į Niujorko Federalinį rezervų banką. Bagdado vyriausybė yra sąjungininkė su Iranu. Jos kariuomenėje yra Irano remiamos Irako Liaudies mobilizacijos pajėgos. Didžiausi Irako prekybos partneriai – Kinija, JAE, Indija ir Turkija.
Afganistano ir Irako fiaskai, kainavę Amerikos visuomenei nuo 4 iki 6 trilijonų dolerių, buvo brangiausi JAV istorijoje. Nė vienas šių katastrofų architektas nebuvo patrauktas atsakomybėn.
Šalys, tapusios „režimo keitimo“ taikiniais, suyra – kaip Haitis, kur JAV, Kanada ir Prancūzija 1991 ir 2004 m. nuvertė Jeaną-Bertrand’ą Aristide’ą. Šis perversmas atvėrė kelią valstybės žlugimui, gaujų karams ir skurdo gilėjimui. Tas pats nutiko Hondūre po 2009 m. JAV remto perversmo, nuvertusio Manuelį Zelaya. Vėliau prezidentu tapęs Hernándezas pavertė Hondūrą narkovalstybe, kaip ir JAV statytinis Hamidas Karzai Afganistane, kurio valdymo metu buvo pagaminama 90 procentų pasaulio heroino. Ir dar yra Libija – kita šalis su milžiniškais naftos ištekliais. Kai 2011 m. Obamos administracijos laikais NATO nuvertė Muammarą Gaddafi, Libija subyrėjo į konkuruojančių karo vadų ir milicijų valdomas teritorijas.
Katastrofiškų JAV bandymų įvykdyti „režimo keitimą“ sąrašas yra išsamus – Kosovas, Sirija, Ukraina, Jemenas. Visi jie liudija imperinės per didelės ambicijos kvailumą. Visi jie prognozuoja, kur link mes einame.
JAV taikosi į Venesuelą nuo 1998 m., kai rinkimus laimėjo Hugo Chávezas. 2002 m. ji stovėjo už nepavykusio perversmo. Dvidešimt metų taikė baudžiamąsias sankcijas. Bandė paskelbti opozicionierių Juaną Guaidó „laikinuoju prezidentu“, nors jis niekada nebuvo išrinktas. Kai tai nepasiteisino, Guaidó buvo atmestas taip pat ciniškai, kaip Trumpas atsisakė opozicijos veikėjos ir Nobelio taikos premijos laureatės Maríos Corinos Machado. 2020 m. buvo surengta klouniška, prastai parengtų samdinių operacija, siekiant sukelti liaudies sukilimą. Nieko nepavyko.
Maduro pagrobimas pradeda dar vieną fiasko. Trumpas ir jo aplinka nėra kompetentingesni – greičiausiai dar mažiau – nei ankstesnių administracijų pareigūnai, bandę palenkti pasaulį savo valiai.
Mūsų pūvanti imperija šlubuoja pirmyn kaip sužeistas žvėris, nepajėgus mokytis iš savo katastrofų, paralyžiuotas arogancijos ir nekompetencijos, deginantis teisės viršenybę ir fantazuojantis, kad beatodairiškas pramoninis smurtas sugrąžins prarastą hegemoniją. Gebėdama projektuoti niokojančią karinę jėgą, ji patiria pradines pergales, kurios neišvengiamai virsta save naikinančiomis ir brangiomis klampynėmis.
Tragedija yra ne ta, kad Amerikos imperija miršta, o ta, kad ji kartu pražudo tiek daug nekaltųjų.
