Kodėl VRK neregistravo referendumo dėl to, kad valstybė nefinansuotų politinių partijų

Piliečių referendumo iniciatyvinė grupė. 2025 m. rugpjūčio 22 d.
„Kodėl VRK neregistravo referendumo dėl to, kad valstybė nefinansuotų politinių partijų?“
2025 m. rugpjūčio 21 d. VRK nusprendė neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvos
papildyti Konstitucijos 35 straipsnį 4-a dalimi „Valstybė nefinansuoja politinių partijų ir
politinių organizacijų.“ Kodėl? Manome, kad dėl to, jog 6 iš 13 VRK narių
(https://www.vrk.lt/komisijos-sudetis) deleguoti parlamentinių politinių partijų. Šie visi 6
parijų deleguotieji ir dar 4 VKR nariai balsavo už iniciatyvos neregistravimą, o VRK
pirmininkė Lina Petronienė ir jos pavaduotojas Maksimas Reznikovas bei narė Laura
Matjošaitytė balsavo už iniciatyvos registravimą, nes nematė Konstitucijos pataisos
prieštaravimo Konstitucijai. Šie 6 politinių partijų, gaunančių valstybės dotacijas, atstovai
nenusišalino nuo balsavimo dėl akivaizdaus viešųjų ir privačių interesų konflikto, net mums
to paprašius. Nuo balsavimo nenusišalino ir Lietuvos liberalų sąjūdžio (LLS) atstovė VRK
Jolita Baušytė, kuri 2025 m. balandžio 10 d. VRK posėdyje balsavo ir už valstybės lėšų
skyrimą jos atstovaujamam LLS. Posėdžio metu mes atkreipėme dėmesį, kad VRK
sprendimo projektas grindžiamas Konstitucinio Teismo (KT) 2024 m. rugsėjo 26 d. nutarimu,
o jame nurodyta, kad valstybė negali sudaryti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų
sudarytos prielaidos gauti valstybės finansavimą partijoms, padariusioms įstatymų
pažeidimus, kurie valstybės įvertinti kaip esminiai. Kas pasakys, kad LLS nuteisimas už
politinę korupciją yra „ne esminis pažeidimas“? J. Baušytė paskelbė, kad ši partija sumokėjo
teismo paskirtą baudą. Ir jau šventa? VRM pažyma, kad LLS teistumas tuo pasibaigė, nebuvo
pateikta.
VRK sprendimas grindžiamas net akivaizdžiai dirbtinais argumentais, pvz. siūlomo
įstatymo dėl Konstitucijos pakeitimo pavadinime neturėtų būti nurodytas pakeitimo turinys…
Neaišku, ar bus galima partijoms skirti 0,6% GPM? Paai6kinome, kad tai – ne valstybės, o
asmens lėšos, kurias jo nurodymu VMI perveda asmens pasirintai partijai. VRK nuomone,
neaišku, ar galima bus finansuoti rinkimų debatams skirtas laidas, lyg VRK “nežinotų”, kad
valstybė šias rinkimams skiriamas lėšas skiria ne partijoms, o VRK… VRK mano, kad
neaišku bus, kuo skiriasi „politinė partija“ ir „politinė organizacija“? Tačiau ir mes, ir VRK
narys Andrius Vaišnys pastebėjo, kad Konstitucijos 35 straipsnio kitose dalyse ir dabar yra
šios abi sąvokos. Tad kodėl reikia tai keisti?
VRK sprendime pasiremta argumentu, kad Europoje reta valstybė nefinansuoja
politinių partijų, nurodyta Malta, anot VRK teisės skyriaus vadovo Roko Stabingio, turinti
tokią tradiciją, ir Italija, kurioje asmenims, parėmusiems politines partijas, valstybė grąžina
pajamų mokestį. Teko paaiškinti, kad ir Italijoje tai yra asmens, o ne valstybės lėšos.
Neišgirdome VRK argumentų, kodėl Lietuva negali elgtis taip, kaip Malta ar Italija,
kodėl ES nebaudžia taip besielgiančių Maltos ir Italijos?
Klausimas ir dėl to, kodėl iki 2012 m., nuo kada Lietuvos valstybė pradėjo dotuoti
politines partijas, politinė sistema nesugriuvo – ir rinkimai vyko, ir savivaldybių, ir
parlamento deputatai buvo renkami…
Štai ir priėjome prie esminio momento. VRK nuomone, politinių partijų
nefinansavimas valstybės lėšomis diskriminuotų politines organizacijas kitų asociacijų, t. y.
religines bendruomenes, visuomenines organizacijas. Mes paaiškinime, kad yra esminis
skirtumas – politinės partijos dalyvauja valstybės valdyme, o visuomeninės organizacijos –
ne. Todėl tai nesąžiningas „lygiateisiškumo“ pavyzdys. Tikrasis nelygiateisiškumas Lietuvoje
įgyvendintas tarp politinių partijų. Ir VRK pateiktuose KT išaiškinimuose nurodyta, kad
Lietuvoje nėra konstitucinės „teisės į valstybės dotaciją“, nes politinės partijos konstitucinė
laisvė (35 str.) ir dalyvavimas valdant valstybę (33 str.) nesuteikia subjektui teisių į biudžetinę
subsidiją ir nesukelia valstybei tokios konstitucinės pareigos Tiek VRK pateiktuose KT
nutarimuose, tiek Europos organizacijų rekomendacijose (bet ne privalomuose teisės aktuose)

