Krimalizuojama nuomonė – valdžia turės teisę įkalinti savo kritikus
KRIMINALIZUOJAMA „DEZINFORMACIJA“: KAI VALSTYBĖ GAUNA TEISĘ NUTILDYTI
Vilnius, 2026 m. gegužės 13 d.
Seimas po pateikimo pritarė Daiva Ulbinaitė (nuotr.) inicijuotam įstatymų paketui, kuriuo siūloma kriminalizuoti vadinamąją „dezinformaciją“. Oficialiai tai pristatoma kaip būtina priemonė kovai su informacinėmis atakomis. Tačiau realybėje šis projektas žengia pavojingą žingsnį – suteikia valdžiai įrankį spręsti, kas yra „tiesa“, o kas – „nusikaltimas“.
Ir būtent čia prasideda problema.
Kas iš tikrųjų siūloma
Pataisos numato:
baudžiamąją atsakomybę už „pavojingą dezinformaciją“ (iki 5 metų kalėjimo),
administracines baudas už „klaidinančią informaciją“,
institucijų teisę nurodyti platformoms pašalinti turinį,
išplėstus Žurnalistų etikos inspektoriaus įgaliojimus,
technines priemones prieš vadinamuosius „SIM spiečius“.
Iš pirmo žvilgsnio – logiška reakcija į šiuolaikines grėsmes. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio.
Pavojingiausia vieta – apibrėžimas
Įstatyme siūloma dezinformaciją apibrėžti kaip:
„melagingą arba klaidinančią informaciją, kuria siekiama paveikti visuomenę ar pakenkti valstybei“
Klausimas paprastas: kas nuspręs, kas yra „klaidinanti informacija“?
Ar kritika valdžiai gali būti laikoma „kenkimu valstybei“?
Ar nepatogus tyrimas – „bandymu paveikti visuomenę“?
Tokios formuluotės nėra teisė – tai interpretacijos laukas.
Kai ne teismas sprendžia, kas yra tiesa
Siūloma, kad institucijos galėtų duoti privalomus nurodymus platformoms šalinti turinį.
Be teismo.
Be viešo proceso.
Be realios gynybos galimybės.
Tai jau nebe kova su dezinformacija. Tai – turinio kontrolės mechanizmas.
Ir jis gali būti pritaikytas labai plačiai.
Baudžiamoji teisė prieš žodį
Iki 5 metų laisvės atėmimo už „dezinformaciją“.
Tai reiškia, kad:
žurnalistas,
visuomenininkas,
kritikas
gali tapti baudžiamosios bylos objektu ne už veiksmus, o už informacijos vertinimą.
Tokio pobūdžio normos visada kelia vieną pavojų – jos naudojamos selektyviai.
Platformos rinksis saugiausią kelią – trinti viską
Įpareigojus platformas „efektyviai šalinti turinį“, atsitiks paprastas dalykas:
jos pradės šalinti daugiau, nei reikia.
Nes:
baudos realios,
atsakomybė jų,
o ginčytis su valstybe – per brangu.
Rezultatas – ne tik mažiau dezinformacijos, bet ir mažiau teisėtos informacijos.
Konstitucinis klausimas
Lietuvos Respublikos Konstitucija aiškiai sako:
„Masinės informacijos cenzūra draudžiama“
Kai valstybės institucija gali nurodyti pašalinti informaciją – ar tai dar nėra cenzūra?
Kai žmogus gali būti nuteistas už „klaidinančią informaciją“ – ar tai dar nėra žodžio kontrolė?
Šie klausimai neišvengiami.
Tikrasis skirtumas
Yra du keliai:
- Kovoti su koordinuotomis informacinėmis atakomis
(botai, SIM fermos, užsienio operacijos) - Kontroliuoti turinį ir nuomones
Šis įstatymas pavojingai artėja prie antrojo.
Istorija kartojasi
Visi tokie įstatymai prasideda nuo gerų ketinimų:
„apsaugoti visuomenę“
„stiprinti saugumą“
„kovoti su propaganda“
Bet baigiasi tuo, kad:
👉 jie pritaikomi prieš tuos, kurie kelia nepatogius klausimus
Tai ne teorija. Tai praktika.
Ką reikėtų daryti vietoje to
Jeigu tikslas tikrai yra saugumas, o ne kontrolė, sprendimai turėtų būti kitokie:
aiškiai apibrėžti tik koordinuotas ir tyčines operacijas,
visus turinio šalinimus perduoti teismo kontrolei,
atsisakyti baudžiamosios atsakomybės už „informacijos vertinimą“,
stiprinti visuomenės kritinį mąstymą, o ne bausti už nuomonę.
Pabaigai
Kova su dezinformacija yra būtina. Tačiau dar svarbiau – nepaversti šios kovos įrankiu prieš pačią laisvę.
Valstybė, kuri pradeda spręsti, kas yra tiesa, neišvengiamai pradeda spręsti ir tai, kas turi būti nutildyta.
Ir tada klausimas lieka tik vienas:
kas bus kitas?