nurodyta valstybės pareiga yra sudaryti lygias galimybes konkuruoti (neutralumas,
skaidrumas, ribos ir kontrolė), bet ne būtinai finansuoti organizacijų veiklą.
Lietuvoje galiojantys suinteresuotų politinių partijų parlamente balsais priimtų Politinių
organizacijų įstatymu ir Rinkimų kodeksu sukurta ir įtvirtinta iš esmės ydinga politinių
partijų bei politinių organizacijų padėtis, kuri pažeidžia politinių partijų lygiateisiškumą –
parlamentinės partijos, gaudamos ženklias lėšas iš valstybės, šiomis lėšomis gali sumokėti
rinkimų užstatus ir politinės kampanijos išlaidas, o neparlamentinės ar naujai besikuriančios
partijos atsidūrusios iš esmės nelygiateisiškoje padėtyje, nes negaudamos valstybės lėšų ir
esant draudimui juridiniams asmenims finansuoti politinių partijų veiklą, jos negali
lygiateisiškai ar net išvis dalyvauti parlamento ar kituose rinkimuose.
Todėl politinių organizacijų biudžetinio finansavimo draudimas sumažintų
priklausomybę nuo valstybės ir skatintų realų politinių partijų narių bei rėmėjų įsitraukimą į
jų veiklą. Tik tokiu būdu galima užtikrinti politinių partijų ir politinių organizacijų
lygiateisiškumą esminio demokratinės valstybės pasireiškimo metu – rinkimuose.
Susidariusią iš esmės ydingą padėtį patvirtina ir pačios VRK skelbiami duomenys –
2015–2024 metais politinės partijos gavo apie 56 mln. € valstybės dotacijų, o narių mokesčių
tesurinko apie 4,28 mln. €. 2024 metais politinių partijų narių mokesčiai tesudarė 12 % viso
jų finansavimo, o nario mokestį temoka apie 14% jų narių.
Tokiu būdu politinių partijų, o tuo pačiu ir valstybės valdymas akivaizdžiai išsigimė ir
tapo demokratijos profanacija. Metas tai ištaisyti. Tuo labiau, kad siūloma referendumo
iniciatyva neprieštarauja Konstitucijai, ką pripažino ir 3 VRK nariai.
Kitas žingsnis – skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės koordinatoriai Lietuvos Nepriklausomybės Akto
signataras Zigmas Vaišvila, Egidijus Čibirauskas ir grupės narys Gediminas Ustinavičius

LIETUVOS RESPUBLIKOS
VYRIAUSIOJI RINKIMŲ KOMISIJA

SPRENDIMAS

DĖL PILIEČIŲ REFERENDUMO INICIATYVINĖS GRUPĖS INICIATYVOS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS
35 STRAIPSNIO PAPILDYMO KETVIRTĄJA DALIMI

2025 m. rugpjūčio 21 d. Nr. Sp-138

Vilnius

Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija 2025 m. rugpjūčio 5 d. gavo piliečių
referendumo iniciatyvinės grupės prašymą (reg. Nr. 1-1253(2.6) įregistruoti piliečių referendumo
iniciatyvinę grupę dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35
straipsnio papildymo ketvirtąja dalimi (toliau – Iniciatyvinė grupė).
Iniciatyvinė grupė prašo registruoti tokį referendumui siūlomo sprendimo tekstą:

„LIETUVOS RESPUBLIKOS
ĮSTATYMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 35 STRAIPSNIO PAPILDYMO
KETVIRTA DALIMI – VALSTYBĖ NEFINANSUOJA POLITINIŲ PARTIJŲ IR POLITINIŲ

ORGANIZACIJŲ

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio papildymas
Papildyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnį ketvirta dalimi išdėstant ją taip:
„Valstybė nefinansuoja politinių partijų ir politinių organizacijų“.

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS
Vilnius, 202_ metų _ __ diena
Teikiame mūsų pasirinktą balsavimo variantą dėl referendumui siūlomo sprendimo:
UŽ Konstitucijos papildymą PRIEŠ Konstitucijos papildymą“.

Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnyje nustatyti
reikalavimai, taikomi referendumui teikiamiems sprendimams:
„1. Reikalavimai, taikomi referendumui teikiamo sprendimo turiniui ir formai:
1) referendumui teikiamas sprendimas turi atitikti iš Konstitucijos kylančius reikalavimus.

2

Grupė turi referendumui teikiamą sprendimą suderinti su Konstitucijos nuostatomis;
2) referendumui teikiamas sprendimas turi būti pateikiamas aiškiai, neklaidinti, neapimti
kelių tarpusavyje pagal turinį ir pobūdį nesusijusių klausimų, kelių tarpusavyje nesusijusių
Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų;
3) referendumui teikiamas Konstitucijos pataisos, kito įstatymo projektas turi atitikti
Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytus reikalavimus.

2. Referendumui teikiamame sprendime turi būti:
   1) nurodyta referendumo rūšis;
   2) pateiktas referendumui siūlomo Konstitucijos pataisos, kito įstatymo projekto tekstas arba
   spręsti referendumu siūlomo kito svarbiausio Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimo tekstas.
3. Referendumui teikiamas sprendimas apima referendumui teikiamus Konstitucijos pataisų,
   kitų įstatymų projektus ir spręsti siūlomus kitus svarbiausius Valstybės ir Tautos gyvenimo
   klausimus.“
   Referendumo konstitucinio įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad: „Vyriausioji
   rinkimų komisija priima sprendimą dėl referendumui siūlomo sprendimo atitikties Konstitucijai ir
   šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Įvertinusi atitiktį šiems reikalavimams,
   Vyriausioji rinkimų komisija sprendžia dėl grupės registravimo ir piliečių parašų rinkimo lapų
   išdavimo“.

Dėl Konstitucijos 35 straipsnio papildymo atitikties iš Konstitucijos kylantiems
reikalavimams ir Konstitucijos nuostatoms
Vertinant Iniciatyvinės grupės referendumui teikiamo sprendimo teksto „Valstybė
nefinansuoja politinių partijų ir politinių organizacijų“ turinį, matyti, kad šio Konstitucijos
35 straipsnio papildymo 4 dalimi tikslas – įtvirtinti konstitucinį draudimą valstybės biudžeto
lėšomis finansuoti politines partijas ir kitas politines organizacijas, taip užtikrinant, kad valstybės
ištekliai nebūtų naudojami tiesiogiai remti politinius subjektus.
Pagal 2022 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos politinių organizacijų įstatymo Nr. XIV-
1415 (toliau – POĮ) 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, politinė organizacija – pagal šį įstatymą įsteigtas
viešasis juridinis asmuo – politinė partija arba politinis komitetas, kurių tikslas – tenkinti savo
narių politinius interesus, padėti reikšti jų politinę valią ir siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės ir
(arba) Europos Sąjungos valdžią, savivaldos teisę.
Pagal POĮ 21 straipsnio nuostatas, valstybės biudžeto asignavimai yra skiriami tik vienai iš
politinių organizacijų rūšių, t. y. tik politinėms partijoms jų veiklai finansuoti, kurios atitinka
įstatyme numatytus kriterijus, t. y. kurios įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos Juridinių asmenų
registro informacinėje sistemoje ir atitinka įstatymų reikalavimus dėl politinės partijos narių

3

skaičiaus ir kurioms nėra pradėta pertvarkymo arba likvidavimo procedūra, ir kurios yra gavusios
ne mažiau kaip 2 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo,
savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus
paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai, nustatant jų dydį šiame straipsnyje numatyta tvarka
ir priimant dėl to sprendimą.
POĮ 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės biudžeto asignavimai politinėms
partijoms gali būti naudojami tik politinei kampanijai finansuoti (1 punktas), rinkimų užstatui
sumokėti (2 punktas); ilgalaikiam ir trumpalaikiam turtui įsigyti (3 punktas); atsiskaityti su
darbuotojais (4 punktas); mokesčiams ir kitoms įmokoms į valstybės biudžetą, privalomojo
valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokoms mokėti (5 punktas);
paslaugų teikimo išlaidoms apmokėti (6 punktas); politinės partijos politinės kampanijos skoloms
apmokėti (7 punktas); politinės partijos paimtoms paskoloms, skirtoms šios dalies 3, 4, 5 ir 6
punktuose nurodytoms išlaidoms, apmokėti (8 punktas); analitinio centro savininko įnašams
apmokėti ir analitinio centro veiklai finansuoti (9 punktas). Per metus nepanaudoti valstybės
biudžeto asignavimai lieka politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitoje ir gali būti
naudojami kitais metais šio straipsnio 4 dalyje numatytai veiklai finansuoti (POĮ 20 straipsnio 8
dalis).
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2024 m. rugsėjo 26 d.
nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo 21 straipsnio (2018 m. lapkričio 15 d.
redakcija) 6 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymėjo, kad „kaip 2012 m. kovo
29 d. ir 2019 m. birželio 7 d. nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje
nėra tiesiogiai nustatyti rinkimų kampanijų ir jų dalyvių, inter alia politinių partijų, finansavimo
šaltiniai, būdai ir finansavimo kontrolės pagrindai, tačiau su tuo susiję principai atitinkamai kyla iš
Konstitucijos, inter alia jos preambulėje įtvirtinto atviros pilietinės visuomenės siekio, taip pat iš
jos, inter alia 35 straipsnyje, tiesiogiai įtvirtintų (expressis verbis nurodytų) partijų politinio siekio
ir jo įgyvendinimo specifikos. Pagal Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalį, politinių partijų steigimą ir
veiklą reglamentuoja įstatymas. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią ir kitas susijusias
Konstitucijos nuostatas, be kita ko, yra suformulavęs tokias politinių partijų finansavimo
oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas:
– įstatymų leidėjas, įtvirtindamas santykių, susijusių su politinių partijų finansavimo
šaltiniais, būdais ir kontrole, reguliavimo modelį, yra saistomas Konstitucijos, inter alia jos
preambulėje įtvirtinto atviros pilietinės visuomenės siekio, t. y. negali sudaryti prielaidų paneigti ar
iškreipti politinių partijų, kaip visuomeninių (nevalstybinių) organizacijų, prigimtį, daryti neigiamą
įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai, neproporcingai pasunkinti politinių partijų,
neatitinkančių sąlygų, kuriomis galima gauti valstybės biudžeto lėšų, galimybes įgyvendinti savo

4

politinį siekį, taip pat negali nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos
gauti viešąjį (valstybinį) finansavimą partijoms, padariusioms įstatymų pažeidimus, kurie valstybės
institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos finansavimo kontrolę, įvertinti kaip esminiai
(2012 m. kovo 29 d., 2019 m. birželio 7 d. nutarimai);
– reguliuodamas politinių partijų steigimą ir veiklą, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją,
inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, gali nustatyti inter alia politinių partijų finansavimo šaltinius,
būdus ir šio finansavimo kontrolės tvarką; reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla
susijusius santykius, jis kartu gali nustatyti ir tokius politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus,
apimančius inter alia valstybės biudžeto lėšų skyrimą politinėms partijoms, kuriais būtų siekiama
užtikrinti, kad politinės partijos, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą
rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), turėtų galimybę šį rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą) stiprinti
demokratiškais ir teisėtais politinio siekio įgyvendinimo būdais (2012 m. kovo 29 d., 2019 m.
birželio 7 d. nutarimai);
– įstatymų leidėjas, reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla, inter alia jų
finansavimo būdais, susijusius santykius, pagal Konstituciją gali inter alia nustatyti, kad ne visos
įsteigtos ir veikiančios politinės partijos, bet tik tos, kurių kandidatai gauna atitinkamą
(pakankamą) rinkėjų pritarimą viešosios valdžios institucijų rinkimuose, gali gauti tikslinę paskirtį
turinčių valstybės biudžeto lėšų, skiriamų politinėms partijoms paremti; pagal Konstituciją politinės
partijos traktuotinos kaip ypatingos ne tik viešosios valdžios institucijų rinkimų proceso, bet ir
laikotarpiu tarp rinkimų kampanijų vykstančio viešojo politinio gyvenimo dalyvės, kurių įvairovė ir
konkurencija, t. y. daugiapartinė sistema, sudaro prielaidas užtikrinti politinį pliuralizmą (2012 m.
kovo 29 d. nutarimas);
– įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tokį santykių, susijusių su politinių
partijų finansavimo šaltiniais, būdais, reguliavimo modelį, kuris apimtų valstybės biudžeto lėšų
(asignavimų) skyrimą tokioms politinėms partijoms, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra
gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), tačiau tokiu reguliavimu negali būti sudaryta
galimybė gauti tiek valstybės biudžeto lėšų (asignavimų), kad atsirastų prielaidų paneigti ar
iškreipti politinių partijų, kaip visuomeninių (nevalstybinių) organizacijų, prigimtį, daryti neigiamą
įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai, neproporcingai pasunkinti politinių partijų,
neatitinkančių sąlygų, kuriomis galima gauti minėtų lėšų, galimybes įgyvendinti savo politinį siekį,
pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus (2012 m. kovo 29 d.,
2019 m. birželio 7 d. nutarimai);
– pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinius
teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, atsakingo valdymo principus, įstatymų
leidėjas, reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla susijusius santykius, inter alia

5

nustatydamas politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus ir šio finansavimo kontrolės tvarką,
naudojasi plačia diskrecija; jis inter alia gali pasirinkti valstybės biudžeto lėšas politinių partijų,
kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą),
finansavimo šaltiniu (2019 m. birželio 7 d. nutarimas);
– įstatymų leidėjui pasirinkus valstybės biudžeto lėšas politinių partijų finansavimo šaltiniu,
jam pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinius
teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, atsakingo valdymo principus, kyla pareiga
nustatyti tokį santykių, susijusių su šiuo pasirinktu politinių partijų finansavimo šaltiniu,
reguliavimo modelį, kuriuo būtų užtikrintas tinkamas, skaidrus ir viešas politinėms partijoms
skiriamų valstybės biudžeto lėšų paskirstymas pagal įstatyme nustatytą procedūrą, inter alia
aiškius, objektyvius kriterijus ir (ar) sąlygas, kitus esminius valstybės biudžeto lėšų paskirstymo
politinėms partijoms elementus (inter alia terminus), taip siekiant užtikrinti, be kita ko, šio proceso
skaidrumą ir objektyvumą, nesudaryti galimybių valstybės institucijoms, įgaliotoms paskirstyti
valstybės biudžeto lėšas, piktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais ar neteisingai, neskaidriai
skirstyti valstybės biudžeto lėšas ir taip pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto
tvarkymo principus. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų
sudarytos prielaidos gauti viešąjį (valstybinį) finansavimą politinėms partijoms, padariusioms
įstatymų pažeidimus, kurie valstybės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos
finansavimo kontrolę, įvertinti kaip esminiai (šiurkštūs), arba nustatyti tokį teisinį reguliavimą,
kuriuo būtų įtvirtintos tokios valstybės biudžeto lėšų skyrimo politinėms partijoms sąlygos, kurios
neproporcingai pasunkintų jų galimybes įgyvendinti savo politinį siekį ar darytų neigiamą įtaką
daugiapartinės sistemos laisvai raidai (2019 m. birželio 7 d. nutarimas).“
Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarime taip pat yra apžvelgta įvairiuose
Konstitucinio Teismo aktuose formuojama ir plėtojama oficialioji konstitucinė demokratinės
teisinės valstybės, demokratiškų rinkimų, pasyviosios rinkimų teisės, asmenų lygybės doktrina:
„Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė
respublika.“ Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kaip ir Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės
principas, lemia pagrindinius Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principus
(Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimai). Konstitucijos
1 straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai Lietuvos valstybės principai inter alia tai, kad valstybės
valdžia turi būti organizuota demokratiškai, šalyje turi būti demokratinis politinis režimas
(Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m.
sausio 25 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2004 m. gruodžio 13
d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimas). Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad
piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus

6

atstovus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, yra pažymėjęs, kad vienas
esminių demokratinės valstybės požymių yra demokratiški atstovaujamųjų valstybinės valdžios
institucijų rinkimai. Būtent per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais
dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 23 d. išvada, 2008 m. spalio 1
d. nutarimas). Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis yra susijusi su įvairiomis kitomis Konstitucijos
nuostatomis, inter alia Konstitucijos 34 straipsniu. Konstitucijos 34 straipsnyje įtvirtinti aktyviosios
ir pasyviosios rinkimų teisės konstituciniai pagrindai. Konstitucijos 34 straipsnio nuostatoje, kad
piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę (1 dalis), yra įtvirtinta
vadinamoji aktyvioji rinkimų teisė, t. y. asmenų galimybė dalyvauti atitinkamų viešosios valdžios
institucijų rinkimuose laisvai pasirenkant, už kurį iš iškeltų kandidatų ar kuriuos kandidatus
balsuoti. Šio straipsnio 2 dalies nuostatoje, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos
Konstitucija ir rinkimų įstatymai, yra įtvirtinta vadinamoji pasyvioji rinkimų teisė, t. y. galimybė
asmeniui Konstitucijos ir rinkimų įstatymų nustatyta tvarka kandidatuoti į atitinkamos renkamos
viešosios valdžios institucijos narius, taigi siekti būti išrinktam (Konstitucinio Teismo 2008 m.
spalio 1 d., 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 34
straipsnio 2 dalį „Teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų
įstatymai“, yra inter alia konstatavęs, kad „pagal Konstituciją įstatymu reguliuojant rinkimų
santykius turi būti užtikrinta lygi visų rinkėjų aktyvioji rinkimų teisė (teisė balsuoti, t. y. teisė rinkti),
taip pat lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė (teisė būti rinkimuose registruojamu kandidatu,
t. y. teisė būti renkamam)“ (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Taip pat
pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nuo Konstitucijos 34 straipsnio
nuostatų, įtvirtinančių aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės konstitucinius pagrindus, yra
neatsiejami Konstitucijos straipsniai, reguliuojantys atitinkamų viešosios valdžios institucijų
rinkimų santykius, t. y. Konstitucijos 55, 56, 57 straipsniai, įtvirtinantys Seimo narių rinkimų,
Konstitucijos 78, 79, 80 straipsniai, įtvirtinantys Respublikos Prezidento rinkimų, Konstitucijos 119
straipsnis, įtvirtinantis savivaldybių tarybų narių rinkimų teisinius imperatyvus (Konstitucinio
Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).“
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime, vertindamas Lietuvos
Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo
(2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 13 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos politinių partijų ir
politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d.
redakcija) 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose buvo nustatyta, kad valstybės biudžeto
asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti paskirstomi toms politinėms partijoms, kurios yra
gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus
tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių

7

rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai, bei kurios yra iš esmės analogiškos šiuo
metu galiojančiai POĮ 21 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl valstybės biudžeto asignavimų skyrimo
politinėms partijoms („Valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti
paskirstomi toms šio straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus atitinkančioms politinėms partijoms,
kurios yra gavusios ne mažiau kaip 2 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų
kandidatus tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal
kurių rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai“), pripažino, kad tokia politinių
partijų finansavimo tvarka atitinka Konstitucijos 1 straipsnio nuostatą, jog Lietuvos valstybė yra
demokratinė respublika, taip pat laisvę nevaržomai vienytis į politines partijas ir konstitucinius
asmenų lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principus. Konstitucinis Teismas 2024 m. rugsėjo 26 d.
nutarime vertino Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo 21 straipsnio (2018 m. lapkričio 15
d. redakcija) 6 dalies nuostatą „Valstybės biudžeto asignavimai skiriami iki pirmųjų Seimo rinkimų
po naujos politinės partijos įregistravimo“ ir pripažino, kad ji neprieštaravo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
Be to, pažymėtina, kad, tarptautinės organizacijos „International IDEA“ duomenimis, jokia
Europos Sąjungos valstybė narė neturi konstitucinės nuostatos, kategoriškai draudžiančios politinių
partijų finansavimą. Beveik visos Europos Sąjungos valstybių narių (25 iš 27 valstybių) politinės
partijos, išskyrus Maltos ir Italijos, yra finansuojamos valstybės lėšomis iš esmės pagal analogišką
valstybės biudžeto asignavimų apskaičiavimo ir paskirstymo modelį, kaip ir Lietuvoje, tik skiriasi
procentiniai dydžiai dėl reikalavimo surinkti rinkėjų balsų skaičių rinkimuose (nuo 0,5 procento iki
3 procentų): pvz., Vokietijoje taikomas tik 0,5 proc. reikalavimas, Austrijoje, Bulgarijoje,
Prancūzijoje, Vengrijoje – 1 proc., Graikijoje – 1,5 proc., Latvijoje, Airijoje – 2 proc., Švedijoje –
2,5 proc., Lenkijoje, Čekijoje – 3 proc.
Pažymėtina, kad pvz., 2024 m. pirmojo ir antrojo pusmečių valstybės biudžeto asignavimai
buvo skirti 11 iš rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą 2020 m. dalyvavusių 17 politinių partijų.
Tai, kad viešas finansavimas gali būti skiriamas politinėms organizacijoms, kurios
atstovauja reikšmingai rinkėjų daliai ir kurios kelia kandidatus rinkimuose, yra nurodyta ir
tarptautiniuose teisės aktuose:
– 2001 m. kovo 9–10 d. vykusioje 46-ojoje Venecijos komisijos plenarinėje sesijoje
priimtose Politinių partijų finansavimo gairėse (angl. Guidelines on the Financing of Political
Parties) įtvirtinta, kad „Viešasis finansavimas skiriamas kiekvienai politinei partijai, turinčiai
atstovų parlamente“ (3 punktas);
– Europos Tarybos Venecijos komisijos Gerosios rinkimų praktikos kodekso 111 punkte
nustatyta: „Visos partijos, atstovaujamos parlamente, turi atitikti kriterijus gauti valstybės
finansavimą“;

8

– ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro ir Europos Tarybos Venecijos
komisijos Politinių partijų reguliavimo gairių 242 punkte nustatyta: „Bent minimalus valstybės
finansavimas turėtų būti prieinamas visoms parlamente atstovaujamoms partijoms“;
– 2001 m. kovo 23 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacija Rec(2003)4
valstybėms narėms „Dėl bendrų taisyklių, skirtų kovai su korupcija politinių partijų ir rinkimų
kampanijų finansavimo srityje“ (Council of Europe Committee of Ministers, Recommendation
Rec(2003)4 on common rules against corruption in the funding of political parties and electoral
campaigns) numato, kad „Valstybė turėtų teikti paramą politinėms partijoms. Valstybės parama
turėtų būti ribojama pagrįstais įnašais. Valstybės parama gali būti finansinė“ (1 straipsnis).
Taigi pagal Konstitucinio Teismo politinių partijų finansavimo doktriną politinių partijų
finansavimas valstybės lėšomis yra viena iš priemonių užtikrinti sąžiningą politinę konkurenciją,
politinį pliuralizmą, demokratinės santvarkos stabilumą ir laisvą daugiapartinės sistemos raidą.
Demokratinėje valstybėje politinės partijos yra esminis demokratinės sistemos ir
dalyvavimo valdžioje elementas. Taigi valstybė turi pareigą sudaryti sąlygas laisvai demokratinei
politinei konkurencijai, o politinių partijų finansavimas iš valstybės biudžeto, kaip minėta, laikomas
vienu iš tokių sąlygų užtikrinimo būdų. Be to, valstybinis finansavimas leidžia politinėms partijoms
išlikti nepriklausomoms nuo privačių subjektų įtakos, mažėja politinės korupcijos rizika, partijų
finansavimas yra skaidresnis.
Visiškas viešo finansavimo draudimas politinėms partijoms mažintų politinių alternatyvų
įvairovę, ribotų jų veikimo galimybes, ypač mažesnių ar naujai susikūrusių politinių partijų, kurios
be valstybės paramos neturės galimybės veikti realiai ar dalyvauti rinkimuose, o tai netiesiogiai jas
diskriminuotų, t. y. sudarytų neteisingą nelygybę politinėje konkurencijoje („Įstatymui, teismui ir
kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“ (Konstitucijos 29 straipsnio 1
dalis), pažeistų politinį pliuralizmą ir rinkimų laisvę, t. y. realią galimybę tautai rinktis ir dalyvauti
valdžioje per įvairias politines organizacijas („Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant valstybę tiek
tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus <…>“ (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis)“;
„Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių
tikslai ir veikla priešingi Konstitucijai ir įstatymams“ (Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalis), taip pat
pažeistų demokratinės valstybės esmę („Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė
respublika“ (Konstitucijos 1 straipsnis); „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per
demokratiškai išrinktus savo atstovus“ (Konstitucijos 4 straipsnis).
Taigi absoliutus draudimas finansuoti politines organizacijas gali būti vertinamas kaip
konstituciškai neproporcingas apribojimas, prieštaraujantis minėtai Konstitucinio Teismo
suformuotai doktrinai dėl politinių partijų finansavimo valstybės lėšomis bei tarptautiniams
standartams.

9

Politinių partijų finansavimas, kaip politinės sistemos veikimo mechanizmo dalis, labiau yra
įstatyminio reguliavimo sritis, nes politinių partijų finansavimo modelis labiau vertintinas kaip
techninis ir kintantis, t. y. jis gali keistis pagal politinę situaciją ir praktiką.
Papildomai pažymėtina, kad Konstitucijos 35 straipsnis laiduoja piliečiams teisę laisvai
vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi
Konstitucijai ir įstatymams. Todėl referendumo sprendimu siūlomas išskirtinai politinių partijų ir
politinių organizacijų veiklos ribojimas – draudimas jas finansuoti – prieštarauja lygybės prieš
įstatymą principui, įtvirtintam Konstitucijos 29 straipsnyje, bei lygiateisiškumo principui, kadangi
kitokioms piliečių bendro veikimo formoms toks draudimas nebūtų nustatytas, pavyzdžiui,
tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, tautinių mažumų organizacijoms ir kt.
Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad
referendumui teikiamas sprendimas turi būti pateikiamas aiškiai, neklaidinti, neapimti kelių
tarpusavyje pagal turinį ir pobūdį nesusijusių klausimų, kelių tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos
pataisų ar įstatymų nuostatų. Siūloma Konstitucijos 35 straipsnio pataisa įtvirtina draudimą
valstybei finansuoti politines partijas ir politines organizacijas. Tačiau siūlomos pataisos turinys
nėra atskleistas – ar toks draudimas apimtų tik Lietuvos Respublikos politinių organizacijų 19
straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytus valstybės biudžeto asignavimus politinėms partijos ar ir šio
straipsnio 1 dalies 6 punktą – nuolatinio Lietuvos gyventojo savanoriškai skiriamą 0,6 procento
dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalį. Be to, nėra aišku, ar draudimas finansuoti politines
partijas ir politines organizacijas apimtų tik tiesioginį valstybės finansavimą (valstybės biudžeto
asignavimus) ar ir netiesioginį finansavimą – pavyzdžiui, valstybės lėšomis finansuojamas
specialias rinkimų agitacijos laidas (Rinkimų kodekso 99 straipsnio 1–6 dalys), skirtas rinkimų
politinės kampanijos dalyviams, kuriais gali būti ir politinės partijos. Kadangi siūlomas
Konstitucijos 35 straipsnio pataisoje įtvirtintas draudimas nėra apibrėžtas, laikytina, kad siūlomas
reguliavimas nėra aiškus ir gali būti suprantamas nevienareikšmiškai.
Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad siūloma Konstitucijos 35 straipsnio pataisa neatitinka
Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

Dėl Konstitucijos 35 straipsnio papildymo atitikties Lietuvos Respublikos teisėkūros
pagrindų įstatyme nustatytiems reikalavimams
Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme (toliau – TPĮ) nustatyta, kad kai
įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojama referendumo paskelbimo
iniciatyvos teisė, referendumui siūlomas teisės akto projektas turi atitikti šiame įstatyme nustatytus
formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimus (1 straipsnio 4 dalis); teisės akto projektą
rengiantis subjektas teisės akto projektą rengia vadovaudamasis šio įstatymo 3 straipsnyje

10

nurodytais teisėkūros principais ir šiame įstatyme nustatytais teisės akto projekto formai, struktūrai,
turiniui ir kalbai keliamais reikalavimais (9 straipsnio 1 dalis). TPĮ 3 straipsnyje įtvirtinti teisėkūros
principai, kurie išreiškia tam tikrus imperatyvius reikalavimus, keliamus teisėkūroje
dalyvaujantiems subjektams, siekiant sukurti vientisą, nuoseklią, darnią ir veiksmingą teisės
sistemą, bei kuriais turi būti vadovaujamasi rengiant teisės akto projektą. Vieni iš TPĮ 3 straipsnyje
numatytų teisėkūros principų (svarbiausi šiuo atveju) yra aiškumo principas, reiškiantis, kad teisės
aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus,
aiškus ir nedviprasmiškas (3 straipsnio 2 dalies 6 punktas), sistematiškumo principas, reiškiantis,
kad teisės normos turi derėti tarpusavyje (3 straipsnio 2 dalies 7 punktas), t. y. turi būti derinamos
su kitais teisės aktais ir juose vartojamų sąvokų sistema.
Kaip minėta, pagal POĮ 2 straipsnio nuostatas, politinė organizacija – pagal šį įstatymą
įsteigtas viešasis juridinis asmuo – politinė partija arba politinis komitetas, kurių tikslas – tenkinti
savo narių politinius interesus, padėti reikšti jų politinę valią ir siekti dalyvauti įgyvendinant
valstybės ir (arba) Europos Sąjungos valdžią, savivaldos teisę (7 dalis); politinė partija – pagal šį
įstatymą įsteigtas pavadinimą turintis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių
politinius interesus, padėti reikšti jų politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės ir
Europos Sąjungos valdžią, savivaldos teisę, dalyvaujant Seimo, Respublikos Prezidento rinkimuose,
rinkimuose į Europos Parlamentą, savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimuose (8 dalis);
politinis komitetas – pagal šį įstatymą įsteigtas pavadinimą turintis viešasis juridinis asmuo, kurio
tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti reikšti jų politinę valią, siekti dalyvauti
įgyvendinant Europos Sąjungos valdžią ir (arba) savivaldos teisę dalyvaujant rinkimuose į Europos
Parlamentą, savivaldybių tarybų ir (arba) merų rinkimuose. Politinis komitetas yra steigiamas
dalyvauti tik rinkimuose į Europos Parlamentą arba tik konkrečios savivaldybės tarybos ir (arba)
savivaldybės mero rinkimuose (14 dalis).
Taigi pagal POĮ politinė partija yra politinių organizacijų rūšis, t. y. politinė partija jau yra
politinė organizacija, todėl referendumui teikiamo sprendimo formuluotėje atskirai vartojamos abi
sąvokos „politinės partijos“ ir „politinės organizacijos“ yra perteklinės, prieštaraujančios teisėkūros
aiškumo ir sistematiškumo principams.
Be to, pažymėtina, kad Iniciatyvinės grupės referendumui teikiamo sprendimo pavadinimas
„Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio papildymo
ketvirta dalimi – valstybė nefinansuoja politinių partijų ir politinių organizacijų“ neatitinka TPĮ
detalizuojančių Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų (toliau – Rekomendacijos) (nauja
redakcija patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2021-11-18 įsakymu Nr. 1R-388)
174 punkto, numatančio įstatymo pavadinimo rašymą, reikalavimų, būtent, jog keičiamo įstatymo
pavadinime turi būti nurodomas keičiamo įstatymo pavadinimas ir keičiami straipsniai ar jų

11

struktūrinės dalys, kuriomis pildomas įstatymas (174.1 papunktis), t. y. įstatymo pavadinime
papildomai rašyti pačios siūlomos įstatymo pataisos teksto, kaip daroma nagrinėjamu atveju,
nereikalaujama.
Taigi, teikiamas referendumo sprendimo projektas neatitinka TPĮ nustatytų reikalavimų,
keliamų aiškumo ir sistematiškumo principams (3 straipsnio 2 dalies 6 punktas) bei teisės akto
struktūrai ir turiniui (9 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad siūloma Konstitucijos 35 straipsnio pataisa neatitinka
Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Iniciatyvinė grupė referendumui pateikė sprendimo
tekstą, kuris neatitinka Konstitucijos 1 straipsnyje, 29 straipsnio 1 dalyje, 33 straipsnio 1 dalyje,
35 straipsnio 1 dalyje, Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose
nustatytų reikalavimų, todėl Iniciatyvinė grupė registruota būti negali.

Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsniu, 11 straipsnio 3 ir 4 dalimis ir atsižvelgdama į
šiame sprendime pateikiamus argumentus, nusprendžia:
Neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės dėl privalomojo referendumo dėl
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio papildymo ketvirtąja dalimi.

Šis sprendimas per 7 dienas nuo jo paskelbimo Teisės aktų registre dienos gali būti
skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių
bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Komisijos pirmininkė Lina Petronienė